Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Dzedulionio ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė 40 MGL (2 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 72 straipsnio 5 dalimi, A. R. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės:

- draudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones 2 metams 6 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos, t. y. nuo 2025 m. vasario 19 d.;

- A. R. priklausančios transporto priemonės „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimas valstybės nuosavybėn.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl išlaidų priteisimo atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu neatleisti A. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį, o teismo posėdyje nuteistasis taip pat išreiškė prašymą peržiūrėti švelninti jam paskirtą bausmę ir (ar) sutrumpinti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Teisėjų kolegija, nenustačiusi padarytų jokių kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, pasisako tik pateikto apeliacinio skundo ribose.

Dėl A. R. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį

5. Apeliantas nurodo, jog aptariamu atveju jis atitinka visas BK 40 straipsnio 2 dalies 1-3 punktuose numatytas sąlygas, o teismas nenustatė motyvuoto pagrindo jo neatleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Be to, nuteistąjį charakterizuojančios aplinkybės įrodo, kad jis iš tikrųjų padarė išvadas dėl nagrinėjamo įvykio, todėl teisingumas bus įvykdytas ir netraukiant jo baudžiamojon atsakomybėn, o suteikiant galimybę pasitaisyti. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundo nagrinėjimui pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su šiais argumentais.

6. BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. BK 40 straipsnio 2 dalies 1-3 punktuose įtvirtinta, jog asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą arba neatsargų ar nesunkų nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis: 1) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir; 2) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas, ir; 3) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

7. Pirmosios instancijos teismas, nors pripažino BK 40 straipsnio 2 dalies 1-2 punktuose nurodytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų buvimą A. R. atžvilgiu, sprendė, kad nėra pagrindo manyti, jog nuteistasis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pažymėtina, jog atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra teismo teisė, o ne pareiga. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti dėl jo taikymo. Be to, kiekvienu atveju, kai baudžiamojoje byloje teismas realizuoja įstatymo jam suteiktą galimybę apsispręsti, taip pat ir asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimu, turi būti atsižvelgiama ne vien į formaliąsias teisines šio apsisprendimo sąlygas, bet ir į kitas svarbias bylos ypatybes (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252-628/2024, 2K-18-976/2025). Įvertinus A. R. padarytą nusikalstamą veiką bei nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, sutiktina pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. R. neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos.

8. Teismų praktikoje sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra atsižvelgiama į duomenis, leidžiančius daryti išvadą apie atsitiktinį padarytos veikos pobūdį ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus. Taip pat yra vertintinos aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką bei elgesį praeityje ir pan. (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-1073/2024, 2K-212-594/2024 ir kt.). Vienai ar kitai išvadai, be kita ko, gali turėti įtakos asmens ankstesni (išnykę) teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis, taip pat turima informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus. Pažymėtina, kad nei teismų praktika, nei baudžiamieji įstatymai nenustato taisyklių teismui, kiek ir kokių duomenų turėtų būti įvertinta darant išvadą, kad yra arba nėra pagrindo manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Esminis teismų praktikoje pabrėžiamas aspektas yra tai, kad atitinkamų teismo vertinamų duomenų turi pakakti, kad būtų nustatytos aplinkybės, dėl kurių teismui nekiltų abejonių, kad asmuo ateityje nebenusikals.

9. Iš A. R. charakterizuojančių duomenų matyti, kad jis yra dirbantis (b. l. 93), laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 17 d. iki 2021 m. rugsėjo 10 d. registravosi Užimtumo tarnyboje (b. l. 94), yra vedęs ir sukūręs šeimą (b. l. 95–96), darbdavio apibūdinamas kaip kruopštus ir pareigingas asmuo (b. l. 131). Nors iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad apeliantas yra anksčiau neteistas (b. l. 90), iš 2025 m. kovo 20 d. Administracinių nusižengimų registro išrašo (b. l. 125–126) matyti, kad per paskutinius penkerius metus A. R. administracine tvarka baustas du kartus. Pažymėtina, kad 2022 m. sausio 6 d. nutarimu jis buvo nubaustas už vairavimą esant neblaiviam. Be to, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, ir 2015 m. spalio 13 d. nutarimu apeliantas taip pat buvo nubaustas už transporto priemonės vairavimą būnant neblaiviam. Šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį bei leidžia daryti išvadą, kad jis iš savo praeities klaidų nepasimokė, jau trečią kartą per pastaruosius dešimt metų yra sustabdomas vairuojant automobilį, būnant neblaiviam, o praėjus tik kiek daugiau nei pusantrų metų nuo teisės vairuoti transporto priemones atėmimo taikymo pabaigos, jis vėl vairavo būdamas neblaivus. Be to, matyti, kad už vairavimą neblaiviam anksčiau jis buvo baustas administracine tvarka, tuo tarpu šioje byloje jis vairavo automobilį, kai jam buvo nustatytas net 1,84 promilių neblaivumas, už kurį jau taikoma baudžiamoji atsakomybė, taigi matyti, jog jo daromi teisės pažeidimai sunkėja. Įvertinus šias aplinkybes, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. R. neabejotinai suvokė savo veiksmų pavojingumą ir neteisėtumą, tačiau vis tiek nusprendė vairuoti transporto priemonę būdamas neblaivus, kas rodo, jog aptariamą nusikalstamą veiką padarė neatsitiktinai, o jam praeityje taikytos poveikio priemonės nesulaikė jo nuo tokio elgesio pasirinkimo. Taip pat sutiktina ir su tuo, jog nors nuteistasis teigė, kad neketino toli važiuoti ir norėjo tik perstatyti automobilį, iš turimų duomenų matyti, jog jo transporto priemonės vairavimas buvo pavojingas bei sukėlė įtarimų policijos pareigūnams (b. l. 10, 16–19). Pažymėtina, kad net ir trumpas transporto priemonės vairavimas kelia realų pavojų tiek vairuotojui, tiek ir kitiems eismo dalyviams, o apeliantas buvo sustabdytas pakankamai judrioje gatvėje (b. l. 23–33), kur jo neapgalvotų veiksmų padarinių iš esmės išvengta galimai tik dėl nuteistąjį sustabdžiusių ir patikrinusių policijos pareigūnų. Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog apeliantą teigimai charakterizuojantys duomenys neginčijamai patvirtina tai, kad A. R. ateityje pakartotinai nenusikals.

Dėl A. R. paskirtų bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės

10. Teismo posėdyje nuteistasis taip pat pateikė ir prašymą kiek įmanoma sušvelninti jam paskirtas bausmę ir (arba) baudžiamojo poveikio priemonę (b. l. 177–179). Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai įvertinęs nagrinėjamiems klausimas reikšmės turinčias aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo tenkinti minėtus nuteistojo prašymus.

11. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais, taip pat atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, atimti arba apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Išvardintų tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui tokios individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas turi nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

12. BK 54 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą bei rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, atsižvelgia ir į teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis).

13. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nepažeidė ir nuteistajam A. R. paskyrė teisingą bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Paskirdamas galutinę 40 MGL (2 000 Eur) dydžio baudą, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas aplinkybes.

14. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į baudžiamojoje byloje nustatytas ir bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei tinkamai įvertino šių duomenų visumą. Teismas, spręsdamas dėl nuteistajam skirtinos bausmės, įvertino tai, kad A. R. padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, anksčiau neteistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, šiuo metu dirbantis, charakterizuojamas teigiamai, duomenų apie registravimąsi psichiatrinio gydymo ir priklausomybės ligų gydymo įstaigose nėra gauta. Taip pat nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Vertinant jam paskirtos bausmės dydį pastebėtina, kad už nesunkaus nusikaltimo padarymą gali būti skiriama nuo 50 MGL (2 500 Eur) iki 2 000 MGL (100 000 Eur) dydžio bauda, o galutinė nuteistajam paskirta baudos bausmė yra net mažesnė už BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą minimumą. Taigi šiuo atveju iš esmės nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, jog apeliantui paskirta bausmė yra neadekvati ar neatitinkanti jo padarytos nusikalstamos veikos. Tokių argumentų A. R. nepateikė ir šią bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl jo prašymas sušvelninti paskirtą bausmę yra atmetamas kaip nepagrįstas, o paskirta bausmė paliekama galioti nepakeista.

15. Baudžiamojo poveikio priemonė yra teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, apribojanti pilnamečio asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, teises ir laisves bei jam nustatanti specialias pareigas ir padedanti įgyvendinti bausmės paskirtį. Baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimu turi būti siekiama to paties rezultato, kurio siekiama bausme, t. y. asmens, padariusio nusikalstamą veiką, pataisymo, galimybės daryti naujas nusikalstamas veikas apribojimo arba atėmimo.

16. Baudžiamasis įstatymas numato, jog teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones tais atvejais, kai naudodamasis šia teise asmuo padarė nusikalstamą veiką (BK 68 straipsnio 1 dalis). Uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones gali būti paskirtas nuo vienerių iki penkerių metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu nuteistajam buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas vairuoti kelių transporto priemones 2 metams 6 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. vasario 19 d.

17. Spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas 2 metų 6 mėnesių baudžiamojo poveikio priemonės terminą, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė. Šioje byloje neginčijamai nustatyta tai, kad nuteistasis A. R. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas didesnis nei 1,51 promilių neblaivumas – jo kraujyje rasta 1,84 promilės etilo alkoholio. Pažymėtina, kad šis kiekis daugiau nei keturis kartus viršija minimalią leistiną etilo alkoholio koncentraciją, be to, dėl tokių jo veiksmų kilo realus pavojus tiek apeliantui, tiek ir kitiems eismo dalyviams – jis buvo sustabdytas pakankamai judrioje gatvėje (b. l. 23–33). Be to, kaip minėta anksčiau, A. R. negali būti laikomas pavyzdingu vairuotoju ir jam suteikta teise vairuoti kelių transporto priemones naudojasi nepakankamai atsakingai. Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą. Spręstina, kad trumpesnio draudimo naudotis speciali teise termino nustatytas ne tik pažeistų proporcingumo ir teisingumo principus, bet taip pat paneigtų baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį.

18. Įvertinus aukščiau išdėstytą, spręstina, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas tiek dėl sprendimo neatleisti A. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tiek ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės bei baudžiamojo poveikio priemonių, dėl to nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo jį keisti apeliacinio skundo argumentais.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

19. Vilniaus apygardos teisme 2025 m. gegužės 30 d. gauta pirminė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2025-06540, kurioje yra nurodoma, kad valstybės naudai priteistina suma sudaro 129,17 Eur dydžio sumą.

20. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios taikomos ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, numato, jog iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nurodytos nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose, atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218-1073/2020).

21. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. R. buvo nuteistas, o apeliacinės instancijos teisme nagrinėtas jo apeliacinis skundas, kuris yra atmetamas. Būtinybę nuteistajam paskirti gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis, taigi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Dėl to Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 3 d. nuosprendžio.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų 129,17 Eur dydžio sumai už A. R. suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.