Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. R. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo (Akmenės rūmų) 2018 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo G. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 6 metams;

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 metams;

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir G. R. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, nuosprendžiu G. R. paskirta ir subendrinta terminuoto laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 66 straipsniu, į G. R. paskirtos bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. balandžio 28 d. iki 2018 m. rugsėjo 11 d., vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. R. prašo pakeisti Telšių apylinkės teismo (Akmenės rūmų) 2018 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį ir skirti švelnesnę bausmę, bausmę atliekant kalėjime. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas jam bausmę už padarytas nusikalstamas veikas neatsižvelgė į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, neatsiminė padarytų nusikalstamų veikų aplinkybių, nes buvo neblaivus. Nurodo, kad pirmame teisiamajame posėdyje jis atsiprašė nukentėjusiosios E. T. M., ji jam atleido. Nukentėjusioji kartu su nuteistuoju prašė teismo skirti jam švelnesnę bausmę, tačiau į jų prašymus teismas neatsižvelgė. Jis gailisi padaręs nusikalstamas veikas, labai dėl jų išgyvena. Mano, kad jam turėtų būti skiriama švelnesnė bausmė, skiriant ją atlikti kalėjime.

5. Atsiliepimų į nuteistojo apeliacinį skundą byloje nebuvo gauta.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. R. apeliacinis skundas atmestinas

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

8. BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas, turinčias reikšmės bausmei skirti, aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

11. BK 149 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tas, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.

12. BK 150 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki septynerių metų.

13. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. R. padarė 3 tyčines nusikalstamas veikas (2 nusikalstamas veikas pasikėsino padaryti), priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijoms. Jis 14 kartų teistas, iš jų: 9 kartus už vagystes, 3 kartus už plėšimą, nepilnamečio asmens įtraukimą į nusikalstamą veiką arba girtavimą, tyčinį turto sunaikinimą, teistumas neišnykęs (1 t., b. l. 5-20), baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 56-58), yra nedirbantis (1 t., b. l. 59). 2018 m. gegužės 3 d. VšĮ Akmenės rajono pirminės sveikatos priežiūros centro pateiktoje informacijoje apie G. R. nurodyta, kad asmuo yra įrašytas į VšĮ Akmenės rajono pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro registrą. Jam nustatytos diagnozės: Lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ir gydymo. Psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, kiti psichikos ir elgesio sutrikimai. Psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromas (1 t., b. l. 60). Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-146/2018 G. R. nustatytas mišrus asmenybės sutrikimas, priklausomybės nuo alkoholio sindromas ir lengvas protinis atsilikimas. Dėl savo psichikos būsenos G. R. gali suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Nusikalstamų veikų padarymo metu jis lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje. Taikyti priverčiamąsias medicinos priemones G. R. nėra pagrindo (1 t., b. l. 87-92). Nuteistojo G. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Nors G. R. teisiamojo posėdžio metu pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuotų veikų padarymo ir davė parodymus tiek, kiek jis „prisiminė aplinkybes, susijusias su jam pareikštu kaltinimu“, tačiau iš jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jis prisipažino tik byloje surinkus pakankamai jo kaltę patvirtinančių įrodymų, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios keitė savo parodymus, pradžioje kaltės nepripažino ir neigė pasikėsinęs seksualiai prievartauti ir išžaginti nukentėjusiąją, vėliau, nurodė neatsimenantis šių veikų padarymo aplinkybių. Nors skunde nuteistasis teigia, kad atsiprašė nukentėjusiosios, kad ji jam atleido, tačiau tokias aplinkybes patvirtinančių duomenų byloje nėra. Iš byloje 2018 m. rugpjūčio 31 d. nukentėjusiosios patvirtinimo matyti, kad nukentėjusioji neturi pretenzijų nuteistajam, tačiau minėtame patvirtinime nėra užfiksuota ar nuteistasis atsiprašė pačios nukentėjusiosios (3 t., b. l. 51). Pažymėtina, kad nuteistojo nuoširdaus gailėjimosi nepatvirtina teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti paskutiniai žodžiai: „atsiprašau, jei taip padariau“ (2018 m. rugsėjo 4 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 3 t., b. l. 55). Visuma šių aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai nepripažino G. R. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, apylinkės teismas pagrįstai apelianto atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), veika padaryta asmeniui, kuris dėl neįgalumo, senatvės buvo bejėgiškos būklės (BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punktas), bei nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Įvertinęs nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti G. R. už padarytas nusikalstamas veikas paskyrus laisvės atėmimo bausmes. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms, t. y. nurodytoms BK 54 straipsnyje, turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-148/2014, 2K-492/2014).

14. Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis neatsiminė padarytų nusikalstamų veikų aplinkybių, nes buvo neblaivus, nemenkina jo kaltės padarius nusikalstamas veikas ir nėra pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę. Teisėjų kolegija pažymi, jog bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Tuo pasireiškia asmens nubaudimas, todėl asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir vis dėlto pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes, įskaitant ir tikimybę būti nubaustam griežčiausia bausme – laisvės atėmimu, o vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus aptartus bausmės skyrimui reikšmingus bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam G. R. už nusikalstamas veikas pagrįstai parinko laisvės atėmimo bausmes.

16. Sprendžiant dėl už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų bausmių dydžių, didesnių nei sankcijose už padarytus nusikaltimus numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, atsižvelgiama į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei į nuteistojo asmenybę, t. y. į tai, kad jis 14 kartų teistas, iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro, vėl įvykdė sunkius nusikaltimus, nekeičia savo gyvenimo būdo, ir todėl daroma išvada, kad G. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės visiškai atitinka bausmių skyrimo pagrindus, už atskiras veikas paskirtos bausmės ir paskirta subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos.

17. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. R. prašo aukštesnės instancijos teismo jam paskirti atlikti bausmę ne pataisos namuose, o kalėjime.

18. Pagal BK 50 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 63 straipsnis nustato analogišką nuostatą – tai, kokios rūšies pataisos įstaigoje nuteistasis atliks laisvės atėmimo bausmę, nustato teismas remdamasis BK 50 straipsnio nuostatomis. Nors parinkdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą teismas nėra varžomas BVK nuostatų, kurios reglamentuoja jau paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, tačiau teismui parenkant pataisos įstaigos rūšį atsižvelgtina į BVK 83 straipsnio 1 dalį, pagal kurią kalėjimuose laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir vaikų iki trejų metų turinčias motinas), nuteisti už labai sunkius nusikaltimus, taip pat į pataisos namų kamerų tipo patalpas perkelti nuteistieji, pasiųsti šią nuobaudą atlikti kalėjime, ir nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bei į BVK 71 straipsnį, pagal kurį pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai nuteistieji, kuriems teismas nustatė atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose.

19. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į G. R. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, jų kiekį, nuteistojo asmenybę, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė G. R. paskirtą bausmę atlikti pataisos namuose, o ne kalėjime. Juo labiau, kad G. R. padarytos nusikalstamos veikos nepatenka į sąrašą BVK 83 straipsnyje numatytų asmenų, kuriems bausmę skiriama atlikti būtent kalėjime.

20. Atkreiptinas dėmesys, kad BPK 320 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nurodyta, jog pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai.

21. Atsižvelgiant į tokį teisinį reguliavimą, esant tik nuteistojo apeliaciniam skundui, apeliacinės instancijos teismas negali G. R. paskirti griežtesnės bausmės. Toks teisėjų kolegijos procesinis sprendimas neabejotinai sunkintų nuteistojo G. R. teisinę padėtį bei prieštarautų imperatyvioms BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatoms, todėl šis nuteistojo prašymas atmestinas.

22. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, G. R. paskirta bausmė už jo padarytas nusikalstamas veikas paskirta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų ir atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei asmenybę, todėl skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. R. apeliacinį skundą atmesti.