Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Žaibo ratas Vilnius“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 23 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-2462-104/2009 pagal ieškovės E. D. B. netiesioginį ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,Žaibo ratas Vilnius“, uždarajai akcinei bendrovei ,,Agrolitas imeks lesma“, tretieji asmenys V. B. , bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Žaibo ratas“ bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovė ,,Bankrotera“, bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Žaibo ratas“ naudai dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų bei nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismo nuomone, atsižvelgiant į ieškovės reikalavimų didelę sumą ir faktines bylos aplinkybes, nesiėmus minėtų laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d., 145 str.). Teismas sprendė, kad areštavus atsakovų pinigines lėšas bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, dėl piniginių lėšų trūkumo gali būti sutrikdyta atsakovų ūkinė veikla, kas gali privesti juos prie bankroto, todėl pirmiausiai areštavo atsakovų nekilnojamuosius ar kilnojamuosius daiktus ir turtines teises, neviršijant reikalavimo sumos, o tik nesant ar nepakankant atsakovų nekilnojamojo ar kilnojamojo turto ir turtinių teisių, areštavo atsakovų pinigines lėšas, esančias atsakovų bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 str., 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta (CPK 263 str. 1 d., 338 str.). Apelianto skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 338 str., 329 str. 2 d.).

Pagal CPK nuostatas teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, kurių pobūdis turi būti susijęs su ieškinio reikalavimais, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, remdamasis ekonomiškumo ir kitais civilinio proceso principais (CPK 3 str. 1 d., 17 str., 144 str. 1 d., 145 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apygardos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamuoju atveju yra susijusios su ieškinio reikalavimais, atitinka ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, teisingumo, protingumo, proporcingumo principus, pagal kuriuos turi būti atsižvelgiama į abiejų šalių interesus (CPK 3 str. 1 d., 17 str., 145 str. 1 d., 2 d.). Apygardos teismas turėjo pagrindą nurodyti, kad, nepritaikius ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, būtų apsunkintas teismo sprendimo, jei jis būtų priimtas ieškovo naudai, įvykdymas arba tokio teismo sprendimo vykdymas pasidarytų visai negalimas, nes pagal teismų praktiką 4 141 891 Lt turtinio pobūdžio ieškinio reikalavimo suma laikytina didele ir pripažįstama pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 1 p., 2 d.; Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-5/2006, 2006 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-269/2006). Kita vertus, ši prezumpcija nėra absoliuti (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-131/2008; 2008 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-435/2008). Taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam atsakovui yra didelė ieškinio reikalavimo suma, lyginant ją su šios bendrovės nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, o taip pat šios bendrovės įsipareigojimais. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių šią prezumpciją, tarp jų kad turi pakankamai turto įvykdyti teismo sprendimą.

Todėl nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, jog teismas be pagrindo konstatavo, kad ieškinio suma yra didelė, jog laikinosios apsaugos priemonės ieškovo prašymu gali būti taikomos tik šiam pateikus teismui įrodymus apie skolininko turtinę padėtį. Beje, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones pradinėje bylos stadijoje, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti; teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima (CPK 144 str., 145 str., 148 str.; Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2–239/2006).

Nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, kad ieškinį kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovės vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovę E. D. B. pagal 2007 m. vasario 14 d. susitarimą atstovauja advokatas K. Jungevičius, kuris 2009 m. vasario 2 d. susitarimu pavedė advokatui V. Mikelėnui atlikti 2007 m. vasario 14 d. susitarime išvardintus procesinius veiksmus, tarp kurių nurodyta ir teisė ieškovės vardu pareikšti ieškinį (1 t., b. l. 144, 146). Byloje nėra duomenų, kad minėti susitarimai negalioja. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad 2007 m. vasario 14 d. susitarimas negalioja, nes laikytinas įgaliojimu, kurio terminas pagal CK 2.142 str. 1 dalies nuostatas pasibaigė 2008 m. vasario 14 d. 2007 m. vasario 14 d. susitarimas baigiasi CK XVIII skyriuje numatytais sutarčių pabaigos pagrindais, tačiau byloje nėra duomenų, kad egzistuoja kuris nors iš šių pagrindų.

Nesudaro pagrindo teigti, jog skundžiama teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta, kadangi ja pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apsunkins komercinę veiklą, sutartinių įsipareigojimų vykdymą. Kaip minėta, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, proporcingumo principus, tačiau jos visais atvejais yra susijusios su tam tikru priešingos šalies teisių laikinu suvaržymu (CPK 17 str., 145 str. 1 d., 2 d.).

Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat neturi pagrindo atskirojo skundo argumentai, kad pažeidžiamas viešasis interesas, nes apeliantas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negali vykdyti veiklos, susijusios su automobilių garantine priežiūra ir remontu. Viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje apeliantas netinkamai interpretuoja viešojo intereso sąvoką, nepagrįstai nurodydamas, kad į ją patenka ir jo teikiamos automobilių garantinės priežiūros ir remonto paslaugos.

Pagal CPK 148 straipsnio pirmąją dalį laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamuoju atveju byloje nėra duomenų, kad egzistuoja reali grėsmė, jog pranešimas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą gali jį sutrukdyti arba padaryti nebeįmanomą. Tačiau šis faktas nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 338 str., 328 str.).

Dėl aukščiau nurodytų motyvų apygardos teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąją apsaugos priemonę, o atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą apygardos teismo nutartį (CPK 338 str., 329 str.).

Pažymėtina, kad ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyra sąlygoja tai, jog tuomet, kai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsiranda atsakovui nuostolių ar kyla reali grėsmė nuostoliams atsirasti, atsakovas įstatymo nustatyta tvarka gali prašyti teismo pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis, arba, įmokėjęs į teismo specialiąją sąskaitą reikalaujamą sumą, prašyti jų netaikyti, ar, pagrindęs įrodymais galimų nuostolių pobūdį ir preliminarų dydį, kreiptis į teismą su prašymu dėl tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 146 str., 147 str. 1 d.). Be to, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys būtų atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 147 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija nevertina ir nepasisako dėl atsakovo atskirojo skundo argumentų, susijusių su ieškinio reikalavimų pagrįstumu, kurie nėra šios apeliacijos dalykas, o įvertintini sprendžiant bylą iš esmės (CPK 320 str., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.