Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sverhus“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. rugsėjo 5 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-6886-488/2022 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sverhus“ ieškinį atsakovui R. R. dėl teisės išieškoti nesumokėtų dienpinigių dalį panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Sverhus“ (toliau – ir ieškovė, ir apeliantė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisijos (toliau – ir Darbo ginčo komisija, ir DGK) sprendimu atsakovui R. R. (toliau – ir atsakovas) suteiktą teisę išieškoti iš ieškovės 357,70 Eur tariamai nesumokėtų dienpinigių ir priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė prašė, esant įstatyme nustatytiems pagrindams, priimti sprendimą už akių.

2. Atsakovas teismo nustatytu terminu atsiliepimo nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė

3. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2022 m. rugsėjo 5 d. sprendimu už akių ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės UAB „Sverhus“ 357,70 Eur dienpinigių atsakovo R. R. naudai.

4. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad darbo santykių metu atsakovas buvo siunčiamas į komandiruotes užsienyje. Tarp šalių kilo ginčas dėl 357,70 Eur nesumokėtų dienpinigių, 2022 m. gegužės 26 d. UAB „Sverhus“ direktoriaus įsakymu dėl dienpinigių išmokėjimo R. R. sumažinus atsakovui mokamų dienpinigių dydį iki 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos maksimalios normos už laikotarpį nuo 2022 m. gegužės 8 d. iki 2022 m. gegužės 20 d.

5. Nustatė, kad pagal šalių pasirašytos darbo sutarties 1.3. punktą, susiklosčiusiuose tarp šalių darbo santykiuose, atsakovui (darbuotojui) vykstant į komandiruotę mokami dienpinigiai 100 procentų, kurie išmokami pagal nustatytas įmonės darbo tvarkos taisykles, tačiau ieškovės darbo tvarkos taisyklių 54 punkte numatyta, kad dienpinigiai: dienpinigių norma yra nustatyta remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. balandžio 18 d. nutarimo Nr. 383 redakcija, o pagal paminėtas taisykles darbdavys vienašališkai gali darbuotojui sumažinti dienpinigių dydį iki 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Taip pat nustatė, kad darbuotojas su šia taisyklių nuostata supažindintas pasirašytinai 2022 m. gegužės 6 d.

6. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 (suvestinė redakcija nuo 2019 m. vasario 7 d. iki 2022 m. kovo 30 d.) patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punktu, kuriame numatyta, jog dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje. Kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių.

7. Teismas nurodė, kad darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti. Dienpinigių paskirtis yra kompensuoti darbuotojui nepatogumus, susijusius su tuo, kad jis negali laisvu laiku būti namie. Teismas nurodė, kad dienpinigiai nėra ir negali būti darbuotojų skatinimo, drausminimo ar darbdavio patirtos žalos atlyginimo priemonė. Todėl, atsižvelgęs į šalių sudarytos darbo sutarties sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad dienpinigiai ir jų dydžiai galėjo būti nustatyti tik kolektyvinėse darbo sutartyse arba darbo sutartyse, o, nagrinėjamu atveju, šalys darbo sutartyje susitarė dėl 100 procentų dienpinigių, kurie išmokami pagal nustatytas įmonės darbo tvarkos taisykles.

8. Sprendė, kad įmonės darbo tvarkos taisyklėse numatyta teisė darbdaviui sumažinti dienpinigių dydį iki 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžio, laikytina pažeidžiančia darbuotojo teisę gauti teisingą dienpinigių išmokėjimą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, sprendė, kad pagal patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius atsakovui išmokėtinų dienpinigių suma už laikotarpį nuo 2022 m. gegužės 8 d. iki 2022 m. birželio 20 d. yra 845,00 Eur (65,00 × 13), todėl įvertinęs atsakovui išmokėtų su darbo santykiais susijusių išmokų sumą, laikė, jog ieškovė liko skolinga atsakovui 357,70 Eur dienpinigių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. rugsėjo 5 d. sprendimą už akių panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys būtų patenkintas pilna apimtimi arba bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, paskirstyti bylinėjimosi išlaidas.

9.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovui esant procese pasyviam ir bylos baigtimi nesirūpinant niekaip, teismas sprendimą už akių priėmė kitos, aktyviosios proceso šalies – ieškovės nenaudai, užuot tinkamai ištyręs ir įvertinęs su ieškiniu į bylą pateiktų bei iš DGK išreikalautų įrodymų visetą, surengęs teismo posėdį ir jame išklausęs ieškovės paaiškinimus, kurie būtų galėję pašalinti teismui galimai kilusias abejones ar neaiškumus. Dėl šių priežasčių, ieškovė yra įsitikinusi, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeista jos teisė į teisingą, išsamų bei sąžiningą procesą, ir šios teisės pažeidimas (be kitų priežasčių) lėmė tai, jog skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas nei faktiškai, nei teisiškai.

9.2. Apeliantė pažymi, kad DGK aiškiai peržengė atsakovo prašymo ribas, nes jokio reikalavimo priteisti jam kažkokius, neva, nesumokėtus dienpinigius atsakovas nereiškė, o reikalavo priteisti tik tris konkrečias su darbo santykiais susijusias pinigų sumas, ir visi šie trys reikalavimai DGK buvo atmesti pilna apimtimi).

9.3. Teigia, kad ieškinyje ieškovė atkreipė teismo dėmesį, jog 2022 m. gegužės 26 d. ieškovės įsakymas, kurio pagrindu DGK laikyti per mažais dienpinigiai atsakovui buvo apskaičiuoti ir išmokėti, liko galioti, jo atsakovas panaikinti neprašė, DGK jo taip pat nepanaikino, nepakeitė ar negaliojančiu nepripažino. Dėl šio ieškovės argumento teismas nepasisakė, taip ir neatsakydamas į ieškovės iškeltą klausimą dėl DGK galimybės priteisti darbuotojui kitokią nei atitinkamame darbdavio įsakyme nurodytą dienpinigių sumą, pačiam įsakymui tebegaliojant be jokių pakeitimų.

9.4. Pasak apeliantės, darbo sutartimi, darančia nuorodą į įmonės darbo tvarkos taisykles, taigi esančias darbo sutarties sudėtine dalimi, šalys buvo aiškiai ir nedviprasmiškai susitarusios dėl dienpinigių mokėjimo tvarkos bei jų dydžio. Mano, kad, šiuo konkrečiu atveju, tarp šalių buvo pasirašytas abipusis susitarimas, išreiškiantis atsakovo valią ir sutikimą dėl dienpinigių mažinimo, todėl laikyti jį neteisėtu, kažkaip kitaip iškreiptai interpretuoti ar apskritai laikyti negaliojančiu, nėra jokio pagrindo.

9.5. Mano, kad kitaip nei iki naujojo DK įsigaliojimo, nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojantys teisės aktai leidžia kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti, kad darbuotojui gali būti mokami mažesni dienpinigiai, negu patvirtinti Vyriausybės, neribojant minimalaus jų dydžio. Šis neribojimas baigėsi 2018 m. balandžio 18 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 383 pakeitus Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašą ir grįžus prie ribotos galimybės darbdaviui mažinti dienpinigius tik ne daugiau kaip iki 50 procentų teisės aktais pagrįstos dienpinigių sumos, dėl to su darbuotoju ir toliau susitariant kolektyvinėje ar darbo sutartyje. Taigi, atsižvelgiant tiek į teisės taikymo išaiškinimus, suformuotus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, tiek ir į galiojantį teisinį reglamentavimą, nagrinėjamu atveju, ieškovė su atsakovu buvo teisėtai ir aiškiai susitarusi dėl darbdavio galimybės mažinti darbuotojui išmokamus dienpinigius iki teisės aktuose nustatytos 50 procentų ribos nuo maksimalios Vyriausybės patvirtintos normos.

9.6. Mano, kad susitarimas šalims galiojo, dienpinigiai už paskutinę komandiruotę 2022 m. gegužės 26 d. taip pat tebegaliojančiu ieškovės įsakymu atsakovui buvo teisėtai ir teisingai apskaičiuoti bei išmokėti būtent šia šalių pasirinkta forma (į darbo sutartį kaip sudėtinę dalį per nuorodą įtraukiant darbdavio darbo tvarkos taisykles, su kuriomis darbuotojas yra atskirai (papildomai be pačios darbo sutarties pasirašymo) sutikęs) sudaryto susitarimo pagrindu, todėl DGK sprendimu atsakovui be jokio teisinio pagrindo suteikta teisė iš ieškovės papildomai išsiieškoti dar ir tai, kas atsakovui visiškai nepriklauso, aiškiai pažeidžiant vieną bendrųjų pagrindinių teisės principų – iš neteisės teisė neatsiranda (lot. ex in juria non oritur jus).

10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas R. R. su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

10.1. Teigia, kad atsakovas darbo sutartyje su ieškove susitarė dėl 100 procentų dienpinigių, atsakovui nebuvo žinoma, kad darbdavys turi teisę mažinti dienpinigių dydi. Atsakovas sąžiningai tikėjosi gauti 100 procentų dienpinigių kaip šalys buvo susitarę darbo sutartyje, nes kas nurodyta konkrečiai ieškovės darbo tvarkos taisyklėse atsakovui nebuvo žinoma.

10.2. Pasak atsakovo, dienpinigių mažinimas buvo vienašalis ieškovės sprendimas ieškovės direktoriui priimant 2022 m. gegužės 26 d. įsakymą ,,Dėl dienpinigių išmokėjimo R. R.“, nes atsakovas nebuvo išreiškęs savo sutikimo dėl dienpinigių kitokio dydžio nei tai nurodyta darbo sutartyje (100 procentų).

10.3. Mano, kad aplinkybė, jog atsakovui visą laiką ankstesnių komandiruočių metu buvo mokamas 100 procentų dienpinigių dydis įrodo tai, kad būtent toks dydis buvo aptartas tarp ieškovės ir atsakovo, tokį šalių susitarimą pagrindžia ieškovės elgesys, veiksmai, o tiksliau ankstesnių komandiruočių metu mokamas 100 procentų dienpinigių dydis.

10.4. Atsakovo teigimu, ieškovė nepagrįstai nurodo, kad DGK komisijos sprendimas yra neteisėtas ir negaliojantis, kadangi atsakovui priteista kompensaciją, kurios atsakovas savo prašyme DGK neprašė, nes Panevėžio apylinkės teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad, nagrinėjamu atveju, atsakovas, kaip silpnesnioji ginčo šalis (darbuotojas), kreipėsi į Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisiją prašydamas išspręsti darbo ginčą tarp šalių dėl nesumokėtų su darbo santykiais susijusių sumų ir atleidimo vilkinimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl bylą nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų.

12. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2021 m. lapkričio 25 d. sudarė neterminuotą Darbo sutartį, pagal kurią atsakovas įmonėje dribo (duomenys neskelbtini) pareigose. Darbo sutartyje buvo numatyta, kad mėnesinis darbo užmokestis su mokesčiais yra 642 Eur, o vykstant į komandiruotę – 1061 Eur. Ten pat nurodyta, kad vykstant į komandiruotę mokami 100 procentų dienpinigiai, kurie išmokami pagal nustatytas įmonės darbo tvarkos taisykles. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas buvo komandiruojamas laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 8 d. iki 2022 m. birželio 4 d. dirbti į Švediją, tačiau komandiruotė baigėsi 2022 m. gegužės 20 d., tą pačią dieną atsakovas darbdaviui įteikė prašymą atleisti jį iš darbo. 2022 m. gegužės 26 d. priimtas ieškovės direktoriaus įsakymas už minėtą komandiruotę į Švediją išmokėti atsakovui 50 procentų dydžio dienpinigius, tą pačią dieną atsakovas atleistas iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Atsakovas iš karto po atleidimo 2022 m. gegužės 26 d. pateikė prašymą Darbo ginčų komisijai dėl nesumokėtų pinigų ir atleidimo vilkinimo, kuriame prašė priteisti iš ieškovės 8120 Eur, susijusių su darbo santykiais.

13. DGK 2022 m. birželio 21 d. sprendime konstatavo, kad atsakovas dokumentiniais įrodymais pagrindė priskaičiuoto darbo užmokesčio, ligos išmokos bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas faktinį priskaitymą ieškovo naudai, tačiau sprendė, kad dienpinigiai už ieškovo paskutinės komandiruotės laiką, nuo 2022 m. gegužės 8 d. iki 2022 m. gegužės 20 d. (13 k. d.), turėjo būti apskaičiuojami pagal patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius. Su šiuo sprendimu iš dalies nesutiko ieškovė ir kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti sprendimu atsakovui suteiktą teisę išieškoti iš ieškovės 357,70 Eur tariamai nesumokėtų dienpinigių, teigdama, kad teisę sumažinti atsakovui skaičiuotinus dienpinigius suteikta sudaryta su atsakovu Darbo sutartis ir ieškovės darbo tvarkos taisyklės.

14. Taigi, byloje kilo ginčas dėl darbdavio teisės sumažinti mokamų dienpinigių normas atsakovo komandiruotės nuo 2022 m. gegužės 8 d. iki 2022 m. gegužės 20 d. metu ir mokėtinų dienpinigių dydžio apskaičiavimo teisingumo.

15. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentus, kad Darbo ginčų komisija peržengė atsakovo prašymo ribas, nes, pasak ieškovės, jokio reikalavimo priteisti jam kažkokius neva nesumokėtus dienpinigius atsakovas nereiškė, o reikalavo priteisti tik tris konkrečias su darbo santykiais susijusias pinigų sumas, ir visi šie trys reikalavimai DGK buvo atmesti pilna apimtimi. Sutiktina ieškove, kad atsakovo prašymas nebuvo tikslus, prašomos priteisti sumos iš esmės nesutapo, pačiame prašyme buvo nurodomos skirtingai, tačiau, atsakovo teiktame prašyme DGK buvo prašoma priteisti bendra 8120 Eur su darbo santykiais susijusi suma, ir nors buvo nurodoma, kad jis dirbo viršvalandžius, už kuriuos nebuvo apmokėta, kad nebuvo sumokėtos kelionės išlaidos ir priedai, kad buvo verčiamas dirbti, nors norėjo būti atleistas, atsakovas taip prašė priteisti visas jam priklausančias sumas, direktoriaus padarytą žalą ir pan. Todėl Darbo ginčų komisija, vertindama, ar darbuotojui, kaip silpnesniajai darbo santykių šaliai, buvo išmokėtos visos jam priklausančios su darbo santykiais susijusios sumos, veikė savo kompetencijos ribose.

16. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018 11 punktą).

17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 107 straipsnio 3 dalimi, jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526, 2 punkte numatyta, kad dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje; kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių.

18. Pagal DK 214 straipsnio 3 dalį, kai darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalo įrodinėti ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu šie įrodymai jam yra lengviau prieinami. Toks reglamentavimas vertinamas kaip bendros CPK 178 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės išimtis. Nors nagrinėjamu atveju darbo ginčą kreipdamasis į DGK iniciavo darbuotojas, akcentuodamas netinkamo atsiskaitymo faktą, o darbdavys į teismą kreipėsi nesutikdamas su neteisminio ginčo sprendimo rezultatais (DK 231 straipsnio 1 dalis), būtent darbdaviui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, susijusias su tinkamu atsiskaitymu, taip pat ir pagrindo sumažinti darbuotojui mokėtinus dienpinigius buvimu. Taigi šiuo konkrečiu atveju ieškovei teko pareiga įrodyti buvus ieškovės ir atsakovo susitarimą dėl mažesnių dienpinigių mokėjimo darbo sutartyje. Kad įmonėje buvo (yra) kolektyvinė sutartis, ieškovė neįrodinėjo.

19. Bylos duomenys patvirtina, kad šalių pasirašytoje darbo sutartyje buvo aiškiai aptartas dienpinigių dydis – 100 procentų, tuo pačiu nurodyta, kad dienpinigiai išmokami pagal įmonės darbo tvarkos taisykles. Būtent šia darbo sutarties nuostata ir nuoroda į taisykles remiasi ieškovė, teigdama, kad mažesni dienpinigiai buvo aiškiai susitarti šalių laisva valia, nes pasirašytinai susipažindamas su darbo tvarkos taisyklėmis, atsakovas sutiko su ieškovės teise vienašališkai sumažinti mokėtinus dienpinigius.

20. Ieškovės darbo tvarkos taisyklių 54 punkte nurodyta, kad dienpinigiai išmokami grįžus iš komandiruotės, kad dienpinigių norma nustatoma pagal Vyriausybės nustatytus dydžius. Šiame punkte taip pat nurodoma, kad darbdavys vienašališkai gali darbuotojui sumažinti dienpinigių dydį iki 50 procentų, o darbuotojas su tuo supažindinamas ir sutinka pasirašydamas registracijos žurnale.

21. Iš bylos duomenų nustatyta, kad darbo sutartis sudaryta 2021 m. lapkričio 25 d., o atsakovas su darbo tvarkos taisyklėmis supažindintas tik 2022 m. gegužės 6 d., t. y. likus dviem dienoms iki ginčui aktualios komandiruotės į Švediją. Nors atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad taisykles matė pasirašydamas darbo sutartį, bylos duomenys rodo, kad darbo sutarties pasirašymo metu atsakovas su jomis pasirašytinai nebuvo supažindintas. Nors ieškovės direktoriaus 2022 m. gegužės 6 d. įsakymu komandiravo atsakovą į Švediją, šiame įsakyme sprendimo dėl dienpinigių dydžio nėra, ir tik atsakovui grįžus, ieškovės direktorius 2022 m. gegužės 26 d. priėmė įsakymą atsakovui už šią komandiruotę išmokėti 50 procentų dydžio dienpinigius. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų buvęs supažindinamas su ieškovės priimamais įsakymais dėl komandiruočių. Svarbu ir tai, kad iki šios komandiruotės už visas kitas nuo 2021 m. vykusias komandiruotes į Švediją, pagal ieškovės darbo ginčų komisijai teiktus duomenis, atsakovui buvo mokami 100 procentų dydžio dienpinigiai.

22. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškove, kad darbo sutarties sudarymo metu įstatymas nedraudė šalims darbo sutartyje (ar kolektyvinėje sutartyje, jei tokia yra) susitarti dėl dienpinigių mažinimo iki 50 procentų, tačiau, remiantis prieš tai aptartu teisiniu reguliavimu (17 nutarties punktas), ginčo šalių susitarimas dėl mažesnio, nei nustatytas poįstatyminiame akte, dienpinigių dydžio turėjo būti įtrauktas į darbo sutartį kaip šios sutarties sąlyga. Teismo vertinimu, darbo sutartyje numatyta sąlyga, kad dienpinigių dydis yra 100 procentų ir jie mokami pagal įmonės darbo tvarkos taisykles, neleidžia konstatuoti darbo sutartyje buvus šalių susitarimą dėl dienpinigių dydžio mažinimo.

23. Atsižvelgus į ginčo darbo sutarties sąlygos formuluotę, į datą, kada atsakovas buvo pasirašytinai supažindintas su darbo tvarkos taisyklėmis, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovė neįrodė darbuotojo valios (sutikimo) dėl mažesnių dienpinigių mokėjimo sudarant darbo sutartį. Tuo pačiu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys nepatvirtina buvus atsakovo sutikimą 2022 m. gegužės 8 d. vykti į komandiruotę jam sumokant tik 50 procentų dienpinigių, kadangi objektyvių duomenų, jog atsakovui buvo pranešta apie vienašališką darbdavio sprendimą dėl dienpinigių mažinimo ir jis su tuo sutiko, byloje nėra, juo labiau kad ir įsakymas dėl dienpinigių dydžio priimtas tik pasibaigus komandiruotei.

24. Atsižvelgus į tai, spręstina, kad ginčo darbo teisiniuose santykiuose tarp darbdavio (ieškovės) ir darbuotojo (atsakovo), išmokant dienpinigius, turėjo būti taikoma bendroji taisyklė – į užsienį komandiruojamam atsakovui privalėjo būti mokami dienpinigiai, apskaičiuoti pagal Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius, t. y. tokie, kokie šalių buvo sutarti Darbo sutartyje (100 procentų), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti atsakovui 357,70 Eur dienpinigių nepriemoką, laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės darbo tvarkos taisyklėse numatyta darbdavio galimybė vienašališkai sumažinti mokėtinus dienpinigius, kai tokia galimybė nenumatyta darbo sutartyje ir / ar kai darbuotojas apie tokį vienašališką sprendimą neinformuojamas ir su juo nesupažindinimas iki komandiruotės pradžios, laikytina pažeidžiančia darbuotojo teisę gauti teisingą ir sutartą dienpinigių išmokėjimą, ką iš esmės nurodė ir pirmosios instancijos teismas.

25. Nors apeliantė teigia, kad teismas visiškai nieko nepasisakė dėl to, kad 2022 m. gegužės 26 d. ieškovės įsakymas, kurio pagrindu DGK laikyti per mažais dienpinigiai atsakovui buvo apskaičiuoti ir išmokėti, liko galioti, pažymėtina, kad išsprendęs darbo ginčą teismas priteisė atsakovui su darbo santykiais susijusią piniginę nepriemoką, todėl nebuvo pagrindo naikinti minimo ieškovės įsakymo, kurio pagrindu dalis atsakovui priklausančių sumų jam išmokėtos.

26. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas, priėmęs sprendimą už akių pasyviosios šalies naudai, netinkamai išnagrinėjo bylą, neįvertino byloje esančių įrodymų ir neatsižvelgė į ieškovės paaiškinimus. Tačiau ieškovė teismui teiktame ieškinyje sutiko su sprendimo už akių priėmimu, pirmosios instancijos teismas vertino, analizavo ir pasisakė dėl ieškovės reikalavimo, vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, o ta aplinkybė, kad teismo sprendimas už akių yra nepalankus ieškovei, nedaro šio sprendimo neteisingu ir nepagrįstu, juo labiau kad ieškovė turėjo galimybę pasinaudoti apeliacijos, t. y. sprendimo už akių pagrįstumo patikrinimo aukštesnės instancijos teisme, teise (CPK 285 straipsnio 5 dalis).

27. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas ar netinkamai taikė teisės aktus, reglamentuojančius darbo teisinius santykius. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar keisti teisėto sprendimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. rugsėjo 5 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.