- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-09
- Bylos Nr.
- 2A-416-881/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00919-2010-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Romualda Janovičienė, Vytautas Zelianka
- Atsakovas
- G. N., G. Š.
- Ieškovas
- G. V.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-326-794/2019 pagal ieškovo G. V. ieškinį atsakovams G. Š., antstoliui Ramūnui Kamarauskui, Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarei Aldonai Adomaitienei, G. N., A. V., D. D., S. D. dėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto, notaro vykdomojo įrašo bei paprastojo vekselio pripažinimo negaliojančiais, pirkimo pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei buto išreikalavimo iš svetimo valdymo, dalyvaujant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų atsakovų pusėje: AIG Europe Ltd, AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje, V. S., Vilniaus miesto 37-ojo notarų biuro notarei Sieguolei Kaplerienei, Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarei Vaivai Staskonytei- Malcienei, Vilniaus rajono 6-ojo notarų biuro notarui Edgarui Normantui.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas G. V. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiu 2008 m. sausio 28 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 55-2616; 2) pripažinti negaliojančiu Vilniaus 4-ojo notarų biuro 2006 m. lapkričio 8 d. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 2-13807 dėl 124 000 Lt skolos išieškojimo ir dokumentą, kurio pagrindu išduotas vykdomasis įrašas; 3) pripažinti negaliojančiu 2006 m. liepos 7 d. paprastąjį vekselį Nr. 1- 0707/2006, kurio pagrindu minėtas vykdomasis įrašas buvo atliktas; 4) grąžinti ieškovui butą, esantį: Vilniaus m., (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), bei priteisti iš atsakovo G. Š. 2 896,20 Eur turtinei žalai atlyginti; 5) pripažinti negaliojančia 2008 m. kovo 27 d. Buto pirkimo pardavimo sutartį Nr. SK-1876, sudarytą tarp pardavėjo G. Š. ir pirkėjų D. D. ir S. D.; 6) pripažinti negaliojančia 2008 m. balandžio 4 d. Buto pirkimo pardavimo sutartį Nr. 2-1466, sudarytą tarp pardavėjų D. D. ir S. D. ir pirkėjo A. V.; 7) pripažinti negaliojančia 2015 m. rugsėjo 2 d. Buto pirkimo pardavimo sutartį Nr. 7523, sudarytą tarp pardavėjo A. V. ir pirkėjos G. N..
2. Nurodė, kad 1993 m. sausio 18 d. pagal 1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą įsigijo butą, esantį: Vilniaus m., (duomenys neskelbtini). Nuo 2008 m. vasario 14 d. buto savininku tapo atsakovas G. Š.. Buto įsigijimo pagrindas – 2008 m. sausio 28 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas Nr. 55-2616. Ieškovo teigimu, G. Š., būdamas jo giminaitis ir darbdavys, butą išviliojo apgaulės būdu, pasinaudojęs ieškovo patiklumu, silpna sveikata ir piktnaudžiavimu alkoholiniais gėrimais. Kokiu pagrindu parado butą, ieškovas nežinojo, kol jam nebuvo paskirta antrinė teisinė pagalba. Ieškovo teigimu, ieškinys turi būti tenkinamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.89 straipsnio 1 dalies ir 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindais, nustačius, kad fizinis asmuo, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, taip pat dėl to, kad sandoris sudarytas dėl apgaulės. Ieškovas nurodė, jog dažnai vartodavo alkoholį, kurio jam parūpindavo G. Š., taip pat jį dažnai ištikdavo epilepsijos priepuoliai, po kurių nieko neprisimindavo. Be to, ieškovui kyla įtarimų, jog minėtas prašymas antstoliui yra rašytas ne jo ranka ir ne jo pasirašytas, todėl yra suklastotas. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovas negrąžino jam daiktų, kurie liko ginčo bute, bendra turto vertė – 2 896,20 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies:
3.1. pripažino 2006 m. liepos 7 d. paprastąjį vekselį Nr. 1-0707/2006 124 000 Lt (35 912,88 Eur) sumai negaliojančiu;
3.2. panaikino Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės Aldonos Adomaitienės 2006 m. lapkričio 8 d. atliktą vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. 2-13807);
3.3. pripažino negaliojančiu 2008 m. sausio 4 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 55-2616;
3.4. pripažino negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) tarp G. Š. ir D. D., S. D. 2008 m. kovo 27 d. sudarytą pirkimo pardavimo sutartį Nr. SK-1876, patvirtintą Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarės Snieguolės Kaplerienės dėl buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio: Vilniaus m., (duomenys neskelbtini);
3.5. pripažino negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2008 m. balandžio 4 d. buto, esančio: Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartį Nr. 2-1466, patvirtintą Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės Vaivos Staskonytės-Malcienės, sudarytą tarp pardavėjų D. D., S. D. ir pirkėjo A. V.;
3.6. pripažino negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2015 m. rugsėjo 2 d. buto, esančio: Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartį Nr. 7523, patvirtintą Vilniaus rajono 6-ojo notarų biuro notaro Edgaro Normanto, sudarytą tarp pardavėjo A. V. ir pirkėjos G. N.;
3.7. priteisė ieškovui G. V. iš atsakovės G. N. butą, esantį: Vilniaus m., (duomenys neskelbtini);
3.8. priteisė atsakovei G. N. iš atsakovo G. Š. 24 300 Eur;
3.9. kitą ieškinio dalį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas;
3.10. atsisakė patvirtinti ieškovo G. V. ir atsakovės G. N. 2019 m. vasario 11 d. sudarytą taikos sutartį.
4. Teismas nustatė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 19 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu atsakovas G. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas). Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas nustatė, jog G. Š. apgaule davė pasirašyti nukentėjusiajam 2006 m. liepos 7 d. vekselį, vėliau šio vekselio pagrindu išduotą notaro vykdomąjį įrašą pateikė vykdyti antstoliui, tyčia nurodydamas neteisingą G. V. adresą tam, kad šis nesužinotų apie jo atžvilgiu pradėtą vykdomąjį procesą, o vykdymo procese G. Š. pateikė antstoliui suklastotą 2007 m. gruodžio 27 d. prašymą dėl buto pardavimo skolininko pasirinktam pirkėjui G. Š., po ko jis ir tapo nukentėjusiojo buto savininku, antstoliui surašius ir teismui patvirtinus 2008 m. sausio 4 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą. Šios aplinkybės taip pat patvirtina tiesioginę G. Š. tyčią užvaldyti G. V. butą, nes jo veiksmai be jų seka rodo, kad jis neabejotinai suvokė, kad apgaudinėja G. V., tiek duodamas pasirašyti vekselį su tikrovės neatitinkančiais duomenimis, tiek siekdamas nuslėpti nuo jo, kad pradėtas vykdymo procesas, tiek teikdamas suklastotą prašymą dėl buto pardavimo skolininko nurodytam asmeniui – pačiam G. Š.. Šie veiksmai rodo G. Š. tikslą užvaldyti nukentėjusiojo butą ir buvo priemone pasiekti šį tikslą. Teismas nuosprendyje įvertino, jog tokiu būdu G. Š. sąmoningais, aktyviais ir pakankamai ilgai trunkančiais tyčiniais veiksmais panaudojo prieš nukentėjusįjį G. V. esminę apgaulę, kuri pasireiškė tuo, kad nuteistojo paduotą paprastąjį vekselį Nr. 1-0707/2006 G. V. pasirašė dėl savo ligos ir vartojamo alkoholio, tačiau vekselyje nebuvo išreikšta ir atspindėta tikroji nukentėjusiojo valia, jam šiame vekselyje nurodyti pinigai realiai nebuvo perduoti.
5. Teismas sprendė, jog baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės ir priimtas įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis patvirtina, kad ieškovo turtas realiai prarastas dėl atsakovo G. Š. padarytos nusikalstamos veikos – didelės vertės sukčiavimo, sąmoningais, ilgai trunkančiais tyčiniais veiksmais panaudojant prieš G. V. esminę apgaulę, pasireiškusiais tuo, kad atsakovo paduotą paprastąjį vekselį Nr. 1-0707/2006 G. V. pasirašė dėl savo ligos ir vartojamo alkoholio, tačiau vekselyje nebuvo išreikšta ir atspindėta tikroji jo valia, jam šiame vekselyje nurodyti pinigai realiai nebuvo perduoti.
6. Teismas konstatavo, kad, esant baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms, jog ieškovas neteko nekilnojamojo daikto dėl padaryto nusikaltimo, yra pagrindas ieškovo teisių gynimui taikyti CK 4.96 straipsnio 2 dalį dėl galimybės išreikalauti nekilnojamąjį daiktą iš sąžiningo įgijėjo. Šiuo atveju pripažintina negaliojančia 2008 m. kovo 27 d. buto, esančio: Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartis Nr. SK-1876, sudaryta tarp pardavėjo G. Š. ir pirkėjų D. D., S. D.. Konstatavus, kad atsakovai D. D. ir S. D. 2008 m. kovo 27 d. nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarties pagrindu netapo daikto savininkais, tai atitinkamai reiškia, kad jie neturėjo teisės parduoti daikto atsakovui A. V., o pastarasis netapo daikto savininku, dėl ko 2015 m. rugsėjo 2 d. nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartimi to paties daikto negalėjo parduoti atsakovei G. N., o pastaroji netapo teisėta buto savininke (CK 6.307 straipsnio 1 dalis). Dėl to pripažįstama negaliojanti ir 2008 m. balandžio 4 d. buto, esančio: Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartis Nr. 2-1466, sudaryta tarp pardavėjų D. D., S. D. ir pirkėjo A. V., 2015 m. rugsėjo 2 d. buto, esančio: Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartis Nr. 7523, sudaryta tarp pardavėjo A. V. ir pirkėjos G. N., ir sutarties dalyku buvęs daiktas – butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis: Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), turi būti priteistas (išreikalautas) iš jį įgijusio ir dabar turinčio trečiojo asmens – atsakovės G. N. (CK 1.80 straipsnio 4 dalies, 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatos).
7. Teismo vertinimu, esant nustatytoms aplinkybėms, kad ieškovo turto (nekilnojamo daikto) praradimą lėmė padaryta nusikalstama veika, trečiųjų asmenų nesąžiningumo nustatinėjimas bei kitų sandorių teisėtumo išsamesnis vertinimas teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui reikšmės nebeturi, todėl dėl šių aspektų plačiau nepasisakė.
8. Nepaisant to, jog paskutinė ir dabartinė ginčo buto savininkė G. N. yra sąžininga, ir ši aplinkybė šiuo konkrečiu atveju nėra teisiškai reikšminga, teismo vertinimu, tai yra labai svarbu sprendžiant restitucijos klausimą. Restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant ankstesnę padėtį. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė G. N. dėl taikytinos vindikacijos patirtų pernelyg didelę, neproporcingą naštą, nes ji vienintelė iš visų ginčijamų sandorių šalių, sumokėjusi 24 300 Eur už butą, netektų ir šio turto, įvertinęs tai, jog atsakovas G. Š. butą yra gavęs neatlygintinai ir juos perleidęs kitiems asmenims, kurie yra gavę atitinkamas pinigų sumas, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendė, kad byloje taikytina restitucija, priteisiant iš atsakovo G. Š. atsakovei G. N. už ginčo butą atsakovės G. N. sumokėtą 24 300 Eur sumą.
9. Teismas atsisakė tvirtinti ieškovo ir atsakovės G. N. (dabartinės ginčo buto savininkės) sudarytą taikos sutartį.
10. 2019 m. vasario 11 d. šalių sudarytoje taikos sutartyje šalys susitarė, jog G. N. mainais už reikalavimo grąžinti ieškovui G. V. ginčo butą, esantį: Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), atsisakymą sutinka sumokėti ieškovui 30 000 Eur kompensaciją.
11. Teismas sprendė, kad taikos sutartimi iš esmės siekiama dabartinei ginčo buto savininkei išlikti šioje byloje ginčijamo turto savininke, tačiau nėra atsižvelgiama į kitų buvusių nekilojamojo daikto savininkų interesus, nepaisant ieškinyje keliamų reikalavimų pripažinti visus sandorius negaliojančias. Taikos sutartimi ieškovas G. V. ir atsakovė G. N. siekia susitarti dėl buto, dėl kurio nuosavybės vis dar vyksta teisminis ginčas (teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs). Teismas ne kartą ieškovui ir jo atstovui siūlė sudaryti taikos sutartį visiems byloje dalyvaujantiems asmenims tenkinančiomis sąlygomis, tačiau ieškovas atsisakė siūlymo nurodydamas vien deklaratyvius, abstraktaus pobūdžio argumentus, jog su atsakovu G. Š. principingai nenori susitarti. Teismo vertinimu, taikos sutarties patvirtinimas tik su vienu iš byloje esančių atsakovų, neįsiteisėjus teismo sprendimui dėl kitų ieškovo ieškinio reikalavimų, galimai pažeistų kitų byloje dalyvaujančių asmenų (atsakovų) kaip ginčijamų sandorių šalių teises ir interesus. Be to, neįsiteisėjus teismo sprendimui, nėra pagrindo konstatuoti esant ieškovo reikalavimui į ginčo butą, todėl šioje nagrinėjamoje stadijoje, teismo įsitikinimu, taikos sutartis tokiomis joje nurodytomis sąlygomis neturi jokios prasmės. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad šalių pateiktos taikos sutarties patvirtinimas pažeistų viešąjį interesą, teisėtus kitų asmenų teises ir interesus, todėl atsisakė ją tvirtinti.
12. Teismas pažymėjo, jog šis atsisakymas patvirtinti taikos sutartį neatima šalims teisės ateityje, įsiteisėjus teismo sprendimui, kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XXXIX skyriuje (CPK 579–582 straipsniuose) nustatyta supaprastinto proceso tvarka, siekiant užkirsti kelią kilti teisminiam ginčui ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2008; 2008 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2008).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Apeliaciniu skundu atsakovė G. N. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 12 d. sprendimą: pripažinus negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2015 m. rugsėjo 2 d. buto, esančio: Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartį Nr. 7523, patvirtintą Vilniaus rajono 6-ojo notarų biuro notaro Edgaro Normanto, sudarytą tarp pardavėjo A. V. ir pirkėjos G. N., pirkėjos G. N. sumokėtą 24 300 Eur sumą priteisti G. N. iš A. V.; pripažinus negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2008 m. balandžio 4 d. buto, esančio: Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartį Nr. 2-1466, patvirtintą Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės Vaivos Staskonytės-Malcienės, sudarytą tarp pardavėjų D. D., S. D. ir pirkėjo A. V., pirkėjo A. V. sumokėtą 100 000 Lt sumą priteisti A. V. iš D. D. ir S. D.; pripažinus negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) tarp G. Š. ir D. D., S. D. 2008 m. kovo 27 d. sudarytą pirkimo pardavimo sutartį Nr. SK-1876, patvirtintą Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarės Snieguolės Kaplerienės dėl buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio: Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), pirkėjų D. D., S. D. sumokėtą 100 000 Lt sumą priteisti D. D., S. D. iš G. Š.; patvirtinti ieškovo G. V. ir atsakovės G. N. 2019 m. vasario 11 d. sudarytą taikos sutartį, nurodant, kad ji įsiteisėja įsiteisėjus teismo sprendimui šioje civilinėje byloje; priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas; priimti naujus įrodymus (skelbimą apie parduodamą remontuotiną butą, nupirkto buto nuotraukas, nuotraukas po buto remonto; pažymą iš VĮ Registrų centro, antstolio raštą; viešą informaciją apie G. Š. valdomą UAB „(duomenys neskelbtini)“, informaciją apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilines bylas). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Teismas, priteisdamas už ginčo butą sumokėtą 24 300 Eur sumą apeliantei iš atsakovo G. Š., neatsižvelgė nei į restitucijos esmę, nei į CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatas, nei į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
13.2. Pripažįstant sandorius negaliojančiais, šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant ankstesnę padėtį, t. y. pripažinęs negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2015 m. rugsėjo 2 d. buto pirkimo pardavimo sutartį Nr. 7523, sudarytą tarp pardavėjo A. V. ir pirkėjos G. N., teismas privalėjo pirkėjos G. N. sumokėtą 24 300 Eur sumą priteisti G. N. iš pardavėjo A. V. ir t. t.
13.3. Nepagrįsta teismo išvada, kad, tik priteisus už ginčo butą sumokėtą 24 300 Eur sumą apeliantei iš atsakovo G. Š., apeliantė dėl taikytinos vindikacijos nepatirs didelės, neproporcingos naštos. Priešingai, priteisus ieškovui iš apeliantės butą, apeliantė praranda gyvenamąją vietą ir į buto remontą įdėtas lėšas. Iš A. V. įgytas butas buvo labai apleistas, ir jo remontui apeliantė išleido didelę pinigų sumą. Grąžinus pagerintą butą ieškovui, nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų apeliantės padėtis, o ieškovo atitinkamai pagerėtų, nes jis gautų pagerintą butą ir dėl to nepagrįstai praturtėtų, o tai neatitinka nei CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatų, nei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
13.4. Teismas, priteisdamas iš atsakovo G. Š. už ginčo buto sumokėtą 24 300 Eur sumą ir nurodydamas, kad taip apeliantė nepatirs pernelyg didelės ir neproporcingos naštos, visiškai nekreipė dėmesio į atsakovo G. Š. asmenybę ir jo turtinę padėtį bei kitas aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
13.5. Kaip teisingai nurodė teismas, Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pripažino G. Š. kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį ir nuteisė jį 4 metų laivės atėmimo bausme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 19 d. nuosprendį ir nurodė, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatytos bylos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis G. Š. sąmoningais, aktyviais ir pakankamai ilgai (apie pusantrų metų) trunkančiais tyčiniais veiksmais panaudojo prieš nukentėjusįjį G. V. esminę apgaulę, kuri pasireiškė tuo, kad nuteistojo paduotą paprastąjį vekselį Nr. 1-0707/2006 G. V. pasirašė dėl savo ligos ir vartojamo alkoholio, tačiau jame (vekselyje) nebuvo išreikšta ir atspindėta tikroji nukentėjusiojo valia, jam šiame vekselyje nurodyti pinigai realiai nebuvo perduoti.
13.6. Tai, kad atsakovas G. Š. nesumokės apeliantei priteistos 24 300 Eur sumos, patvirtina G. Š. žodžiai teismo posėdžių metu, kad jis neturi pinigų grąžinti visą sumą ir negali sudaryti taikos sutarties. Tai patvirtina tiek civilinės, tiek prijungtos baudžiamosios bylos medžiagos, iš kurių matyti, kad G. Š. neturi jokio turto.
13.7. Tai, kad G. Š. nesumokės apeliantei priteistos 24 300 Eur sumos, patvirtina ir duomenys, kuriuos apeliantė prašo prijungti prie bylos: pažyma iš VĮ Registrų centro, iš kurios matyti, kad G. Š. neturi jokio nekilnojamojo turto; antstolės I. Beliačič pažyma apie vykdomą 4 000 Eur išieškojimą iš G. Š. išieškotojo G. V. naudai.
13.8. Teismo nustatytos aplinkybės baudžiamojoje byloje ir teikiami įrodymai apie turtinę G. Š. būklę leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad G. Š. apeliantei priteistos sumos geranoriškai ir laiku nesumokės, dėl ko apeliantė patirs pernelyg didelę ir neproporcingą naštą.
13.9. Šioje byloje svarbi aplinkybė ta, kad butą G. Š. pardavė savo seseriai D. D. ir jos sutuoktiniui S. D., po ko veikdamas pagal įgaliojimą pardavė jau D. D. ir S. D. turtą asocialiam asmeniui A. V..
13.10. Pripažinus sandorius negaliojančiais, šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant ankstesnę padėtį, dėl to apeliantė dėl taikytinos vindikacijos nepatirs didelės ir neproporcingos naštos, nes turės galimybę išsiieškoti patirtą žalą iš turto pardavėjo.
13.11. Teismas, nurodydamas, kad taikos sutartimi nėra atsižvelgiama į kitų buvusių nekilojamojo daikto savininkų interesus, kad jos patvirtinimas pažeistų viešąjį interesą, teisėtus kitų asmenų teises ir interesus, to visiškai neargumentavo ir nenurodė, kuo ir kaip taikos sutartis pažeis kitų nekilnojamojo daikto savininkų interesus, viešąjį interesą, teisėtus kitų asmenų teises ir interesus.
13.12. Teisiškai įvertinus sandorius ir nusprendus juos pripažinti negaliojančiais, o butą grąžinti ieškovui, neliko teisinių kliūčių tvirtinti taikos sutartį, pagal kurią apeliantė mainais už reikalavimo grąžinti ieškovui ginčo butą atsisakymą sutinka sumokėti ieškovui 30 000 Eur kompensaciją. Taikos sutarties sąlygos jokios įtakos kitų šalių teisėms, pareigoms ar kitiems interesams, tuo labiau viešiesiems, neturės.
13.13. Ta aplinkybė, kad teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs tvirtinant taikos sutartį, nėra sąlyga, dėl kurios taikos sutarties tvirtinimas negalimas, nes, teismui patvirtinus taikos sutartį teismo sprendimu, ji įsiteisės tuo pačiu metu kaip ir visas sprendimas. Jei teismas manė, kad negalėjo tvirtinti taikos sutarties neįsiteisėjus sprendimui, jis galėjo pasiremti CPK 271 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad, priimdamas sprendimą, teismas reikiamais atvejais nustato konkrečią sprendimo įvykdymo tvarką bei terminą, įvykdymą atideda arba išdėsto.
13.14. Ne tik G. Š., bet ir kitiems atsakovams buvo siūloma susitarti geranoriškai, tačiau problema yra ne nenoras tartis su G. Š., o tai, kas ir kaip ieškovui ar apeliantei sumokės patirtą žalą už butą. G. Š. nurodė, kad neturi pinigų, ir nurodė pinigų sumokėjimo terminą „iki turės pinigų“, o kitos šalys nesutiko kompensuoti jokios dalies. Esant tokioms aplinkybėms, vienintelė išeitis neprarasti nupirkto ir pagerinto buto – sudaryti taikos sutartį su ieškovu.
Atsiliepimas
14. Ieškovas G. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas valstybei. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
14.1. Ieškovas neprieštarautų, kad teismas patvirtintų su apeliante 2019 m. vasario 11 d. sudarytą taikos sutartį, pagal kurios sąlygas apeliantė ieškovui vietoje buto išmokėtų piniginę kompensaciją. Abiem atvejais ieškovo nuosavybės teisės būtų apgintos ir ieškovui būtų atlyginta G. Š. nusikalstama veika padaryta žala.
14.2. Teismo sprendimas dėl restitucijos taikymo atrodo pagrįstas ir teisingas, tačiau dėl vienos aplinkybės jis yra praktiškai neįgyvendinamas ir iš esmės atima realią galimybę apeliantei susigrąžinti už ginčo butą sumokėtus pinigus. Atsakovas G. Š. neturi lėšų ir net neketina teismo priteistos sumos mokėti. Ieškovas pateikė teismui antstolės Irenos Beliačic raštą, kuriame iš esmės nurodoma, kad G. Š. neturi finansinių galimybių sumokėti ieškovui 4 000 Eur pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą.
14.3. Jeigu teismas restituciją taikytų nuosekliai, kaip prašoma apeliaciniame skunde, galimybė apeliantei atgauti sumokėtas lėšas gerokai išaugtų. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartimi atsakovės G. N. reikalavimų užtikrinimui byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės; jos pagrindu buvo areštuoti D. D. priklausantis butas, esantis: Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), ir A. V. priklausantis butas, esantis: (duomenys neskelbtini). Taikant restituciją kiekvienam pripažintam negaliojančiu sandoriui, apeliantė išieškojimą galėtų nukreipti į A. V. ir netiesiogiai, per A. V., į D. D. turtą.
14.4. D. D. yra G. Š. sesuo ir dalyvavo ginčo buto perpardavimo sandoryje, kuris teismo pripažintas negaliojančiu. Pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punktą, preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Taigi, D. D., kaip nesąžiningo sandorio šaliai, taip pat turėtų atsirasti neigiamos pasekmės ir į pastarosios turtą taip pat turėtų būti nukreiptas išieškojimas. Todėl nuoseklus restitucijos, pagal kiekvieną teismo panaikintą sandorį, taikymas labiau atitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
15. Atsakovas antstolis Ramūnas Kamarauskas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
15.1. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai. Kadangi šio ginčo atveju ieškovo ir turto savininkės (apeliantės) nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai, ieškovas pasinaudojo teise ginti pažeistas teises reikalaudamas daikto iš svetimo valdymo (vindikacija). Restitucijos taikymas tokiais atvejais yra sandorių negaliojimo pasekmė, taikoma teismo ex officio (pagal pareigas) (CK 1.78 straipsnio 5 dalis) ir tik tokia apimtimi, kiek tai neliečia pagal vindikacijos taisykles išreikalauto daikto. Todėl teismas pagrįstai, esant pareikštam vindikaciniam ieškiniui dėl daikto išreikalavimo, priimdamas sprendimą grąžinti daiktą savininkui bei panaikindamas turto perleidimo sandorius, taikė restituciją, kaip sandorių negaliojimo pasekmę, ir vadovaudamasis ekonomiškumo ir protingumo principais apeliantei iš nesąžiningo vykdymo procese išieškotojo, atsakovo G. Š., priteisė 24 300 Eur.
15.2. Ieškovas, reikšdamas vindikacinį ieškinį dėl daikto išreikalavimo, sutiko šio ieškinio reikalavimo atsisakyti, su sąlyga, kad jam apeliantė išmokės 30 000 eurų kompensaciją. Atsižvelgiant į tai, kad tokia suma negalėjo būti apeliantei priteista taikant restituciją, panaikinus pirkimo pardavimo sutartį, tai galimai reikštų, kad teismo sprendimu tarp šalių nebūtų atkuriama taika, sutartis galimai pažeistų trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus bei būtų sudaromos prielaidos ginčams ateityje, todėl teismas pagrįstai atsisakė tvirtinti taikos sutartį ir bylą išnagrinėjo iš esmės. Ir po teismo sprendimo priėmimo, kaip teisingai pažymėjo teismas, šalys teismui galėjo pateikti tvirtinti taikos sutartį, įvertinusios teismo jau priimtą sprendimą ir jo argumentus.
15.3. Apeliantės pateikti nauji įrodymai nėra reikšmingi nagrinėjant apeliacinį skundą, todėl yra nepriimtini. Nei galiojantis teisinis reguliavimas, nei kasacinio teismo formuojama teismų praktika neįtvirtina, kad restitucija taikoma tik prieš mokius skolininkus.
16. Atsakovai D. D. ir S. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo netenkinti apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 12 d. sprendimo dalies dėl restitucijos taikymo sąlygų pakeitimo ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo apeliantei iš atsakovo G. Š. kaip restitucija priteista 24 300 Eur suma; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
16.1. Apeliaciniame skunde siūlomas restitucijos taikymo būdas neatitinka CK 1.138 straipsnio 2 punkto, 6.145, 6.146 straipsnių nuostatų esmės.
16.2. Šiuo atveju ankstesnės, t. y. tikrosios, šalių padėties atkūrimas yra teisiškai neįmanomas, kadangi nei A. V., nei toliau apeliantės nurodytoje restitucijos grandinėje esantiems D. D., S. D. bei G. Š., pastariems perdavus turtą (pinigines lėšas), kurios buvo sumokėtos pagal pirkimo pardavimo sutartis, nebūtų atgal grąžintas butas, t. y. atsakovai, siekiant restitucijos būdu atkurti iki pirkimo pardavimo sutarčių sudarymo buvusią padėtį, iš tikrųjų neatliktų priešpriešinių veiksmų, susijusių su šių sandorių objektu – nekilnojamuoju turtu.
16.3. Nagrinėjamoje byloje teismas, pritaikęs vindikacijos institutą, numatytą CK 4.96 straipsnio 2 dalyje, nekilnojamąjį turtą (butą) priteisė iš apeliantės ieškovui. Tai, tarp kita ko, reiškia, kad teismas šioje byloje negalėjo ir netaikė restitucijos natūra, nes, pripažinus nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sandorius dėl įvykdytos nusikalstamos veikos negaliojančiais ab initio (nuo sudarymo momento), šis pažeistų teisių gynimo būdas tapo negalimas. Kita vertus, teismas, pasivadovavęs CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai apeliantės atžvilgiu pritaikė restituciją priteisdamas iš G. Š. ekvivalentą pinigais.
16.4. Pagal teismų praktiką restitucija taikoma tada, kai asmenis sieja prievoliniai teisiniai santykiai, tačiau apeliantės su atsakovais D. D. ir S. D., kuriuos ketinama įtraukti į keistą restitucijos taikymo mechanizmą, nesieja jokie prievoliniai ryšiai. Šiame kontekste ypač aktuali Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-629-516/2019, kurioje sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovams G. Š., D. D. ir S. D., be kita ko, buvo pasisakyta, kad restitucijos klausimas tarp apeliantės ir D. D. bei S. D. nekiltų.
Šalies argumentai
16.5. Apeliantė, motyvuodama tuo, kad G. Š. yra nemokus, prašo taikyti kur kas sudėtingesnes bei didesnės rizikos kitoms sąžiningoms proceso šalims restitucijos taikymo sąlygas. Be to, apeliantė, prieštaraudama pati sau, A. V., su kuriuo ketina atkurti iki 2015 m. rugsėjo 2 d. pirkimo pardavimo sandorio buvusią padėtį, įvardija asocialiu asmeniu. Taigi apeliantė nepagrįstai preziumuoja, kad, teismui priteisiant apeliantei 24 300 Eur sumą būtent iš A. V., o ne iš G. Š., pavyks greičiau ir efektyviau grąžinti ankstesnę status quo (iki sandorio įvykdymo buvusią) padėtį (CK 1.138 straipsnio 2 punktas, 6.145 straipsnis).
16.6. Nepaisant to, ar šioje civilinėje byloje buvo atsižvelgta į kai kurias aplinkybes, susijusias su G. Š. asmenybe bei jo turtine padėtimi, tinkamam restitucijos taikymui svarbi aplinkybė, kad ne kas kitas iš proceso šalių, o būtent G. Š. savo neteisėtais veiksmais sąlygojo buto išreikalavimą iš sąžiningos įgijėjos G. N.. Esant tokiai situacijai, teisingas ir logiškas teismo sprendimas priteisti restituciją 24 000 Eur ekvivalentu ne iš A. V. arba D. D. su S. D., o iš nesąžiningą sandorį sudariusios šalies – G. Š..
16.7. Apeliantės siūlomas restitucijos variantas tik apsunkintų tiek apeliantės, tiek sąžiningų atsakovų A. V., D. D. ir S. D. pažeistų teisių atkūrimą.
Atsiliepimas
17. Atsakovė notarė Aldona Adomaitienė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad jos 2006 m. lapkričio 8 d. atliktas vykdomasis įrašas nėra apeliacinio skundo dalykas, todėl dėl apeliacinio skundo argumentų nepasisako.
18. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AIG Europe Limited atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
18.1. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovo ir apeliantės nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ieškovui priklausantis butas gali ir turi būti išreikalautas pagal vindikacijos taisykles. Tačiau vien butą grąžinus ieškovui ir neišsprendus restitucijos klausimų, paskutinė sąžininga buto įgijėja liktų ir be buto ir be už butą sumokėtų pinigų. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, taikytina restitucija, priteisiant iš atsakovo G. Š. apeliantei jos sumokėtą buto kainą.
18.2. Aplinkybės, kurias nurodo apeliantė, kad pritaikius vindikaciją ieškovas įgis suremontuotą butą, dėl ko nepagrįstai praturtės apeliantės sąskaita, suteikia teisę apeliantei reikšti savarankišką reikalavimą dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo.
18.3. Apeliantė nenurodė jokių reikšmingų argumentų, kurie teismo išvadas dėl atsisakymo tvirtinti taikos sutartį leistų pripažinti nepagrįstomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
20. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl restitucijos taikymo sandorius pripažinus negaliojančiais ir teismo atsisakymo patvirtinti taikos sutartį.
Dėl restitucijos taikymo
21. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčo buto pirkimo pardavimo sandorius negaliojančiais, netinkamai taikė restitucijos taisykles ir neatsižvelgė į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
22. Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, kai sandoris negalioja, viena jos šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. Restitucijos taisyklės yra nustatytos CK šeštosios knygos I dalies X skyriuje. CK 6.145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Restitucijos taikymas turi užtikrinti sandorio, pripažinto negaliojančiu, šalių grąžinimą į prieš pažeidimą buvusią teisinę padėtį, tačiau teismas turi teisę išimtiniais atvejais keisti restitucijos būdą ir netgi iš viso jos netaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2014).
23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pasivadovavęs CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, priteisė apeliantei jos sumokėtą buto kainą iš atsakovo G. Š., t. y. teismas taikė restituciją, tačiau ne tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių.
24. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, kad restitucija priskiriama prie prievolinių asmens teisių gynimo būdų, reikalavimas taikyti restituciją grindžiamas prievolių teisės normomis (CK 6.145–6.153 straipsniai ir kt.), nustačius restitucijos taikymo pagrindą (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys ir kt.). Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010).
25. Taigi, net ir tais atvejais, kai teismas, remdamasis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, nusprendžia pakeisti restitucijos būdą (pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais), esminė restitucijos taikymo taisyklė – kad ji taikoma tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, lieka galioti. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas apeliantei jos sumokėtą buto kainą ne iš A. V., su kuriuo apeliantė buvo sudariusi buto pirkimo pardavimo sutartį, o iš G. Š., su kuriuo apeliantės nesiejo jokie prievoliniai teisiniai santykiai, iš tiesų netinkamai taikė restituciją, kas yra pagrindas skundžiamą pirmosios instancijos teismo dalį dėl restitucijos taikymo pakeisti – taikyti restituciją tarp pripažintų negaliojančiais sandorių šalių (CPK 330 straipsnis).
26. Pasisakydamas dėl atsakovų D. D. ir S. D. argumentų, kad ankstesnės, t. y. iki ginčo pirkimo pardavimo sutarčių sudarymo buvusios, šalių padėties atkūrimas yra teisiškai neįmanomas, kadangi nei A. V., nei D. D., S. D. bei G. Š., pastariems perdavus turtą (pinigines lėšas), kurios buvo sumokėtos pagal pirkimo pardavimo sutartis, nebūtų atgal grąžintas butas, t. y. atsakovai neatliktų priešpriešinių veiksmų, susijusių su šių sandorių objektu (nekilnojamuoju turtu), apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, pripažinus daikto perleidimo sandorius negaliojančiais, teismas vadovaudamasis CK 1.78 straipsnio 5 dalimi privalo ex officio taikyti vienašalę restituciją, įpareigodamas vieną šalį grąžinti kitai šaliai jos sumokėtus pinigus. Dvišalė restitucija netaikytina, nes daiktas jo savininkui grąžinamas remiantis daiktinės teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 356/2010). Taigi ir nagrinėjamu atveju, grąžinus ieškovui butą pagal vindikacijos taisykles, tarp šio buto perleidimo sutarčių šalių taikoma vienašalė restitucija, įpareigojant vieną sutarties šalį grąžinti kitai šaliai jos sumokėtus pinigus.
27. Atsakovai D. D. ir S. D. teisingai nurodo, kad jų ir apeliantės nesieja jokie prievoliniai teisiniai santykiai, tačiau (vienašalė) restitucija šiuo atveju taikoma ne tarp atsakovų D. D. ir S. D. bei apeliantės, o konkrečiai dėl D. D. ir S. D. – tarp jų ir G. Š., t. y. sutarties šalių.
28. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų restitucijos netaikymo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
29. Kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai neturi teisinės reikšmės restitucijos klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantė byloje nebuvo pareiškusi jokių savarankiškų reikalavimų, o apeliaciniu skundu skundė tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo, todėl apeliantės argumentai, kad, grąžinus pagerintą butą ieškovui, nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų apeliantės padėtis, o ieškovo atitinkamai pagerėtų, nėra susiję su šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalyku.
Dėl atsisakymo patvirtinti taikos sutartį
30. Pirmosios instancijos teismas atsisakė patvirtinti apeliantės ir ieškovo sudarytą taikos sutartį, pagal kurią apeliantė, mainais už reikalavimo grąžinti ieškovui ginčo butą atsisakymą, sutinka sumokėti ieškovui 30 000 Eur kompensaciją, motyvuodamas tuo, kad taikos sutarties patvirtinimas tik su vienu iš atsakovų, neįsiteisėjus teismo sprendimui dėl kitų ieškinio reikalavimų, galimai pažeistų kitų byloje dalyvaujančių asmenų (atsakovų) kaip ginčijamų sandorių šalių teises ir interesus; be to, neįsiteisėjus teismo sprendimui, nėra pagrindo konstatuoti esant ieškovo reikalavimą į ginčo butą, todėl šioje nagrinėjamoje stadijoje taikos sutartis joje nurodytomis sąlygomis neturi jokios prasmės.
31. Nors sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas išsamiau nemotyvavo, kaip konkrečiai taikos sutarties patvirtinimas pažeistų viešąjį interesą ir teisėtus kitų asmenų interesus bei teises, vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsisakydamas patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino jos santykį su byloje nagrinėjamais reikalavimais. Iš tiesų, visi ieškovo pareikšti ieškinio reikalavimai buvo tarpusavyje susiję ir pareikšti siekiant visiško iki teisės pažeidimo buvusios padėties atkūrimo, atitinkamai, siekiant teisingai išspręsti bylą, teismo procesinis sprendimas (ar dėl ginčo esmės, ar dėl bylos nutraukimo, patvirtinus taikos sutartį) galėjo būti priimtas tik dėl jų visų.
32. Apeliantės argumentai, kad ta aplinkybė, jog teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs tvirtinant taikos sutartį, nėra kliūtis patvirtinti taikos sutartį, nes, teismui patvirtinus taikos sutartį teismo sprendimu, ji įsiteisės tuo pačiu metu kaip ir pats teismo sprendimas, bei analogiškas apeliantės prašymas (patvirtinti taikos sutartį, nurodant, kad ji įsiteisėja įsiteisėjus teismo sprendimui šioje civilinėje byloje) yra teisiškai nepagrįsti, nes reiškia sąlyginio teismo sprendimo priėmimą, kurį draudžia CPK 267 straipsnis.
33. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išaiškinimui, kad atsisakymas patvirtinti taikos sutartį neatima šalims teisės ateityje, įsiteisėjus teismo sprendimui, kreiptis į teismą dėl taikos sutarties patvirtinimo CPK XXXIX skyriuje (CPK 579– 582 straipsniuose) nustatyta supaprastinto proceso tvarka.
Dėl bylos procesinės baigties
34. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo – taikyti vienašalę restituciją tarp pripažintų negaliojančiais sandorių šalių, įpareigojant vieną sutarties šalį grąžinti kitai šaliai jos sumokėtus pinigus (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
35. Apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad, kaip pažymima teismų praktikoje, restitucijai, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinei pasekmei, yra būdingas vienas specifinis bruožas, išskiriantis ją iš kitų civilinių teisių gynimo būdų, – teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio (pagal pareigas, savo iniciatyva) išspręsti restitucijos klausimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 553/2014).
36. Nagrinėjamu atveju ieškovas jokių savarankiškų reikalavimų dėl restitucijos taikymo (jos būdo) nebuvo pareiškęs, šį klausimą teismas išsprendė savo iniciatyva, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės patirtos (su apeliacinio skundo padavimu susijusios) bylinėjimosi išlaidos restitucijos klausimu priteistinos iš atsakovų, kurie apeliaciniame procese ginčijo apeliacinio skundo dalies dėl restitucijos pagrįstumą ir teisėtumą.
37. Apeliantė buvo 100 proc. atleista nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad už apeliacinį skundą dėl restitucijos (jos pakeitimo) mokėtinas 75 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 4 dalis, 7 dalis), valstybei iš atsakovų antstolio R. Kamarausko ir D. D. bei S. D. lygiomis dalimis, t. y. po 25 Eur iš kiekvieno, priteisiama 75 Eur žyminio mokesčio (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
38. Apeliantei apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, tačiau jos dydį patvirtinantys dokumentai teismui nebuvo pateikti, todėl dėl šių išlaidų priteisimo nesprendžiama (CPK 99 straipsnis).
39. Iš teismui pateiktos 2019 m. spalio 11 d. pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų matyti, kad ieškovui buvo suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, kurios dydis yra 169 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas palaikė apeliantės apeliacinį skundą, kuris buvo patenkintas 50 proc. (tenkintas reikalavimas dėl restitucijos ir atmestas reikalavimas dėl taikos sutarties patvirtinimo), valstybei iš atsakovų antstolio R. Kamarausko ir D. D. bei S. D. priteisiama po 28 Eur ieškovui suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų (CPK 99 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
40. Atsakovas antstolis R. Kamarauskas pateikė prašymą priteisti 605 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Proporcingai patenkintų ir atmestų apeliantės reikalavimų daliai, atsakovui iš apeliantės priteisiama 302,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (605 Eur x 50 proc. / 100 proc. = 302,50 Eur) (CPK 98 straipsnis).
41. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.
Dėl naujų įrodymų ir ieškovo prašymo priėmimo
42. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantė pateikė naujus įrodymus – skelbimą apie parduodamą remontuotiną butą, nupirkto buto nuotraukas, nuotraukas po buto remonto, pažymą iš VĮ Registrų centro, antstolio raštą, viešą informaciją apie G. Š. valdomą UAB „(duomenys neskelbtini)“, informaciją apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilines bylas, kuriuos prašo priimti.
43. Atsižvelgdamas į tai, kad apeliantės reikalavimas dėl restitucijos taikymo patenkintas motyvais, nesusijusiais su apeliantės įsigyto buto būkle (prieš ir po nuginčyto sandorio sudarymo) ir (ar) atsakovo G. Š. turtine padėtimi, apeliacinės instancijos teismas pateiktus įrodymus atsisako priimti kaip teisiškai nereikšmingus bylai išspręsti.
44. Lietuvos apeliaciniame teisme 2020 m. birželio 8 d. gautas ieškovo pateiktas dokumentas (prašymas). Atsižvelgdamas į tai, kad civilinio proceso įstatymas nenumato galimybės pildyti pateiktų atsiliepimų į apeliacinį skundą (CPK 17 straipsnis, 323 straipsnis), ieškovo pateiktas prašymas negali būti kvalifikuojamas kaip pasiūlymas sudaryti taikos sutartį, o teismo sprendimo dalis, kuria ieškovui priteistas butas, nėra apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas (t. y. nėra kvestionuojama), apeliacinės instancijos teismas šį ieškovo prašymą atsisako priimti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 12 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo pakeisti.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 12 d. sprendimo dalį, kuria atsakovei G. N. iš atsakovo G. Š. priteista 24 300 Eur (dvidešimt keturi tūkstančiai trys šimtai eurų).
Priteisti atsakovei G. N. iš atsakovo A. V. pagal 2015 m. rugsėjo 2 d. buto, esančio adresu: Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartį Nr. 7523, patvirtintą Vilniaus rajono 6-ojo notarų biuro notaro Edgaro Normanto, sumokėtus 24 300 Eur (dvidešimt keturi tūkstančiai trys šimtai eurų).
Priteisti atsakovui A. V. iš atsakovų D. D. ir S. D. pagal 2008 m. balandžio 4 d. buto, esančio adresu: Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartį Nr. 2-1466, patvirtintą Vilniaus miesto 1- ojo notarų biuro notarės Vaivos Staskonytės-Malcienės, sumokėtus 28 962 Eur (dvidešimt aštuoni tūkstančiai devyni šimtai šešiasdešimt du eurai).
Priteisti atsakovams D. D. ir S. D. iš atsakovo G. Š. pagal 2008 m. kovo 27 d. buto, esančio adresu: Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartį Nr. SK-1876, patvirtintą Vilniaus miesto 37- ojo notaro biuro notarės Snieguolės Kaplerienės, sumokėtus 28 962 Eur (dvidešimt aštuoni tūkstančiai devyni šimtai šešiasdešimt du eurai).
Kitą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovų antstolio Ramūno Kamarausko ir D. D. bei S. D. po 25 Eur (dvidešimt penkis eurus) už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio ir po 28 Eur (dvidešimt aštuonis eurus) antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Priteisti atsakovui antstoliui Ramūnui Kamarauskui iš atsakovės G. N. 302,50 Eur (tris šimtus du eurus, 50 ct) išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Antrinės teisinės pagalbos išlaidos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Žyminis mokestis mokamas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.