- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-23
- Bylos Nr.
- 2S-1205-340/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-44-3-00344-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tatjana Žukauskienė
- Suinteresuotas asmuo
- UAB „Būsto paskolų draudimas“, AB DNB banko, UAB „Durupis“, AB SEB bankui, AB „Lietuvos draudimas“, AB „Lesto“
- Pareiškėjas
- R. L.
- Kategorijos
- 26.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja Snieguolė Procesinio sprendimo kategorijos: 26.8; 122.4
2014 m. gegužės 23 d.
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuotų asmenų UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir AB DNB banko atskiruosius skundus dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. L. pareiškimą suinteresuotiems asmenims AB DNB bankui, UAB „Būsto paskolų draudimas“, UAB „Durupis“, AB SEB bankui, AB „Lietuvos draudimas“, AB „Lesto“ dėl R. L. fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Širvintų rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje fizinio asmens R. L. bankroto byloje bankroto administratorius UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ kreipėsi į teismą, prašymas patvirtinti R. L. mokumo atkūrimo planą. Nurodė, kad nei pirmajame 2013-11-26, nei antrajame 2014-01-23 kreditorių susirinkime patikslintam mokumo planui buvo nepritarta. Kreditorių susirinkimas pasiūlė koreguoti planą, nustatant bankroto proceso trukmę penkiems metams; nustatyti R. L. būtiniems poreikiams tenkinti 700 litų per mėnesį; nustatyti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki bankroto proceso pasibaigimo dienos bankroto administravimo išlaidų ir administratoriaus atlyginimo sumą – 4 procentus nuo parduoto turto vertės; nustatyti, kad 2 972,97 litų sumą, kurią administratorius turi teisę naudoti R. L. bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos, sumoka R. L.. Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 8 straipsnio 3 dalies pagrindu prašė patvirtinti R. L. paruoštą mokumo atkūrimo planą.
Pareiškėja R. L. nurodė, kad jos sudarytam mokumo atkūrimo planui nepritarė dauguma kreditorių, visiškai ignoruodami jos argumentus ir neįsigilindami į jos ir vaikų padėtį bei mokumo galimybes. Nurodė, kad šiai dienai su vaikais yra labai sunkioje materialinėje padėtyje ir gyvena žemiau Statistikos departamento nustatyto skurdo ribos – trise iš 616 Lt per mėnesį. Santaupų neturi, skolintis galimybės taip pat neturi. Su vaikais išgyvena, padedant tėvams, kurių vienas yra pensininkas. Teigė, kad kreditorių argumentais prieš mokumo atkūrimo planą visiškai paminama šeima, kaip vertybė, nes neatsižvelgiama į jos nurodytus poreikius. Nurodė, kad nustačius penkerių metų kreditorių siūlomą bankroto proceso trukmę, nuo 2015 m. jai kas mėnesį prisidėtų papildomos bankroto administravimo išlaidos, kurios dar sumažintų jos galimybes dengti įsiskolinimą kreditoriams. Teigė, kad realiai kas mėnesį ji turėtų uždirbti 6000 Lt, kas, dabartinėmis rinkos sąlygomis, nerealu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Širvintų rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 7 d. nutartimi bankrutuojančios R. L. bankroto administratorius UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ prašymą tenkino – patvirtino bankrutuojančios R. L. mokumo atkūrimo planą. Nustatė, kad Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi R. L. yra iškelta bankroto byla; 2013 m. spalio 29 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir finansinių reikalavimų sąrašas; bankrutuojanti pareiškėja R. L. paruošė mokumo atkūrimo planą, kurį pateikė tvirtinti kreditorių susirinkimui, kuris 2013-11-26 plano nepatvirtino; pareiškėjai planą patikslinus - 2014-01-24 kreditorių susirinkimas mokumo planui nepritarė. Pažymėjo, kad administratorius bankroto bylos metu nenustatė, kad R. L. tapo nemoki iki bankroto bylos iškėlimo ar negalėtų atkurti mokumo, kreditorių teises pažeidžiančių sandorių sudarymo ar žalingų įpročių, taip pat neturi duomenų, kad po bankroto bylos iškėlimo R. L. nuslėpė bankroto procedūros metu gautas lėšas ir kitą turtą, kuris viršija bazinės socialinės išmokos dydį per mėnesį, kas rodo, kad įstatyme nurodytų pagrindų bankroto bylai nutraukti nėra. Nurodė, kad iš 2014-01-23 kreditorių susirinkimo protokolo matyti, kad susirinkime buvo mokumo planui nepritarta, reikalaujant numatyti bankroto procedūrą iki 5 metų, nustatyti mažesnes lėšas fiziniam asmeniui ir jo išlaikomiems asmenims būtiniesiems poreikiams tenkinti, mažinti iki 4 procentų administravimo išlaidas ir administratoriaus atlyginimą nuo parduoto turto vertės, taip pat, kad teismo patvirtintas administravimo išlaidas turi sumokėti pats bankrutuojantis asmuo, tačiau konkrečių priežasčių, kodėl nesutinka su pasiūlytu mokumo atkūrimo planu, kreditoriai nenurodė, nepateikė duomenų, kad R. L. plane nurodytos procedūros bei sąlygos kaip nors pažeistų jų interesus, o jų pateiktos pastabos bus įgyvendinamos, nepažeidžiant R. L. teisių ir kreditorių teisėtų interesų. Pažymėjo, kad iš teismui pateikto mokumo atkūrimo plano matyti, kad FABĮ 7 straipsnyje nurodyti reikalavimai plane yra aptarti ir išanalizuotos galimybės jį įvykdyti pagal esamą realią padėtį. Pažymėjo, kad R. L. turi du mažamečius vaikus ir planuoja būti vaiko priežiūros atostogose iki 2014 m. balandžio mėnesio, kurioms pasibaigus planuoja rasti darbą ir pradėti jį dirbti pagal įgytą specialybę ir numato gauti 1 000 litų. Pritarė administratoriaus pozicijai, jog dėl kreditorių reikalavimo bandyti keisti kvalifikaciją, kad per penkis metus gautų plane siūlomą nurašyti 390 838 Lt sumą, R. L. vien tik kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui per vieną mėnesį turėtų gauti ne mažiau 6 513 Lt pajamų, atskaičius mokesčius, kas yra neįgyvendinama, todėl sprendė, kad nustatyti maksimalų įstatyme numatytą terminą bankroto procedūroms atlikti yra netikslinga.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl pareiškėjos R. L. mokumo atkūrimo plano tvirtinimo perduoti nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodė, kad kreditoriai nepateikė jokių duomenų, kad pareiškėjos plane nurodytos procedūros bei sąlygos kaip nors pažeistų jų interesus. Pažymi, jog nepritarė mokumo atkūrimo planui dėl to, kad pareiškėjos būtiniesiems poreikiams skirtina suma niekaip neužtikrino, kad bus užtikrinta FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įstatymo paskirtis; taip pat nesutiko, kad 2 972, 97 Lt bankroto administravimo išlaidų suma būtų apmokama iš lėšų, gautų pardavus pareiškėjai priklausantį nekilnojamąjį turtą, kadangi kreditorių atžvilgiu tai būtų nesąžininga; nesutiko su bankroto administratoriui nustatytu atlygiu, kuris nėra adekvatus bankroto administratoriaus atliekamiems veiksmams; taip pat nepritarė plane numatytai bankroto proceso trukmei. Šioms plano nuostatoms nebuvo pritarta dėl to, kad jos pažeidžia kreditorių interesus, nesudaro sąlygų kreditoriams atgauti kuo didesnę skolinių įsipareigojimų dalį ir leidžia pareiškėjai, nesiėmus jokių aktyvių veiksmų, jog jos mokumas būtų atkurtas, nusirašyti skolas;
2. Pirmos instancijos teismas, tvirtindamas mokumo atkūrimo planą, neatsižvelgė į tai, kad patvirtintu mokumo plano įgyvendinimo laikotarpiu nėra įmanomas jo įgyvendinimas. Pažymi, jog pareiškėjai priklausantis nekilnojamasis turtas, atsižvelgiant į tai, kad tai yra vienintelis pareiškėjos ir jos nepilnamečių vaikų gyvenamasis būstas, bus parduotas ne anksčiau nei po šešių mėnesių po mokumo plano atkūrimo patvirtinimo, todėl, anot apelianto, yra pagrįsta abejonė, jog minėtas turtas iki mokumo plano atkūrimo įgyvendinimo pabaigos nebus parduotas.
3. Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad plane nurodyta pareiškėjai kiekvieną mėnesį būtiniausiems poreikiams tenkinti reikalinga lėšų suma viršija jos gaunamas ir ateityje ketinamas gauti pajamas;
4. Įstatymas numato, jog bankroto administravimo išlaidos gali sudaryti daugiau kaip 15 procentų bankroto administravimo proceso metu gautų lėšų sumos, jeigu yra gautas hipotekos kreditoriaus sutikimas, tačiau šiuo atveju toks sutikimas nebuvo gautas, todėl teismo patvirtintas mokumo atkūrimo planas pažeidžia FABĮ 22 straipsnio 5 dalį;
5. FABĮ 6 straipsnio 7 dalis numato, kad lėšų sumą, bankroto administratoriui skirtą naudoti nuo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, turi pareigą sumokėti bankrutuojantis fizinis asmuo, įstatymas nenumato, kad ši suma galėtų būti sumokėta iš lėšų, gautų pardavus hipoteka įkeistą turtą;
6. Bankroto administratoriaus pageidaujamas valandinis atlyginimas – 350 Lt be PVM užkerta kelią pareiškėjai dengti kuo didesnę skolinių įsipareigojimų dalį kreditoriams;
7. Pažymi, jog FABĮ 22 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad administratoriaus išlaidų sąmatą tvirtina ir keičia kreditorių susirinkimas. 2014-01-23 vykusiame kreditorių susirinkime kreditoriai nepritarė administratoriaus pageidaujamai administravimo išlaidų sąmatai, tačiau ši nepatvirtina sąmata yra įtraukta į mokumo atkūrimo planą, kurį teismas patvirtino, tokiu būdų patvirtindamas administravimo išlaidų sąmatą.
Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo AB „DnB“ bankas prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartį dalyje dėl bankroto administravimo išlaidų, bankroto procedūros termino ir pareiškėjai skirtų lėšų, reikalingų jos poreikiams tenkinti, patvirtinimo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmos instancijos teismas, skundžiama nutartimi patvirtinęs 20 972, 97 Lt bankroto administravimo išlaidų ir atlyginimo bankroto administratoriui sumą, pažeidė FABĮ 22 straipsnio 2 dalį, 26 straipsnio 4 punktą. Pažymi, kad 2014-01-23 vykusiame kreditorių susirinkime buvo išspręstas bankroto administravimo išlaidų patvirtinimo klausimas; minėtas kreditorių susirinkimo nutarimas buvo priimtas kreditorių balsų dauguma, yra teisėtas ir galiojantis, administratorius šio nutarimo teismui neskundė, todėl šis nutarimas yra privalomas visiems bankroto proceso dalyviams;
2. Pažymi, jog kreditorių susirinkimo nustatytas atlyginimas bankroto administratoriui turi atitikti jo vykdomų funkcijų pobūdį, mastą ir bylos sudėtingumą. Patvirtinęs 20 972, 97 Lt bankroto administravimo išlaidų sąmatą, pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad bankrutuojanti R. L. po bankroto bylos iškėlimo individualios ir/ar ūkinės komercinės veiklos nevykdo, vienintelis jos turtas – įkeista namų valda, ji turi viena debitorių, iš kurio skola jau yra priteista; bankroto administratorius neginčija jokių bankrutuojančios R. L. sandorių;
3. Pirmos instancijos teismas neįvertino bankroto administratoriaus pasiūlytų bankroto administravimo išlaidų pagrįstumo, kurį turi pareigą įrodyti administratorius;
4. Skundžiamoje nutartyje nustatytas mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpis yra per trumpas ir prieštarauja šio plano esmei;
5. Pirmos instancijos teismas, tvirtindamas mokumo plano atkūrimo dalį dėl lėšų, reikalingų būtiniems pareiškėjos poreikiams tenkinti, neatsižvelgė į aplinkybę, kad plane nurodyta pinigų suma viršija jos gaunamas ir ateityje ketinamas gauti pajamas. Tokiu būdu teismas pažeidė pareiškėjos ir jos kreditorių interesų pusiausvyrą. Pastarųjų interesų užtikrinimui, anot apelianto, būtina, kad bankrutuojanti R. L. bent dalį savo pajamų ar kitų lėšų skirtų kreditorių reikalavimų dengimui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu pareiškėja prašo atmesti apeliantų atskiruosius skundus ir Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsikirtimus atskiriesiems skundams:
1. FABĮ 6 straipsnio 7 dalis nedetalizuoja lėšų, skirtų bankroto administravimo išlaidoms iki mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, gautinumo pobūdžio. Minėta įstatymo nuostata turėtų būti sistemiškai aiškinama su FABĮ 22 straipsnio 5 dalimi, kuri numato, kad bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš fizinio asmens visų rūšių lėšų (gautų pardavus fizinio asmens turtą, fiziniam asmeniui gražintinų skolų ir pan.). Atkreipia dėmesį, kad šiuo metu niekur nedirba, augina du mažamečius vaikus, dėl to neturi papildomų lėšų sumokėti administravimo išlaidas bendrai 2 972, 91 Lt sumai. Kreditoriams nepagrįstai nusprendžiant, jog ši administravimo išlaidų suma negali būti padengta iš nekilnojamojo turto vertės, nebūtų įgyvendintas FABĮ 1 straipsnyje įtvirtintas šio įstatymo tikslas;
2. 2014-02-17 bankroto administratoriaus pranešime dėl administravimo išlaidų pagrindimo administratoriaus buvo detalizuotas būtinosios jo pareigos bankroto proceso metu, nurodytas administravimo išlaidų būtinumas numatomai 12 mėnesių bankroto proceso trukmei, kuris neviršija FABĮ numatytos 15 procentų, gautos lėšų sumos ir turto pardavimo vertės, ribos;
Atsiliepimas
3. Kadangi 2014-01-23 kreditorių susirinkimas priėmė nutarimą netvirtinti Mokumo atkūrimo plano, kurio sudedamoji dalis yra bankroto administravimo išlaidų suma ir jos pagrindimas, šis mokumo atkūrimo planas buvo pateiktas pirmos instancijos teismui tvirtinti, dėl ko papildomas kreditorių susirinkimo nutarimo apskundimas nėra tikslingas;
4. Atsižvelgiant į tai, kad yra vaiko priežiūros atostogose, niekur nedirba, viena augina du mažamečius vaikus, ketina ieškoti darbo, atitinkančio jos turimą buhalterės kvalifikaciją, atsižvelgiant į tai, kad gyvenant Širvintose, jos lūkestis gauti 1 000 Lt atlyginimą, yra pagrįstas, skundžiama teismo nutartimi patvirtintas mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminas yra teisingas ir racionalus, atitinkantis bendruosius teisės principus.
5. Apeliantų reikalavimas, kad jos būtinųjų poreikių tenkinimui bankroto proceso metu skirtina piniginių lėšų suma neturėtų viršyti 700 Lt, nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžia bankrutuojančio fizinio asmens teises ir teisėtus interesus, kadangi skundžiama nutartimi patvirtinta piniginių lėšų suma apima pačius minimaliausius jos ir mažamečių vaikų poreikius.
Atsiliepimu suinteresuotas asmuo UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras” prašo atmesti atskiruosius skundus ir Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsikirtimus atskiriesiems skundams:
1. Kreditorių susirinkime pasiūlyta nustatyti 700 Lt bendrųjų poreikių tenkinimo suma neatitinka jokių, net pačių minimaliausių būtinųjų poreikių tenkinimo, kadangi pagal Statistikos departamento duomenis, 2012 m. skurdo ribos riziką sudarė 749 Lt per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui, todėl tikėtina, kad atsižvelgus į 2013 m. pasaulio ekonomikos tendencijas, skurdo rizikos riba sudarys daugiau kaip 749 Lt per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui;
2. Mokumo plano tvirtinimas yra teismo kompetencija;
3. FABĮ nenurodo, kokios lėšos turi būti pervestos administratoriui laikotarpiu nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo iki mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, t.y. nedraudžia šias lėšas skirti iš parduoto nekilnojamojo turto;
4. FABĮ bankroto administratoriui numato nemažai pareigų ir atsakomybės: už plano įgyvendinimą atsako ne tik fizinis asmuo, bet ir bankroto administratorius pagal savo kompetenciją;
5. Skundžiama nutartimi nustatytas bankroto proceso terminas yra teisingas, kadangi bandyti keisti kvalifikaciją, siekiant per penkis metus gauti plane siūlomą nurašyti 390 839, 99 Lt sumą, R. L. turėtų gauti ne mažiau kaip 6 513, 98 Lt pajamų per mėnesį, kas pagrįstai pirmos instancijos teismo buvo įvertinta kaip neįgyvendinama.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Atskirieji skundai tenkinami.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.
Bylos medžiaga tvirtina, kad 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi buvo iškelta R. L. bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras”, nustatytas trijų mėnesių terminas nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos pateikti mokumo atkūrimo plano projektą teismui tvirtinti (t.2, b.l.58-63). Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartimi patvirtintas R. L. kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 488 601, 87 Lt sumai (t.2, b.l.158-159). Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartimi pratęstas terminas mokumo atkūrimo planui pateikti (t.2, b.l.180). Klausimas dėl minėto plano patvirtinimo buvo sprendžiamas 2013-11-26, 2014-01-23 vykusiuose kreditorių susirinkimuose. Pastarajame kreditorių susirinkime buvo nutarta nepritarti R. L. parengtam mokumo atkūrimo planui, todėl administratorius dėl šio plano patvirtinimo kreipėsi į teismą, nurodęs, jog kreditoriai nesutinka su nustatyta bankroto proceso trukme, administravimo išlaidomis, taip pat su R. L. atžvilgiu nustatyta jos būtinųjų poreikių tenkinimo suma. Pirmos instancijos teismas administratoriaus prašymą tenkino – patvirtino mokumo atkūrimo planą. Savo procesinį sprendimą iš esmės motyvavo tuo, kad kreditoriai, nesutikdami su mokumo atkūrimo planu, konkrečiai nenurodė, nepateikė duomenų, jog plane nurodytos procedūros bei sąlygos kaip nors pažeistų jų interesus, o jų pateiktos pastabos bus įgyvendinamos nepažeidžiant R. L. teisių ir kreditorių teisėtų interesų. Nesutikdami su tokia pirmos instancijos teismo pozicija apeliantai nurodo argumentus dėl pirmos instancijos teismo netinkamai taikytų fizinio asmens bankroto procesą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu, taikymu.
FABĮ paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi individualia veikla, mokumą ir užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, fizinių asmenų bankroto įstatymo ir Įmonių bankroto įstatymo (kurio tikslas pašalinti iš rinkos nemokius rinkos dalyvius, kartu proporcingai patenkinant kreditorių reikalavimus iš visos nemokios įmonės turto masės) nėra tapatūs. Fizinių asmenų bankroto įstatymu iš esmės siekiama sukurti efektyvų teisinį mechanizmą, sudarantį sąlygas atkurti fizinio asmens mokumą, užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą įstatymo nustatyta tvarka tuo pačiu išlaikyti teisingą kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyrą. Šių tikslų įgyvendinimo sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo sudaryto plano ir jo įgyvendinimo. Skirtingai nuo įmonių bankroto proceso, kurio metu visas įmonei priklausęs turtas yra realizuojamas ĮBĮ nustatyta tvarka, o gautos piniginės lėšos skiriamos administravimo išlaidoms bei kreditorių reikalavimams padengti, fizinio asmens bankroto procese yra sudaromas planas, kuriame numatomas ne tik skolininkui priklausančio turto pardavimas bei lėšų paskirstymas, tačiau taip pat turi būti numatomos ir priemonės, skirtos fizinio asmens mokumui atkurti (persikvalifikavimas, įsidarbinimas ir kitos) (FABĮ 7 str.). Būtent parengtame plane konkretizuojamos fizinio asmens mokumo atkūrimo priemonės, jų įgyvendinimo tvarka. Numatomos priemonės turi būti realios, galinčios padėti pasiekti didesnį kreditorių reikalavimų patenkinimą, kartu užtikrinančios asmens, kuriam keliama bankroto byla, galimybę patenkinti minimalius būtinus poreikius. Taigi, vienas svarbiausių momentų fizinio asmens bankroto procedūroje yra plano parengimas ir tvirtinimas.
Dėl mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpio
Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi teismas patvirtino R. L. mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminą iki 2014-12-31. Nesutikdami su tokio termino nustatymu, apeliantai nurodo, kad R. L. minėtu laikotarpiu nebus sudarytos galimybės imtis aktyvių mokumo atkūrimo veiksmų. Kaip matyti iš pirmos instancijos teismo patvirtinto pareiškėjos mokumo atkūrimo plano, pareiškėja klausimo nagrinėjimo metu buvo vaiko priežiūros atostogose, planavo pradėti dirbti nuo 2014 m. balandžio – gegužės mėnesio, tačiau plane atsiskaitymams su kreditoriais numatyta skirti tik lėšas iš įkeisto nekilnojamojo turto pardavimo (t.3, b.l.59-60). Pažymėtina, jog plane buvo nurodyta ir tai, kad su pareiškėja gyvena du jos nepilnamečiai vaikai ir numatomas parduoti turtas yra vienintelis jų gyvenamasis bustas, todėl jis gali būti parduodamas ne anksčiau negu po šešių mėnesių nuo plano ar pakeisto plano patvirtinimo (FABĮ 28 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ši aplinkybė sudaro pagrindą abejoti, jog nustatyto mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminu bus įmanoma parduoti minėtą nekilnojamąjį turtą, tuo labiau, jog nekilnojamojo turto rinka yra įtakojama įvairių ekonominių, socialinių veiksnių, paklausa yra nuolat kintanti, todėl tokio turto pardavimas gali užtrukti, ypač šiuo atveju, kuomet parduodamas turtas yra ir dviejų nepilnamečių gyvenamoji vieta.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmos instancijos teismas, atsisakymą nustatyti maksimalų kreditorių reikalaujamą bankroto procedūroms įgyvendinti skirtą terminą – 5 metus, grindė pritardamas administratoriaus pozicijai, jog per minėtą laikotarpį pareiškėjai būtų netikslinga keisti kvalifikaciją vien tik dėl kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo, nes per penkis metus norėdama atsiskaityti už siūlomą nurašyti 390 838 Lt sumą, ji turėtų per mėnesį gauti ne mažiau kaip 6 513 Lt pajamų, atskaičius mokesčius, kas tiek administratoriaus, tiek teismo nuomone, yra neįgyvendinama. Atmesdamas šį argumentą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankroto bylos iškėlimo tikslas FABĮ prasme yra ne nurašyti ar anuliuoti fizinio asmens skolas, bet atkurti fizinio asmens mokumą, kad jis, vykdydamas patvirtintą planą, galėtų patenkinti kreditorių reikalavimus. Nors įstatymas nenumato pareigos bankrutuojančiam asmeniui patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus pilna apimtimi, tačiau jis turi imtis aktyvių veiksmų siekdamas maksimalaus galimo kreditorių reikalavimo patenkinimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tuo, jog pareiškėjai, gyvenančiai mažame miestelyje, auginančiai du mažamečius vaikus, galimybė dirbti ir gauti 6 513 Lt mėnesinių darbinių pajamų yra sunkiai įgyvendintina, todėl atitinkamai siūlomos nurašyti 390 838 Lt sumos pareiškėja nepadengtų, tačiau, kaip minėta, ji turi pareigą siekti maksimalaus galimo kreditorių reikalavimo patenkinimo, tuo tarpu tai, kad ir kaip ji besistengtų, per penkis metus pareiškėja neatsiskaitys su kreditoriais pilna jų finansinių reikalavimų apimtimi, nėra esminė aplinkybė, į kurią turėtų būti atsižvelgiama sprendžiant klausimą dėl mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo termino. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su suinteresuoto asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ atskirojo skundo argumentu, jog šiuo atveju pareiškėjos turto pardavimas bankroto proceso metu neturėtų būti laikomas pakankama priemone jo mokumui atkurti, kadangi pareiškėjai nereikės imtis jokių aktyvių veiksmų, turto pardavimą atliks bankroto administratorius.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiama nutartimi patvirtintas pareiškėjos mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminas, nėra protingas, racionalus ir užtikrinantis skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Dėl bankroto administratoriaus atsiliepimo atskiriesiems skundams nurodyto argumento dėl užsienio valstybėse paprastai nustatomo trumpesnio fizinio asmens bankroto proceso termino (Latvijoje numatyta 3,5 m. fizinio asmens bankroto procedūrų terminas, Jungtinėje Karalystėje –ne ilgesnis kaip 1 m. terminas) pažymėtina, kad ši informacija teisinės reikšmės sprendžiant pareiškėjos bankroto proceso trukmės termino nustatymo klausimą neturi.
Dėl administravimo išlaidų
Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi buvo patvirtinta 2 972, 97 Lt suma, kurią administratorius turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti R. L. bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos. Skundžiama nutartimi patvirtiname pareiškėjos mokumo atkūrimo plane be minėtos administravimo išlaidų sumos, taip pat nustatytas 15 procentų sumos nuo parduotu turto vertės bankroto administratoriaus atlyginimas – 18 000 Lt; administratoriaus darbo valandos įkainis – 350 Lt. Nesutikdami su šia plano dalimi, apeliantai kelia pareiškėjos pareigos atlyginti bankroto administravimo išlaidas klausimą bei kvestionuoja bankroto administratoriaus atlyginimo dydį bei patvirtinimo tvarką.
Kaip minėta, nutartimi, kuria buvo iškelta bankroto byla pareiškėjai, pirmos instancijos teismas patvirtino beveik trijų tūkstančių litų sumą, skirtą bankroto administravimo išlaidoms nuo minėtos nutarties įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos. Plane nurodyta, jog šios sumos apmokėjimo šaltinis – lėšos, gautos pardavus įkeistą nekilnojamąjį turtą. FABĮ 6 straipsnio 7 dalis reglamentuoja, jog fizinis asmuo kiek įmanoma greičiau nuo šio straipsnio 6 dalyje nurodytų duomenų gavimo dienos perveda bankroto procedūroms atlikti šio straipsnio 3 dalies 4 punkte nurodytą lėšų sumą į bankroto administratoriaus nurodytą depozitinę sąskaitą. Apeliantų manymu, minėta teisės norma suponuoja, jog ši bankroto administravimo išlaidų suma turėtų būti atlygintina išimtinai iš bankrutuojančio fizinio asmens lėšų. Priešingas šios nuostatos vertinimas, anot apeliantų, reikštų FABĮ 22 straipsnio 5 dalies, nustatančios maksimalią sumą, skirtą administravimo išlaidų apmokėjimui iš turto pardavimo bankroto proceso metu, taip pat kreditorių interesų pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su nurodyta apeliantų pozicija. Pažymėtina, jog FABĮ 6 straipsnio 7 dalies nuostatą vertinant su šio įstatymo 22 straipsnio 6 dalimi, kuri nustato, kad bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš fizinio asmens visų rūšių lėšų (gautų pardavus ir (ar) perdavus fizinio asmens turtą, fiziniam asmeniui grąžintų skolų, individualios ir (ar) ūkininko veiklos ir kitų fizinio asmens bankroto proceso metu gautų lėšų), sutiktina su pareiškėjos atsiliepimo atskiriesiems skundams argumentu, jog bankroto bylos iškėlimo nutartimi patvirtintos bankroto administravimo išlaidos gali būti apmokamos iš bankroto proceso metu parduoto turto. Kita vertus, įstatymas nustato maksimalią sumą, skirtą administravimo išlaidoms padengti, kuri gali būti viršyta esant įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus sutikimui. Nagrinėjamu atveju toks sutikimas nebuvo gautas. Priešingai, kreditoriai siūlė nustatyti 4 procentų dydžio parduoto turto vertės sumą, skirtą tiek administravimo išlaidoms, tiek administratoriaus atlyginimui apmokėti. Atsižvelgiant į tai, mokumo atkūrimo įgyvendinimo plane nustatyta bendra bankroto administravimo išlaidų suma – 20 972, 97 Lt, kurios padengimas numatytas vien tik iš planuojamo parduoti nekilnojamojo turto vertės – 120 000 Lt (t.3, b.l.57;61), pažeidžia imperatyvų FABĮ 22 straipsnio 5 dalies reikalavimą.
Dėl apeliantų argumento, jog administravimo išlaidų sumos patvirtinimo klausimas išimtinai priskirtas kreditorių susirinkimo kompetencijai, todėl pirmos instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti 2014-01-23 vykusiame kreditorių susirinkime išspręsto klausimo, kuris administratoriaus nebuvo apskųstas ir atitinkamai negali būti keliamas teismui tvirtinant pareiškėjos mokumo atkūrimo planą, pažymėtina, jog tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria mokumo atkūrimo planui, mokumo atkūrimo plano tvirtinimas yra apibrėžtas teismo kompetencijai (FABĮ 8 str. 3 d.). Kadangi 2014-01-23 bankrutuojančios R. L. kreditorių susirinkimas priėmė nutarimą netvirtinti mokumo atkūrimo plano, kurios sudedamoji dalis yra bankroto administravimo išlaidų suma ir jos pagrindimas (FABĮ 7 str. 1 d. 7 p.), todėl papildomas minėto kreditorių susirinkimo nutarimo apskundimas šiuo atveju nėra tikslingas ir teismas, spręsdamas mokumo atkūrimo plano patvirtinimo klausimą, turi teisę vertinti ir pasisakyti dėl bankroto administravimo išlaidų. Atsižvelgiant į tai, apeliantų argumentai dėl administravimo išlaidų tvirtinimo tvarkos atmestini.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su suinteresuoto asmens AB „DnB“ bankas atskirojo skundo argumentu, jog bankroto administratoriaus prašomos patvirtinti bankroto administravimo išlaidos, atlyginimas turi būti pagrįstas, atitikti jo vykdomų funkcijų pobūdį, mastą ir bylos sudėtingumą. Patvirtinęs 20 972, 97 Lt bankroto administravimo išlaidų sąmatą, pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad bankrutuojanti R. L. po bankroto bylos iškėlimo individualios ir/ar ūkinės komercinės veiklos nevykdo, vienintelis jos turtas – įkeista namų valda, ji turi viena debitorių, iš kurio skola jau yra priteista, bankroto administratorius neginčija jokių bankrutuojančios R. L. sandorių. Tuo tarpu paties bankroto administratoriaus nurodytas deklaratyvus argumentas dėl įstatymu nustatytų daugybės bankroto administratoriaus pareigų bankroto proceso metu, taip pat aplinkybė, kad jis kartu su bankrutuojančia R. L. yra atsakingas už mokumo atkūrimo plano įgyvendinimą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 20 972, 97 Lt administravimo išlaidų sumos nepagrindžia.
Dėl bankrutuojančios R. L. būtinųjų poreikių tenkinimui reikalingos sumos
Apeliantai atskiraisiais skundai nesutinka ir su skundžiama nutartimi patvirtina bankrutuojančios R. L. būtiniesiems poreikiams tenkinti nustatyta suma – 1 170 Lt. Apeliantų teigimu, pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad plane nurodyta pinigų suma viršija pareiškėjos gaunamas ir ateityje ketinamas gauti pajamas, patvirtinus šią sumą yra pažeidžiama skolininkės ir jos kreditorių interesų pusiausvyra. FABĮ 16 straipsnio 5 punktas nustato, kad bankrutuojantis fizinis asmuo turi pareigą nuo teismo nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos pervesti lėšas į depozitinę sąskaitą kreditorių reikalavimams tenkinti ir bankroto administravimo išlaidoms mokėti plane nustatyta tvarka. Pažymėtina, jog nutartimi, kuria buvo iškelta bankroto byla R. L., pirmos instancijos teismas jos prašomą nustatyti 1 020 Lt būtinųjų poreikių tenkinimo sumą, sumažino iki 700 Lt, nustatęs, kad nors pareiškėja į minėtą sumą įtraukė ir jos nepilnamečių vaikų būtinųjų poreikių tenkinimui reikalingą sumą, tačiau nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad jos vaikų tėvas neprisideda materialiai prie vaikų išlaikymo, taip pat nustatė, kad pareiškėja gyvena savo motinos namuose, už komunalines paslaugas nemoka. Administratoriaus išvados dėl pareiškėjos parengto mokumo atkūrimo ir plano projekto įgyvendinimo galimybių dalyje dėl būtinųjų poreikių tenkinimui reikalingos sumos padidinimo, nurodyta, jog pareiškėja ketina susirasti darbą ir per mėnesį apie 1 000 Lt darbinių pajamų, todėl tikisi, kad jos ir vaikų gyvenimo kokybė pagerės, todėl mėnesiui reikalinga lėšų pragyvenimui suma – 1 170 Lt. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių būtinybę padidinti nutartimi dėl jos bankroto bylos iškėlimo nustatytą būtinųjų poreikių tenkinimui reikalingą sumą. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių minėta pirmos instancijos teismo nutartimi nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjos ir jos vaikų gyvenimo sąlygų, tuo tarpu vien deklaratyvus teiginys dėl galimos gyvenimo kokybės pagerėjimo tuo atveju, jei pareiškėja kas mėnesį gaus apie 1 000 Lt atlyginimą, nesudaro pagrindo padidinti būtinųjų poreikių tenkinimo sumos. Tiek pareiškėjos, tiek bankroto administratoriaus atsiliepimuose į atskiruosius skundus nurodyti argumentai dėl skurdo rizikos ribos, pagrįsti Statistikos departamento atliktais tyrimais, atmestini. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog 700 Lt suma, motinai auginančiai du nepilnamečius vaikus, nėra adekvati būtinųjų poreikių tenkinimo atžvilgiu, tačiau, kaip minėta, byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad ji viena išlaiko savo vaikus, taip pat nėra jokių objektyvių įrodymų dėl jos ir vaikų patiriamų pragyvenimo, maisto ir kitų išlaidų, kurie yra būtini sprendžiant klausimą dėl būtinųjų poreikių tenkinimui reikalingos sumos, taip pat nustatant, ar yra galimybė atitinkamą pareiškėjos gaunamų lėšų dalį skirti atsiskaitymams su kreditoriais.
Atsižvelgdamas į tai, kad fizinio asmens bankroto byloje sprendžiant klausimą dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, teismas privalo ne tik formaliai taikyti Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatas, reglamentuojančias atvejus, kuomet kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, bet ir visapusiškai ištirti ir įvertini priežastis, dėl kurių kreditoriai nesutinka su pateiktu plano projektu, taip pat įvertinti šių priežasčių atitikimą FABĮ 7 straipsnyje nustatytiems plano reikalavimams, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra pagrindas perduoti klausimą dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo R. L. bankroto byloje iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, siekiant išsiaiškinti šiam klausimui reikšmingas aplinkybes.
Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teisme negalima išnagrinėti pareiškėjos mokumo atkūrimo plano patvirtinimo klausimo, taip pat objektyviai įvertinti, ar vienintelis tinkamas procesinis sprendimas šiuo atveju yra atsisakymas tvirtinti pareiškėjos parengtą mokumo atkūrimo planą, todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui šį klausimą nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,
nutaria:
Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartį panaikinti ir bankrutuojančios R. L. mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.