- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-27
- Bylos Nr.
- 2A-296-538/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-04075-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Almantas Padvelskis (pirm.), Albina Pupeikienė, Eugenija Morkūnienė
- Atsakovas
- UAB „E. G.“
- Ieškovas
- R. S.
Pranešėjas Almantas Padvelskis Civilinė byla Nr. 2A-296-538/2013
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2013 m. vasario 27 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Almanto Padvelskio, kolegijos teisėjų Albinos Pupeikienės, Eugenijos Morkūnienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB „E. G.“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovei UAB „E. G.“ dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovė kreipėsi su ieškiniu atsakovei UAB „E. G.” dėl nesumokėto darbo užmokesčio už prastovos laiką priteisimo. Ieškovė prašė priteisti už 2012 m. sausio – rugpjūčio mėnesius 4614,15 Lt. Nurodė, kad darbo sutarties Nr. 44, sudarytos 2002-04-04 tarp ieškovės ir UAB „S. k.“ (šiuo metu UAB „E. G.“) pagrindu, nuo 2002-04-05 dirbo viešbutyje „E. P." (vėliau pavadinimas pakeistas į „E. R.“), esančiame (duomenys neskelbtini). Iš pradžių ieškovė buvo priimta į šio viešbučio administratorės pareigas, o nuo 2002-12-12, pakeitus darbo sutarties sąlygas, pradėjo dirbti šio viešbučio direktore. Nuo 2010-02-22 iki 2012-01-01 ieškovė buvo išleista vaiko priežiūros atostogų. 2012-01-02, t.y. pirmąją darbo dieną, ieškovė atvyko į savo darbo vietą viešbutyje „E. R." adresu: (duomenys neskelbtini), ir sužinojo, kad viešbučio, kuriame ieškovė dirbo iki atostogų vaiko priežiūrai ir kur buvo ieškovės darbo vieta, nebėra ir kad šiuo metu pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame anksčiau buvo minėtas viešbutis, atsakovei nebepriklauso. Apie susidariusią situaciją, darbo sutarties sąlygų pasikeitimus iki pat 2012-01-02 ieškovė nebuvo informuota ir nieko nežinojo. 2012-01-02 telefonu susisiekus su UAB „E. g.“ direktoriumi R. B., ieškovei buvo paaiškinta, kad jos darbo sutarties sąlygos nėra pakeistos ir nuo šiol ieškovė turės dirbti Vilniuje. Toks pat pasiūlymas ieškovei buvo pateiktas ir raštu, tačiau toks pasiūlymas ieškovei buvo visiškai nepriimtinas, nes ieškovės darbo vieta pagal darbo sutartį Nr. 44 yra Klaipėdoje ir savo darbo funkcijas, tiek kaip viešbučio administratorė, tiek kaip direktorė, ieškovė vykdė Klaipėdoje; kaip iki darbo sutarties sudarymo, taip ir šiuo metu ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Klaipėdoje. Ieškovė šio pasiūlymo atsisakė ir nuo 2012-01-02 ieškovei yra žymimos prastovos ne dėl darbuotojo kaltės ir už šį laiką atsakovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 195 str. 4 d., ieškovei moka ne mažiau kaip 30 proc. Vyriausybės nustatyto minimaliojo valandinio atlygio už kiekvieną prastovos valandą. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 1 883,20 Lt (4,85x(176+160+176)-600=l.883,20) nesumokėto darbo užmokesčio už prastovos ne dėl darbuotojos kaltės laiką nuo 2012-01-02 iki 2012-03-30 bei ateityje už kiekvieną prastovos valandą ieškovei mokėti ne mažiau nei Vyriausybės nustatytas minimalus valandinis atlygis, t. y. ne mažiau kaip po 4,85 Lt už kiekvieną prastovos valandą (LR DK 195 str. l d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-12-17 nutarimas Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“). Atsakovė nepagrįstai ieškovei atsisakius pateikto pasiūlymo, nesprendė klausimo dėl darbo sutarties nutraukimo, o pradėjo ieškovei žymėti prastovas ir už prastovos laiką mokėti pagal LR DK 195 str. 4 d. Atsakovės pasiūlymas dirbti Vilniuje vertintinas kaip niekinis, nes toks pasiūlymas realiai neįgyvendinamas, yra pažeidžiantis ieškovės teisėtus lūkesčius po vaiko priežiūros atostogų sugrįžti į buvusią darbo vietą, yra pažeidžiantis LR DK 35 str. 2 d. įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, kuriais vadovaujantis prastovos metu darbuotojui turėtų būti siūlomas darbas, esantis toje pačioje vietovėje, kurioje darbuotojas nuolat dirbo. Atsakovė pagal darbo sutarties su ieškove sąlygas (darbo sutarties 5 p.) laiku yra sumokėjusi tik 753,32 Lt, atsakovė privalo ieškovės naudai sumokėti 33,70 Lt delspinigių bei 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad ieškinio pateikimo metu minimalus valandinis atlygis buvo 4,85 Lt/val., tad nuo 2012-01-02 iki 2012-08-01 ieškovei už prastovą turėjo būti sumokėta 5 727,85 Lt (l 181 valanda x 4,85 Lt = 5 727,85). Nuo 2012 m. rugpjūčio l d. padidėjus minimaliam valandiniam atlygiui iki 5,15 Lt (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-06-20 nutarimas Nr. 718 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo") už rugpjūčio mėn. ieškovei turėjo būti sumokėta 901,25 Lt (175 vai. x 5,15 Lt = 901,25). Iš viso už 2012 m. sausio -rugpjūčio mėnesius ieškovei turėjo būti sumokėta 6 629,10 Lt. Iš atsakovės pateiktos ieškovės asmeninės darbo užmokesčio kortelės bei sąskaitos išrašo matosi, kad per minėtą laikotarpį atsakovė ieškovei sumokėjo 2 014,95 Lt. Tokiu būdu skirtumas tarp ieškovei sumokėto ir turimo sumokėti darbo užmokesčio už prastovos laiką sudaro 4 614,15 Lt (6 629,10 – 2 014,95 = 4 614,15), kurie priteistini iš atsakovo ieškovės naudai. Atsižvelgiant į tai, kad prastova tęsiasi ir po 2012-09-03, atsakovas įpareigotinas nuo 2012 m. rugsėjo mėn. už prastovos laiką skaičiuoti ir ieškovei mokėti pagal LR DK195 str. l d. ne mažiau kaip po 5,15 Lt už kiekvieną prastovos valandą. Kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai (LR DK 207 str. l d.). Šiuo atveju atsakovė pagal darbo sutarties su ieškove sąlygas (darbo sutarties 5 p.) laiku yra sumokėjusi tik 2 014,95 Lt, tad nuo laiku nesumokėtos sumos, t.y. nuo 4 614,15 Lt (neatskaičiavus mokesčių), iš atsakovės ieškovei priteistina 285,50 Lt delspinigių.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-10-03 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei R. S. iš atsakovės UAB „E. G.“ 4 615,15 Lt (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio už prastovos laiką nuo 2012-01-02 iki 2012-09-03, 285,50 Lt delspinigių ir 3400 Lt bylinėjimosi išlaidų. Įpareigojo atsakovę UAB „E. G.“ nuo 2012 m. rugsėjo mėn. 3 d. už prastovos laiką skaičiuoti ir ieškovei R. S. mokėti pagal LR DK195 str. l d. ne mažiau nei Vyriausybės nustatytas minimalusis valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą. Iš atsakovės UAB „E. G.“ priteisė 147 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Nurodė, kad Darbo Kodekso 120 str.1 d., nustato, jog kai keičiama gamyba, jos mastas, technologija arba darbo organizavimas, taip pat kitais gamybinio būtinumo atvejais darbdavys turi teisę pakeisti darbo sutarties sąlygas. Jei darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, jis gali būti atleistas iš darbo pagal darbo kodekso 129 straipsnį, laikantis nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos. Teismas padarė išvadą, kad darbuotojo perkėlimas į kitą vietovę galimas gavus darbuotojo sutikimą. Remiantis DK 35 str.2d. įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, darbdavys prastovos metu darbuotojui turi siūlyti darbą, esantį toje pačioje vietovėje, kurioje darbuotojas nuolat dirbo, o jeigu darbuotojas atsisako dirbti darbą kitoje vietovėje DK 195 str. 4 d. netaikytina. Ieškovei esant prastovoje ne dėl darbuotojo kaltės, prastovos laikas turi būti apmokamas pagal DK 195 straipsnio 1 dalį. Todėl ieškinį tenkino. Nuo 2012-01-02 iki 2012-08-01 ieškovei už prastovą turėjo būti sumokėta 5 727,85 Lt (l 181 valanda x 4,85 Lt = 5 727,85). Nuo 2012 m. rugpjūčio l d. padidėjus minimaliam valandiniam atlygiui iki 5,15 Lt (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-06-20 nutarimas Nr. 718 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo“) už rugpjūčio mėn. ieškovei turėjo būti sumokėta 901,25 Lt (175 vai. x 5,15 Lt = 901,25). Iš viso už 2012 m. sausio – rugpjūčio mėnesius ieškovei turėjo būti sumokėta 6 629,10 Lt. Iš atsakovės pateiktos ieškovės asmeninės darbo užmokesčio kortelės bei sąskaitos išrašo matosi, kad per minėtą laikotarpį atsakovė ieškovei sumokėjo 2 014,95 Lt. Tokiu būdu skirtumas tarp ieškovei sumokėto ir turimo sumokėti darbo užmokesčio už prastovos laiką sudaro 4 614,15 Lt (6 629,10 – 2 014,95 = 4 614,15), kurį priteisė. Atsižvelgiant į tai, kad prastova tęsiasi ir po 2012-09-03, atsakovas įpareigotinas nuo 2012 m. rugsėjo mėn. už prastovos laiką skaičiuoti ir ieškovei mokėti pagal LR DK 195 str. l d. ne mažiau nei Vyriausybės nustatytas minimalusis valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą. Taip pat priteisė ir 285,50 Lt delspinigių. Reikalavimą dėl 6 procentų metinių palūkanų priteisimo atmetė, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.37 straipsnis, kurio 2 dalyje įtvirtinta skolininko pareiga mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, netaikomos darbo bylose, nes yra taikomas specialaus pobūdžio DK 300 straipsnis.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „E. G.“ prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-10-03 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad vadovaujantis LR DK 195 str. nuostatomis, prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laikas apmokamas ne mažesniu nei Vyriausybės nustatytu minimaliuoju valandiniu atlygiu už kiekvieną prastovos valandą išskyrus atvejį, jeigu darbuotojas raštiškai atsisako pasiūlyto darbo pagal savo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis galėtu dirbti nepakenkdamas savo sveikatai. Darbuotojui raštiškai atsisakius darbo jam mokama ne mažiau, kaip trisdešimt procentų Vyriausybės nustatyto minimaliojo valandinio atlygio už kiekvieną prastovos valandą. Ieškovei grįžus iš motinystės atostogų atsakovė, kuri dėl nutrauktos nuomos sutarties, nebevykdė veiklos Klaipėdoje, pasiūlė ieškovei identišką darbą, pareigas ir atlyginimą tik kitoje vietovėje, t.y. Vilniuje, tačiau ieškovė tokio pasiūlymo atsisakė raštiškai nepateikdama motyvų. Ieškovė nepateikė teismui nė vieno įrodymo, kuris pagrįstų jos teiginį, kad darbas Vilniuje galėtų pakenkti jos sveikatai. Sugrįžusi iš vaiko priežiūros atostogų net neketino tęsti darbo santykių, o paprasčiausiai piktnaudžiaudama savo padėtimi reikalavo sumokėti darbo užmokesti ne mažiau kaip už 8 mėnesius. Teismas, pasisakydamas jog atsakovė privalėjo siūlyti darbo vietą toje pat teritorijoje kurioje ieškovė visą laiką dirbo, neatsižvelgė ir į atsakovės vadovo paaiškinimus, kad UAB „E. G.“ tinklui Europoje priklauso ne vienas viešbutis ir viešbučių vadovai kas penkeius metus yra pervedami vadovauti į kitą tinklui priklausantį viešbutį, todėl ieškovė nepagrįstai tikėjosi grįžti vadovauti tam pačiam viešbučiui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė R. S. prašo nutraukti apeliacinį procesą pagal atsakovės UAB „E. G.“ apeliacinį skundą. Teismui nenutraukus apeliacinio proceso, apeliacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-10-03 sprendimą civilinėje palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad su atsakovės pateiktais motyvais nesutinka ir mano, kad skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas, motyvuotas, išsamus ir teisėtas, todėl šio sprendimo naikinti nėra pagrindo. Atsakovės pasiūlymas ieškovei dirbti Vilniuje yra būtinosios darbo sutarties sąlygos, t. y. darbo vietos pakeitimas ir todėl darbo sutartis gali būti pakeista tik ieškovei su tuo sutikus (LR DK 120 str. 2 d.). Kadangi atsakovės pasiūlymas dirbti Vilniuje yra pažeidžiantis teisėtus ieškovės interesus ir lūkesčius bei neatitinkantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, ieškovės atsisakymas dirbti kitoje vietovėje negali būti laikomas darbuotojo atsisakymu dirbti pasiūlytą darbą ir todėl už prastovos laiką negali būti mokama pagal LR DK 195 str. 4 d. Todėl teismo išvada, jog prastovos metu darbuotojui turi būti siūlomas darbas, esantis toje pačioje vietovėje, kurioje darbuotojas nuolat dirbo, o jeigu darbuotojas atsisako dirbti darbą kitoje vietovėje, LR DK 195 str. 4 d. netaikytina, laikytina pagrįsta ir teisėta. Tai pat atsakovės vadovas bylos nagrinėjimo metu nenurodė motyvų apie viešbučių vadovų rotaciją, byloje nėra pateiktas atsakovės minimas įsakymas bei įrodymai, kad ieškovė su šiuo įsakymu yra supažindinta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Atsakovė pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgdama į šį prašymą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalies nuostatą apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 str.). Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija šiuo atveju nenustatė pagrindų pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, todėl byla pagal apeliantės skundą nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.
Ieškovė nurodo, kad apeliantė praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti, todėl apeliacinis procesas turi būti nutrauktas. Nustatyta, kad skundžiamas sprendimas priimtas 2012-10-03, apeliacinis skundas turėjo būti pateiktas teismui arba įteiktas paštui iki paskutinės termino dienos 24 val., t. y. iki 2012-11-02 (CPK 74 str. 7 d., CPK 307 str. 1 d.), tačiau apeliacinis skundas išsiųstas 2012-11-07, t. y. apeliacinis skundas paduotas praleidus jo padavimo terminą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti praleistas nežymiai, pirmosios instancijos teismas apeliacinį skundą priėmė, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas atnaujino terminą apeliaciniam skundui paduoti (CPK 307 str. 2 d.).
Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės R. S. ir atsakovės UAB „S. k.“ (šiuo metu UAB „E. G.“) 2002-04-04 sudaryta darbo sutartis Nr. 44, pagal kurią ieškovė nuo 2002-04-05 dirbo viešbutyje „E. P.“ (vėliau pavadinimas pakeistas į „E. R.“), esančiame (duomenys neskelbtini). Iš pradžių ieškovė buvo priimta į šio viešbučio administratorės pareigas, o nuo 2002-12-12, pakeitus darbo sutarties sąlygas, pradėjo dirbti šio viešbučio direktore. Nuo 2010-02-22 iki 2012-01-01 ieškovė buvo išleista vaiko priežiūros atostogų. UAB „E. G.“ įmonei priklausantis viešbutis „E. R.", patalpomis esančiomis adresu (duomenys neskelbtini), naudojosi nuomininko teisėmis. 2011-05-01 nuomos sutartis su nuomininku UAB „E. G.“ buvo nutraukta. Kitų viešbučių arba verslo objektų UAB „E. G.“ Klaipėdos mieste neturi ir pasiūlyti darbo Klaipėdos mieste galimybių nėra, tačiau atsakovė pasinaudojo įstatymo suteikta galimybe pasiūlyti ieškovei kitą darbą įmonėje. Toks pasiūlymas ieškovei buvo pateiktas raštu – 2012-01-03 rašto Nr. 0301/12 (t. 1, b. l. 19). Ieškovė paaiškino, kad atsakovės pasiūlymas dirbti Vilniuje ieškovei buvo visiškai nepriimtinas, nes ieškovės darbo vieta pagal darbo sutartį Nr. 44 yra Klaipėdoje ir savo darbo funkcijas, tiek kaip viešbučio administratorė, tiek kaip direktorė, ieškovė vykdė Klaipėdoje; kaip iki darbo sutarties sudarymo, taip ir šiuo metu ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Klaipėdoje, be to, šiuo metu ieškovė augina du mažamečius vaikus.
Ieškovė ieškiniu prašė priteisti darbo užmokestį vadovaujantis DK 195 str. 1 d. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės ieškinį. Atsakovė nesutinka su teismo sprendimu ir teigė, kad ieškovei atsisakius siūlomo darbo Vilniuje, atsakovė gali mokėti darbo užmokestį, nurodytą DK 195 str. 4 d. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės nurodymais.
Darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbo sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo teisinius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose, kituose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ar šalių susitarimu (DK 93 straipsnis).
Prastova ne dėl darbuotojo kaltės yra tokia padėtis darbovietėje, kai darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (gamybinių ar kt.) (DK 122 straipsnio 1 dalis). Taigi, prastovai būdinga tai, kad darbdavys dėl objektyvių priežasčių vienašališkai nevykdo įsipareigojimo suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygtą darbą, o darbuotojas būtent dėl šios priežasties nebegali vykdyti darbo sutartimi nustatyto savo įsipareigojimo – dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba eiti tam tikrų pareigų. Tokia padėtis neatitinka nei darbuotojo, nei darbdavio interesų, prieštarauja darbo sutartimi sulygtų sąlygų privalomumo principui. Įstatymo leidėjas, pripažindamas, kad tokia padėtis darbovietėje yra objektyviai galima, ją sureguliavo DK 122, 195 straipsniuose, derindamas abiejų darbo sutarties šalių interesus. Būtent atsižvelgiant į darbdavio interesą išvengti darbo laiko nuostolių ir papildomų negamybinių išlaidų arba juos minimalizuoti, nurodyti DK straipsniai nustato prastovos atveju darbdaviui galimybę dėl prastovos nedirbantį darbuotoją laikinai perkelti į kitą tinkamą darbą, o šiam atsisakius pasiūlyto kito darbo ar iš viso nepasiūlius kito tinkamo darbo, atitinkamais atvejais darbuotojui mokėti mažesnį nei sulygtas darbo užmokestį. Kita vertus, atsižvelgiant į darbuotojo interesus, nurodytos teisės normos nustato tam tikras teisės į darbą, darbo užmokestį garantijas darbuotojui, negalinčiam dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių dirbti darbo sutartimi sulygto darbo. Toks darbo teisinių santykių reguliavimas prastovos atveju leidžia derinti darbdavio ir darbuotojo interesus. Esant DK 122 straipsnio 1 dalyje apibrėžtai padėčiai darbovietėje, darbdavys negali ignoruoti darbuotojo interesų ir įstatyme numatytų garantijų.
Perkėlimą į kitą darbą prastovos atveju reglamentuoja DK 122 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta, kad prastovos laikui darbuotojai, atsižvelgiant į jų profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir sveikatos būklę, jų raštišku sutikimu perkeliami į kitą darbą; jeigu darbuotojai sutinka, jie gali būti perkeliami į kitą darbą neatsižvelgiant į profesiją, specialybę, kvalifikaciją. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad DK 122 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reglamentavimas, kaip sprendžiamas darbuotojo, esančio prastovoje, užimtumo klausimas. Šioje teisės normoje nustatyta darbuotojo, esančio prastovoje, perkėlimo į kitą darbą galimybė, kuri gali būti ir nesiejama su darbuotojo profesija, specialybe ir kvalifikacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. AB „Vakarų laivų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-282/2006). Konstatuotina, kad pagal DK 122 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą darbuotojas prastovos laikui į kitą darbą gali būti perkeliamas tik gavus jo rašytinį sutikimą; kitas darbas, į kurį darbuotojas gali būti laikinai perkeliamas, gali būti bet koks kitas darbas, kurį darbuotojas galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, tiek atitinkantis jo (darbuotojo) profesiją, specialybę, kvalifikaciją, tiek ir neatitinkantis jo profesijos, specialybės bei kvalifikacijos, svarbu, kad darbuotojas būtų raštu išreiškęs savo valią būti laikinai perkeltas į tą darbą; maksimalus perkėlimo į kitą darbą terminas ribojamas ne tam tikru kalendoriniu laikotarpiu, o prastovos trukme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovė nesutiko būti perkelta į Vilnių, be to, pažymėtina, kad ieškovei yra pasiūlyta ne laikinai, t. y. prastovos laiku dirbti Vilniuje, o nuolat, todėl toks atsakovės siūlymas vertintinas kaip siūlymas pakeisti darbo vietą, t .y pakeisti vieną iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų (DK 120 str. 1, 2 d.), todėl už prastovos laiką, šiuo atveju, negali būti mokama pagal DK 195 str. 4 d.
Darbdavio mokėjimą darbuotojui už prastovos laiką reglamentuoja DK 195 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laikas apmokamas ne mažesniu nei Vyriausybės nustatytu minimaliuoju valandiniu atlygiu už kiekvieną prastovos valandą. Nurodyto straipsnio 2–5 dalyse tiesiogiai reglamentuojami atvejai, kuriems esant taikomos kitokios apmokėjimo už prastovos laiką taisyklės, nei nustatyta straipsnio 1 dalyje, taip pat reglamentuojama konkreti, kiekvienam iš šių atvejų taikytina apmokėjimo tvarka. Šioje byloje aktualus DK 195 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintas teisinis reglamentavimas. Jose nustatyta, kad: jeigu darbuotojui prastovos atveju nepasiūloma įmonėje esančio kito darbo pagal jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, jam už kiekvieną prastovos valandą mokamas jo dviejų trečdalių vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlygis, bet ne mažesnis nei Vyriausybės patvirtintas minimalus valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą (3 dalis); jeigu darbuotojas raštiškai atsisako pasiūlyto darbo pagal savo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, jam mokama ne mažiau kaip trisdešimt procentų Vyriausybės nustatyto minimaliojo valandinio atlygio už kiekvieną prastovos valandą (4 dalis). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl DK 195 straipsnio 1, 3 dalių aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad darbdavys negali mokėti darbuotojui prastovos atveju Vyriausybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio už kiekvieną prastovos valandą, kai jis turi galimybę pasiūlyti darbuotojui prastovos atveju įmonėje esantį kitą darbą pagal jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai; nepasiūlęs tokio darbo darbdavys privalo mokėti darbuotojo 2/3 vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlyginimą, bet ne mažiau nei Vyriausybės patvirtintas minimalus valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. AB „Vakarų laivų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-282/2006). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas DK 195 straipsnio 3 dalį, konstatavo, kad jos taikymui turi egzistuoti šių aplinkybių visetas: 1) darbuotojo buvimas prastovoje ne dėl jo kaltės; 2) darbovietėje egzistavimas kito darbo (laisvos darbo vietos), atitinkančio prastovoje esančio darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis (darbuotojas) galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai; 3) tokio egzistuojančio kito darbo nepasiūlymas prastovoje esančiam darbuotojui. DK 195 straipsnio 4 dalies taikymui turi egzistuoti šių aplinkybių visetas: 1) darbuotojo buvimas prastovoje ne dėl jo kaltės; 2) darbovietėje egzistavimas kito darbo (laisvos darbo vietos), atitinkančio prastovoje esančio darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis (darbuotojas) galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai; 3) tokio egzistuojančio kito darbo pasiūlymas prastovoje esančiam darbuotojui; 4) darbuotojo rašytinis atsisakymas nuo tokio pasiūlyto darbo. Atvejis, kai darbovietėje nėra (neegzistuoja) kito darbo (laisvos darbo vietos), atitinkančio prastovoje esančio darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis (darbuotojas) galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, nepatenka į DK 195 straipsnio 3, 4 dalių reguliavimo sritį. Tokiu atveju, jeigu prastovoje esantis darbuotojas jo rašytiniu sutikimu neperkeliamas į kitą darbą, už prastovos laiką, išskyrus buvimą darbo vietoje darbdavio reikalavimu ( DK 195 straipsnio 5 dalis), jam mokama pagal DK 195 straipsnio 1 dalį, t. y. apmokama ne mažesniu nei Vyriausybės nustatytu minimaliuoju valandiniu atlygiu už kiekvieną prastovos valandą. Taip pat pagal DK 195 straipsnio 1 dalį prastovos laikas, išskyrus buvimą darbo vietoje darbdavio reikalavimu ( DK 195 straipsnio 5 dalis), apmokamas ir tuo atveju, kai darbuotojas atsisako (neduoda rašytinio sutikimo) būti perkeltas į darbdavio pasiūlytą kitą darbą, kuris neatitinka jo (darbuotojo) profesijos, specialybės, kvalifikacijos. Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės skundo argumentus, kuriais teigiama, kad DK 195 straipsnio 4 dalis taikytina visais atvejais, kai prastovoje esantis darbuotojas atsisako bet kokio pasiūlyto darbo, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai.
Šioje byloje nustatyta, kad ieškovė dirbo atsakovės viešbučio direktore. Taip pat nustatyta, kad ieškovė nuo 2012 m. sausio 2 d. iki šiol yra prastovoje ne dėl jos kaltės (atsakovės viešbutis Klaipėdoje uždarytas), prastovos metu atsakovė ieškovei pasiūlė direktorės darbą Vilniuje, tačiau ieškovė jo atsakė.
Teisėjų kolegija, įvertinusi faktinius bylos duomenis, pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos instancijos teismo išvadą, kad ieškovei pasiūlytas darbas Vilniuje bei ieškovės atsisakymas pasiūlyto darbo nesukelia DK 195 straipsnio 4 dalyje nustatytų padarinių dėl mokėjimo už prastovos laiką, darbdavys ieškovės prastovos laiką apmokėjo netinkamai taikydamas DK 195 straipsnio 4 dalį ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovės prastovos laikas turi būti apmokamas pagal DK 195 straipsnio 1 dalį, t. y. ne mažesniu nei Vyriausybės nustatytu minimaliuoju valandiniu atlygiu už kiekvieną prastovos valandą.
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir apeliacinio skundo motyvais jį keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovės priteistina ieškovei 1200 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d., t. 2, b. l. 28).
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 320–331 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Iš atsakovės UAB „E. G.“ priteisti ieškovei R. S. 1200 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.