- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-11
- Bylos Nr.
- 2A-16-232/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-18-3-01336-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Liuda Uckienė, Loreta Bujokaitė
- Atsakovas
- A. A.
- Ieškovas
- R. J.
- Trečiasis asmuo
- J. J., M. S., uždaroji akcinė bendrovė „Evestra“
- Kategorijos
- 2.1.3.3.1Piniginiai vertybiniai popieriai
- 3.3.1Apeliacinis procesas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovui A. A. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys: J. J., M. S. ir uždaroji akcinė bendrovė „Evestra“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.GINČO ESMĖ.
I. R. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka ir priteisti iš atsakovo 21 500 EUR skolos ir penkių procentų procesines palūkanas. Ieškovo teigimu, atsakovas nesumokėjo skolos pagal 2009 m. balandžio 15 d. pasirašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį. 2009 m. balandžio 15 d. atsakovas išrašė ieškovui iš viso tris paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kurių kiekvieno vertė po 21 500 EUR ir kuriais sumokėta už ieškovui bei jo sutuoktinei J. J. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis priklausiusias prekes, kurių bendra vertė 129 000 EUR.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 29 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino.
Atsiliepimas
Atsakovas A. A. pateikė prieštaravimus ir prašė preliminarų sprendimą panaikinti, ieškinį atmesti. Nurodė, kad kai praleidžiamas įstatymo nustatytas paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminas, vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi; tokiu atveju būtina nustatyti tarp šalių esantį teisinį santykį (sandorį), kurio pagrindu atsirado skolininko pareiga pagal skolos dokumentą. Atsakovas pažymėjo, kad nei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendime, nei Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartyje nekonstatuota prekių pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kurią neva atsiskaityta vekseliais, sudarymo fakto. Anot atsakovo, byloje dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais R. J. neteikė jokių įrodymų apie tarp šalių susiklosčiusių santykių pagrindą. Šioje byloje ieškovui teko pareiga patikimais ir leistinais įrodymais įrodyti, kad iki vekselių išrašymo prekės realiai priklausė ieškovui ir jo sutuoktinei ir kad vekselių pagrindu jos realiai buvo perleistos atsakovo ir jo verslo partnerio nuosavybėn.
Atsiliepimu į atsakovo prieštaravimus ieškovas prašė preliminarų sprendimą palikti nepakeistą. Anot ieškovo, Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 4 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartimi, konstatuodami, kad A. A. ir M. S. neįrodė vekselių negaliojimo pagrindo, kartu pripažino, jog pagrindas vekseliams išrašyti buvo. Ieškovo nuomone, nors teismas expressis verbis nenurodė, kad vekselių išrašymo pagrindas – ieškovui ir jo sutuoktinei J. J. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusių prekių pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau išanalizavus teismų procesinių sprendimų turinį, darytina išvada, kad teismai netiesiogiai pripažino, jog vekselių išrašymo pagrindas – prekių pirkimo-pardavimo sutartis, o vekselis – atsiskaitymo už prekes instrumentas.
II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 8 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. preliminarų sprendimą. Papildomai priteisė ieškovui R. J. iš atsakovo A. A., 371,91 Lt bylinėjimosi išlaidų; papildomai priteisė valstybei iš atsakovo A. A. 56,46 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad nei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendime, nei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartyje nenustatytas-nekonstatuotas atsakovo prievolės ieškovui materialinis teisinis pagrindas, t. y. tiesiogiai nenurodyta, kokiu pagrindu išrašytas vekselis. Teismas pažymėjo, jog nurodytuose teismų procesiniuose sprendimuose padarytos išvados reiškia tai, kad nurodytose bylose vekselius išdavę asmenys neįrodė vekselių ir jų išdavimo pagrindų negaliojimo. Teismas nurodė, jog skirtingai nei ankstesnė Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kuria remiasi atsakovas ir trečiasis asmuo UAB „Evestra“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-253/2008, ir 2009 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-514/2009), kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką vėlesnėse nutartyse, laikosi kitokios pozicijos t.y. neįtvirtino reikalavimo vertybinio popieriaus savybes praradusio vekselio, t.y. skolos dokumento, turėtojui įrodyti konkretų skolos atsiradimo pagrindą. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra nė vienos iš kasacinio teismo nurodytų aplinkybių-prielaidų, kurios lemtų vekselio (skolos raštelio) turėtojo procesinę pareigą įrodyti konkretų sandorį, kurio pagrindu išduotas vekselis t.y. šioje byloje nekonstatuota vekselio išdavimo negaliojimo pagrindo, vekselio išdavimo pagrindas nėra išnykęs dėl kitų priežasčių, nėra pagrindo konstatuoti, kad būtų siekiama dvigubo prievolės įvykdymo. Teisinio santykio šalims vienu metu suderinus savo valią dėl atsakovo prisiimamos piniginės prievolės ieškovui besąlygiškumo ir abstraktumo (t.y. atsakovui sutikus besąlygiškai ir abstrakčiai įsipareigoti ieškovui), teismo vertinimu, būtų neteisinga ir nesąžininga šiuo metu (praėjus palyginti ilgam laikotarpiui nuo sandorio sudarymo) konstatuoti ieškovo pareigą pakankamais ir leistinais įrodymais įrodyti praeityje egzistavusį konkretų sandorį. Teismas sprendė, kad atsakovo piniginės prievolės ieškovui faktą, taip pat tokios prievolės neįvykdymo faktą pakankamai patvirtina vien ieškovo pateiktas ir iki šiol neapmokėtas skolos dokumentas – atsakovo 2009 m. balandžio 15 d. išduotas paprastas neprotestuotinas vekselis, pagal kurį atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui 21 500 EUR. Teismas papildomai konstatavo, jog byloje pakanka įrodymų išvadai, kad atsakovo prievolė atsirado dėl ieškovui bei jo sutuoktinei priklausiusių UAB „Evestra“ sandėlyje buvusių prekių pirkimo-pardavimo. Atsakovo argumentai, kuriais apeliuojama į ieškovo verslą ir mokesčių nemokėjimą, nepaneigia ieškovo civilinės teisės į atsakovo skolos padengimą, todėl šiuos argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus-nereikšmingus.
III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.
Apeliantas (atsakovas) A. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog teismo nurodomose bylose nėra pakeičiama pozicija ar nepaneigiama tai, jog vekseliui tapus skolos rašteliu, būtina nustatyti tarp šalių buvusį teisinį santykį (sandorį). Priešingai, ir vėlesnėje teismų praktikoje išlieka ta pati pozicija, jog pasibaigus įstatyme nustatytiems terminams pateikti apmokėti neprotestuotiną paprastąjį vekselį, jis praranda vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą ir dėl jo nebetaikytinos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo ne ginčo tvarka bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių. Taigi, ir vėlesnėje, nei atsakovo nurodytoje prieštaravimuose, teismų praktikoje, teismo pozicija dėl vekselio, kaip skolos raštelio ir reikalingumo įrodyti teisinį santykį (sandorį) nepakito. Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais pareiga įrodyti vekselių negaliojimo faktą teko išimtinai ieškovams A. A. ir M. S., o atsakovai toje byloje R. J. ir jo sutuoktinė J. J. užėmė pasyvią poziciją ir jokių įrodymų apie realų tarp šalių susiklosčiusių santykių pagrindą neteikė. Nagrinėjamoje byloje dėl termino vekseliui pateikti praleidimo vekselis prarado viešo patikimumo savybę ir tapo paprastu skolos rašteliu, todėl ieškovas R. J. privalo patikimais ir leistinais įrodymais įrodyti, kad turi pagrindą reikalauti vekselyje nurodytos sumos, šiuo atveju - kad iki vekselių išrašymo prekės realiai priklausė ieškovui R. J. bei jo sutuoktinei J. J., ir kad vekselių pagrindu jos realiai buvo perleistos atsakovo A. A. ir jo verslo partnerio M. S. nuosavybėn. Ieškinyje tvirtindamas, kad buvo prekių savininkas ieškovas nepateikia jokių šį faktą patvirtinančių dokumentų. Ieškovas nepateikė nei vieno rašytinio įrodymo dėl prekių pirkimo pardavimo sutarties sudarymo ir prekių perleidimo aplinkybių. Atsakovui perduotų prekių kiekis buvo 8 000 kg (aštuoni tūkstančiai). Aplinkybė, jog ieškovas ir jo sutuoktinė savo nuosavybėn įsigijo tokį kiekį-aštuonias tonas „T. H." prekės ženklu pažymėtų prekių naudoti asmeniniams tikslams, atrodo sunkiai tikėtina. Ieškovas nurodė tariamai perduotų prekių piniginę vertę - 129 000 Eur, t.y. beveik pusė milijono litų, tačiau ieškovas nepateikė duomenų, kad buvo finansiškai pajėgus įsigyti prekių už tokią sumą, toks prekių įsigijimas turėjo būti apmokestintas pridėtinės vertės mokesčiu ir tokio masto sandorio sudarymas turėjo sąlygoti ir atitinkamų mokesčių į valstybės biudžetą sumokėjimą pagal LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, tačiau byloje duomenų apie tai nėra. Tokio kiekio prekių įvežimui į Lietuvą ieškovas turėjo pasitelkti trečiuosius asmenis, kurie šias prekes pargabentų, tačiau jokių važtaraščių ir pan. dokumentų ieškovas nepateikė. Priešingai, atsakovas teismui pateikė visą eilę duomenų, kad prekės priklausė UAB „Evestra". Teismas, priimdamas sprendimą, visiškai netyrė ir nepasisakė dėl atsakovo ir trečiojo asmens UAB „Evestra" pateiktų įrodymų apie atsakovui ir trečiajam asmeniui UAB „Evestra" priklausiusias ginčo prekes. Teismas, nagrinėdamas bylą dokumentinio proceso tvarka, rėmėsi ieškovo atstovo pateiktais aiškinimais ir vekseliu, kaip skolos rašteliu. Teismas sprendime motyvuotai neargumentavo, kodėl vienus įrodymus atmeta, o kitais remiasi darydamas savo išvadas. Neaišku kokiomis teisės normomis remdamasis, teismas sprendime nurodė, jog, jo vertinimu, butų neteisinga ir nesąžininga šiuo metu (praėjus palyginti ilgam laikotarpiui nuo sandorio sudarymo) konstatuoti ieškovo pareigą pakankamais leistinais įrodymais įrodyti praeityje egzistavusį konkretų sandorį. Teismas netenkino nei vieno iš atsakovo prašymų išreikalauti dokumentus, kurie patvirtintų ieškovo reikalavimų pagrindą.
I. R. J. atsiliepimu prašė atsakovo skundą atmesti kaip nepagrįstą, sprendimą paliekant nepakeistu; priteisti iš apelianto ieškovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog priešingai nei kvestionuojama skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovas neturi procesinės pareigos įrodinėti konkretaus teisinio santykio (sandorio), kurio pagrindu apeliantas išdavė ieškovui paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo apeliantas įsipareigojo besąlygiškai sumokėti ieškovui 21 500 Eur. Atsakovo pinginės prievolės ieškovui faktą, taip pat tokios prievoles neįvykdymo faktą pakankamai patvirtina vien ieškovo pateiktas ir iki šiol neapmokėtas skolos dokumentas - atsakovo 2009 m. balandžio 15 d. išduotas paprastasis neprotestuotinas vekselis pagal kurį atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui 21 500 Eur. Skunde nepagrįstai remiamasi žemesnės instancijos teismų nutartimis, kuriose nurodoma esą būtina įrodyti teisinio santykio atsiradimo pagrindą pagal vekselį. Kasacinis teismas pripažino, kad vekselio turėtojas, net ir praleidęs vekselio pateikimo apmokėti terminą, turi teisę reikalauti vekselio davėjo vykdyti įsipareigojimą sumokėti vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir nekonstatavo, kad tam būtina įrodyti kokias nors papildomas aplinkybes. Tai reiškia, kad vekselis yra pakankamas ir leistinas rašytinis įrodymas, patvirtinantis vekselio davėjo pareigą sumokėti vekselio turėtojui vekselyje nurodytą pinigų sumą. Pažymėjo, kad vekselio pateikimo apmokėti terminas realiai buvo praleistas ne nuo ieškovo valios priklausančių priežasčių, o dėl paties apelianto veiksmų. Apeliantas kartu su savo verslo partneriu M. S. 2010-01-20 ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais ir prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovo ir jo sutuoktinės atžvilgiu, uždraudžiant pastariesiems atlikti išieškojimo veiksmus pagal vekselius. Teismui 2010-11-02 nutartimi tokį apelianto ir jo verslo partnerio prašymą tenkinus, ieškovas prarado objektyvią galimybę patenkinti savo reikalavimą pagal vekselį ne ginčo tvarka per Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme nustatytą terminą. Ieškovo manymu, apskritai būtų neteisinga, nesąžininga ir neracionalu įtvirtinti taisyklę, pagal kurią kiekvienu atveju vekselio turėtojas būtų įpareigotas įrodyti konkretų vekselio išdavimo pagrindą (sandorį). Vekselis, pagal kurį ieškovas reikalauja priteisti iš apelianto jame nurodytą, pinigų sumą, kartą jau buvo ginčytas teismine tvarka: Vilniaus apygardos teismas (civilinė byla Nr. 2-3778-178/2010) bei Lietuvos apeliacinis teismas (civilinė byla Nr. 2A-416/2012) jau yra išnagrinėję tarp šalių kilusį ginčą dėl to paties vekselio pripažinimo negaliojančiu pagal apelianto ir jo verslo partnerio M. S. ieškinį ieškovui ir jo sutuoktinei J. J.. Civilinėje byloje Nr. 2-3778-178/2010 Vilniaus apygardos teismo nustatytos aplinkybės yra neatsiejamai susijusios su nagrinėjama byla - jos neabejotinai patvirtina šioje civilinėje byloje ieškovo pareikštų reikalavimų pagrįstumą, nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais šioje byloje. Civilinėje byloje Nr. 2-3778-178/2010 (2A-416/2012) nustatyta aplinkybė, kad prekės nepriklausė UAB „Evestra", yra reikšminga ir nagrinėjamoje byloje. Skunde nepagrįstai teigiama esą ieškovas nepateikė nė vieno leistino pakankamo įrodymo savo reikalavimui pagrįsti. Ieškovas pateikė vekselį, įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo 2010-10-04 sprendimą, kuriuo minėtas vekselis pipažintas galiojančiu ir išrašytu esant pagrindui, Lietuvos apeliacinio teismo 2012-09-26 nutartį ir kitus dokumentus, kurie nekelia abejonių dėl jo patikimumo, sąsajumo ar leistinumo. Priešingai nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismas tyrė byloje esančių įrodymų visetą, nustatė teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė motyvuotą sprendimą.
IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI.
LR CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Nagrinėjamoje byloje ieškovas reiškia reikalavimą dėl skolos priteisimo. Skolos faktui patvirtinti ieškovas pateikė 2009 m. balandžio 15 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Atsakovas su ieškovo reikalavimais nesutinka, nesutikimą iš esmės grindžia tuo, kad ieškovas praleido įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminus, todėl vekselis tapo skolos rašteliu, kuriuo įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi, tokiu atveju, teismas turėjo nustatyti tarp šalių esantį teisinį santykį (sandorį), kurio pagrindu atsirado skolininko įsipareigojimas pagal skolinį dokumentą. Pats vekselio buvimas nėra pakankamas teisinio santykio (sandorio) egzistavimo įrodymas.
Pirmosios instancijos teismas skundžamu sprendimu konstatavo, kad ieškovas neturi procesinės pareigos įrodinėti konkretaus teisinio santykio iš kurio atsirado atsakovo piniginė prievolė. Teismas taip pat sprendė, jog atsakovo piniginės prievolės ieškovui faktą, taip pat tokios prievolės neįvykdymo faktą patvirtina vien ieškovo pateiktas ir iki šiol neapmokėtas skolos dokumentas – atsakovo 2009 m. balandžio 15 d. išduotas paprastas neprotetuotinas vekselis. Taip pat sprendė, jog byloje pakanka įrodymų išvadai, kad atsakovo prievolė atsirado dėl ieškovui bei jo sutuoktinei priklausiusių prekių pirkimo-pardavimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais ir mano, kad sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl apeliacinio skundo argumentai atmestini.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Vekselio abstraktumas pasireiškia vekselio gavėjui pareiškus reikalavimą jį apmokėti – šis reikalavimas vykdomas neįrodinėjant ir nevertinant vekseliu įtvirtintos prievolės pagrįstumo. Tačiau kartu kasacinio teismo pažymima, kad vekselio abstraktumas nėra absoliutus. Vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad jis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo). Skolininkas pagal vekselį, ginčydamas kreditoriaus reikalavimo teisę, gali reikšti prieštaravimus, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais) arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, bylos Nr. 3K-7-216/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-311/2008, kt.). Aplinkybės, kad praleistas vekselio pateikimo apmokėti terminas ar vekselis perleistas ne indosamentu, bet teisių perleidimo būdu, reiškia, kad vekselyje nustatytos teisės į jame nurodytą pinigų sumą nebegali būti įgyvendinamos pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatas ne ginčo tvarka, tačiau vekselio turėtojo teisė reikalauti sumokėti vekselyje nurodytą sumą išlieka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. nutartis, bylos Nr.3K-3-258/2013).
Nagrinėjamoje byloje pakanka įrodymų išvadai, jog atsakovo prievolė sumokėti vekselyje nurodytą sumą egzistuoja. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju vekselis, kurio pagrindu ieškovas reikalauja priteisti iš apelianto jame nurodytą sumą, jau buvo ginčytas teismine tvarka. Civilinėje byloje Nr. 2-3778-178/2010 ieškovai M. S. ir A. A. kreipėsi į teismą prašydami pripažinti negaliojančiais tris 2009 m. balandžio 15 d. M. S. išrašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius bei tris 2009 m. balandžio 15 d. A. A. išrašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius (tarp jų ir vekselį, kuriuo grindžiamas ieškovo reikalavimas nagrinėjamoje byloje). Minėtoje byloje buvo sprendžiamas ieškovų atsakovams (R. J. ir J. J.), apmokant už įsigytas prekes, išrašytų vekselių galiojimo klausimas. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 4 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, jog nėra įrodyta nei to, kad nebuvo pagrindo vertybiniam popieriui išduoti, nei to, kad tas pagrindas negalioja. 2010 m. spalio 4 d. sprendime, teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovų R. J. ir J. J. aiškinimas apie vekselių išrašymo pagrindą yra labiau įtikinamas. Taip pat konstatavo, kad ieškovai neįrodė, jog ginčo prekės priklausė ne atsakovams, o UAB „Evestra“. Šios byloje nustatytos aplinkybės reikšmingos ir nagrinėjamai civilinei bylai. Taigi vekselis teismo buvo pripažintas galiojančiu ir išrašytu esant pagrindui. Civilinėje byloje Nr. 2-3778-178/2010 nustatytos aplinkybės ir priimti sprendimai sukuria nagrinėjamai bylai prejudiciją, jų įrodinėti iš naujo nereikia. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismų nustatytomis aplinkybėmis, papildomai konstatavo, kad atsakovo prievolė atsirado dėl ieškovui bei jo sutuoktinei priklausančių prekių pirkimo-pardavimo.
Kitoje civilinėje byloje atsakovas A. A. ir tretysis asmuo M. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu t.y. prašė teismo pripažinti niekiniu ir negaliojančiu tarp A. A. ir M. S. ir atsakovų R. J. ir J. J. 2009 m. balandžio 15 d. sudarytą susitarimą dėl prekių pirkimo – pardavimo bei taikyti restituciją. Ieškovo teigimu šis sandoris buvo pagrindas išduoti vekselį t.y. vekselis išrašytas A. A. atsiskaitant už prekes su J. J.. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimu netenkino atsakovo ir trečiojo asmens reikalavimų ginčijamą susitarimą pripažinti negaliojančiu, jų ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2015-11-12 nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimą. Bylą nagrinėję teismai sprendė, jog 2014 m. balandžio 15 d. susitarimu perleistos prekės nepriklausė įmonei UAB „Evestra“, kad 2009 m. balandžio 15 d. susitarimu ieškovas R. J. ir tretysis asmuo J. J. perleido jiems nuosavybės teise priklausančias prekes. Taigi teismai pripažino, jog iki vekselių išrašymo prekės priklausė ieškovui ir jo sutuoktinei nuosavybės teise.
Taigi vekselio išrašymo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas jau buvo nagrinėtas civilinėje byloje Nr. 2-3778-178/2010, įsiteisėjusiais teismų sprendimais vekselis buvo pripažintas galiojančiu ir išrašytu esant pagrindui. Nenustatyta, kad ieškovas yra nesąžiningas vekselio savininkas. Todėl nepaisant to, kad ieškovas įstatymo nustatytais terminais nepasinaudojo teise patenkinti piniginį reikalavimą ne ginčo tvarka, jis neprarado teisės reikalauti apelianto įvykdyti piniginę prievolę ir šiuo atveju teismas neprivalėjo nustatinėti tarp šalių susiklosčiusio teisinio santykio (sandorio), kurio pagrindu atsirado skolininko įsipareigojimas pagal skolinį dokumentą. Sutiktina su ieškovo argumentais, jog nagrinėjamu atveju ne nuo ieškovo valios priklausančių aplinkybių jis negalėjo laikytis Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 36 straipsnyje įtvirtinto vienerių metų termino vekselio pateikimui. Atsakovas A. A. su trečiuoju asmeniu M. S. 2010-01-20 kreipėsi į Vilniaus apygrdos teismą dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais, prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismui tenkinus minėtą prašymą 2010-02-09 nutartimi ir uždraudus atlikti išieškojimo veiksmus pagal 2009 m. balandžio 15 d. išrašytus neprotestuotinus vekselius, tame tarpe ir ginčo vekselį 21 500 eurų sumai, ieškovas iš esmės prarado galimybę patenkinti reikalavimą ne ginčo tvarka pagal vekselį per įstatyme nustatytą terminą. Laikinosios apsaugos priemonės panaikintos tik 2012-11-27 Vilniaus apygardos teismo nutartimi.
Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai pripažino ieškovo reikalavimą pagrįstu ir tenkintinu.
Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas neišanalizavo ir išsamiai neištyrė visų byloje esančių įrodymų, nepakankamai motyvavo skundžiamą sprendimą. Iš sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas vertino abiejų ginčo šalių pateiktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas faktines apalinkybes bei priėmė motyvuotą sprendimą. Todėl sutikti su šiais apelianto argumentais nėra jokio pagrindo.
Kiti apelianto argumentai neturi reikšmės vertinant ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo ieškinį, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, priėmė teisėtą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.