Panevėžio apygardos teismo nutartis

2015-09-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-466-185/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-09-14
Bylos Nr.
1S-466-185/2015
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Pranas Šimkus
Pareiškėjas
B. Š.
Kategorijos
Nr. 1S-466-185/2015
Procesinio sprendimo kategorija 2.12.4. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. rugsėjo 14 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos B. Š. skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015-08-13 nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015-08-10 Ignalinos rajono apylinkės teisme gautas pareiškėjos B. Š. skundas (papildytas 2015-08-11 priedu) dėl laikinai einančio Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas M. R. 2015-08-03 nutarimo, kuriuo atsisakyta panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės G. V. 2015-03-31 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinimo, prokuroro įpareigojimo priimti naują sprendimą ir tam tikrų procesinių veiksmų atlikimo.

Skundžiama nutartimi apylinkės teismas B. Š. skundą atmetė, motyvuodamas tuo, kad prokurorų priimti nutarimai yra pagrįsti, teisėti, priimti nepažeidžiant įstatymo reikalavimų bei jiems suteiktų įgaliojimų.

Šalies argumentai

Skundu pareiškėja B. Š. prašo panaikinti apylinkės teismo nutartį bei prokuroro 2015-08-03 nutarimą. Nurodo, kad prokurorai nutarimuose nemotyvuoja, kodėl netiria nurodytos ir, pareiškėjos nuomone, įrodytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 str., kodėl jos pateiktus įrodymus ir argumentus laiko nepagrįstais. Iš prokurorų nutarimų nėra aišku, kodėl nebuvo nustatytas ir apklaustas asmuo, pasirašęs už ją darbo sutartyje ir kartu už vadovą, kas, pareiškėjos nuomone, įrodo, jog ji darbo sutartyje dėl atleidimo nepasirašė, o už ją ir kartu vadovą tuo pačiu rašikliu pasirašė tas pats vadovo įgaliotas asmuo. Pareiškėjos teigimu, net ne specialisto akimis aiškiai matyti, jog ties jos parašu yra pridėtas brūkšnelis, kurio jos pačios paraše nėra. Nurodo, kad jai yra nesuprantama, kodėl prokurorai savo sprendimuose vadovaujasi specialisto prielaidomis. Mano, kad šiuo konkrečiu atveju prokurorai vengia ir atmestinai atlieka jiems priskirtas funkcijas, nepašalina esančių prieštaravimų ir abejonių, netiria ir nevertina reikšmingų aplinkybių bei nededa pastangų surinkti pakankamai duomenų, nustatyti, kas pasirašė jos vardu ir taip suklastojo jos parašą. Pažymi, jog įsakyme dėl atleidimo iš darbo nėra jos parašo, nors įsakymas yra darbo sutarties sudėtinė dalis atleidžiant darbuotoją. Tai įrodo, kad jos parašas darbo sutartyje yra suklastotas, ir dėl to jai neišduotas antras darbo sutarties originalas su analogišku įrašu kaip pas darbdavį esančioje darbo sutartyje bei pas jį esančioje darbo sutartyje nenurodytos priežastys, dėl kurių jai negali išduoti antro darbo sutarties egzemplioriaus. Mano, kad tik ikiteisminio tyrimo metu išsiaiškinus šias aplinkybes būtų galimas klausimo sprendimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ar bylos perdavimo į teismą. Be to, pažymi, kad šiuo atveju darbo sutartyje buvo suklastotas ne tik jos parašas, bet suklastota ir pati darbo sutartis, kurioje išgalvotai užrašyta „priedas prie darbo sutarties 56“, kuris niekada neegzistavo ir nebuvo surašytas. Tai įrodoma priede pateikiamu darbo sutarčių žurnalu, kur akivaizdžiai matyti, jog 1995 m. birželio 1 d. sutartis surašyta įsakymu Nr. 13 pagrindu. Taip pat darbo sutarčių žurnale suklastotas įrašas dėl jos atleidimo iš darbo pagal Darbo kodekso 127 str. 1 d., kadangi tokio įrašo faktą įrodoma anksčiau dirbusio vadovo 1996 m. parašu.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Įvertinęs surinktą medžiagą, prokurorų nutarimus bei ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartį, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015-08-13 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimų, todėl ją naikinti nėra pagrindo.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Pažymėtina, jog BK numatytos sankcijos ir atsakomybė kaltiems asmenims gali būti taikoma tik tuomet, kai surenkami duomenys, kuriais gali būti įrodoma, jog nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta ir kad tą veiką padarė baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo.

Baudžiamajai atsakomybei atsirasti yra būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veiksmuose ir pagrįsti ją pakankamais BPK reikalavimus atitinkančiais įrodymais. Tik įsitikinus, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, prokuroras surašo kaltinamąjį aktą ir jį perduoda teismui. Kai tokių duomenų nepakanka arba nustatomi kiti BPK 212 str. numatyti pagrindai, ikiteisminis tyrimas nutraukiamas. Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija.

Nagrinėjamu atveju pagal B. Š. pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 str. 1 d., t. y. dėl pareiškėjos darbo sutartyje, darbo sutarties nutraukimo vietoje suklastoto jos parašo, prokurorės nutarimu buvo nutrauktas BPK 212 str. 1 d. 1 p. pagrindu, t. y. ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjus, kad yra šio kodekso 3 str. 1 d. 1 p. numatyta aplinkybė – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 300 str. 1 d., požymių.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. nurodyta, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras, kuris, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Be to, BPK 214 str. ir X dalies nuostatos įgalioja teisėjus tik patikrinti prokuroro priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Teismas neturi jokio teisinio pagrindo nurodyti prokurorui, kaip vertinti surinktus duomenis, nes prokuroro statusas leidžia bei BPK įpareigoja prokurorą surinktus byloje duomenis vertinti savarankiškai, nepriklausomai ir būtent prokuroro kompetencija yra ikiteisminio tyrimo organizavimas, vadovavimas jam, įskaitant ir procesinių veiksmų parinkimą, taip pat sprendimų dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, tyrimo užbaigimo ir kaltinamojo akto surašymo (BPK 170 str.). Tik įvertinęs visą ikiteisminio tyrimo medžiagą, prokuroras, o ne teismas, priima motyvuotą sprendimą dėl bylos perdavimo teismui arba jos nutraukimo. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas reiškia konkretaus baudžiamojo proceso užbaigimą, todėl prokuroro motyvai turi būti išsamūs, aiškūs (suprantami visiems šiuo procesu suinteresuotiems asmenims) ir pagrįsti išsamiu byloje surinktų faktinių duomenų įvertinimu.

Aukštesniojo teismo vertinimu, prokurorų nutarimuose yra išsamiai išdėstyti, išanalizuoti ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys, šių duomenų vertinimas atitinka BPK 20 str. 5 d. ir teismų praktikoje suformuotus duomenų vertinimo kriterijus, o išvados nutraukti ikiteisminį tyrimą yra pagrįstos tyrimo duomenimis, nes negauta patikimų ir objektyvių duomenų, kad būtų padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 300 str. 1 d. Prokurorų nutarimuose įvertintos visos aplinkybės, turinčios reikšmės teisiniam pareiškėjos nurodytų faktų dėl galimos nusikalstamos veikos padarymo vertinimui, pakankamai išsamiai atsakyta į pareiškėjos pagrindinius skundo argumentus, o padarytos išvados apie nusikalstamos veikos požymių nebuvimą ir dėl sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą paremtos tyrimo metu surinkta medžiaga.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

Aukštesnės instancijos teismui adresuotame skunde pareiškėja iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų žinomos prokurorams ar ikiteisminio tyrimo teisėjai ir kurios nebūtų įvertintos prokurorų ar ikiteisminio tyrimo teisėjos priimtuose procesiniuose sprendimuose. Skundą nagrinėjantis teismas sutinka su prokurorų ir ikiteisminio tyrimo teisėjos procesiniuose sprendimuose išdėstytais išsamiais argumentais ir padarytomis išvadomis, todėl jų nebekartoja ir joms pritaria.

Pažymėtina, kad BK 300 str. saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Nors BK 300 str. numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą neabejotinai gali būti pripažintas dokumento suklastojimu, tačiau tai negali būti daroma formaliai, neatsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumą. Kasacinėje praktikoje ne kartą pabrėžta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011). Šios nuostatos ignoravimas tokio pobūdžio bylose gali lemti nepakankamo pavojingumo veikų kriminalizavimą, taip iškreipiant baudžiamųjų įstatymų principus bei paskirtį. Taigi būtent reikšmingų teisinių pasekmių sukėlimas yra vienas iš kriterijų, turintis itin didelę reikšmę šios nusikalstamos veikos pavojingumui, kartu ir šios veikos kaip nusikaltimo atribojimui nuo civilinio delikto.

Nagrinėjamu atveju iš teismui pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Ignalinos rajono apylinkės teisme šiuo metu nagrinėjama civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovės B. Š. teismui pateiktą ieškinį dėl jos atleidimo iš darbo, atlygio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką, įpareigojimo nutraukti darbo sutartį, išmokėti piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir išdirbtą darbo stažą, darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo. Taigi, kaip matyti, pareiškėja galimai pažeistas savo teises šiuo metu gina civiline tvarka, o civilinio proceso metu paaiškėjus, jog galimai yra padaryta BK numatyta nusikalstama veika, teismas, nagrinėjęs civilinį ginčą, informuos prokurorą apie nustatytas aplinkybes (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 300 str.).

Apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo procesas ir duomenų rinkimas negali tęstis be galo, privalu vadovautis įrodymų pakankamumo, protingumo, ekonomiškumo, efektyvumo principais. Iš pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad būtini tyrimo veiksmai, siekiant ištirti ir išsiaiškinti B. Š. pareiškime nurodytas aplinkybes, buvo atlikti ir jų šiuo metu visiškai pakanka sprendimui priimti. O, kaip minėta, civilinio proceso metu paaiškėjus apie galimai padarytą kokią nors nusikalstamą veiką, civilinę bylą nagrinėjantis teismas apie tai informuos prokurorą.

Taigi apibendrinus darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu negavus patikimų ir objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 300 str. 1 d., ikiteisminis tyrimas prokurorės nutarimu buvo nutrauktas pagrįstai.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes konstatuojama, kad Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015-08-13 nutartis, kuria atmestas B. Š. skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros laikinai einančio vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas M. R. 2015-08-03 nutarimo, kuriuo atsisakyta panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės G. V. 2015-03-31 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinimo, yra pagrįsta ir teisėta. Naikinti teismo nutartį pareiškėjos skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis BPK 442 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Pareiškėjos B. Š. skundą atmesti ir palikti galioti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015-08-13 nutartį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Pranas Šimkus