Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Artūro Driuko ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų P. M. ir J. M. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-797-71/2010 pagal ieškovų P. M. ir J. M. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Finoila“, dalyvaujant trečiajam asmeniui D. I. individualiai įmonei „Daivaja“, dėl skolos dydžio nustatymo ir delspinigių dydžio sumažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2010 m. balandžio 28 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškinį patenkino iš dalies, sumažino išieškomų iš ieškovų pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2008 m. lapkričio 25 d. nutartį delspinigių dydį iki 10 965 Lt. Nurodė, kad ieškovai yra pareiškę ieškinį, kuriuo prašė atsakovo reikalaujamą 236 300 Lt delspinigių sumą sumažinti iki 3 004,11 Lt. Teismas pažymėjo, kad 2006 m. rugpjūčio 9 d. paskolos sutartimi ir skolos perleidimo sutartimi už laiku negrąžintą skolą numatyti skirtingo dydžio delspinigiai. Pagal paskolos sutarties 5 punktą – vieno procento dydžio delspinigiai nuo negrąžintos sumos už kiekvieną praleistą dieną, o pagal skolos perleidimo sutarties 6 punktą - 0,01 procentą delspinigių nuo negrąžintos sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Teismas sprendė, kad paskolos sutartyje numatytos 1 procento delspinigiai nuo negrąžintos sumos už kiekvieną praleistą dieną per metus 360 procentų ir yra aiškiai per didelės ir prieštarauja ne tik minėtų teisės aktų nuostatoms, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai. Teismo nuomone, šalys nėra sutartyse konkrečiai susitarusios dėl mokamų delspinigių dydžio, nes pateiktose sutartyse numatyti delspinigių dydžiai yra skirtingi. Todėl, atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 1K-058 yra nustatyti 0,05 procentų dydžio delspinigiai ir vadovaudamasis CK 1.5 straipsniu, teismas pripažino esant pagrindą sumažinti delspinigių dydį iki 10 965 litų. Kadangi ieškinyje nėra pareikštas prašymas dėl sprendimo vykdymo išdėstymo, o ieškovų atstovas į teismo posėdį neatvyko, neatvykimo svarbių priežasčių nenurodė, todėl teismas vadovavosi ieškinio pareiškime išdėstytais reikalavimais bei atsižvelgė į tai, kad ieškovai paskutinį mokėjimą atsakovui atliko 2007 m. spalio 30 d. (teismas sprendė, kad nuo to momento ieškovai pažeidinėjo atsakovo teisę atgauti skolą). Ieškovų atstovas A. M. , ieškovų vardu pateikė teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriuo prašė panaikinti šį sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Pareiškime nurodė, kad teismas netenkino ieškovų atstovo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir nepriėmė ieškovų patikslinto ieškinio. Nurodė, kad nesupranta ar tai sprendimas priimtas už akių ar tai yra būtent tikrasis sprendimas. Taip pat nurodo, kad teismas sprendimą už akių gali priimti tik atvykusios šalies prašymu, o teismo sprendime nėra nurodyta, kad atsakovas prašė priimti sprendimą už akių, todėl mano, kad teismas tokį sprendimą priėmė savo iniciatyva. Teismas, priimdamas sprendimą ir nustatydamas delspinigių dydį, nesivadovavo civilinio kodekso normomis, kuriomis buvo remtasi teikiant pirminį ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Priimti sprendimą už akių šioje byloje nebuvo jokio pagrindo, todėl skundžiama nutartimi jis nepagrįstai nebuvo panaikintas. Sprendimo už akių priėmimo priežastis nėra niekaip susijusi su ieškovų ar jų atstovo piktnaudžiavimu savo procesinėmis teisėmis ar bylos vilkinimu, nes nagrinėjamu atveju sprendimas už akių buvo priimtas dėl ieškovų atstovo advokato A. M. aplaidumo. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, sprendimo už akių priėmimo institutas nėra teisinė sankcija teismo posėdyje nedalyvaujančiai šaliai, o tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad ieškovai savo teisėmis naudojosi sąžiningai, jomis nepiktnaudžiavo. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, gavęs patikslintą ieškinį ir manydamas, kad patikslinto ieškinio nepriims, galėjo susisiekti su ieškovų advokatu ir informuoti apie savo ketinimus. Parengiamojo posėdžio esmė – sudaryti sąlygas, kad byla būtų išnagrinėta jau pirmame teismo posėdyje. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. kovo 5 d. sprendime buvo nurodęs, jog byla grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes nebuvo ištirta ieškovų valia ir ketinimai sudarant ginčo sutartis. Todėl, atsižvelgdami į tai, ieškovai patikslintu ieškiniu pateikė visiškai suformuluotus ieškinio dalyką ir pagrindą. Atsisakydamas priimti patikslintą ieškinį ir priimdamas sprendimą už akių, teismas pažeidė CPK 42 ir 141 straipsnių, 265 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas, skaičiuodamas delspinigius, nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. 1K-058, kuris buvo išleistas vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 99 straipsniu ir kuris nustato delspinigių dydį mokestiniuose teisiniuose santykiuose. Teismas neįsigilino į skolos perleidimo sutarties 2 punktą, kuriame nurodyta, jog ieškovai įsipareigoja su atsakovu sudaryti naują paskolos sutartį, kurioje būtų nustatyta perimtos trečiojo asmens skolos atsakovui grąžinimo tvarka ir terminai. Todėl teismas turėjo vadovautis perleidimo sutartyje nustatytu 0,01 proc. delspinigių dydžiu ir delspinigius sumažinti iki 2 193 Lt.

Teismas turėjo teisę priimti sprendimą už akių, nes buvo tam įstatyme nustatytos sąlygos. Teismas nesprendė šalių piktnaudžiavimo savo teisėmis klausimo, o tik nustatė sąlygas, būtinas sprendimui už akių priimti. Patikslinto ieškinio priėmimo klausimo teismas negalėjo spręsti iš anksto ir iki teismo posėdžio pranešti apie tai ieškovų atstovui (CPK 21 str.). Teismas, nustatęs, kad patikslinto ieškinio priėmimas užvilkins bylos nagrinėjimą, pagrįstai atsisakė šį patikslinimą priimti (CPK 141 str. 1 d.) Kadangi byloje nėra įrodymų, kad panaikinus sprendimą už akių ir atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės būtų galima priimti kitokį sprendimą, ieškovų atskirasis skundas negali būti tenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Sprendimo už akių priėmimas – tai ginčų civilinėje byloje išsprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių be svarbių priežasčių procese elgiantis pasyviai, kitos šalies prašymu teismas priima sprendimą už akių byloje pateiktų įrodymų pagrindu. Sprendimo už akių instituto tikslas – išplėsti asmenų subjektinių teisių teisminės gynybos ir dispozityvumo principo ribas, taip pat užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis bei nustatyti šalies pasyvaus elgesio civiliniame procese padarinius. Tuo siekiama skatinti šalis rūpintis proceso eiga, greitu ir ekonomišku bylos išnagrinėjimu, laiku ir rūpestingai pateikti savo poziciją teismui, sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis, nevilkinti proceso.

Sprendimo už akių priėmimo sąlygos įtvirtintos Civilinio proceso kodekso 285 straipsnyje. Sprendimas už akių gali būti priimamas, kai į teismo posėdį neatvyksta viena iš proceso šalių, esant šioms sąlygoms: jeigu šaliai, kuri neatvyko į teismo posėdį, yra tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą; kai iš neatvykusios šalies nėra gautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, kuriame nurodomos ir pagrindžiamos neatvykimo į teismo posėdį priežastys, kurias teismas pripažįsta svarbiomis; kai atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių.

CPK 288 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos dvi sąlygos, kurioms esant, teismas panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą iš esmės. Pirma - konstatavus, kad šalis į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių, apie kurias negalėjo teismui pranešti. Antra – šalies pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodyti įrodymai gali turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantai neįrodė nė vienos iš minėtų sąlygų buvimo.

Ieškovai neneigė, jog į teismo posėdį nei jie, nei jų atstovas neatvyko nesant svarbių priežasčių, tačiau pabrėžė, kad į teismo posėdį neatvyko ne dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, o dėl ieškovų atstovo advokato A. M. aplaidumo. Apeliantų nuomone, dėl jų atstovo kaltės jie neturėtų patirti neigiamų pasekmių.

Aplinkybė, kad apeliantai, jų teigimu, anksčiau nepiktnaudžiavo savo teisėmis, teisėjų kolegijos nuomone, savaime neeliminuoja galimybės teismui priimti sprendimą už akių. Be to, pažymėtina, kad šalys neprivalo dalyvauti teismo posėdyje ir gali vesti bylą per atstovus ar prašyti teismą bylą išnagrinėti joms ir jų atstovams nedalyvaujant. Tačiau CPK 7 straipsnio 2 dalyje, 42 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta ir bendroji šalių pareiga procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai, rūpintis kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, laiku pateikti teismui argumentus bei įrodymus ir panašiai. Kaip minėta, CPK 51 straipsnis numato, kad šalys gali savo bylas vesti patys ar per atstovus. Šalys, nusprendusios vesti bylą su advokato pagalba, pačios pasirenka savo atstovą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovus nagrinėjamoje byloje atstovavo advokatas A. M. , sutartis su šiuo advokatu buvo sudaryta 2009 m. sausio 5 d. (t. 1, b. l. 23). Taigi, ieškovai savo teise bylą vesti per atstovą naudojosi nuo pat ieškinio padavimo dienos ir byloje nėra duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog ieškovai būtų abejoję savo atstovo kompetencija ir veiklumu ar nepritarę kokiems nors šio atstovo veiksmams. CPK 246 straipsnio 1 dalis įpareigoja šalis ir jų atstovus, negalinčius atvykti į teismo posėdį dėl objektyvių priežasčių, apie tai informuoti teismą iš anksto iki teismo posėdžio pradžios, pateikiant teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir neatvykimą pateisinančius dokumentus. Taigi, pagrindinis principas, leidžiantis šaliai išvengti neigiamų procesinių teisinių padarinių jai (šaliai) neatvykus į teismo posėdį, yra pareiga laiku informuoti teismą apie nedalyvavimą teismo posėdyje. Nustatyta, kad ieškovų atstovas apie teismo posėdį buvo informuotas tinkamai, teismo šaukimo pažyma patvirtina, kad šaukimas advokato kontoroje įteiktas 2010 m. kovo 29 d., t. y. likus beveik mėnesiui iki numatyto teismo posėdžio dienos (t. 2, b. l. 33), tačiau apie negalėjimą atvykti į teismo posėdį advokatas neinformavo, patikslintą ieškinį pateikė tik teismo posėdžio dieną. Taip pat pateikė prašymą atidėti teismo posėdį, kuriame nurodė, kad paskirtame teismo posėdyje byla negalės būti nagrinėjama, nes, priėmus patikslintą ieškinį, kuriuo ieškovai keičia ieškinio dalyką ir pagrindą, atsakovams turi būti suteiktas terminas atsiliepimams pateikti; ieškovų atstovas taip pat pažymėjo, kad 2010 m. balandžio 28 d. turi dalyvauti kitame teismo posėdyje. Visų pirma, pažymėtina, kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovų atstovas nepateikė neatvykimą į teismo posėdį pateisinančių įrodymų (pvz., šaukimo į kito teismo posėdį). Antra, teismas sprendžia priimti ar nepriimti patikslintą ieškinį ir ieškovų atstovas bei patys ieškovai, neturėdami teismo sprendimo dėl pateikto procesinio dokumento priėmimo, neturėjo pagrindo būti įsitikinę, kad teismo posėdis bus atidėtas. Trečia, teismas, nusprendęs atsisakyti priimti ieškinį, neturėjo pagrindo atidėti bylos nagrinėjimo, todėl, prašant atsakovui, pagrįstai priėmė sprendimą už akių (CPK 185 str.).

Pagal CPK 141 straipsnį ieškinio dalyką arba pagrindą ieškovas gali pakeisti tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Bylai sugrįžus iš apeliacinės instancijos, teisėjo rezoliucija buvo paskirtas, priešingai nei teigia apeliantai, ne parengiamasis teismo posėdis, o teismo posėdis, šaukimai byloje dalyvaujantiems asmenims taip pat išsiųsti ne į parengiamąjį teismo posėdį, o į teismo posėdį (t. 2, b. l. 28, 30-36). Atkreiptinas dėmesys, kad CPK 141 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas gali atsisakyti tenkinti pareiškimą dėl ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimo (nagrinėjamu atveju, kaip nurodo ieškovų atstovas (t. 2, b. l. 42), buvo keičiamas ir dalykas, ir pagrindas), jeigu tai užvilkintų bylos nagrinėjimą, o ieškovui buvo paskirtas terminas visiškai suformuluoti ieškinio dalyką ir ieškinio pagrindą, ir šis galėjo remtis pareiškime nurodytomis aplinkybėmis. Iš bylos medžiagos akivaizdu, jog vertinant pradinį ieškovų reikalavimą bei faktinį pagrindą su patikslintu 2010 m. birželio 28 d. ieškiniu, darytina išvada, kad pastarasis ieškinys pagal jo reikalavimus ir išdėstytas aplinkybes gali būti laikomas iš esmės nauju, o ne patikslintu ieškiniu, nes jame prašoma pripažinti negaliojančiomis perleidimo ir paskolos sutartis, nors jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas iš ieškovų atsakovui UAB ,,Finoila“ priteisi 129 000 Lt skolos. Todėl buvo pagrindas konstatuoti, jog tokio ieškinio pateikimas būtų užvilkinęs bylos nagrinėjimą. Juo labiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pirminis ieškinys jau buvo nagrinėjamas tiek pirmojoje instancijoje, tiek apeliacine tvarka. Taigi ieškovai turėjo visas galimybes realizuoti savo teises dėl ieškinio pagrindo ir dalyko tikslinimo.

Kaip minėta, teismas turi teisę panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės tik nustatęs CPK 287 straipsnio 2 dalies 3-4 punktuose nurodytas aplinkybes. Todėl teismas, nagrinėdamas prašymą dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo, turi įvertinti ir šalies argumentus bei įrodymus, susijusius su teismo sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu. Remiantis CPK 285 straipsnio 2 dalimi, priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą. Apeliantai teigia, kad teismas neįsigilino į skolos perleidimo sutarties 2 punktą, į kurį atsižvelgdamas teismas turėjo vadovautis perleidimo sutartyje nustatytu 0,01 proc. delspinigių dydžiu ir delspinigius sumažinti iki 2 193 Lt, be to, teismas neturėjo teisės taikyti Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1K-058. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek perleidimo sutartis (t. 2, b. l. 12), tiek paskolos sutartis (t. 2, b. l. 13) buvo pateiktos į bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant ieškovų apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo, t. y. pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą už akių, į šias sutartis turėjo galimybę atsižvelgti ir atsižvelgė, nustatydamas, kad šalys šiose sutartyse patvirtino dvejopas sąlygas, susijusias su delspinigių skaičiavimu. Remdamasis šia aplinkybe bei atsižvelgdamas į šalių interesų pusiausvyrą, teismas iš ieškovų atsakovui priteistiną delspinigių sumą sumažino iki 10 965 Lt. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jeigu netesybos aiškiai per didelės ar neprotingos, jų dydis turi būti sumažintas iki tokios sumos, kuri padengtų nukentėjusios šalies nuostolius (2005 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2005; 2002 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-721/2002; 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1125/2003; 2002 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1085/2002; 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003). Todėl ieškovams neįrodžius, jog teismo priteista delspinigių suma per didelė, t. y. byloje nesant įrodymų, patvirtinančių, kad panaikinus sprendimą už akių ir atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės būtų galima priimti kitokį sprendimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su minėtais atskirojo skundo argumentais.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, pateikdamas pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nenurodė aplinkybių bei jas pagrindžiančių rašytinių įrodymų, kurie galėtų turėti įtakos teismo sprendimo, priimto už akių, teisėtumui ir pagrįstumui, bei įrodymų, kurie patvirtintų, kad teismo sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas (CPK 288 str. 4 d.). Tokių duomenų apeliantai nepateikė ir Apeliaciniam teismui (CPK 314, 338, 185, 178 str.).

Atsakovas UAB ,,Finoila“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau įrodymų, jog tokių išlaidų apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl nėra pagrindo tenkinti minėto atsakovo prašymo (CPK 98 str. 1 d.).

Dėl išdėstyto nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 329 str., 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.