- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-07-13
- Bylos Nr.
- 1A-9-282-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Žindulienė (pirm.), Bronius Zalaga, Vaclovas Iždonas
- Nuteistasis
- P. J., R. I., E. M.
- Advokatai
- Arūnas Koskus
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. J., R. I., E. M. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010-12-17 nuosprendžio, kuriuo:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams;
- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimu, E. M. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bausmės vykdymas E. M. atidėtas 1 metams 6 mėnesiams ir jam paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas 10 mėnesių, įpareigojant tęsti mokslą arba pradėti dirbti bei uždraudžiant be šios priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą.
- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams;
- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimu, P. J. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bausmės vykdymas P. J. atidėtas 1 metams 6 mėnesiams ir jam paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas 10 mėnesių, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, uždraudžiant be šios priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą.
- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 1 metams 5 mėnesiams;
- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimu, R. I. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 5 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bausmės vykdymas R. I. atidėtas 1 metams 7 mėnesiams ir jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą ir jis įpareigotas be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. J., P. J., E. M. ir R. I. solidariai priteista 10 000 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui D. L., o civilinis ieškinys dėl 238 Lt turtinės žalos reikalavimo atmestas.
Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas ir D. J., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. M. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. spalio 12 d. apie 23.30 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie ,, (duomenys neskelbtini)“ parduotuvės, įžūliu elgesiu – du kartus kumščiu sudavė D. S. į veidą ir, jam nugriuvus ant žemės, du kartus spyrė į šoną, tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas bendrininkų grupėje su P. J., R. I. ir D. J., įžūliu elgesiu – kartu su kitais bendrininkais D. L. spyrė ne mažiau 10 kartų į galvą, šonus ir kitas kūno vietas – tokiais tyčiniais veiksmais D. L. nesunkiai sutrikdė sveikatą, sukėlė D. S. fizinį skausmą bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, tai yra padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje.
P. J. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje su R. I., E. M. ir D. J., 2007 m. spalio 12 d., apie 23.30 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie ,, (duomenys neskelbtini)“ parduotuvės, įžūliu elgesiu – kartu su kitais bendrininkais D. L. spyrė ne mažiau 10 kartų į galvą, šonus ir kitas kūno vietas – tokiais tyčiniais veiksmais D. L. nesunkiai sutrikdė sveikatą bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, tai yra padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje.
R. I. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje su P. J., E. M. ir D. J., 2007 m. spalio 12 d. apie 23.30 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie ,, (duomenys neskelbtini)“ parduotuvės, įžūliu elgesiu – kartu su kitais bendrininkais D. L. spyrė ne mažiau 10 kartų į galvą, šonus ir kitas kūno vietas – tokiais tyčiniais veiksmais D. L. padarė galvos smegenų sukrėtimą ir nesunkiai sutrikdė jam sveikatą bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, tai yra padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistieji E. M., P. J., R. I. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010-12-17 nuosprendį ir E. M., P. J. ir R. I. išteisinti. Teigia, kad nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas, nes neįrodyta, jog apeliantai padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Apeliantai nurodo, kad Radviliškio rajono apylinkės teismas, apeliantų veiką kvalifikuodamas ir skirdamas bausmę pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nepagrįstai šią veiką papildomai kvalifikavo ir skyrė bausmes dar ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, kadangi be BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos veikos jokių kitų viešosios tvarkos pažeidimų nenustatyta.
Be to, nuteistieji pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje, kaip ir kaltinamajame akte, apsiribojama tik konstatuojant, kad veika padaryta dėl chuliganiškų paskatų, tačiau nuosprendyje nedetalizuota ir nepagrįsta, kokiu būdu apeliantų veikoje pasireiškia chuliganiškos paskatos. Dėl to apeliantai mano, kad chuliganiškų paskatų požymis neįrodytas, ir tuo pačiu neįrodyta visa inkriminuojamo BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo sudėtis.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliantai kaltinamojo D. J. netgi nepažinojo, todėl kalbėti apie kažkokį susitarimą bendrininkauti būtent tarp šių keturių asmenų, taip pat apie suvokimą, jog jie vienas kitam padeda daryti nusikalstamą veiką, yra visiškai nelogiška. Pažymi, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, jog būtent apeliantai nusikalstamos veikos atlikimo metu tarpusavyje susitarė iš chuliganiškų paskatų sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą ir veikė manydami ir suvokdami, jog sudaro prielaidas ir padeda kitiems bendrininkams daryti nusikaltimą. Teigia, kad šiuo atveju tiesiog buvo kilęs konfliktas tarp konkrečių asmenų, o ne siekis elgtis chuliganiškai negerbiant aplinkos ir aplinkinių, dėl to bendrininkavimo požymis apeliantų veikoje neįrodytas ir veikos neteisingai kvalifikuotos. Apeliantai mano, kad, nesant bendrininkavimo, nusikalstamos veikos sudėtis kiekvieno iš apeliantų atžvilgiu privalo būti įrodinėjama individualiai, t. y. konkrečiai nurodant kuris iš kaltinamųjų, kiek, kokių smūgių, į kurią vietą nukentėjusiajam sudavė ir kurie iš šių veiksmų buvo priežastiniame ryšyje su padarytu sveikatos sutrikdymu. Kadangi to skundžiamame nuosprendyje nėra nustatyta ir aptarta, nuteistieji laiko, kad apkaltinamasis teismo nuosprendis yra abstraktus, nekonkretus, neatitinkantis BPK 305 straipsnio reikalavimų.
Be to, skunde teigiama, kad specialisto išvada Nr. G2107/07(04) ir pakartotinė specialisto išvada Nr. PG17-2107/07(04), kuriomis teismas rėmėsi apkaltinamajame nuosprendyje, yra nepilnos ir neišsamios bei neatitinkančios BPK 90 straipsnio 3 dalyje keliamų reikalavimų, nes nenurodyti metodai, naudoti atliekant tyrimą. Baudžiamosios teisės teorijoje tik vidutiniai ir sunkūs galvos smegenų sukrėtimai laikomi sukeliančiais nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau specialistas J. Sakalas nenurodė, koks nukentėjusiojo galvos smegenų sukrėtimo laipsnis, o teismas prašymo skirti ekspertizę šiai aplinkybei nustatyti ir pašalinti visas kilusias abejones, netenkino. Dėl to mano, kad teismas nuosprendyje remiasi neišsamia specialisto išvada, kurioje nėra nustatytos visos reikšmingos veikos kvalifikavimui aplinkybės. Mano, kad tuo buvo apribotos apeliantų teisės į gynybą bei galimybė pateikti teismui juos teisinančius įrodymus ir sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji R. I., E. M. ir jų gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir R. I. bei P. J. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinio skundu prašoma nuteistuosius E. M., P. J. ir R. I. išteisinti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes jų veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties – chuliganiškų paskatų, ir kad nukentėjusiajam D. L. buvo padarytas lengvesnis sveikatos sutrikdymas dėl galvos smegenų sukrėtimo. Nors apeliantai viso proceso metu neigė sudavę smūgius nukentėjusiajam D. L., tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktus įrodymus – nukentėjusiųjų D. L., A. P., liudytojų D. T., B. ir D. L., V. P. bei V. S., nuteistojo D. J. parodymus, specialisto išvadas, ekspertizės aktą bei kitus byloje esančius duomenis – konstatuoja, kad nukentėjusiojo D. L. sveikatą nesunkiai sutrikdė būtent nuteistieji R. I., E. M., P. J., veikdami kartu su nuteistuoju D. J.. Nuteistieji ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, tačiau teismas, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320–388 psl.). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl tyčinio nukentėjusiojo D. L. sveikatos sutrikdymo.
Nukentėjusysis D. L. parodė, kad eidamas iš šokių jis ginčijosi su D. J., girdėjo kaip D. L. skambino savo broliui ir sakė, kad juos muša ir kad atvažiuotų padėti, bei kad tuo momentu, kai privažiavo automobilis, jis pajuto, kad jį kažkas eidamas paskui jį apglėbė iš nugaros per pečius ir pargriovė ant žemės bei po to jis buvo spardomas. Nors jis nematė, kas ir kiek smūgių jam sudavė, tačiau smūgius juto iš visų pusių, todėl mano, kad buvo spardomas 5 ar daugiau asmenų, ir jam buvo suduota ne mažiau kaip 10 smūgių (1 t. 16–17, 19–20, 131 b. l., 3 t. 213–214 b. l.). Tokius nukentėjusiojo D. L. parodymus patvirtino nukentėjusysis A. P., kuris patvirtino matęs, kad ne tik D. J. sudavė smūgius D. L., bet ir automobiliu privažiavę vaikinai, kurių vieną atpažino ikiteisminio tyrimo metu. Atvažiavę vaikinai gulinčiam ant žemės D. L. smūgius sudavė į galvą ir šonus (1 t. 39–40, 41–42, 43, 127–128 b. l., 2 t. 19–20 b. l., 3 t. 215–216 b. l.). Nukentėjusysis A. P. iš jam rodomų atpažinti asmenų nuotraukų iš veido bruožų atpažino nuteistąjį R. I. (1 t. 63–64 b. l.). Nuteistasis D. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme prisipažino ne tik sudavęs kelis smūgius D. L., bet ir paliudijo matęs kaip „R., P. ir E.“, t. y. apeliantai, kelis kartu spyrė D. L. (1 t. 93–95, 96 b. l., 2 t. 55–57 b. l., 3 t. 212–213 b. l.). Nors teisme liudytojai D. T., B. ir D. L. tvirtino nebematę, kaip nuteistieji sudavė smūgius gulinčiam ant žemės D. L., tačiau ikiteisminio tyrimo metu šie liudytojai parodė matę, kaip prie gulinčio D. L. pribėgę R. I., E. M. ir P. J. kelis spyrė nukentėjusiajam (1 t. 44–45, 46–47, 51–52, 53–54, 68–69, 125–126, 136–137 b. l., 2 t. 14–15, 68–70 b. l., 3 t. 216–218 b. l.). Teisme apklaustos ikiteisminio tyrimo metu šių liudytojų apklausas atlikusios tyrėjos V. P. ir V. S. patvirtino, kad liudytojai parodymus davė niekieno neverčiami ir nesiskundė, jog jiems buvo daromas spaudimas duoti vienokius ar kitokius parodymus (3 t. 13–15 b. l.). Įvertinus šių asmenų duotus parodymus, daroma išvada, kad šių asmenų parodymai yra patikimas bei tinkamas įrodymų šaltinis, paneigiantis apeliantų parodymus, jog jie nukentėjusiojo D. L. nesužalojo.
Be to, faktą, kad nukentėjusysis buvo sužalotas, patvirtina teismo medicinos specialistų išvados (1 t. 25–26, 29 b. l.), kuriose nurodyta, kad D. L. galvos smegenų sukrėtimas, nosies kaulo lūžis, muštinės žaizdos dešiniame momenyje, dešinėje ausyje, dešinėje plaštakoje, kraujosruva kairės akies obuolio odenoje padaryti kietais bukais daiktais bei kad nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes galvos smegenų sukrėtimas sutrikdė sveikatą ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui. Teisme ekspertas J. Sakalas patvirtino pateiktas išvadas ir paaiškino (4 t. 34, 129–131 b. l.), kad D. L. nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo nustatytas atsižvelgus ne tik į gydymo trukmę, bet ir į medicininiuose dokumentuose užfiksuotus objektyvius galvos traumos požymius – nosies kaulo lūžį, muštines galvos žaizdas, nukentėjusiojo vėlesnius nusiskundimus, kurie būdingi galvos smegenų sukrėtimui. Taip pat ekspertas paaiškino, kad nustatytų sužalojimų visuma bei kiekvienas iš atskirai paimtų sužalojimų nėra būdingi griuviminei traumai, nes griūvant būtų nubrozdinimai veide, galūnėse, o tokių nubrozdinimų šiuo atveju nebuvo nustatyta. Be to, ekspertas parodė, kad nosies kaulo lūžis rodo, kad D. L. buvo suduotas gana stiprus smūgis į veidą ir šis smūgis galėjo sukelti nukentėjusiajam smegenų sukrėtimą.
Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė, kurios metu nustatyta, kad D. L. muštinės žaizdos galvos dešinėje pusėje, dešinės ausies kaušelyje, dešinėje plaštakoje, kraujosruva kairės akies srityje, nosies kaulų lūžis, galvos smegenų sukrėtimas, nubrozdinimai nugaroje padaryti mažiausiai 5 trauminiais poveikiais ir šie sužalojimai visumoje kvalifikuojami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl nosies kaulų lūžio (4 t. 150–158 b. l.). Nors ekspertizės akte nurodyta, kad galvos smegenų sukrėtimo buvę objektyvūs neurologiniai patologiniai simptomai išnyko po kelių dienų nuo traumos, todėl ši diagnozė negali būti pagrindu kvalifikuoti sužalojimą nesunkiu sveikatos sutrikdymu, tačiau ekspertai nurodė, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas D. L. buvo padarytas dėl nosies kaulų lūžio. Be to, pagal Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-08-26 įsakymu Nr. 233 patvirtinto Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių komentarą nosies ar kitų kaulų lūžiai, nepriklausomai nuo funkcijos sutrikimo, deformacijos, taikyto gydymo ar paciento kreipimųsi į medikus skaičiaus ir trukmės visada turi būti vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes lūžę kaulai per 10 dienų nesugyja ir ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui išlieka pažeistas anatominis kaulų vientisumas (minėto taisyklių komentaro 23 punktas). Taigi, D. L. patirtą traumą kvalifikuoti lengvesniu nei nesunkus sveikatos sutrikdymas nėra pagrindo, todėl apeliantų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnį.
Apeliantai teigia, kad teismas neįrodė jų veiksmuose buvus chuliganiškas paskatas. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas tada, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių, arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis (kasacinės nutartys Nr. 2K-142/2008, 2K-417/2008, 2K-293/2009, 2K-272/2010, 2K-286/2011). Tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos (nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė) neinkriminuojamos (LAT nutartis Nr. 2K-454/2011).
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliantai į įvykio vietą atvyko po to, kai liudytojas D. L., paskambinęs savo broliui B. L., pasakė, kad juos muša, kad atvažiuotų padėti, tačiau byloje nėra duomenų, kad D. L. būtų mušamas ar jam būtų buvę grasinama. Nukentėjusieji ir liudytojai parodė, jog eidami gatve D. L. ginčijosi su D. J., D. L. ir D. T. dėl šokių nutraukimo priežasties. Be to, atvykę apeliantai jokių priekaištų dėl netinkamo nukentėjusiojo elgesio jam neišsakė, t. y. nebandė išsiaiškinti pačios situacijos, o iš karto panaudojo smurtą ne tik nukentėjusiojo D. L., bet ir D. S. atžvilgiu. Kadangi D. L. jokios realios grėsmės nei iš vieno nukentėjusiojo nebuvo, apeliantams nebuvo jokio reikalo smurtauti. Be to, apeliantai smurtą nukentėjusiojo D. L. atžvilgiu panaudojo, kai šis gulėjo ant žemės pargriautas liudytojo D. T., kas rodo, kad nukentėjusiajam D. L. apeliantų smurtiniai veiksmai buvo visai netikėti. Įvertinus tai, kad apeliantai nusikalstamus veiksmus atliko viešoje vietoje, kad jokių asmeninio pobūdžio konfliktų tarp nukentėjusiųjų D. L., D. S. ir apeliantų prieš įvykį nėra buvę, daroma išvada, kad apeliantai prieš nukentėjusįjį D. L. smurtavo iš chuliganiškų paskatų, todėl apeliantų nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
Skundžiamu nuosprendžiu apeliantai nuteisti ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Apeliantams inkriminuoti nusikalstami veiksmai – smūgių sudavimas D. L., o nuteistajam E. M. – ir smūgių sudavimas nukentėjusiajam D. S.. Nagrinėjamu atveju apeliantų veiksmai buvo nukreipti tik prieš nukentėjusiojo D. L. asmenį ir, nors paskatos buvo chuliganiškos, tačiau kokių nors kitų veiksmų, kuriais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, be nukentėjusiojo sumušimo, nuteistieji nepadarė. Todėl, kolegijos nuomone, apeliantų nusikalstamus veiksmus, kurie skundžiamu nuosprendžiu kvalifikuoti kaip viešosios tvarkos pažeidimas, apima BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta veika. BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų (visuma) yra pavojingesnė veika, nei BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas viešosios tvarkos pažeidimas, kai jis padaromas veiksmais, nukreiptais tik prieš nukentėjusiojo asmenį, todėl nuteistųjų R. I. ir P. J. veika kvalifikuotina tik pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, o jos kvalifikavimas dar ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį yra perteklinis. Tai atitinka ir formuojamą teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-142/2008, 2K-235/2009). Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas R. I. ir P. J. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl ši nuosprendžio dalis naikinama ir R. I. bei P. J. išteisinami pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (BPK 329 straipsnio 1 punktas). R. I. ir P. J. išteisinus pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, naikinama ir nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo.
Nuteistojo E. M. veika kvalifikuota pagal BK 284 str. 1 d. vertinant jo veiksmus ne tik D. L. atžvilgiu, bet ir nukentėjusiojo D. S. atžvilgiu. Nuteistasis E. M. teisme pripažino sudavęs smūgį nukentėjusiajam D. S., šios kaltinimo dalies neginčijo ir apeliaciniu skundu. Įvertinus tai, kad E. M. viešoje vietoje du kartus kumščiu suduodamas D. S. į veidą ir, šiam nugriuvus ant žemės, du kartus spirdamas į šoną, taip sukeldamas D. S. fizinį skausmą, įžūliu elgesiu sutrikdė viešąją tvarką, daroma išvada, kad E. M. nusikalstami veiksmai, padaryti nukentėjusiojo D. S. atžvilgiu, teisingai kvalifikuoti kaip viešosios tvarkos pažeidimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir todėl nuosprendžio dalis dėl E. M. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nekeičiama.
Apeliantai taip pat skunde teigia, kad nepagrįstai jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje.
Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1dalis). Bendrininkavimas reiškia, kad veika padaroma kelių asmenų bendromis pastangomis, svarbu, kad šios pastangos būtų bendro sutarimo rezultatas. Susitarimas gali būti išreikštas ne tik žodžiu ar raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais. Susitarimas gali būti suplanuotas iš anksto arba kilęs staiga spontaniškai, todėl nebūtina nustatyti, kad bendravykdytojai buvo iš anksto detaliai suplanavę ir aptarę nusikalstamos veikos padarymo planą. Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad apeliantai veikė kartu su D. J., nes nė vienas iš jų, matydami, kad gulintis nukentėjusysis yra spardomas, ne tik kad neužkirto kelio nusikalstamiems veiksmams, bet ir suduodami smūgius nukentėjusiajam D. L., suvokė veikiantys bendrai. Be to, pasekmes – nukentėjusiojo sveikatos nesunkų sutrikdymą – sukėlė tiek apeliantų, tiek D. J. bendri veiksmai, todėl laikoma, kad tarp nuteistųjų susitarimas buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas visų nuteistųjų nusikalstamas veikas teisingai vertino kaip padarytas bendrininkų grupe ir pagrįstai pripažino tai nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
Skirdamas bausmes teismas atsižvelgė į visas įstatyme numatytas aplinkybes, turinčias reikšmės skiriant bausmę ir tinkamai jas įvertino. Apeliantams skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, o E. M. ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės yra mažesnės nei sankcijose numatytų bausmių vidurkiai, paskirtų bausmių vykdymas atidėtas, todėl paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos, ir dėl to apeliantams paskirtų bausmių dydžiai nekeičiami.
Tačiau pirmosios instancijos teismas, nuteistajam R. I. paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų fondą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą teismų praktiką bei BK 67 straipsnio 3 dalį, asmeniui, kuriam atidėtas bausmės vykdymas, gali būti paskirta baudžiamojo poveikio priemonė tik numatyta BK 67 straipsnio 3 dalyje (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-6/2010). Įvertinus BK 67 straipsnio 3 dalyje numatytas baudžiamojo poveikio priemones, kurios gali būti skiriamos kartu su bausme, bei atsižvelgus į tai, kad po nusikaltimo padarymo praėjo ilgas laiko tarpas (5 metai), o po nuosprendžio priėmimo praėjo pusantrų metų, ir per tą laikotarpį R. I. nepadarė naujų teisės pažeidimų, kolegija mano, kad R. I. skirti kitą BK 67 straipsnio 3 dalyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę netikslinga, todėl skundžiamu nuosprendžiu R. I. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų fondą – naikinama (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
Įvertinus tai, kad po nusikaltimo padarymo praėjo ilgas laiko tarpas (5 metai), o po nuosprendžio priėmimo praėjo pusantrų metų, ir per tą laikotarpį nuteistieji E. M., P. J., R. I. nepadarė naujų teisės pažeidimų (LITEKO (Lietuvos teismų informacinės sistemos) duomenimis teismuose jų atžvilgiu nėra nagrinėjama baudžiamųjų bylų bei jiems nebuvo paskirtos administracinės nuobaudos), mokosi, dirba, kolegijos nuomone, jiems paskirti įpareigojimai – P. J. – nustatytu laiku būti namuose, be vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, R. I. – neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 parom, o E. M. – be vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, yra nebetikslingi, todėl skundžiamo nuosprendžio dalis dėl apeliantams paskirtų įpareigojimų keičiama (BPK 328 straipsnio 4 punktas), panaikinant minėtus įpareigojimus, o P. J. ir R. I. paskiriant įpareigojimą mokytis, tęsti mokslą arba dirbti.
Nustačius, kad apeliantai padarė jiems inkriminuotus nusikaltimus, civilinis ieškinys nukentėjusiajam D. L. dėl jam padarytos neturtinės žalos priteistas pagrįstai, nes nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą dėl nosies kaulo lūžio, žaizdų galvoje bei veide, nepatogumus, pažeminimą, dėl sužalojimų lankėsi pas medikus, vartojo vaistus, kad sužalojimus padarė ne vienas asmuo. Priteistas civilinis ieškinys atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Pastebėtina, kad apeliaciniu skundu priteisto žalos atlyginimo dydis neskundžiamas. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio priteisimo nekeičiama.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio dalį dėl R. I. ir P. J. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
R. I. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
P. J. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Panaikinti nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo R. I. ir P. J. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 5 dalies 1 punkto pagrindu.
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nuosprendį pakeisti:
BK 75 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies pagrindu R. I. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą – panaikinti, o įpareigojimą be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms pakeisti pareiga pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą.
Panaikinti BK 92 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies pagrindu E. M. paskirtą draudimą be elgesio apribojimo vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą.
BK 92 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies pagrindu P. J. paskirtą įpareigojimą nuo 22 val. iki 6 val. būti savo namuose pakeisti įpareigojimu mokytis, tęsti mokslą arba dirbti ir panaikinti draudimą be elgesio apribojimo vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.