Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Sigitos Bieliauskienės ir Jolantos Čepukėnienės,

nukentėjusiosios A. D. atstovams advokatui Gintarui Putvinskiui ir advokato padėjėjai Dovilei Regelskytei,

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo T. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-20 nuosprendžio, kuriuo T. Ž. nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. laisvės apribojimu 5 mėnesiams, įpareigojant jį per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; pagal BK 139 str. 1 d. – 12 MGL (1560 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 65 str., paskirtas bausmes subendrinus, T. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 5 mėnesiams, įpareigojant jį per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir 12 MGL (1560 Lt) bauda, įpareigojant baudą sumokėti per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Šiuo nuosprendžiu, visiškai patenkinus Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį, iš nuteistojo T. Ž. priteista 2002,70 Lt žalai atlyginti. Taip pat visiškai patenkinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį, iš nuteistojo T. Ž. priteista 70,84 Lt žalai atlyginti. Iš dalies patenkinus nukentėjusiosios A. D. civilinis ieškinį, iš nuteistojo T. Ž. A. D. priteista 9385,87 Lt turtinei ir 1500 Lt neturtinei žaloms atlyginti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis, kuria nuteistojo T. Ž. apeliacinis skundas dėl minėto nuosprendžio atmestas, panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. už tai, kad jis nesunkiai sutrikdė E. V. sveikatą, o būtent: jis 2012-01-04 apie 21.30 val. (duomenys neskelbtini), esančioje pirtyje sukėlė konfliktą, kurio metu sudavė E. V. ne mažiau tris kartus kumščiu į veidą, padarydamas nosies kaulų lūžimą, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą.

T. Ž. taip pat nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 139 str. 1 d. už tai, kad jis dėl neatsargumo nesunkiai sutrikdė A. D. sveikatą, o būtent: jis 2012-01-04 apie 21.30 val. (duomenys neskelbtini), esančioje pirtyje sukėlė konfliktą, kurio metu dėl neatsargumo sudavė A. D. alkūne į nosį, padarydamas muštinę žaizdą nosies nugarėlėje su poodine kraujosruva, nosies kaulų lūžimu bei poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių apatiniuose vokuose, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis T. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-20 nuosprendį ir priimti naują (išteisinamąjį) nuosprendį. Teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka bylos aplinkybių. Teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. netinkamai kvalifikavo jo veiką, kadangi yra aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas. Neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, ir kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Iš byloje užfiksuotų parodymų matyti, jog nukentėjusysis E. V. apeliantui sudavė smūgį pirmas. Ne tik apelianto ir liudytojos J. S., bet ir nekentėjusiųjų E. V., A. D. parodymai patvirtina, jog muštynių priežastis buvo E. V. smūgis. Šią aplinkybę nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Po apeliantui suduoto smūgio prasidėjo grumtynės su nukentėjusiuoju: apeliantas pastūmė E. V., ir jis trenkėsi į veidrodį, jie pargriuvo, E. V. keletą kartų trenkė apeliantui, dėl ko jis pradėjo gintis, taip pasinaudodamas savo teise į būtinąją gintį. Nuteistojo manymu, nukentėjusiojo veiksmai atitiko nusikaltimo, numatyto BK 155 str. 1 d., sudėtį. Jo patirtų sužalojimų faktą patvirtina kreipimasis į Lazdynų ligoninę, kur dėl sužalojimų 2012-01-14 buvo surašytas tarnybinis pranešimas. Kadangi E. V. pirmas smūgiavo, jis turėjo pagrindą gintis nuo tolimesnių šio asmens veiksmų. Iš liudytojo G. A. parodymų matyti, kad muštynių tarp apelianto ir E. V. metu jis bandė pastarąjį traukti į save nuo apelianto, jį pastūmė, bet šis išsilaikė ant kojų, todėl jis ir vėl pradėjo E. V. traukti.

Apelianto teigimu, byloje yra įrodymų, patvirtinančių, kad E. V. veiksmai, o tiksliau – kėsinimasis apelianto atžvilgiu, buvo pavojingas, akivaizdus ir realus, kas atitinka būtinosios ginties sąlygas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo bylą nutraukti, esant aplinkybėms, dėl kurių procesas negalimas (BPK 3 str. 1 d. 9 p.).

Nuteistasis taip pat nurodo, kad nukentėjusiųjų E. V., A. D., liudytojų G. A., A. P. ir J. S. parodymai skiriasi nuo jo parodymų ir kelia abejonių dėl bylos aplinkybių. Liudytojai G. A., A. P. ir J. S. nematė, kad nukentėjusiajai A. D. į nosį buvo suduota būtent apelianto ranka. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nukentėjusiosios A. D. parodymai esminėse aplinkybėse kelia tam tikrų abejonių, o nukentėjusiojo E. V. parodymai yra beveik identiški A. D.. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusieji E. V. ir A. D. yra kartu partnerystėje gyvenantys bei bendrą ūkį vedantys asmenys. Be to, A. D. nuo galimo nusikaltimo nukentėjo būdama neblaivi, kas leidžia abejoti jos parodymais. Anot nuteistojo, pirmosios instancijos teismas nepašalino abejonių dėl to, kas trenkė A. D. į nosį, o kitų įrodymų, kurie patvirtintų minėtą aplinkybę, byloje nėra. Tokiu būdu A. D. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalų atlyginimo laikytinas nepagrįstu, jo klausimas turėtų būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Nukentėjusieji neturėjo teisės į nemokamų paslaugų teikimą, kadangi, kaip nustatyta byloje, jie vartojo alkoholinius gėrimus, todėl pirmosios instancijos teismas Vilniaus teritorinės ligonių kasos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinius ieškinius turėjo atmesti kaip nepagrįstus.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusioji A. D. ir jos atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusysis E. V. apeliacinio skundo klausimą paliko spręsti teismo nuožiūra.

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalyje

Nuteistasis apeliaciniame skunde neigia nesunkiai sutrikdęs E. V. sveikatą, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo jo veiką, kadangi yra BPK 3 str. 1 d. 9 p. numatyta aplinkybė (būtinoji gintis), dėl kurios procesas negalimas.

Vertinant šį apeliacinio skundo argumentą, pažymima, kad baudžiamoji byla gali būti nutraukta, tik nustačius Lietuvos Respublikos BPK 235 straipsnyje numatytus pagrindus, tai yra, esant BPK 3 straipsnio 1 dalyje numatytoms aplinkybėms, dėl kurių procesas negalimas, arba esant Lietuvos Respublikos BK 36 - 40 ir 93 straipsniuose numatytiems pagrindams atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nutraukti baudžiamąją bylą nėra pagrindo.

Tam, kad taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-467/2013, 2K-364/2014).

Pagal suformuotą teismų praktiką vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012, 2K-271/2014, Nr. 2K-326/2014).

Panaikinti šioje dalyje apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti nuteistojo T. Ž. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį taip pat nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrįstai grindė paties nuteistojo T. Ž. teisme duotais parodymais, kadangi jo prisipažinimą nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo E. V. sveikatą ir nurodytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes patvirtina nukentėjusiųjų A. D., E. V., liudytojos J. S. parodymai, specialisto išvada Nr. G 107/12(01) bei kiti rašytiniai įrodymai. Tai, kad nuteistasis T. Ž. apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje savo kaltę dėl šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos ėmė ginčyti, minėtos teismo išvados nepaneigia. Būtent, kaip matyti iš paties nuteistojo T. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, jis po E. V. jam suduoto smūgio kartu su E. V. atsistojo ir pradėjo grumtis. Jis sudavė smūgį E. V. ir pastarasis jam sudavė, po to jie trenkėsi į veidrodį ir nugriuvo. Tada mušėsi ant žemės. A. D. pradėjus šaukti dėl sužalotos nosies, muštynės staiga nutrūko (1 t., b.l. 99, 186, 187). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad T. Ž. pirmosios instancijos teismo posėdyje pripažino, kad jis E. V. sudavė smūgius (1 t., b.l. 186, 187). Nuteistojo parodymus patvirtina nukentėjusiųjų A. D., E. V., liudytojos J. S. parodymai, iš kurių matyti, kad po E. V. suduoto smūgio T. Ž. jie abu atsistojo nuo stalo ir pradėjo muštis (grumtis). Be to, nukentėjusysis E. V. teisme parodė, kad grumtynių metu jam su T. Ž. nugriuvus ant žemės, T. Ž. jam smūgiavo nuo 3 iki 5 smūgių į veidą (1 t., b.l. 183). Minėtų asmenų parodymus patvirtina ir 2012-01-13 specialisto išvada Nr. G 107/12(01) (1 t., b.l. 39-40), kurioje konstatuota, kad E. V. padarytas nosies kaulų lūžimas, paveikus kietu buku daiktu, galimai 2012-01-04, ir kad jam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taigi, byloje esančių įrodymų visuma (nuteistojo T. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, nukentėjusiųjų A. D., E. V., iš dalies liudytojo G. A., liudytojos J. S. parodymais) nustatyta, kad po T. Ž. pasakytų įžeidžiančių žodžių šventėje dalyvavusių merginų atžvilgiu E. V. sudavė T. Ž. antausį, po ko šie susigrūmė tarpusavyje. Apelianto teiginys, kad jis turėjo pagrindą gintis nuo tolimesnių E. V. veiksmų, kadangi pastarasis smūgiavo pirmas, atmetamas kaip nepagrįstas. Pastebėtina, jog tiek pirmos instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusysis E. V. tvirtino, jog jis antausį T. Ž. sudavė siekdamas jį nuraminti. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog nukentėjusysis E. V. po T. Ž. suduoto antausio ruošėsi dar kartą pavartoti prieš jį fizinį smurtą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje pripažino, kad nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu nukentėjusiojo veiksmai nebuvo tokie pavojingi ir intensyvūs, sukėlę realų ir akivaizdų pavojų nuteistojo sveikatai, dėl ko apeliantui būtų reikėję nuo jų gintis. Pabrėžtina, kad peržengti būtinosios ginties ribas yra įmanoma tik tada, kai būtinosios ginties situacija yra nepasibaigusi. Kaip matyti iš paties nuteistojo T. Ž. viso proceso metu duotų parodymų, jis po minėto jam nukentėjusiojo E. V. suduoto smūgio atsistojo nuo stalo ir pirmas sudavė smūgį nukentėjusiajam, tada prasidėjo grumtynės. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo smurtinių veiksmų pobūdį, nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmą, jam suduotų smūgių skaičių, jų lokalizaciją, daro išvadą, kad nuteistasis vadovavosi ne gynybos, bet puolimo tikslais, siekdamas tyčia sužaloti nukentėjusįjį dėl nukentėjusiojo jam suduoto antausio konflikto pradžioje. Apeliaciniame skunde nurodomi liudytojo G. A. parodymai, kad muštynių tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo E. V. metu jis bandė pastarąjį traukti į save nuo nuteistojo, jį pastūmė, bet šis išsilaikė ant kojų, todėl jis ir vėl pradėjo E. V. traukti, minėtos teismo išvados nepaneigia.

Įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju būtinosios ginties situacijos nebuvo, E. V. jokių BK 28 straipsnio prasme veiksmų, kuriuos būtų galima laikyti pavojingu kėsinimusi, nuo kurių T. Ž. būtų reikėję gintis, neatliko. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog T. Ž. veiksmai kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., kadangi jis tyčia sudavė nukentėjusiajam E. V. ne mažiau tris kartus kumščiu į veidą, dėl ko padarė jam nosies kaulų lūžimą, kuris vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, ir nebuvo sukelta BK 135 str. 1 d. nurodytų padarinių.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 139 straipsnio 1 dalyje

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p., teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytas taisykles. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neabejotinai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-44/2007, 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti).

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus dėl nuteistajam T. Ž. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 139 str. 1 d., apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje panaikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p.).

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį šioje dalyje grindė nukentėjusiųjų A. D., E. V. parodymais, iš dalies liudytojos J. S. parodymais, specialisto išvada bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Ikiteisminio tyrimo metu T. Ž. veiksmai sužalojus A. D. buvo kvalifikuojami kaip tyčiniai, tačiau pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, sprendė, kad T. Ž. dėl neatsargumo sudavė A. D. alkūne į nosį, dėl ko jai padarė nustatytus sužalojimus, kurie vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl nosies kaulų lūžimo sveikata sutrikdyta ilgiau kaip 10 dienų, ir nebuvo sukelta Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. nurodytų padarinių, ir nuteistojo veiką kvalifikavo kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo pagal BK 139 str. 1 d. Su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis teisėjų kolegija nesutinka.

Vertinant apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino abejonių, kas trenkė A. D. į nosį, o kitų šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų byloje nėra, pastebėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti kilusias abejones dėl nuteistojo T. Ž. kaltės pagal BK 139 str. 1 d. įrodytumo, atliko dalinį įrodymų tyrimą ir papildomai apklausė nuteistąjį T. Ž., nukentėjusiuosius A. D., E. V. ir liudytojus G. A., J. S..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis T. Ž., kaip ir ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu, nepripažino sudavęs smūgį A. D. į nosį. Tvirtino, kad grumtynių su nukentėjusiuoju E. V. metu jis nepastebėjo, jog A. D. buvo šalia, ir nežino, kuris iš jų jai smūgiavo. Be šių nuteistojo parodymų įvertinami ir tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų G. A. ir J. S. parodymai. Būtent, liudytojas G. A. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose parodė, kad tarp T. Ž. ir E. V. vykusių grumtynių metu nukentėjusioji A. D. stovėjo šalia, bandė juos išskirti. Šis liudytojas paaiškino, kad nematė, kas sudavė A. D. į veidą. Be to, aiškino, kad yra įsitikinęs, jog pastarajai smūgis į nosį buvo suduotas kumštimi, ir kad įvykio aplinkybes gerai atsimena. Iš liudytojos J. S. parodymų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose matyti, kad A. D. muštynių metu bandė išskirti T. Ž. su E. V. ir tuo metu gavo smūgį į veidą. Aiškino, kad ji smūgio nematė, A. D. buvo tarp T. Ž. ir E. V., lindo juos išskirti, kad nesimuštų. Be to, ji negalėjo pasakyti, nuo kurio konkrečiai asmens (T. Ž. ar E. V.) nukentėjusioji gavo smūgį, nes viskas įvyko labai greitai. Be to, ši liudytoja parodė, kad nežino, kuria rankos dalimi buvo suduotas smūgis nukentėjusiajai. Pastebėtina, kad ši liudytoja ir ikiteisminio tyrimo metu nenurodė konkretaus A. D. smūgį sudavusio asmens (1 t., b.l. 45). Taigi, nei vienas iš minėtų liudytojų konkrečiai nepatvirtino, kad smūgį nukentėjusiajai į nosį sudavė būtent T. Ž., abu vienareikšmiškai tvirtino, kad A. D. bandė išskirti besigrumiančius T. Ž. ir E. V. ir tuo metu gavo smūgį į nosį. Teisėjų kolegija, vertindama šių asmenų parodymus ir gretindama juos tarpusavyje bei su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, sprendžia, kad netikėti minėtais nuteistojo T. Ž., liudytojų G. A., J. S. parodymais nėra pagrindo, kadangi jie viso proceso metu buvo nuoseklūs, sutampa tarpusavyje bei atitinka faktines bylos aplinkybes. Priešinga išvada darytina dėl nukentėjusiųjų A. D. ir E. V. parodymų, tai yra šių asmenų parodymai laikytini neobjektyviais ir nepatikimais, kadangi yra prieštaraujantys ne tik tarpusavyje, bet ir byloje esančių įrodymų visumai, dėl ko jais remtis ir grįsti apkaltinamąjį nuosprendį T. Ž. atžvilgiu nėra pagrindo. Bylos medžiaga patvirtina, kad nukentėjusioji A. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog jai kartu su T. Ž. ir E. V. atsistojus nuo stalo, T. Ž. toliau pastaruosius įžeidinėdamas, pradėjo eiti arčiau jos. E. V. jį pastūmus, pastarasis priėjo prie jos ir alkūne sudavė jai į nosį. Gerai įsidėmėjo, kad į nosį sudavė būtent T. Ž.. E. V. pradėjo ją ginti ir tarp pastarųjų prasidėjo muštynės. Aiškino, kad ligoninėje jai buvo diagnozuotas nosies lūžis, po įvykio jai teko daryti nosies teisinimo operaciją, jai būtina daryti pakartotinę operaciją, kadangi negali gerai kvėpuoti. Be to, nosis liko kreiva, dėl ko reikės daryti ir plastinę operaciją, kuri preliminariai kainuos 9000 litų (1 t., b.l. 20). Bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusioji aiškino, kad jai, T. Ž. ir E. V. atsistojus nuo stalo ir kilus žodiniam konfliktui, ji gavo smūgį iš alkūnės į nosį. Tvirtino, kad šį smūgį, kai jie trise stovėjo išsidėstę trikampio forma, jai sudavė būtent T. Ž., ir kad niekas kitas jai suduoti smūgio negalėjo. Šį smūgį T. Ž. jai sudavė stovėdamas ir kalbėdamas, jis nesisukiojo. Ji rėkė, kad jai bėga kraujas, o vaikinai tuo metu pradėjo muštis. Vėliau aiškino, kad tiksliai neprisimena, ar bandė išskirti besimušančius, tačiau tvirtino labai gerai atsimenanti, kad gavo smūgį alkūne į nosį. Patvirtino, kad jai buvo atlikta nosies tiesinimo operacija, ir kad būtina antra operacija (1 t., b.l. 181-182). Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji taip pat tvirtino, kad žodinio konflikto metu ji iš T. Ž. alkūnės gavo į kairę nosies pusę ir tikrai matė, kad trenkė jis. Aiškino, kad paskui prasidėjo muštynės. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismui nukentėjusiosios A. D. parodymai esminėse aplinkybėse taip pat kėlė tam tikrų abejonių. Nukentėjusysis E. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad T. Ž., atsistojęs nuo stalo, žodinio konflikto metu sudavė A. D. alkūne per veidą. Po smūgio ji pasilenkė, jis pamatė kraują. Tada, norėdamas apginti A. D., pastūmė T. Ž., prasidėjo grumtynės (1 t., b.l. 34). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis E. V. tvirtino, kad, tarp jo ir T. Ž. prasidėjus konfliktui ir jiems kartu su A. D. atsistojus nuo stalo, T. Ž. buvo centre ir sudavė iš alkūnės A. D., po ko prasidėjo grumtynės. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis E. V. tvirtino, kad paties smūgio A. D. jis nematė. Suprato, kad pastarajai buvo suduota į nosį, nes pamatė, kad iš nosies bėga kraujas. Taigi, abu nukentėjusieji davė nenuoseklius parodymus bei nurodė įvykio aplinkybes, kurių nepagrindžia jokie kiti byloje esantys objektyvūs įrodymai. Priešingai nei nurodė nukentėjusieji, byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad nukentėjusiajai A. D. smūgis į nosį buvo suduotas ne tiesiogiai T. Ž. alkūne, bet grumtynių tarp T. Ž. ir E. V. metu, kai ji bandė išskirti besimušančiuosius. Be to, skirtingai nuo kitų aukščiau nurodytų asmenų parodymų, nukentėjusieji aiškino, kad grumtynės tarp T. Ž. ir A. D. prasidėjo po to, kai T. Ž. sudavė pastarajai smūgį iš alkūnės į nosį. Kaip minėta, tiek nuteistasis T. Ž., tiek liudytojai G. A. ir J. S. tapačiai parodė, kad tarp T. Ž. ir E. V. vykusios muštynės baigėsi tuo momentu, kai A. D. buvo suduotas smūgis į nosį ir ji pradėjo šaukti. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusioji A. D. duoda neobjektyvius parodymus ir dėl to, kad siekia, jog T. Ž. jai sumokėtų už reikalingą plastinę nosies operaciją, kurios preliminari kaina yra 9000 litų. Pastebėtina, kad šią aplinkybę nukentėjusioji patvirtino apeliacinės instancijos teisme. Esant paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija netiki nukentėjusiųjų A. D. bei E. V. parodymais ir jais nesivadovauja. Taigi, įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, kad T. Ž. dėl neatsargumo nesunkiai sutrikdė A. D. sveikatą.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012 ir kt.).

Įvertinusi visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad neįrodyta, jog T. Ž. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 139 straipsnio 1 dalyje, todėl jis išteisinamas (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Priėmus šioje dalyje išteisinamąjį nuosprendį, panaikinama skundžiamo nuosprendžio dalis dėl bausmių, paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas, subendrinimo BK 63 str. 1 d., 4 d., 65 str. pagrindu.

Be to, šioje dalyje priėmus išteisinamąjį nuosprendį BPK 303 str. 5 d. 2 p. pagrindu, skundžiamas nuosprendis panaikinamas ir civilinių ieškinių dalyje. Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 1 p. numatyta, kad, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Vadovaujantis šiomis Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, (duomenys neskelbtini) skyriaus, nukentėjusiosios A. D. civiliniai ieškiniai ir (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys dalyje dėl A. D. gydymo išlaidų 1608, 61 Lt sumai atmetami.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

nuteistojo T. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžio dalį, kuria T. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos 139 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: T. Ž. pagal Lietuvos Respublikos BK 139 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.);

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžio dalį:

1) kuria Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 65 str. pagrindu subendrintos šiuo nuosprendžiu T. Ž. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės;

2) kuria išspręsti (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) skyriaus ir nukentėjusiosios A. D. civilinių ieškinių klausimai, ir šią dalį išdėstyti taip:

(duomenys neskelbtini) skyriaus civilinį ieškinį atmesti (BPK 115 str. 3 d. 1 p.).

(duomenys neskelbtini) civilinį ieškinį dalyje dėl A. D. gydymo išlaidų atmesti (BPK 115 str. 3 d. 1 p.), paliekant šio ieškinio patenkinimą dalyje dėl E. V. gydymo išlaidų 394,09 Lt sumai, šią sumą priteisiant iš T. Ž. (duomenys neskelbtini) naudai.

Nukentėjusiosios A. D. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalų atlyginimo atmesti (BPK 115 str. 3 d. 1 p.).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.