Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo advokato I. R. (toliau – pareiškėjas) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutarties, kuria atmestas advokato I. R. skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro M. Z. 2015 m. kovo 13 d. nutarimo atmesti skundą panaikinimo, bei susipažinusi su medžiaga Nr. ROIK 0115000063986,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje 2014 m. gruodžio 23 d. gautas advokato I. R. pareiškimas, kuriame pareiškėjas prašo G. P. atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 235 straipsnio 1 dalyje, dėl to, kad G. P., būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus, tikrovės neatitinkančius parodymus: 2013 m. gegužės 24 d. parodė, kad L. P. paėmusi diržą mušė J. P. per įvairias kūno vietas ir sudavė apie 10 smūgių diržu J. P., nežiūrėdama kur muša. Vėlesnėje liudytojo apklausoje G. P. pakeitė parodymus ir parodė, kad negali pasakyti, kiek kartų L. P. sudavė diržu vaikams U. ir J. P., jis to nematė. 2014 m. liepos 30 d. G. P., liudydamas Vilniaus miesto apylinkės teisme, būdamas ispėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, paklaustas, kodėl skiriasi jo parodymai dėl smūgių sudavimo aplinkybių, paaiškino, kad iš pradžių, duodamas parodymus, tyrėjo buvo perspėtas, kad jeigu bus netikslumų, juos bus galima patikslinti, o kodėl teigė, jog buvo suduota 10 smūgių, jis neatsimena. Nurodo, kad aplinkybę, jog G. P. proceso metu ne kartą keitė parodymus, konstatavo ir bylą išnagrinėjęs teismas. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant i tai, kad baudžiamasis procesas šioje byloje vyko dėl smurtinių veiksmų atlikimo, todėl tokie parodyti faktai, kaip smūgių sudavimas, jų skaičius, smurtavimo būdas, paaiškinimai, kur buvo suduoti smūgiai, laikytini esminiais ir tokios kategorijos byloje lemiančiais kaitinimo apimti, bausmės rūšį, dydį ar kitus teisinius padarinius, neigiamai galėjusius paveikti pareiškėjo ginamąją L. P..

2014 m. gruodžio 31 d. advokato I. R. pareiškimas persiųstas Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6 policijos komisariatui.

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjos 2015 m. vasario 6 d. nutarimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau- BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, sprendimą motyvuojant tuo, kad šiuo atveju nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šis nutarimas apskųstas prokurorui.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5 skyriaus prokuroras M. Z. 2015 m. kovo 13 d. nutarimu advokato I. R. skundą atmetė, konstatuodamas, kad 2015 m. vasario 6 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas ir jo naikinti nėra pagrindo. Šis nutarimas apskųstas Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Nesutinka su teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo išvada, kad G. P. parodymai, duoti 2013 m. gegužės 24 d., yra tik nuomonės išsakymas, kuri yra grindžiama 2013 m. gegužės 24 d. apklausoje išsakyta fraze, kad „<...> mūsų sūnus greičiausiai žaidė ir galimai kažkuo suerzino savo mamą <...>“. Pažymi, kad vertinamąjį pobūdį atspindinčios sakinio dalys (greičiausiai, galimai) yra išreikštos dėl kitų aplinkybių, nei yra aktualu nagrinėjamu atveju. Tuo tarpu, G. P. 2013 m. gegužės 24 d. apklausos metu užfiksuoti teiginiai, tokie kaip „<...> paėmusi diržą mušė J. P. per įvairias kūno vietas, ji sudavė apie 10 smūgių diržu J., nežiūrėdama kur muša <...>“, negali būti vertinami kaip nuomonės išsakymas apie tik girdėtus garsus įvykio metu.

Nurodo, kad G. P. gynybinėms versijos apie tai, kad 2013 m. gegužės 24 d. apklausos metu užfiksuoti teiginiai yra pasakyti ne jo, o apklausą atlikusios tyrėjos iniciatyva; kad apie liudytus faktus yra sužinojęs iš vaikų, turi būti atliktas tyrimas, ko L. P. ir reikalauja.

Atsiliepimas į skundą nepateiktas.

Skundas netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos BPK 168 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.

BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas remiantis ne subjektyviu situacijos įvertinimu, o tik esant objektyvioms aplinkybėms, rodančioms, kad buvo įvykdyta nusikalstama veika (BPK 166 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, preliminarus duomenų atitikimas BK išdėstytų nusikalstamų veikų dispozicijoms yra būtinas.

BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris ikiteisminio tyrimo metu, teisme ar Tarptautiniame baudžiamajame teisme būdamas liudytoju ar nukentėjusiu asmeniu davė melagingus parodymus, būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė. Pagal BK 235 straipsnį melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, objektyvią tiesą sąmoningai iškraipoma, kai liudytojas ar nukentėjusysis asmuo nuslepia realius, egzistuojančius faktus ir pateikia išgalvotus duomenis. BK 235 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, tai reiškia, kad kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, teisingus parodymus ar išvadas, paaiškinimus arba teisingai išversti, suvokimo atsakomybę ir tai yra patvirtinęs savo parašu ikiteisminio tyrimo metu ar teisme. Kaltininkas suvokia, kad duoda tikrovės neatitinkančius parodymus ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose bei panaudota byloje. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.

Be to, pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atsirasti negali būti nors ir objektyviosios tikrovės neatitinkantys parodymai, jeigu liudytojas pamiršo įvykio aplinkybes, neteisingai jas suprato ir todėl klydo, duodamas parodymus.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad baudžiamasis procesas turi prasmę tik tada, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija, o proceso pradėjimas nesant tam pagrindo gali būti vertinamas kaip neleistinas žmogaus teisių varžymas.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su medžiaga, sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą yra pagrįstas, nes pareiškėjo skunde nėra pateikta duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiuo klausimu pažymėtina, kad pareiškėjas cituojamas frazes vertindamas atsietai ir neatsižvelgdamas į bendrą teksto kontekstą, neobjektyviai ir neteisingai interpretavo frazių reikšmę. Teismui pateiktos medžiagos duomenimis, G. P. ikiteisminio tyrimo metu, 2013 m. gegužės 24 d. duodamas parodymus paaiškino, kad L. P. „<...> paėmusi diržą mušė J. P. per įvairias kūno vietas, ji sudavė apie 10 smūgių diržu J., nežiūrėdama kur muša <...>“, tačiau toje pačioje apklausoje parodė, kad jis paties įvykio nematė, nes buvo miegamajame ir tik išgirdęs vaiko klyksmą atėjo pažiūrėti, kas vyksta („Abu sūnus ji mušė jų pačių kambaryje. Kuomet mano žmona mušė vaikus, aš buvau miegamajame <...>“. „Išgirdęs vaiko klyksmą aš atėjau pasižiūrėti, kas vyksta <...>“). Parodymų, kad įvykio nematė laikėsi viso proceso metu ir jie neprieštarauja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. priimtame nuosprendyje, baudžiamojoje byloje Nr. 1-2363-506/2014, nustatytoms aplinkybėms, L. P. parodymams teisme: 2013 m. gruodžio 18 d. apklausos metu G. P., nurodė („<...> negaliu pasakyti, kiek kartų L. P. 2011-11-19 sudavė su diržu vaikams U. ir J. P., aš to nemačiau <...>“); 2014 m. liepos 30 d. apklausiamas teisme G. P. paaiškino, kad („<...> 2011-11-19 įvykio aplinkybių gerai neatsimenu. Tą dieną aš buvau savo kambary, sėdėjau prie kompiuterio. Išgirdau iš J. kambario riksmą, nubėgau pažiūrėti, kas ten įvyko <...> "), o į advokato I. R. klausimą kaip suskaičiavo, kiek kartų L. P. sudavė, G. P. atsakė neprisimenantis ("<...> gal vaikai sakė <...>"). Visa tai rodo, kad teigti, jog skirtingus parodymus G. P. davė sąmoningai siekdamas suklaidinti ikiteisminio tyrimo pareigūną dėl panaudoto smurto mažamečio sūnaus atžvilgiu, prokurorą ir teismą, - pagrindo nėra. Skundžiamoje nutartyje teisingai nurodyta, kad G. P. parodymai pareiškėjo nurodytoje apimtyje, t. y. apie smūgių kiekio sudavimo J. P. aplinkybes, buvo ne faktiniai teiginiai, o tik jo subjektyvi nuomonė, nes, kaip minėta aukščiau, G. P., apklausiamas 2013 m. gegužės 24 d., aiškiai, net kelis kartus nurodė, kad paties įvykio aplinkybių nematė, tik girdėjo vaiko riksmą ir matė sužalojimo žymes ant sūnaus veido, kurias užfiksavo nufotografuodamas, todėl teigti, kad jis nuslėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūno reikšmingus faktus, ar siekė jį sąmoningai suklaidinti dėl įvykio aplinkybių, nėra pagrindo. Apeliacinio teismo įsitikinimu, G. P. parodymai pareiškėjo nurodytoje apimtyje, įvertinus juos bendrame teksto kontekste, negali būti vertinami kaip melagingi.

Skunde nurodytos aplinkybės apie G. P. pasisakymus dėl L. P. smurto naudojimo vaikų atžvilgiu kitomis aplinkybėmis, nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas, todėl apeliacinis teismas jų nevertina ir apie jas nepasisako.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad ikiteisminį tyrimą dėl advokato I. R. skunde nurodomų aplinkybių atsisakyta pradėti pagrįstai, todėl naikinti skundžiamą ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

pareiškėjo advokato I. R. skundo netenkinti.

Nutartis įsigalioja jos priėmimo dieną ir yra neskundžiama.