Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Atsiliepimas

Atsakovai A. I. ir A. D. I. pateiktame atsiliepime (2 t., b.l. 36 – 47, 6 t., b.l. 75 - 84) prašė atmesti prokuratūros ieškinį toje dalyje, kurioje prašoma pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2006-01-16 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą su A. I.; ½ žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančios S.B. „(duomenys neskelbtini)“, 2010-06-21 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą su A. D.; ½ žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio S.B. „(duomenys neskelbtini)“, 2010-06-21 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą su V. V. (šiuo metu – D.); netaikyti restitucijos piniginiu ekvivalentu ir nepriteisti iš atsakovo 5 797 Lt valstybei. Taip pat ieškinį prašė atmesti kaip pateiktą praleidus terminą reikalavimams pareikšti.

Atsiliepime nurodė, kad A. I. vidaus reikalų sistemoje tarnauja nuo 1980-01-03. Jam sodo sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas 11,99 a.), esantis S.B. „(duomenys neskelbtini)“, buvo skirtas sodininkų bendrijos valdybos. Konkretūs žemės sklypai nariams buvo paskirti traukiant burtus. A. I. yra teisėtas sodo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) naudotojas nuo 1989 m. Nors žemėtvarkoje yra pradingę žemės sklypo privatizavimo dokumentai, patvirtinantys sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) suteikimo naudotis atsakovui faktą, tačiau tai nepaneigia to, kad buvo laikomasi įstatyminės tvarkos, skirstant sodo sklypus bendrijos nariams. Tai, kad atsakovo privatizacijos byloje trūksta dokumentų atsitiko ne dėl atsakovo kaltės, o dėl valdininkų netinkamo savo pareigų atlikimo. Pasak atsakovų, tinkamą žemės sklypo suteikimą A. I. ir jo naudojimosi sodo sklypu Nr. (duomenys neskelbtini) faktą patvirtina 1995-10-06 S.B. „(duomenys neskelbtini)“ pirmininko A. Ž. patvirtintas sodo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) planas ir išrašai apie mokesčių už žemės sklypą registracijos žurnalo už 1989 – 1991 m. Atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu žemės sklypas nebūtų buvęs teisėtai suteiktas atsakovui, nebūtų buvęs patvirtintas ir žemės sklypo planas. Taip pat nurodė, kad 1996 m. A. I. prašymas, adresuotas Vilniaus rajono savivaldybės valdybai, leisti privatizuoti 11,99 arų sodo sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) ir pareikštas noras likti bendrijos nariu bei pasižadėjimas laikytis bendrijos nuostatų patvirtina teisėto naudojimosi žemės sklypu faktą ir tai, jog žemės sklypas buvo suteiktas atsakovui, kaip sodininkų bendrijos nariui, atsižvelgiant į tuo metu galiojusius teisės aktus. Teigia, kad prokuroro teiginiai dėl teisės aktų pažeidimo privatizuojant sodo sklypą yra nemotyvuoti. Nurodo, kad prokuroras neginčija Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl sklypų skyrimo įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms“, taip pat valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties įregistravimo VĮ Registrų centre fakto, tad atsakovų nuomone, tai įrodo, jog ginčo sklypas buvo įsigytas teisėtai ir pagrįstai. Teigia, kad žemės sklypo suteikimo naudotis ir privatizavimo dokumentai buvo vertinami ir tvirtinami atsakingų institucijų, tad atsakovas A. I. laikytinas sąžiningu nekilnojamojo turto įgijėju (prokuroras nepateikė jokių duomenų apie atsakovo nesąžiningumą), iš kurio šis turtas negali būti išreikalautas; restitucija panaikinus valstybinės žemės pardavimo sandorius netaikytina. Be to, ginčo sodo sklypas 2010 m. yra perleistas D.; ieškovas pripažįsta ir tai, kad nėra duomenų apie naujų įgijėjų nesąžiningumą. Nurodė, kad valstybinės žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartys sudarytos Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsakymų pagrindu. Pažymėjo, kad nepanaikinus minėtų įsakymų, privatizacijos sandoriai laikytini teisėtais ir galiojančiais. Tuo tarpu prokuroras yra praleidęs ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą terminą šiems administraciniams aktams apskųsti, tad ieškovo reikalavimas turi būti atmestas ir dėl to, kad praleistas įstatymo nustatytas terminas.

Atsakovas V. O. pateiktame atsiliepime (2 t., b.l. 66 - 69) prašė ieškinį atmesti.

Atsiliepime nurodė, kad ginčo sandoris buvo sudarytas teisėtai, nepažeidžiant tuo metu galiojančių įstatymų, tad negali būti niekiniu. Jis žemės sklypą įsigijo teisėtu būdu, įsitikinęs, kad nėra kliūčių žemę privatizuoti, valstybės institucijoms pateikė visus reikiamus dokumentus, žemės privatizavimo metu jokių įstatymų pažeidimų nebuvo užfiksuota. Jis nuosavybės teises į ginčo sklypą įgijo sąžiningai, sandorio pagrindu, tad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalaujamas žemės sklypas. Tai, kad prokuroras neranda parduodamų žemės sklypų sąrašų, nereiškia, jog šie dokumentai neegzistavo. Mano, kad šiuo atveju taikytina ir ieškinio senatis.

Atsakovai A. P. ir A. P. pateiktame atsiliepime (2 t., b.l. 91, 6 t., b.l. 43) su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį dalyje dėl neteisėto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) įgijimo ir vėlesnio perleidimo tretiesiems asmenims atmesti.

Atsiliepime nurodė, kad jie yra sąžiningi ginčo sodo sklypo įgijėjai; jokių teisės aktų reikalavimų jie nepažeidė, tad iš jų negali būti paimtas sklypas. Taip pat nurodė, kad jiems pardavusi sklypą A. Č. irgi buvo sąžininga įgijėja, tad jiems nesuprantami prokuroro reikalavimai pripažinti negaliojančiu jų žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorį. Mano, kad byloje turėtų dalyvauti notarai, tvirtinę ginčijamą sandorį.

Atsakovas – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius, pateiktame atsiliepime (2 t., b.l. 96 – 100, 6 t., b.l. 41) sutiko su pareikštu ieškiniu.

Atsiliepime nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011-02-07 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta darbo grupė, kuri patikrino valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis ir privatizavimo teisėtumą S.B. „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini). Buvo nustatyti imperatyvus teisės aktų pažeidimai, t.y. atsakovams buvo parduoti žemės sklypai nesant dokumentų, patvirtinančių šių žemės sklypų teisės aktų nustatyta tvarka suteikimą asmenims naudotis. Tad 2011-07-13 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo kreiptasi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl viešo intereso gynimo. Taip pat nurodė kitus argumentus, kurie iš esmės yra analogiški prokuroro ieškinyje nurodytiems motyvams. Dar teigia, kad dokumento, kurio pagrindu S.B. „(duomenys neskelbtini)“ nariai (šioje byloje atsakovai) teisėtai naudojosi sodo sklypais, nėra, t.y. nėra įrodymų, jog žemės sklypai naudotojams suteikti ir naudotojų privatizuoti administracinių aktų pagrindu. Pažymėtina tai, kad sodo sklypai sodininkų bendrijos valdybos sprendimais suteikti bendrijų nariams ir naudotojams iki 1995-05-15, buvo prilyginami sklypams, suteiktiems teisės aktų nustatyta tvarka. Tuo tarpu S.B. „(duomenys neskelbtini)“ valdyba tik 1995-07-20 ir vėliau priėmė sprendimus suteikti sodo sklypus bendrijos nariams ir leido juos privatizuoti. Tačiau pagal tuo metu galiojusius ir šiuo metu galiojančius teisės aktus sodininkų bendrijos ir jų valdymo organai neturėjo ir neturi teisės disponuoti valstybine žeme, suteikiant asmenims naudotis valstybinės žemės sklypus ir leisti juos privatizuoti. Tad Vilniaus apskrities viršininko įsakymai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas. Taigi, valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartys, sudarytos apskrities viršininko įsakymų pagrindu, turėtų būti pripažintos negaliojančiomis; tuo pačiu turėtų būti taikyta restitucija (CK 1.80 str.).

Atsakovai A. K., E. Ž., A. R., A. Č., V. Č., A. J., R. A., L. S. Š., V. K., R. S., S. N., A. V. ir A. Ž. pateiktame atsiliepime (2 t., b.l. 103 – 114, 6 t., b.l. 34 - 38) su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti dalyje, kuri susijusi su jų teisėmis; taip pat prašė atmesti kaip pateiktą praleidus terminą reikalavimams pareikšti.

Atsiliepime nurodė, kad sodininkų bendrijų įteisinimas ir žemės sklypų joms paskyrimas priklausė miestų ir rajonų vykdomųjų komitetų kompetencijai, o nariams žemės sklypus bendrijoje galėjo paskirstyti bendrijos valdyba; tai pripažįsta ir prokuroras. Nesutinka su prokuroro teiginiu, kad nėra dokumentų, patvirtinančių žemės sklypų S.B. „(duomenys neskelbtini)“ suteikimą atsakovams teisės aktų nustatyta tvarka. Teigia, kad prokuroras ieškinyje neteisingai aiškina bei tarpusavyje painioja žemės sklypų sodininkų bendrijoje skyrimą ir pardavimą reglamentuojančias teisės normas. Nurodo, kad žemės sklypai sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ atsakovams buvo suteikti naudoti ir naudotojų privatizuoti nepažeidžiant to meto teisės aktais nustatytos tvarkos. Atsakovai, siekdami tapti bendrijos nariais, teikė prašymus S.B. „(duomenys neskelbtini)“ valdybai, kuri, vadovaudamasi Sodininkų bendrijos laikinųjų pavyzdinių įstatų 16 punktu, skirstė žemės sklypus bendrijos narių naudojimui. Žemės privatizavimo dokumentuose yra sukaupti atsakovų prašymai ir bendrijos valdybos pažymos bei protokolai, kurių pagrindu atsakovai buvo priimti bendrijos nariais ir jiems skirti konkretūs žemės sklypai. Vėliau siekdami išsipirkti naudojamus žemės sklypus, atsakovai tinkamai įvykdė Sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo tvarkos metodinių nurodymų reikalavimus – pateikė prašymus bendrijos valdybai, Vilniaus apskrities viršininko administracija, įvertinusi pateiktus dokumentus, priėmė įsakymus, kurių pagrindu buvo sudarytos valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartys. Šios aplinkybės paneigia prokuroro išvadą, kad neva nėra įrodymų, jog žemės sklypai naudotojams buvo suteikti ir privatizuoti administracinių aktų pagrindu. Atsakovai nurodė, kad prokuroras pateikė teismui Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-10-21 potvarkį Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl sodų pardavimo“, kuriuo Vilniaus rajono valdyba nusprendė parduoti žemės sklypus sodininkams bendrijose pagal prie potvarkio pateiktus priedėlius. Potvarkio priedėlis privatizavimo dokumentuose nebuvo rastas. Šia aplinkybe remiasi prokuroras, nepagrįstai teigdamas, kad nesant minėto priedėlio, žemės sklypų išpirkimo teisėtumo neįmanoma įrodyti. Atsakovai mano, kad minėto potvarkio priedėlis (Nr. 15) negali būti vertinamas kaip vienintelis ir esminę reikšmę nustatant privatizavimo teisėtumą turintis įrodymas. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios (CPK 185 str. 2 d.). Teigia, kad byloje yra pateikta kitų tas pačias aplinkybes galinčių patvirtinti duomenų – sodininkų bendrijos narių prašymai, valdybos nutarimai, protokolai, pažymos, kurie yra pakankami konstatuoti, jog valstybiniai žemės sklypai buvo perleisti teisėtai. Be to, ieškinyje nemotyvuojama, kaip konkrečiai pasireiškė teisės aktų pažeidimai, bei kodėl šių teisės aktų normos gali būti imperatyvios. Teigia, kad prokuroras neginčija Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989-05-11 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl sklypų skyrimo įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms“, taip pat S.B. „(duomenys neskelbtini)“ valdybos nutarimų, kurių pagrindu buvo suteikti sklypai naudotis atsakovams. Būtent šie dokumentai buvo pagrindas Vilniaus apskrities viršininko įsakymams dėl žemės sklypų pardavimo priimti bei sudaryti valstybinės žemės pardavimo sandorius. Esant teisėtiems ir galiojantiems jų sudarymo pagrindams, teisiškai neįmanomas ginčijamų dokumentų panaikinimas. Be to, žemės sklypų suteikimo naudoti ir privatizavimo dokumentai buvo vertinami ir tvirtinami atsakingų valstybės ir savivaldybės institucijų, tad atsakovai laikytini sąžiningais nekilnojamojo turto įgijėjais, iš kurių šis turtas negali būti išreikalautas, o restitucija panaikinus valstybinės žemės pardavimo sandorius yra netaikytina. Mano, kad prokuroras, pareikšdamas ieškinį šioje byloje, neturėjo teisės ginti viešojo intereso; tą galėjo padaryti pati Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Taip pat pažymėjo, kad, kol nepanaikinti Vilniaus apskrities viršininko įsakymai dėl ginčo žemės sklypų pardavimo, privatizacijos sandoriai laikytini teisėtais ir galiojančiais. Tuo tarpu administraciniams aktams apskųsti yra praleistas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodytas 1 mėnesio terminas, tad atsakovų sudarytos valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartys paliktinos galioti, o ieškinio reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti ir pateikti praleidus įstatyme numatytą terminą reikalavimams pareikšti. Atsakovai pirminiame atsiliepime taip pat kelia rūšinio teismingumo klausimą. Paskesniame atsiliepime dar nurodė, kad prokuroro pareiškime dėl ieškinio dalyko pakeitimo nėra pateikiami patikslintų reikalavimo sumų motyvai, nors tokią pareigą ieškovas turi. Taip pat nepateikti motyvai, kodėl iš E. Ž. prašoma taikyti restituciją, jei atsakovė – E. Ž., yra sąžininga įgijėja.

Atsakovai A. P. T. ir J. T. pateiktame atsiliepime (2 t., b.l. 139 - 142) prašė ieškinį jų atžvilgiu atmesti.

Atsiliepime nurodė, kad 2000-06-22 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu A.P. T. vardu S.B. „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise registruotas 0.1025 ha sodo sklypas. 2012-04-18 dovanojimo sutartimi A.P. T. minėtą žemės sklypą padovanojo sūnui – J. T.. Taip pat nurodė, kad A.P. T. iš varžytinių 1997-09-01 įsigijo 9,92 aro sodo sklypą su ūkiniu pastatu, esančius S.B. „(duomenys neskelbtini)“, kurie anksčiau priklausė B. V. L.. Teigia, kad 1997-09-01 turto pardavimo iš varžytinių aktas nenuginčytas, prokuroras jo neginčija, tad jis yra galiojantis; juo labiau, kad ginčyti šiam aktui yra praleistas ieškinio senaties terminas. Atsakovas, varžytinėse įsigijęs minėtą turtą, 1997-09-02 kreipėsi į S.B. „(duomenys neskelbtini)“ dėl narystės bendrijoje, pateikė pareiškimą priimti jį į bendrijos narius; į minėtą bendriją atsakovas buvo priimtas. Tad atsakovas teisėtai, pagrįstai, nepertraukiamai nuo 1997-09-02 valdė sodų bendrijos žemės sklypą. Akcentavo, kad sodo statiniai galėjo būti parduodami iš varžytinių, o atsakovas turėjo teisę įsigyti sodo statinius ir bendra tvarka tapti sodo bendrijos nariu ir privatizuoti sodo žemės sklypą. Tiek sodo sklypo naudotojas, tiek narystė sodininkų bendrijoje galėjo kisti ir kito, nepriklausomai nuo institucijų sprendimų. Tad teisėtai besinaudojantis sodo sklypu asmuo turėjo teisę sodo sklypą privatizuoti. Atsakovai negali būti atsakingi už atitinkamų institucijų tarnautojų prarastus dokumentus. Atsakovai savo atsikirtimus grindžia ir LR Konstitucija bei Konstitucinio Teismo jurisprudencija dėl teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, kurie yra neatsiejami nuo teisinės valstybės principo. Taip pat atsakovai nurodo, kad yra praleistas 10 metų ieškinio senaties terminas; prašo taikyti ieškinio senatį. Be to, pažymėjo, kad, jeigu yra dingę, neišsaugoti dokumentai, sąlygojantys atsakovo teisę į žemės sklypo privatizaciją, ieškovas turi galimybę patikrinti ir nustatyti kitas, konkretų faktą patvirtinančias aplinkybes, o ne formaliai nurodyti dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo – nėra sprendimo priedo, ir daryti išvadą, jog konkretus asmuo dešimtmečiais valdantis sodo sklypą neturi teisės į sklypo privatizaciją. Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis yra dvišalis sandoris ir žemės reformos procese negali būti lyginamas su nuosavybės teisių atkūrimu.

Atsakovai A. D. ir V. D. pateiktame atsiliepime (2 t., b.l. 152 - 156) prašė prokuratūros ieškinį dalyje dėl 2010-06-21 pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos su atsakovais A. I. ir A.D. I., panaikinimo atmesti; spręsti klausimą dėl ieškinio senaties taikymo.

Atsiliepime nurodė, kad atsakovai 2010-06-21 pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu įsigijo 0.1199 ha žemės sklypą, esantį S.B. „(duomenys neskelbtini)“. Minėtas sklypas 2010-06-30 sutartinės hipotekos lakštu buvo įkeistas bankui pagal kreditavimo sutartį. Minėtame sklype yra gautas statybą leidžiantis dokumentas ir jame statomas vienbutis gyvenamasis namas; jis registruotas VĮ Registrų centre kaip nebaigtas statyti (baigtumas 9 proc.); šiai dienai investicijos į minėtą pastatą sudaro 160 000 Lt. Teigia, kad jie yra sąžiningi įgijėjai, tad restitucija jų atžvilgiu negali būti taikoma. Kitų teisėtų ir akivaizdžių pagrindų, kodėl prokuratūros pareikštu reikalavimu turėtų būti panaikintas sąžiningas asmenų sudarytas sandoris – 2010-06-21 pirkimo – pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), nėra bei ieškovas neįrodo. Atsakovai, vadovaudamiesi teisinių santykių stabilumo, teisėtų lūkesčių, teisinio apibrėžtumo principais, mano, kad šiuo atveju turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl ieškinio senaties taikymo.

Atsakovė L. N. pateiktame atsiliepime (3 t., b.l. 92 - 103) prašė atmesti ieškinį toje dalyje, kuri susijusi su jos teisėmis; netaikyti restitucijos.

Atsiliepime iš esmės nurodė analogiškus motyvus kaip ir atsakovai I. savo atsiliepime.

Atsakovas P. K. pateiktame atsiliepime (3 t., b.l. 124 - 129) prašė prokuratūros ieškinį atmesti.

Atsiliepime nurodė, kad fiziniams asmenims mėgėjiško sodo teritorijoje ne aukciono būdu (kas aktualu ir nagrinėjamam ginčui) gali būti parduodami žemės sklypai, kurie suteikti teisės aktų nustatyta tvarka (bendrijos nariams), taip pat kiti mėgėjiško sodo teritorijoje esantys ir įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu naudojami valstybinės žemės sklypai (jų naudotojams). P. K. žemės sklypas S.B. „(duomenys neskelbtini)“ buvo suteiktas nepažeidžiant nustatytą tvarką; atsakovas buvo žemės sklypo naudotoju, tad naudojamo sodo sklypo pirkimo – pardavimo sutartis su P. K. buvo sudaryta visiškai pagrįstai. Be to, atkreipia dėmesį, kad ieškiniu ieškovas net neginčija, jog parduodant atsakovui sodo sklypą buvo nesilaikyta tuo metu galiojusios sodo sklypų pardavimo tvarkos. Vienintelis argumentas, kurio pagrindu ieškovas grindžia reikalavimus, yra tai, kad neišliko Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-10-21 potvarkio Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl sodų pardavimo“ originalas ir jo 15 priedas, kuriame buvo nurodytas S.B. „(duomenys neskelbtini)“ parduodamų žemės sklypų sąrašas. Tačiau atsakovo manymu, ieškovo surinktų dokumentų pakanka išvadai, jog sodo sklypas P. K. buvo suteiktas teisėtai, nepažeidžiant tuo metu galiojusių įstatymų; tad vien formalus pagrindas – sąrašo nebuvimas, atsižvelgiant į tai, kad sodininkų bendrijos atstovai patvirtino tokių dokumentų egzistavimo faktą, nepatvirtina, jog sodo sklypas atsakovui P. K. buvo suteiktas ir parduotas neteisėtai. Atsakovas taip pat nesutinka su restitucijos taikymu. Nuo sutarčių sudarymo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas. Per šį laikotarpį iš esmės pasikeitė teisinių santykių reguliavimas bei turto vertė. Nagrinėjamu atveju, iš esmės pasikeitus visuomeninei padėčiai, restitucijos taikymas paneigtų teisingą atlyginimo už įsigytą žemės sklypą kompensavimo dydį, bei prieštarautų imperatyvioms įstatymo nuostatoms, turint omenyje tai, kad pačios institucijos veiksmuose yra neteisėtumo faktas. Be to, ginčo šalių grąžinimas į pradinę padėtį būtų neproporcinga priemonė, kuri galėtų pažeisti suinteresuotų asmenų teises į teisinį apibrėžtumą.

Atsakovas S. B. pateiktame atsiliepime (3 t., b.l. 175 - 176) prašė bylą perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Atsiliepime nurodė, kad ginče vyrauja administraciniai teisiniai santykiai, tad visa byla turi būti nagrinėjama Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Teigė, kad pareiga dėl dokumentų saugojimo be reikalo užkraunama atsakovams, kai tokią pareigą saugoti dokumentus turi būtent viešojo administravimo institucijos. Mano, kad yra praleistas ABTĮ 33 straipsnyje nustatytas apskundimo terminas.

Atsakovas V. J. pateiktame atsiliepime (6 t., b.l. 47 - 54) prašė ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros ieškinį atmesti.

Atsiliepime nurodė, kad ieškovas neginčija, jog ieškinyje nurodomų žemės sklypų privatizavimo teisinis pagrindas yra Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-10-21 potvarkis Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl sodų pardavimo“, tačiau nei ieškovas, nei Nacionalinė žemės tarnyba archyvuose negali rasti šio pagrindo sudėtinės dalies – 15 priedo, t.y. S.B. „(duomenys neskelbtini)“ parduodamų žemės sklypų sąrašo. Taip pat teigia, kad ieškovas nenurodė jokio teisinio pagrindo – imperatyvios įstatymo nuostatos, kurios pagrindu VAVA priimtas sprendimas ir atsakovo sudaryta sutartis galėtų būti pripažinta negaliojančia. Teigia, kad minėtas 1992 m. potvarkis ir VAVA sprendimas sudaryti valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį su atsakovu šiuo metu yra galiojantys (jie nenuginčyti), tad galiojant sandorio sudarymo teisiniam pagrindui, sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu. Apskritai imperatyvios teisės normos pažeidimas šioje byloje negali būti nustatytas. Aplinkybė, kad ieškovas nerado 1992-10-21 potvarkio priedo, savaime negali būti preziumuojama, jog šis teisės aktas (potvarkis) yra negaliojantis (be to, šio potvarkio ieškovas ir neginčija). Nėra jokių įrodymų, kad nurodomas potvarkis buvo priimtas pažeidžiant jo priėmimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Be to, atsakovas negali būti atsakingas už valstybės institucijų pareigą tinkamai archyvuoti individualius teisės aktus ir juos išsaugoti. Atsakovas taip pat teigia, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senatį. Reikalavimams pripažinti niekinį sandorį negaliojančiu, priešingai nei teigiama ieškinyje, senatis irgi yra taikoma. Ieškovo reikalavimas yra visiškai nesuderinamas su jokiais teisinio stabilumo ir teisėtų lūkesčių principais; šiems principams užtikrinti turi būti taikoma ieškinio senatis. Atsakovas dėl viešojo intereso gynimo nurodė, kad ieškinio senaties instituto taikymas šioje byloje formuoja didesnį viešojo intereso apsaugos poreikį, nei ketinimai paneigti atsakovų nuosavybės teises.

Trečiasis asmuo I. B. pateiktame atsiliepime (3 t., b.l. 121 - 123) su ieškiniu kategoriškai nesutiko, prašė jį atmesti.

Atsiliepime nurodė, kad sklypą jos šeima įsigijo 1998 m. pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Iki skyrybų ir turto padalinimo tai buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Po skyrybų, t.y. 2002 m., minėtas sklypas atiteko I. B.. Žeme naudojosi daugiau negu 16 metų (senatis). Jos teritorijoje pastatytas gyvenamasis namas, įrengti vandentiekio ir kanalizacijos įrengimai, pasodintas sodas, iškastas tvenkinys, yra šiltnamis ir kiti kiemo įrenginiai. Per šį laikotarpį jokių pretenzijų dėl žemės įsigijimo ir jos naudojimo nebuvo. Ji yra teisėta sklypo įgijėja. Žemės pirkimo sutarčių revizija bandoma atimti iš jos ir kt. sodininkų įsigytą nuosavybę, dirbtinai dangstantis viešuoju interesu. Teigia, kad prokuroras ir Nacionalinė žemės tarnyba remiasi netinkamais teisės aktais, kurie įsigaliojo vėliau negu buvo sudaryta ginčijama pirkimo – pardavimo sutartis. Nurodė, kad sodo sklypas suteiktas galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka, visi su privatizavimu susiję dokumentai buvo patikrinti atitinkamų institucijų ir pareigūnų. Bet kokių atveju tiek ji, tiek ir kiti sodininkai yra sąžiningi įgijėjai, tad jie laikytini teisėtais savininkais. Ypač atkreipia dėmesį, kad Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 2 punkto pakeitimas (2003 m. gruodžio 18 d.) patvirtina ir įrodo, jog sodininkų bendrijų valdyboms buvo suteikta teisė skirti bendrijos nariams žemės sklypus bendrijos teritorijoje.

Trečiasis asmuo S.B. „(duomenys neskelbtini)“ pateiktame atsiliepime (3 t., b.l. 148 - 155) prašė prokuratūros ieškinį atmesti; taikyti ieškinio senatį.

Pateiktame atsiliepime iš esmės nurodė analogiškus argumentais kaip ir atsakovai A. K., E. Ž., A. R., A. Č. ir kt., kuriems atstovauja adv. A.Tursas. Papildomai iš esmės nurodė tik tai, kad 2012-10-06 vykusio sodininkų bendrijos išplėstinio valdybos posėdžio metu buvo svarstyti valdybos posėdžių protokolų, kuriuose įforminta sodininkų bendrijos narių priėmimo sodininkų bendrijos nariais nuo žemės sklypų suteikimo pradžios, kitų narystę įrodančių dokumentų surinkimo klausimai; šis protokolas pateikiamas teismui. Taip pat 2013-01-31 sodininkų bendrijos valdybos posėdyje akcentuota, kad dėl prastos pirmojo sodininkų bendrijos pirmininko R. B. veiklos išsaugant to laikotarpio dokumentus, yra dingę valdybos posėdžių protokolai bei kiti dokumentai, išlikusios tik buhalterinės knygos, pagal kuriose darytus įrašus apie mokesčių mokėjimą galima nustatyti nuo kurių metų konkretus asmuo priklausė S.B. „(duomenys neskelbtini)“; šis protokolas irgi pateikiamas teismui.

Trečiasis asmuo AB DNB bankas pateiktame atsiliepime (6 t., b.l. 114) prašė atmesti ieškinio reikalavimus, pareikštus bankui įkeisto turto atžvilgiu.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija pateiktame atsiliepime (6 t., b.l. 180 - 181) prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

Atsiliepime nurodė, kad savivaldybei neaišku, kodėl žemės sklypai piliečiams S.B. „(duomenys neskelbtini)“ buvo suteikti be jokio teisinio pagrindo; kaip tai galėjo atsitikti. Be to, nuo nurodytų dokumentų išdavimo praėjo apie 20 m., t.y. suėjo senaties terminas. Pažymėjo, kad LR Vyriausybės 1991-10-04 nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) be kita ko Vilniaus rajono teritorijoje buvo įvestas tiesioginis Lietuvos Respublikos Vyriausybės valdymas; buvo paskirtas LR Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus rajonui ir jo administracija. Tad už jų veiksmus Vilniaus rajono savivaldybės administracija negali atsakyti. Tuo metu žemėtvarkos veikloje vyravo chaosas, darbuotojų kaita. Galimai darbuotojai neperdavė į archyvą ir neišsaugojo visų dokumentų. Vilniaus rajono savivaldybės administracija neprieštarautų, kad ieškovo prašymas būtų patenkintas tik jeigu teisminio nagrinėjimo metu bus įrodyta, jog ir piliečiai, sodininkų bendrijos nariai, nesilaikė įstatymų, padarė pažeidimų.

Atsiliepimas

Atsakovai V. M. ir A. M. atsiliepimo nepateikė, tačiau pateikė rašytinius paaiškinimus (6 t., b.l. 151 - 157).

Atsiliepimas

Atsakovų A. P. T. ir J. T. atstovė adv. V.Žukienė su ieškiniu nesutiko, palaikė atsiliepime išsakytus argumentus.

Atsiliepimas

Atsakovai A. Čeponienė, V. Č. ir jų atstovas adv. A.Tursas (adv. A.Tursas taip pat atstovauja A. K., A. R. ir kt.) su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti; palaikė atsiliepimuose išdėstytus argumentus.

Atsakovų A. D. ir V. D. atstovas adv. padėjėjas A.T. Parulis su ieškiniu taip pat nesutiko.

Atsakovo A. I. atstovas adv. padėjėjas T.Juonys prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Trečiojo asmens I. B. atstovė adv. M.Gušauskienė su ieškiniu nesutiko, palaikė atsiliepime išsakytą poziciją.