Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Ieškovės V. R. bei A. P. su ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti butą, esantį (duomenys nesklebtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), asmenine A. R. nuosavybe.

Nurodė, jog A. R., miręs 1992 m. birželio 12 d., nuosavybės teise turėjo butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 28 d., sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog mirusiojo A. R. sūnus V. R. po savo tėvo mirties jo palikimą priėmė pradėdamas jį faktiškai valdyti. V. R. mirė 2009 m. rugsėjo 5 d., Ieškovės- V. R., V. R. sutuoktinė ir A. P. – V. R. dukra, tvarkydamos paveldėjimo klausimus, sužinojo, jog atsakovė O. R., kaip mirusiojo A. R. sutuoktinė, prašo išduoti jai nuosavybės teisės liudijimą į pusę turto, įgyto jiems gyvenant santuokoje, t.y. atsakovė pretenduoja į pusę aukščiau nurodyto buto. Ieškovių manymu A. R. šį butą įsigijo negyvendamas santuokoje su atsakove, jų santuoka buvo nutraukta teismo sprendimu, sutuoktiniai seniai netvarkė bendro ūkio, negyveno santuokinio gyvenimo, o, atsakovė šiame bute negyveno nuo 1979 metų. Tuo tarpu A. R. 1992 metais privatizavimo būdu įsigijo šį butą kaip asmeninę nuosavybę. Ieškovė V. R., padėjusi A. R. tvarkyti buto privatizavimo dokumentus, nurodė, jog privatizavimo metu išaiškėjo, jog O. R. ir G. R., kaip registruotų asmenų šiame bute, reikalingas sutikimas buto privatizavimui.

Atsakovė O. R. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nurodė, kad pagal SŠK 20 straipsnį sutuoktiniams nedraudžiama laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą, kas teismo nuomone reiškė, jog asmenys gali sukurti šeimą ir bendrai tvarkyti namų ūkį gyvenant atskirai, tačiau kitaip sprendžiamas bendrosios jungtinės nuosavybės teisės į turtą įgytą sutuoktiniams ilgą laiką gyvenant, nenutraukus bendro šeimyninio gyvenimo ir bendro namų ūkio tvarkymo, bei nenutraukus santuokos įstatymo nustatyta tvarka. Tokią teismo išvadą lėmė į bylą pateikti 1980 m. birželio 4 d. Vilniaus miesto Lenino rajono liaudies teismo sprendimo ir 2009 m. liepos 29 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimas, kurie teismo vertinimu, šioje byloje turėjo prejudicinę reikšmę, tačiau tokia teismo išvada nepagrįsta, nes prejudiciniais faktais bylose laikomos teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės ir tik tuo atveju, jei abejose bylose tokiu pačiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria procesinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Pirmesnėje byloje nustatyti faktai pripažįstami prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas, ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtį reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2009; 3-3-155/2010; 3K-7-173/2010). Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas neįvertino aplinkybės, jog priimant 1980 m. birželio 4 d. Lenino rajono liaudies teismo sprendimą, kuriuo nutraukta O. R. ir A. R. santuoka, šios civilinės bylos ieškovės byloje dėl santuokos nutraukimo nedalyvavo, kas reiškia, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas santuokos nutraukimo byloje yra priimtas nedalyvaujant tiems patiems asmenims, kaip šiuo metu nagrinėtoje byloje, todėl jis negali sukelti jokių teisinių pasekmių ieškovėms šioje byloje ir visiškai neatitinka Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų ir negali būti laikomas prejudiciniu faktu. Teismo išvada, jog 2009 m. liepos 28 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio juridinio fakto nustatymo, kad V. R., po tėvo A. R. gim. 1931 metais mirties, 1992 m. birželio 11 d., priėmė palikimą faktiškai pradėdamas jį valdyti, turi prejudicinę galią šioje byloje nepagrįsta, nes nurodytoje byloje teisiniai santykiai susiklostė iš paveldėjimo teisinių santykių ir visiškai nelietė nekilnojamojo turto nuosavybės formos klausimų. Nagrinėjant bylą atsakovė O. R. parodė, kad ji gyveno kartu su sutuoktiniu A. R. bute esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir iš buto išsikraustė tik praėjus maždaug penkiems mėnesiams po vyro mirties. Analogiškus parodymus davė ir suinteresuotas asmuo G. R., todėl įvertinus abu teismų sprendimus iš esmės nebuvo nustatyti jokie prejudicinę reikšmę turintys faktai, kad nuo 1979 m. O. R. ir A. R. nevedė bendro ūkio, nepalaikė šeimyninių santykių, neįgijo bendro turto. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovė neįrodė, kad privatizuojant butą jis buvo įgytas ir už atsakovės lėšas, taip pat teismo vertinimu atsakovė neįrodė, kad su A. R. vedė bendrą ūkį, nes lėšos kuriomis buvo apmokėta už buto privatizaciją, buvo bendras santuokoje įgytas turtas ir bendra sutuoktinių nuosavybė. Be to, tai, kad butas buvo įgytas santuokoje pripažino ir ieškovės teismui paduodamame ieškinyje. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 1992 m. gegužės 27 d. Susitarime kuriuo sutarta pirkti butą, buvo sutarta jo pirkimo kaina ir tiek O. R., tiek jos sutuoktinis A. R. pasirašė, kad jiems žinomos tuo metu galiojusio SŠK 21 straipsnio nuostatos, t.y., kad turtas sutuoktinių įgytas santuokos metu yra bendroji jungtinė nuosavybė, todėl sutuoktiniai turi lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis, ir disponuoti. Teismas neįvertino, kad abiejų sutuoktinių dalyvavimas pasirašant Susitarimą, tiek abiejų sutuoktinių parašai jį patvirtinantys, įrodo abiejų sutuoktinių valią turėti ginčo butą kaip bendrąją jungtinę nuosavybę, tačiau teismas šį įrodymą nepagrįstai atmetė. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad pasirašiusieji Susitarimą nebūdami teisininkais negalėjo suvokti SŠK 21 straipsnio nuostatų esmės. Teismas taip pat nevertino aplinkybės, jog perkant butą nebuvo aiškiai išreikšta nė vieno sutuoktinio valia įsigyti butą asmeninėn nuosavybėn. Ieškovės įrodinėdamos buto įsigijimo faktą pateikė rašytinius įrodymus apie sumokėtus 10 000 rublių, tačiau atsakovės nuomone tokių įrodymų nepakanka siekiant pripažinti, kad butas yra asmeninė A. R. nuosavybė, nes iš viso buto kaina sudarė 13 122 rublius, iš kurių 10 000 rublių buvo išmokėti vienkartinėmis išmokomis A. R., o 3 122 rubliai buvo sumokėti iš atsakovės O. R. asmeninių lėšų, todėl butas turėjo būti laikomas bendrąja A. R. ir O. R. nuosavybe.