Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MDI Transport“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MDI Transport“ ieškinį atsakovėms Lenkijos įmonėms „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ ir „Powszechny Zaklad Ubezpieczen S. A.“ dėl kompensacijos žalai atlyginti priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „MDI Transport“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti solidariai iš atsakovių „Agnieszka Adamska Agro – Trans“ ir „Powszechny Zaklad Ubezpieczen S.A.“ (toliau ir „PZU S. A.“) 70 961,90 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 20 d. Trockenmilchwerk GmbH (užsakovė) ir ieškovė UAB „MDI Transport“ sudarė krovinio – 24 000 kg pieno miltelių, pervežimo sutartį. Po to ieškovė sudarė šio krovinio pervežimo sutartį su atsakove Lenkijos bendrove „Agnieszka Adamska Agro-Trans“, pagal kurią atsakovė įsipareigojo krovinį apdrausti ir pervežti iš Lenkijos į Vokietiją. Atsakovė, vykdydama pervežimo sutartį, 2010 m. rugsėjo 22 d. pakrovė krovinį į transporto priemonę, tačiau į pervežimo sutartyje nurodytą vietą jo nepristatė, kadangi krovinys kartu su vilkiku buvo pavogti. Užsakovės draudimo kompanijos KRAVAG - Logistik Versicherungs AG, ERGO Versicherungsgrupe AG, AXA Versicherung AG ir Mannheimer Versicherung AG atlygino užsakovei dėl krovinio praradimo patirtus nuostolius ir pateikė ieškinį Liuneburgo žemės teismui Vokietijoje dėl šių sumų priteisimo iš UAB „MDI Transport“ pagal CMR Konvencijos taisykles. Liuneburgo žemės teismas tenkino minėtų draudimo bendrovių ieškinį ir iš ieškovo priteisė 70 211,90 Eur sumą, 5 procentų dydžio palūkanas, skaičiuojant nuo 2010 m. gruodžio 8 d., bei bylinėjimosi išlaidas. Apie draudimo bendrovių ieškinį dėl prarasto krovinio ir apie bylos nagrinėjimą Liuneburgo žemės teisme buvo pranešta ir atsakovėms. Šias sumas ieškovė atlygino užsakovės draudimo bendrovėms ir tokiu būdu patyrė 70 961,90 Eur nuostolių, kuriuos ieškiniu prašo atlyginti iš atsakovių. Krovinys buvo prarastas dėl atsakovės „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ neatsakingų ir neapdairių veiksmų, nes buvo paliktas nesaugomoje aikštelėje. Atsakovė „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ buvo apdraudusi krovinį pagal draudimo sutartį, sudarytą su atsakove „PZU S. A.“.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ ieškovės UAB „MDI Transport” naudai 70 961,90 Eur nuostolių, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. rugsėjo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 10 475,17 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad ieškovės ir atsakovės „Agnieszka Adamska Agro –Trans“ sudarytoje pervežimo sutartyje numatyta bylos nagrinėjimo vieta yra Vilnius, o atsakovių sudarytoje civilinės atsakomybės draudimo sutartyje numatyta šalių susitarimui taikyti Lenkijos teisę, tačiau atsakovė „PZU S.A.“ neįrodė aplinkybės, jog atsakovių susitarimas dėl taikytinos teisės turėtų saistyti tokio susitarimo nesudariusią ieškovę. Atsižvelgęs į tai teismas byloje kilusiam ginčui spręsti taikė Lietuvos Respublikos teisę bei CMR konvencijos nuostatas. Atsižvelgęs į CMR konvencijos nuostatas teismas sprendė, jog ieškinio senaties terminas praleistas nebuvo. Pasisakydamas dėl atsakovių civilinės atsakomybės teismas konstatavo, jog vežėjos „Agnieszka Adamska Agro –Trans“ atsakomybė prieš ieškovę byloje kyla iš CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalies. Atsakovės „Agnieszka Adamska Agro –Trans“ draudikė „PZU S.A.“ draudimo išmoką mokėti atsisakė remdamasi atsakovių sudarytos draudimo sutarties bendrųjų sąlygų 5 paragrafo nuostatomis, įtvirtinančiomis atsakomybės netaikymą dėl transporto priemonės parkavimo nesaugomose vietose bei draudimo sutarties išlygos dėl postovio nesaugomose vietose sąlygų neįvykdymu. Teismas sprendime pažymėjo, kad tarp atsakovių sudaryta civilinės atsakomybės sutartis buvo su postovio nesaugomose vietose išlyga, kuria išplėsta draudimo apsauga nustatant, kad draudikas įsipareigoja sumokėti draudimo išmoką, įvykus draudžiamajam įvykiui – vagystei ar plėšimui, be prievolės palikti transporto priemonę saugomoje stovėjimo aikštelėje, jeigu postovį nulėmė staigi vairuotojo liga tuo atveju, jeigu neįmanoma tęsti kelionės. Šiuo atveju „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ vairuotojas, vairavęs transporto priemonę su užsakovo preke ir vykdęs pervežimą, turėjo sveikatos problemų ir dėl to buvo priverstas sustoti, palikti vilkiką su puspriekabe ir kroviniu bei vykti į ligoninę, iš kurios grįžo kitą dieną. Teismo vertinimu, atsakovės pateikti į bylą Lenkijoje atlikto ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojų K. K., T. N., K. L. parodymų protokolai nepaneigia vilkiko vairuotojo paaiškinimų dėl jo važiavimo į ligoninę taksi automobiliu, iškviestu degalinės darbuotojo bei nesudaro pagrindo spręsti, jog darbuotojo ligos faktas, lėmęs priverstinį transporto priemonės sustojimą, yra paneigtas. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad vairuotojas paliko transporto priemonę nesaugomoje aikštelėje, nesudaro pagrindo konstatuoti jo tyčią ar didelį neatsargumą, o atsakovei nesudaro pagrindo įvykį vertinti nedraudžiamuoju ir atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Atsakovės į bylą pateikti duomenys patvirtina, jog Sochačevo rajono prokuratūros atlikto tyrimo dėl transporto priemonės su puspriekabe bei krovinio vagystės, kuris nutrauktas 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartimi, bei 2013 m. gegužės 24 d. Volomino rajono prokuratūroje pradėto ikiteisminio tyrimo dėl tos pačios vagystės metu duoti R. A. (R. A.) ir A. A. (A. A.) parodymai patvirtina, kad sutuoktiniai kartu vykdė įmonės „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ veiklą, nors įmonės vadove įregistruota tik A. A. A. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais patvirtino, jog ji tvarkė įmonės dokumentaciją, tuo tarpu jos vyras R. A. rūpinosi įmonės vykdomais vežimais. Šie R. A. ir A. A. parodymai teismo vertinimu patvirtina faktą, kad R. A. buvo atsakovės „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ bendrasavininkas bei faktinis vadovas, taigi R. A. buvo susijęs su atsakove „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ teisiniais santykiais. Volomino rajono prokuratūroje 2013 m. gegužės 24 d. pradėto ikiteisminio tyrimo bylos 3 Nr. 540/13 duomenys patvirtina, kad R. A. įtariamojo apklausos metu ir sprendžiant laikino arešto klausimą teisme prisipažino, kad būtent jis pasisavino, t. y. įvykdė fiktyvią vilkiko „DAF“ su puspriekabe „Shmitz“ bei joje esančių pieno miltelių vagystę. Nurodytos aplinkybės bei byloje esantys įrodymai, teismo vertinimu, patvirtina, kad R. A. buvo „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ faktinis vadovas, kuris įvykdė transporto priemonės ir joje esančio krovinio vagystę, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad krovinys buvo prarastas pačiam draudėjui, nagrinėjamu atveju – jo atstovui, atlikus neteisėtus, tyčinius veiksmus. Aplinkybė, jog byloje nėra pateiktas apkaltinamasis nuosprendis, nepaneigia R. A. prisipažinimo dėl transporto priemonės su kroviniu vagystės, jo tyčinių veiksmų. Šios išvados, teismo vertinimu, lemia atsakovės „PZU S.A.“ atleidimą nuo draudimo išmokos mokėjimo bei civilinės atsakomybės jai netaikymą, todėl šioje dalyje ieškovės ieškinys atmestas. „PZU S.A.“ bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog atsakovė „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ 2015 m. rugsėjo 14 d. išbraukta iš centrinio ekonominės veiklos sąrašo bei pateikė Centrinio statistikos biuro išrašą. Teismo vertinimu šie duomenys nepatvirtina, kad atsakovė, kaip juridinis asmuo nebeegzistuoja, kitų duomenų apie atsakovės pabaigą į bylą šalys nepateikė, todėl teismas sprendė, jog minėtas Centrinio statistikos biuro išrašas patvirtina tai, kad „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ nevykdo veiklos. Vokietijos Federacinės Respublikos Liuneburgo žemės teismas sprendimu iš ieškovės užsakovės draudikų naudai priteisė krovinio vertę – 68 935,90 Eur, 1 276 Eur ieškovei sumokėto pervežimo mokesčio, todėl turi būti kompensuojamas visas užmokestis už vežimą, t. y. iš ieškovės priteista suma bei ieškovės atsakovei „Agnieszka Adamska Agro-Trans” sumokėtas mokestis už krovinio pervežimą – 750 Eur, viso 70 961,90 Eur.Taip pat teismas priteisė ieškovei iš atsakovės „Agnieszka Adamska Agro-Trans” 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė UAB „MDI Transport“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą dalyje, kurioje buvo atmestas ieškovės reikalavimas atsakovės „PZU S.A.” atžvilgiu, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti solidariai iš abiejų atsakovių 70 961,90 Eur nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, o likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pateikia šiuos nesutikimo su pirmos instancijos teismo sprendimu argumentus:Trečiojo asmens neteisėti veiksmai nei pagal CK 6.1014 straipsnio 1 dalį, nei pagal atsakovių draudimo sutartį nėra pagrindas atleisti draudiką nuo civilinės atsakomybės taikymo. Įrodymų, jog tyčinius veiksmus atliko atsakovė „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ ar krovinį vežęs jos darbuotojas byloje nėra, o teismas nepagrįstai sutapatino R. A. su atsakove, kadangi jis jokiais ryšiais nėra su ja susijęs. Tai, kad jis yra A. A. sutuoktinis bei duodama parodymus ikiteisminiame turime A. A. nurodė, kad jis atlieka įmonėje tam tikrus veiksmus, nėra pakankamai padaryti priešingai išvadai. Net ir laikant, kad R. A. yra faktinis atsakovės vadovas, jo veiksmai negalėtų būti tapatinami su „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ veiksmais, kadangi juridinis asmuo turi savarankiška teisnumą ir veiksnumą. Teismas, konstatuodamas krovinio praradimą dėl R. A. neteisėtų veiksmų, tačiau neįtraukdamas jo į bylą trečiuoju asmeniu pažeidė CPK 263 straipsnį. Konstatuodamas, kad R. A. atliko krovinio vagystę, teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją, kadangi jo atžvilgiu nėra priimto ir įsiteisėjusio teismo nuosprendžio. Vien fragmentiški ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai nėra pakankami padaryti priešingai išvadai.Atsakovė „Powszechny Zaklad Ubezpieczen S.A.“ atsiliepime su pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:A. Adamska yra verslininkė, vykdžiusi veiklą per įmonę „Agnieszka Adamska Agro-Trans“. R. A. yra A. A. sutuoktinis, pats patvirtinęs, jog faktiškai valdo šią įmonę ir įvykdė aptariamo krovinio vagystę. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju egzistuoja draudėjo tyčia, kuri yra pagrindas netaikyti draudikui civilinės atsakomybės. Aplinkybes apie R. A. buvimą faktiniu atsakovės „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ vadovu patvirtina visuma byloje surinktų įrodymų.„Agnieszka Adamska Agro-Trans“ yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl A. A. ir R. A. atsako pagal šio juridinio asmens prievoles. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti R. A. Taip pat sprendime nebuvo pažeista nekaltumo prezumpcija, o tiesiog vadovautasi byloje surinktais duomenimis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra šio kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).CPK 327 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu nustatomi 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti pagrindai (absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai) arba neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu bei byloje priimta Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartimi, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Toliau šioje nutartyje pateikiami tokio teismo sprendimo motyvai.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas vienas iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų – pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šio konkretaus sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindo taikymo galimybę, yra išaiškinęs, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų teisių ir pareigų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009; kt.). Taigi kiekvienu atveju sprendžiant, ar yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte, būtina nustatyti, ar neįtrauktiems į bylą asmenims teismo sprendimu nustatytos arba panaikintos teisės ar pareigos, arba kitaip keičiama jų teisinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2013).Nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas, kilęs iš tarptautinio krovinių vežimo keliais santykių. Ieškovė UAB „MDI Transport“ (vežėja), atlyginusi užsakovės Trockenmilchwerk GmbH draudimo kompanijoms KRAVAG – Logistic Versicherungs AG, ERGO Versicherungsgrupe AG, AXA Versicherung AG ir Mannheimer Versicherung AG dėl krovinio praradimo atsiradusius nuostolius, kreipėsi į atsakoves „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ (faktinę krovinio vežėją) ir „PZU S.A.“ (faktinės vežėjos draudikas) dėl žalos atlyginimo. Atsakovėms nesutikus atlyginti ieškovės patirtų nuostolių, ji pateikė teismui ieškinį.Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad šiuo atveju atsakovė „PZU S.A.“ yra atleidžiama nuo civilinės atsakomybės jos atžvilgiu taikymo, kadangi krovinys buvo prarastas dėl pačios vežėjos „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ neteisėtų, tyčinių veiksmų. Tokią išvadą teismas padarė iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, jog „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ faktiniu vadovu vagystės padarymo metu buvo registruotos vadovės A. A. sutuoktinis R. A., kuris Volomino rajono prokuratūroje 2013 m. gegužės 24 d. pradėto ikiteisminio tyrimo duomenimis įtariamojo apklausos metu ir sprendžiant laikino arešto klausimą teisme prisipažino, kad būtent jis pasisavino, t. y. įvykdė fiktyvią vilkiko „DAF“ su puspriekabe „Shmitz“ bei joje esančių pieno miltelių vagystę. Tokiu būdu teismas laikė, jog atsakomybė už krovinio praradimą tenka R. A. , o dėl jo kaip faktinio vadovo veiksmų atsakomybę turi prisiimti atsakovė „Agnieszka Adamska Agro-Trans“.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartas aplinkybes daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime konstatavęs R. A. atsakomybę už krovinio vagystę nesant byloje tai patvirtinančio teismo sprendimo ir taip iš esmės nustatęs (pripažinęs) R. A. atsakomybę dėl patirtos žalos, faktiškai nusprendė dėl neįtraukto į bylą R. A. teisių bei pareigų, taip pažeisdamas CPK 266 straipsnyje nustatytą draudimą spręsti klausimus dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų.Pažymėtina, kad nagrinėdamas bylą pirmą kartą Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 15 d. nutartimi atmetė atsakovės „PZU S.A.“ prašymą į bylą trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų įtraukti R. A.. Teismas sprendė, jog atsakovė „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ yra savarankiškas juridinis asmuo, atsakovė „PZU S.A.“ – draudikas, kuriam reikalavimai šioje byloje reiškiami sutarties pagrindu, todėl sprendžiant jų atsakomybės klausimą vilkiko ir krovinio vagystės subjekto nustatymo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tačiau pakartotinai nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos teisme skundžiamame sprendime, kaip jau minėta, buvo nuspręsta atleisti atsakovę „PZU S.A.“ nuo civilinės atsakomybės taikymo būtent konstatavus, jog R. A. įvykdė krovinio vagystę. Akivaizdu, kad esant tokiai teismo išvadai, asmuo, galutinai atlyginęs krovinio praradimu sukeltą žalą, galėtų prašyti tokios žalos priteisimo iš R. A.. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui, sprendime pasisakius dėl į bylą neįtraukto asmens teisių ir pareigų, konstatuotinas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kuris sudaro prielaidas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Dėl atsakovės „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ teisinio statuso

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime konstatavęs egzistuojant pagrindui taikyti atsakovei „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ civilinę atsakomybę, taip pat pasisakė dėl atsakovės „PZU S.A.“ bylos nagrinėjimo metu nurodytos aplinkybės, kad „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ 2015 m. rugsėjo 14 d. buvo išbraukta iš centrinio ekonominės veiklos sąrašo bei pateikė Centrinio statistikos biuro išrašą. Teismo vertinimu šie duomenys nepatvirtina, kad atsakovė „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ kaip juridinis asmuo nebeegzistuoja, kitų duomenų apie atsakovo pabaigą į bylą šalys nepateikė, todėl teismas sprendė, jog minėtas Centrinio statistikos biuro išrašas patvirtina tai, kad „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ nevykdo veiklos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatė, jog pagal Lenkijos Respublikos Centrinio statistikos biuro išrašą (t. 4, b. l. 103-105) atsakovė „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ įvardija fiziniu asmeniu, vykdančiu ūkinę veiklą, o nuo 2015 m. rugsėjo 14 d. yra išbraukta iš centrinio ekonominės veiklos sąrašo. Padarydamas aukščiau aptartą išvadą apie atsakovės teisinį statusą pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybės, ar esant minėtai atsakovės teisinei formai (fizinis asmuo vykdantis ūkinę veiklą) pagal Lenkijos Respublikos teisę „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ turi juridinio asmens statusą, ir ar A. A. sutuoktinis R. A. galėjo būti faktinis atsakovės vadovas (fizinio asmens vadovas). Teismas taip pat netyrė kaip minėta teisinė forma suprantama bei reglamentuojama Lenkijos teisinėje sistemoje, ar išbraukus ją iš centrinio ekonominės veiklos sąrašo „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ laikoma pasibaigusia, ar tik nevykdančia veiklos, o jei pasibaigusia, tai ar jokiam asmeniui, priklausomai nuo teisinio statuso, nekyla atsakomybė pagal šio asmens prievoles. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų vertinimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą privalėjo šias aplinkybes nustatyti, o to nepadarius – negalėjo konstatuoti nei R. A., kaip faktinio vadovo veikos, nei „Agnieszka Adamska Agro-Trans“ atsakomybės prieš ieškovę taikymo. Aptarta aplinkybė taip pat sudaro pagrindą skundžiamą sprendimą panaikinti.

Dėl taikytinos teisės

Šioje byloje Lietuvos aukščiausiasis teismas, 2016 m. vasario 10 d. nutartimi panaikinęs Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartį ir perdavęs bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, konstatavo, kad ieškovę UAB „MDI Transport“ ir atsakovę „PZU S.A.“ sieja atsakovių sudarytos draudimo sutarties pagrindu kylantys prievoliniai teisiniai santykiai, o pripažįstant, kad draudimo sutarties atsiradusi prievolė draudikės turi būti įvykdyta trečiajam asmeniui (ieškovei – asmeniui, kuriam vežėjos (draudėjos) veiksmais padaryta žala), ir, esant draudimo sutarties šalių susitarimui dėl taikytinos Lenkijos teisės (Bendrųjų draudimo sąlygų 3 paragrafas), svarbiausiu vertinimo aspektu tampa tai, ar vadovaujantis Lenkijos teise šios rūšies sutarčių atveju nukentėjusiam asmeniui – nagrinėjamoje byloje Lietuvos juridiniam asmeniui, išreiškusiam valią reikalauti sutarties įvykdymo iš vežėjos civilinės atsakomybės draudikės, atsiranda ne tik teisės, kylančios iš draudimo sutarties, bet ir tampa privalomas draudimo sutartyje šalių sulygtas susitarimas taikyti Lenkijos teisę. Apeliacinės instancijos teismas, kuriam byla buvo perduota nagrinėti po minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, ją grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kuris, be kita ko turėjo išsiaiškinti ir aukščiau aptartą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytą aplinkybę – ar ieškovę saisto atsakovių susitarimas jų santykiams taikyti Lenkijos materialinę teisę. Vilniaus apygardos teismas nagrinėdamas bylą 2016 m. rugsėjo 26 d. posėdyje pasiūlė atsakovei „PZU S.A“ pateikti dokumentus, kurie pagrįstų, jog ieškovei yra arba nėra privalomas atsakovių susitarimas taikyti Lenkijos teisę. Skundžiamame sprendime teismas konstatavo, jog atsakovė reikalingų dokumentų teismui nepateikė, todėl Lenkijos Respublikos teisė sprendžiant šalių ginčą netaikytina, ir taikė byloje Lietuvos Respublikos teisę.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas taikyti byloje Lietuvos Respublikos teisę tik dėl to, kad atsakovė netinkamai įvykdė teismo įpareigojimą, yra nepagrįstas. Atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aptariamoje nutartyje taip pat išaiškino, kad užsienio teisės turinio klausimas laikytinas teisės, o ne fakto klausimu, ir pareiga jį, vadovaujantis ius novit curia principu, aiškintis tenka bylą nagrinėjančiam teismui. Teismas šią pareigą gali įgyvendinti nustatydamas taikytiną Lenkijos teisę ex officio arba vadovaujantis CPK 808 straipsnio 2 dalimi imtis procesinių veiksmų sudarant sąlygas ginčo šalims teikti visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio (Lenkijos) teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną. Toks teismo pareigų procese aiškinimas kasacinio teismo, be kita ko, kildinamas iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies pagrindu teismams kylančios pareigos teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Atsižvelgus į minėtą išaiškinimą darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, negavęs iš atsakovės reikiamos informacijos apie Lenkijos teisės turinį, negalėjo tik dėl šios priežasties taikyti byloje Lietuvos teisę, o turėjo pakartotinai įpareigoti atsakovę reikiamą informaciją pateikti, nurodant konkrečią teiktiną medžiagą, arba turėjo šią informaciją surinkti pats. Šios pareigos neatlikęs, pirmosios instancijos teismas nevykdė aukštesnių teismų nurodytas šioje byloje aiškintinas aplinkybes ir taikytiną teisę, laikytinas nepagrįstai taikęs byloje Lietuvos Respublikos teisę, kas taip pat sudaro pagrindą skundžiamą nutartį panaikinti.

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgus į aukščiau šioje nutartyje pateiktus argumentus bei vadovaujantis CPK 327 straipsnio 1 dalimi ir 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu, skundžiamas sprendimas naikinamas, o byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.