- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-14
- Bylos Nr.
- 2-214/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00601-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Nijolė Piškinaitė, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- Z. A.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei DNB bankui
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Z. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutarties, kuria nustatytas terminas apeliacinio skundo trūkumui pašalinti, civilinėje byloje Nr. 2-3826-640/2013 pagal ieškovo Z. A. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Sprendžiamas klausimas dėl nutarties, kuria nustatytas terminas apeliacinio skundo trūkumui pašalinti, pagrįstumo.
Šalies argumentai
Ieškovas Zigmantas Abromavičius kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui AB DNB bankui, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 167 663,56 Lt nuostolių atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b.l. 1-18).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė (t. 2, b.l. 127-139).
Ieškovas Zigmantas Abromavičius dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimo padavė apeliacinį skundą (t. 3, b.l. 152-186), kuriame inter alia nurodė, kad jis kaip vartotojas yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinio skundo pateikimą nagrinėjamoje civilinėje byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi nustatytas atsakovui terminas apeliacinio skundo trūkumui pašalinti: sumokėti 4 353 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą (t. 2, b.l. 187). Teismas nurodė, kad atsakovas neapmokėjo teikiamo apeliacinio skundo žyminiu mokesčiu, todėl jam nustatė terminą trūkumams pašalinti. Nors atsakovas teigia, kad nagrinėjamoje byloje jis yra vartotojas ir turi būti atleidžiamas nuo žyminio mokesčio, tačiau teismas nurodė, kad jis 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimi jau yra pasisakęs dėl ieškovo sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo analogišku pagrindu, atmetant ieškovo prašymą.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas Zigmantas Abromavičius (toliau – apeliantas) prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartį panaikinti (t. 2, b.l. 190-192). Atskirasis skundas grindžiamas žemiau nurodytais argumentais.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantas, sudaręs su atsakovu Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis ir Obligacijų pasirašymo sutartis, laikytinas vartotoju, todėl atleidžiamas nuo žyminio mokesčio už apeliacinio skundo pateikimą mokėjimo (CPK 80 str. 4 d., 83 str. 1 d. 1 p., 2 d.). Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2166/2013 išsprendė analogišką ginčą ir sprendė, kad ginčo faktinė situacija atitinka CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto normos turinį ir paskirtį. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba taip pat yra konstatavusi, jog tarp vartotojo (neprofesionalaus investuotojo) ir AB DnB NORD banko sudarytos Obligacijų pasirašymo ir Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartys yra vartojimo sutartys, kurioms taikomos CK nuostatos, reglamentuojančios vartojimo sutarčių ypatumus. Analogiškos pozicijos minėta tarnyba laikėsi ir nagrinėjamu atveju pateikusi į bylą savo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutarimą dėl išvados civilinėje byloje, kuriame konstatuota, kad ieškovo su atsakovu sudarytos sutartys yra vartojimo sutartys.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nustatytas terminas žyminiam mokesčiui už paduotą apeliacinį skundą sumokėti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas netenkintinas
Žemesnės instancijos teismas
CPK 80 straipsnyje reglamentuotas mokėtinas žyminio mokesčio dydis, t. y. įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus atliekamus procesinius veiksmus (CPK 80 str.). Taigi, CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį. Kartu CPK nustato tam tikriems atvejams atleidimo nuo žyminio mokesčio (jo dalies) ar jo mokėjimo atidėjimo sąlygas ir tvarką (CPK 83 str., 84 str.). CPK 83 straipsnyje yra išvardinti atvejai, kada, atsižvelgiant į civilinėje byloje nagrinėjamo materialinio teisinio ginčo pobūdį, byloje dalyvaujančio asmens subjektą ar procesinį statusą arba turtinę padėtį, suinteresuoti asmenys yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio ar gali būti iš dalies atleidžiami nuo žyminio mokesčio. Kaip vienas iš atleidimo nuo žyminio mokesčio atvejų yra numatytas darbuotojų ir vartotojų - bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš darbo ir vartojimo teisinių santykių, atleidimas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 1 p.).
Apeliantas yra pareiškęs ieškinį dėl atlyginimo nuostolių, kuriuos kildina iš su atsakovu AB DNB banku sudarytų Skolinimo obligacijų apmokėjimo sutarčių, kuriomis apeliantui buvo suteiktas kreditas obligacijų apmokėjimui, bei Obligacijų pasirašymo sutarčių. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas pagal sutartis su atsakovu įsigijo 10 500 vnt. obligacijų, kurias apmokėjo iš dalies nuosavomis (210 000 Lt), likusi dalis - iš atsakovo skolintomis lėšomis, viso 1,05 mln. litų. Apelianto teigimu, jis nagrinėjamoje byloje laikytinas vartotoju, o atsakovo padaryti pažeidimai, sąlygoję apelianto nuostolių dėl jam negrąžintų dalies sumokėtų atsakovui nuosavų lėšų atsiradimą, yra kildinami iš vartojimo teisinių santykių. Todėl pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą jis, vartotojas, neprivalo mokėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesutiko su apeliantu, kad jis nagrinėjamu atveju laikytinas vartotoju. Nurodė, kad šiuo klausimu yra pasisakęs 2013 m. lapkričio 8 d. nutartyje (dėl pastarosios nutarties taip pat buvo paduotas atskirasis skundas). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone.
Žemesnės instancijos teismas
CK 1.39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Iš esmės analogiška vartojimo sutarties samprata pateikta Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje. Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad vartotoju laikytinas fizinis asmuo, sudarantis su finansų rinkos dalyviu finansinių paslaugų sutartį, išskyrus profesionaliuosius klientus, asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Iš bylos duomenų galima spręsti ir sutiktina su apeliantu, kad byloje (bent jau šiuo metu) nėra esminio ginčo dėl to, kad jis, sudarydamas su atsakovu Skolinimo obligacijų apmokėjimo ir Obligacijų pasirašymo sutartis, veikė kaip neprofesionalus investuotojas, t.y. neprofesionalus rinkos dalyvis. Dėl paminėtų aplinkybių, jei spręsti vien tik formaliai pagal apelianto deklaruojamus tikslus (asmeniniams, namų ūkio, šeimos poreikiams), galima būtų manyti, jog apeliantas galėtų būti vertinamas kaip vartotojas. Tačiau faktinių bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės - komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais). Pažymėta, jog jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali būti ginamos kaip vartotojo. Tik tada, kai vartotojas yra fizinis asmuo ir prekes ar paslaugas vartoja asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, jo teisės ir teisėti interesai ginami kaip silpnesniosios sutarties šalies. Taip pat yra konstatuota, jog kilus abejonių dėl fizinio asmens prekės (paslaugos) įsigijimo (naudojimo) tikslo, teismas turi vertinti visas reikšmingas konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties turinį, pobūdį, šalių elgesį po sutarties sudarymo, galimus tikslus ir pan. (CK 6.193 straipsnis) bei, remdamasis faktinių bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių visuma, spręsti, koks buvo sutarties tikslas. Jeigu nustatoma, kad fizinio asmens sudarytos sutarties tikslas taip pat buvo ir jo ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos poreikių tenkinimas, tokia sutartis vartojimo sutartimi kvalifikuotina ir tokiam fiziniam asmeniui specialusis vartotojo teisių apsaugos mechanizmas taikytinas tuo atveju, kai yra pagrindas konstatuoti, jog įsigytos prekės (paslaugos) naudojimas ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos tikslui buvo visiškai nereikšmingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011).
Taigi, teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei, be kita ko, nustatyti, kokio tikslo sudarydama sutartį siekia viena iš sutarties šalių – fizinis asmuo. Tai 2013 m. lapkričio 8 d. nutartyje pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau toje nutartyje prašymą sprendė vadovaudamasis iš esmės tuo, kad kreditavimo sutartys, teismo manymu, neatitinka vartojimo sutarties požymių, išsamiau neatskleisdamas sutarčių tikslo, reikšmingo (ne)vartotojo statusui nustatyti. Šiame kontekste pastebėtina, kad pagal ieškinio šioje byloje pateikimo metu jau galiojusį (nuo 2011 m. balandžio 1 d.) Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktą kredito sutartims, kurios sudaromos su finansų maklerio įmonėmis arba kredito įstaigomis siekiant leisti investuotojui įvykdyti sandorį, susijusį su viena ar daugiau Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme nurodytų finansinių priemonių, jei kreditą suteikianti finansų maklerio įmonė arba kredito įstaiga dalyvauja tokiame sandoryje šis įstatymas netaikomas, taigi, šiuo aspektu galima manyti, jog apelianto gautas kreditas obligacijoms įsigyti šios įstatymo nuostatos kontekste nelaikytinas vartojimo kreditu.
Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas sudarė ne vieną, bet tris Obligacijų pasirašymo sutartis ir tris Skolinimo obligacijų apmokėjimo sutartis. Pats apeliantas ieškinyje, remdamasis Vertybinių popierių komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendimu teisės pažeidimo byloje Nr. 12K-10, įrodinėja, kad investicinė skolintomis lėšomis strategija panaši į itin rizikingą (tiesa, jis teigia apie tai nežinojęs, kita vertus, šiuo metu pats tai pripažįsta, o pirmosios instancijos teismas savo sprendime konstatavo, jog rizika buvo apeliantui išaiškinta). Vartojimo santykiuose naudos gavimo rizikos elementas (bent jau paminėto lygmens) paprastai nėra aiškiai išreikštas. Atsakovas byloje teigė bei pateikė įrodymus, kad apeliantas nėra nepatyręs sudarydamas įvairias investicinio pobūdžio sutartis, veikiau priešingai (obligacijų, investicinių fondų vienetų pirkimas, kaupimas III pakopos pensijai, investicinio gyvybės draudimo sutartis – atsakovo atsiliepimo 7-13 priedai). Investuota bendra suma viršija 1 mln. litų, pats apeliantas ieškinyje teigia, kad vien tik garantuotas prieaugis, kurio jis tikėjosi pagal jam pateiktą informaciją, yra 3 proc., taigi, minimaliai 30 000 Lt. Akivaizdu, kad yra sunku objektyviai nustatyti, kam ateityje būtų naudojamas gautas prieaugis – vien asmeniniams, šeimos, namų ūkio reikmėms ar galimai verslo, profesiniams tikslams. Teisėjų kolegijos nuomone, asmuo, norėdamas pasinaudoti vartotojui teikiamomis procesinėmis lengvatomis (nemokėti žyminio mokesčio), turėtų pateikti įrodymus, kad jis atitinka vartotojo statusą, t.y. nagrinėjamu atveju, kad gautas iš sudarytų sandorių prieaugis ir bus naudojamas vartojimo šeimos, namų ūkio, o ne kitais (verslo, komerciniais, profesiniais ir pan.) tikslais (CPK 12, 178 str.). Teikdamas ieškinį ir jį apmokėdamas žyminiu mokesčiu, apeliantas tokio klausimo nekėlė, todėl yra tam tikras pagrindas manyti, kad ir jis pats nelaikė savęs vartotoju. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl aukščiau paminėtų faktinių bylos aplinkybių vykdytos investicinės veiklos požiūriu yra pagrindas įžvelgti versliškumo bei komercinius (iš abiejų šalių pusės) požymius, juo labiau, kad kreditavimo gavimo tikslas šiuo atveju yra ne tiesioginis kredito vartojimas asmeniniams, šeimos, namų ūkio reikmėms, o papildomų pajamų gavimas arba, kitaip tariant, pelno siekimas (uždirbimas) ateityje. Be to, spręsdama šį klausimą teisėjų kolegija įvertina ir tai, kad kasacinis teismas panašioje byloje jau yra svarstęs klausimą dėl žyminio mokesčio dydžio ir toje byloje, nors aptariamu aspektu klausimas ir nebuvo keliamas, nekonstatavo ex officio, jog šalis sietų vartojimo santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2013).
Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog tenkinti atskirąjį skundą nėra pagrindo, skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.). Kadangi ja nustatytas terminas žyminiam mokesčiui sumokėti jau praėjęs, teisėjų kolegija nustato naują terminą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nustatyti ieškovui Z. A. terminą iki 2014 m. vasario 27 d. 4 353 Lt dydžio žyminiam mokesčiui už apeliacinį skundą sumokėti. Žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantys įrodymai iki minėtos datos turi būti pateikti pirmosios instancijos teismui.