Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau - ir Lukiškių TI-K), priteisti 7000 EUR neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1-6) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 14 d. iki 2014 m. rugpjūčio 6 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis. Atvykęs į Lukiškių TI-K nebuvo supažindintas su Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis, todėl nežinojo savo teisių ir pareigų. Nurodytu laikotarpiu teko gyventi perpildytose kamerose, plotą taip pat mažino baldai, suimtųjų asmenų daiktai, trūko vietos judėti. Kamerose prie staliuko yra tik dvi kėdutės, todėl vienu metu gali valgyti tik du nestambūs vyrai. Kamerose trūko oro, patalpas galima vėdinti tik pro langą, o tai nėra patogu žiemos metu, nes mažėja temperatūra. Tualetas nuo kameros atskirtas tik maža sienele. Administracija dažnai į skundus ir prašymus nereaguodavo, nes nespėdavo dėl didelio žmonių skaičiaus. Dėl netinkamų laikymo sąlygų tapo irzlus, nervingas, sunkiai užmigdavo, skaudėdavo galvą. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 7000 EUR.

Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K atsiliepimu (b. l. 11-19) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, kokiose ir kokio dydžio kamerose pareiškėjas buvo laikomas, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju.

Nurodė, kad 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų direktoriaus įsakymu V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. Kai kuriais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Tačiau skaičius nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos, nuteistieji, kurie įstaigoje palikti atlikti ūkio darbus. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Atsakovės atstovas taip pat pateikė duomenis apie kamerų įrengimą. Paaiškino, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai įrengtos didesnės ar mažesnės lentynos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Pažymėjo, kad skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pareiškėjas skundo reikalavimams pagrįsti nepateikė įrodymų, o nurodyti neigiami išgyvenimai, patyrimai susiję su jo paties elgesiu, kadangi tai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra noras nesąžiningai pasipelnyti valstybės sąskaita.

Atsakovės atstovas taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo 2,22 EUR išlaidų, patirtų teikiant teismui dokumentinę medžiagą, susijusią su nagrinėjama byla.

Šalys į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 95-97). Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 98). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartimi bylą nutarta nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo (suėmimo vykdymo) sąlygų, laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 14 d. iki 2014 m. rugpjūčio 6 d.

Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme jau yra išnagrinėta administracinė byla Nr. I-7263-473/2014 pagal pareiškėjo A. Š. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareikštą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K. Minėtoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildino dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto tenkančio vienam asmeniui, netinkamų higienos sąlygų, privatumo stokos laikotarpiu nuo 2013-11-14 iki 2014-03-17. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, sprendimas įsiteisėjęs. Nustačius, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl to paties ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, administracinė byla Nr. I-7479-821/2016 dalyje dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nuo 2014-03-14 iki 2014-03-17 nutrauktina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 101 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje nagrinėtinas pareiškėjo reikalavimas dėl netinkamų jo laikymų sąlygų nuo 2014-03-18 iki 2014-08-06.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-03-18 iki 2014-04-09 buvo laikomas kameroje Nr. 293, kurios plotas 8,20 kv. m. (kameroje laikytų asmenų skaičius kito nuo 3 iki 4). 2014-04-10 išvyko į Marijampolės apskrities areštinę.

2014-04-15 atvyko iš Marijampolės apskrities areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 111, jos plotas 7,45 kv. m. (1 asmuo kameroje). 2014-04-16 perkeltas į kamerą Nr. 135, plotas - 8,02 kv. m. (4 asmenys kameroje). Šioje kameroje laikytas iki 2014-05-28 (laikytų asmenų skaičius kito nuo 4 iki 2). 2014-05-29 išvyko į Marijampolės apskrities areštinę.

2014-06-05 atvyko iš Marijampolės apskrities areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 114, kurios plotas 7,31 kv. m. (1 asmuo kameroje). Laikotarpiu nuo 2014-06-06 iki 2014-06-08 laikytas kameroje Nr. 252, jos plotas 42,33 kv. m. (5 asmenys kameroje). 2014-06-09 perkeltas į kamerą Nr. 107, plotas - 7,38 kv. (2 asmenys kameroje), vėliau į kamerą Nr. 149, plotas 7,94 kv. m. (3 asmenys kameroje). Kameroje Nr. 149 pareiškėjas laikytas iki 2014-06-18 (laikytų asmenų skaičius kito nuo 4 iki 2). 2014-06-19 išvyko į Marijampolės apskrities areštinę.

2014-06-26 atvyko iš Marijampolės apskrities areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107, jos plotas 7,38 kv. m. (1 asmuo kameroje). 2014-06-27 perkeltas į kamerą Nr. 133, kurios plotas - 7,94 kv. m. (2 asmenys kameroje). Kameroje Nr. 133 laikytas iki 2014-07-02 (3 asmenys kameroje). 2014-07-03 išvyko į Marijampolės apskrities areštinę.

2014-07-10 atvyko iš Marijampolės apskrities areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 108, jos plotas 7,38 kv. m. (1 asmuo kameroje). 2014-07-11 perkeltas į kamerą Nr. 281, plotas - 7,87 kv. m. (2 asmenys kameroje). Laikotarpiu nuo 2014-07-12 iki 2014-07-16 laikytas toje pačioje kameroje (3 asmenys kameroje). 2014-07-17 perkeltas į kamerą Nr. 253, plotas - 34,43 kv. m. (8 asmenys kameroje). Šioje kameroje pareiškėjas laikytas iki 2014-08-05 (kameroje laikytų asmenų skaičius kito nuo 9 iki 7). 2014-08-06 išvyko į Pravieniškių pataisos namus - atvirąją koloniją.

Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuota doktrinine nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo ,,žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., LVAT 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1222/2013).

Nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nedidelį gyvenamąjį plotą mažino kameroje įrengti baldai, kitų neteistųjų (suimtųjų) daiktai. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). EŽTT praktikoje ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose taip pat nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą (žr., pvz. LVAT 2015 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2215-520/2015, 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2227-520/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, o šis reikalavimas nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Vienam asmeniui tenkantis plotas apskaičiuojamas visą kameros plotą dalijant iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1654-602/2016).

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu (2014-03-18 – 2014-08-06, kurį sudaro 141 diena) pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikytas 115 dienų (26 dienas pareiškėjas buvo išvykęs į kitas tardymo įstaigas), iš kurių 83 dienas jam nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas tenkantis vienam asmeniui (pareiškėjui teko 2,64 kv. m. kameros ploto).

Pareiškėjas taip pat skundžiasi tuo, kad Lukiškių TI-K buvo laikytas higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis, akcentuodamas tai, jog kamerose trūko oro, kamerą galima vėdinti tik pro langus, todėl žiemą atidarius langus būna šalta.

Ginčai dėl saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo susiję ne tik su pakankamo gyvenamųjų patalpų ploto suteikimu, bet ir su kitais fiziniais kalinimo sąlygų aspektais – kameros oro temperatūra, vėdinimu, apšvietimu, higiena, ir kt. Daugelį šių klausimų ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010).

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Kamerų apšvietimas, temperatūra, oro santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis turi atitikti HN 76:2010 nustatytus rodiklius.

Pagal Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų, atliktų pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K ar jam artimais laikotarpiais, užfiksuotus duomenis, gyvenamosios patalpos pritaikytos natūraliam vėdinimui per langą (b. l. 44, 43, 47-48), oro judėjimo rodiklių pažeidimų nenustatyta. Vienoje iš kamerų buvo užfiksuotas nežymus (17,4 oC vietoje minimalios 18 oC temperatūros rodiklių neatitikimas (b. l. 28-29). Kitose – užfiksuotos nešvarios grindys, unitazas (b. l. 28-31, ). Nustatyti pažeidimai šalinami (b. l. 35-36). Kitų objektyvių įrodomų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad langai nepritaikyti natūraliam patalpų vėdinimui ir kamerose nuolat trūksta oro, nėra. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Lukiškių TI-K dėl higienos normų pažeidimų nesikreipė (b. l. 24).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose trūksta kietojo inventoriaus, t. y. kėdžių prie stalo, baldų skirtų daiktams laikyti.

Tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.6-14.8 punktuose (redakcija galiojusi iki 2016-01-27) nustatyta, kad tardymo izoliatorių kameroje privalo būti prie grindų pritvirtintos metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Atsakovės atstovo teigimu, visose kamerose yra stalai, taburetės (suoliukai), lentynos maisto produktams, higienos priemonėms susidėti, tačiau dėl nedidelio kamerų ploto įrengti papildomų baldų nėra galimybių. Teismo vertinimu, būtinųjų baldų trūkumas negali būti pateisinamas mažu kameros plotu. Teisinis reguliavimas įpareigoja pataisos įstaigas užtikrinti tinkamas kalinimo (suėmimo vykdymo) sąlygas, todėl kameros turi būti tokio dydžio, kad jų ploto pakaktų ne tik jose laikomiems asmenims, bet ir būtiniems baldams. Pagal nustatytą minimalų gyvenamosios kameros plotą tenkantį vienam asmeniui, kameroje, kurios plotas ~ 8 kv. m. galėtų būti laikomi tik du asmenys. Jeigu šis reikalavimas būtų užtikrintas, problemų dėl būtinųjų baldų trūkumo nekiltų, o jose laikomiems asmenims užtektų kietojo inventoriaus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui ginčui aktuliu laikotarpiu teko gyventi ir perpildytose kamerose, tikėtina, jog tuo metu kamerose galėjo trūkti ir tam tikro inventoriaus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose įrengti tualetai atskirti tik nedidele sienele ir nėra visiškai izoliuoti, iš tualeto nuolat sklisdavo nemalonūs kvapai, o tai keldavo diskomfortą.

Eksploatavimo taisyklių 14.5. punkte (redakcija galiojusi iki 2016-01-27) nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Atsakovės atstovas paaiškino, kad tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Higienos normos HN reikalavimus (b. l. 6). Teismas su atsakovės atstovo nurodytais argumentais nesutinka. Teismo vertinimu, tualetas turi būti įrengtas taip, kad suimtasis (nuteistasis) besinaudodamas tualetu nebūtų matomas kitų asmenų. Be to, tinkamas tualeto atskyrimas leistų išvengti ir nemalonių potyrių dėl sklindančių kvapų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad dalinis tualeto atskyrimas pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Pažymėtina, jog pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, nacionalinės institucijos turi pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Tik iš dalies uždara tualeto zona, kurioje laikomas daugiau nei vienas kalinys, taip pat gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida, pripažįstami nepriimtinais (2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09; 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją 81, 82, 90 punktai, pareiškimų Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13).

Neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus pareiškėjas sieja ir su tuo, kad atvykęs į Lukiškių TI-K nebuvo supažindintas su Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis, tačiau iš byloje esančių duomenų (b. l. 81), matyti, kad pareiškėjas savo parašu patvirtino, jog su vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, jo teisėmis, pareigomis ir draudimais yra supažindintas. Atsižvelgiant į tai, nurodytas pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų jo laikymo sąlygų nuolat skaudėdavo galvą, tapo nervingas, irzlus, negalėdavo užmigti, tačiau pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra medicininių įrašų, jog ginčo laikotarpiu jis būtų kreipęsis į gydytojus.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., 2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Atsižvelgdamas į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, konstatuotina, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikytas 115 dienų, iš jų 83 dienas jam nebuvo užtikrintinas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, būnant perpildytose kamerose galimai trūko tam tikro inventoriaus, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, nustatyti nežymūs higienos normų pažeidimai. Teismo vertinimu, asmeninės erdvės trūkumas, teisės į privatumą pažeidimas naudojantis tualetu ir kitų pažeidimų visuma yra pakankami, jog sukeltų diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą, galinčius žeminti ir sumenkinti žmogiškąjį orumą. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad priimtinų sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

Atsižvelgdamas į visas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, įvertinus pažeidimo trukmę, nustatytų pažeidimų pobūdį ir mastą, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 7 000 EUR suma yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nustatytų pažeidimų atveju, atsižvelgiant į laikymą nepriimtinomis sąlygomis trukmę ir su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, darytina išvada, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų mastui priteistina suma būtų 600 EUR.

Atsakovės atstovas prašo priteisti iš pareiškėjo 2,22 EUR dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų. Prašymas grindžiamas tuo, kad vykdydamas teismo nutartį Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kurią sudaro 37 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, už vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimą nustatytinas 0,06 EUR (0,22 Lt). Lukiškių TI-K realiai patirtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, yra 2,22 EUR (37 x 0,06).

Teismo vertinimu, atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 punktuose nustatyta, kad ši Tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje (redakcija iki 2016-07-01).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, jog bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, atsakovės atstovo prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija iki 2016-07-01) 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 101 straipsnio 2 dalimi, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

bylą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014-03-14 iki 2014-03-17 nutraukti.

Priteisti pareiškėjui A. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 600 EUR (šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.