Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (pirmininkaujanti ir pranešėja) ir Romano Klišausko,

atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

2025 m. sausio 8 d. teismo posėdyje žodinio proceso tvarka Zoom vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 24S229667 teisėtumo ir pagrįstumo.

Netenkinus reikalavimo panaikinti Sprendimą, pareiškėjas prašo sumažinti uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (kartu ir dėl įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) terminą iki minimalaus 6 mėnesių.

Valstybės sienos apsaugos tarnyba 2024 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. 24S229667 nusprendė: 1) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Uzbekistaną; 2) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 24 mėn. nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; 3) įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegija, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 24 mėnesius nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Tarnybos Sprendime nurodyta, kad Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis Įstatymo 126 str. 1 d. 1 p., įvertinus tai, kad pareiškėjas, būdamas neteisėtai Lietuvos Respublikoje, neįvykdė kito Tarnybos, t. y. 2024 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo, kuriuo jis buvo įpareigotas iki 2024 m. rugsėjo 29 d. savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Uzbekistaną. Šengeno erdvėje pareiškėjas buvo neteisėtai ir tokiais savo sąmoningais veiksmais Lietuvos Respublikoje toliau gyveno turėdamas panaikintą leidimą laikinai gyventi, tuo pažeidė Įstatymo 39 str. 3 d. nuostatas.

Atsižvelgus į Įstatymo 128 str. 1 d. nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nebuvo nustatyta (pareiškėjas savo skunde tokių priežasčių taip pat nenurodė) UTPĮ 130 str. 1 ir 2 d. nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, buvo priimtas skundžiamas Sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Šioje byloje reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra taikytos.

Pareiškėjas turi Uzbekistano Respublikos piliečio pasą Nr. FA4527667, galiojantį iki 2031-12-10, asmens identifikavimo kortelę Nr. AD1229094, galiojančią iki 2032-04-04, ir vairuotojo pažymėjimą Nr. AF4896768, galiojantį iki 2032-04-06.

Bylos duomenimis nustatyta, jog 2024 m. rugsėjo 30 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnai, vykdydami neteisėtos migracijos stebėseną ir kontrolę ir bendradarbiaudami su Kriminalinės žvalgybos pareigūnais, Trakų Vokės gatvėje, Vilniaus mieste patikrino pareiškėją, kuris Lietuvos migracinės informacinės sistemos MIGRIS duomenimis Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, nes leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu yra panaikintas, ir Tarnybos 2024 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu asmuo įpareigotas iki 2024 m. rugsėjo 29 d. savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Uzbekistaną. Pareiškėjas minėto sprendimo neįvykdė ir iš Lietuvos Respublikos neišvyko.

Pareiškėjas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 113 str. 2 d., ir 114 str. 1 d., Tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūno sprendimu 2024 m. rugsėjo 30 d. buvo sulaikytas ne ilgiau kaip 48 val., Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2024 m. spalio 2 d. sprendimu jo atžvilgiu taikė alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigojimą elektroninių ryšių priemonėmis kiekvieną trečiadienį nuo 8.00 val. iki 17.00 val. pranešti Tarnybai apie savo buvimo vietą, iki 2025 m. sausio 1 d.

Lietuvos Respublikos įstatymas ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ iš esmės nustato tik sprendimų dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos priėmimo pagrindus bei sprendimus priimančias institucijas, o detalesnę šios procedūros tvarką paveda nustatyti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui (Įstatymo 127 str. 7 d.). Vykdydamas šį Įstatymo leidėjo pavedimą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras patvirtino sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo 3 tvarkos aprašą, 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Vidaus reikalų ministro 2019-06-27 įsakymo Nr. 1V-589 redakcija) (toliau – Aprašas). Aprašo 48 p. nustatyta, kad sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos priima Tarnyba Įstatymo 126 str. 1 d. nustatytais pagrindais. Remiantis šiomis nuostatomis, akivaizdu, kad teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos priimančiai institucijai, t. y. Tarnybai, diskrecijos teisės priimti ar nepriimti tokio sprendimo. Be to, Įstatymo 126 str. nuostatų analizė leidžia teigti apie formalų pagrindų dėl užsieniečių išsiuntimo nustatymą. Pastaroji aplinkybė aiškiai atsispindi Aprašo 56 p., kurioje numatyta, kad dokumentai dėl užsieniečio išsiuntimo turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo užsieniečio asmens tapatybės bei pilietybės ar fakto, kad yra Įstatymo 126 straipsnyje nustatytas užsieniečio išsiuntimo pagrindas, nustatymo dienos, išnagrinėja surinktus dokumentus ir priima pagrįstą sprendimą dėl išsiuntimo.

Nagrinėjamu atveju Tarnyba, nustačiusi, jog pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje neteisėtai, nes 2024 m. rugpjūčio 2 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje bei nustatė, kad duomenys, kuriuos pateikė užsienietis neatitinka tikrovės, su juo nebuvo pasirašyta darbo sutartis. Pažymėtina, jog pareiškėjas šių argumentų nenuginčijo ir nepateikė svarių priežasčių, todėl Tarnybos pareigūnai privalėjo priimti Sprendimą. Tarnyba, priimdama Sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, atliko jos kompetencijai priskiriamus ir privalomus veiksmus.

Pagal Įstatymo 130 str. 1 d. draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Minėtos aplinkybės Sprendimo priėmimo metu nebuvo nustatytos.

Pareiškėjo teiginiai, kad Tarnyba piktnaudžiauja diskrecijos teise, dėl ko buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir argumentai, kad skundžiamas Sprendimas yra per griežtas yra neapgrįsti jokiais duomenimis, todėl atmestini. Atmestini ir teiginiai, jog Tarnyba piktnaudžiauja savo diskrecijos teise, siekdama pareiškėjo neįleisti į Lietuvos Respublikos teritoriją ar į kitą Europos Sąjungos šalį tiksliai nenurodant kokiu pagrindu. Pažymėtina, kad Skundžiamame sprendime apskritai nėra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo įleidimo/neįleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją, kadangi prieš priimat ginčijamą Sprendimą pareiškėjas jau gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Pareiškėjas skunde prašo teismo įpareigoti skundžiamą Sprendimą priėmusią instituciją paaiškinti, kodėl leidimas laikinai gyventi panaikinamas. Pažymėtina, jog Tarnyba skundžiamu Sprendimu nesprendė klausimų, susijusių su leidimo laikinai gyventi panaikinimu, o tik konstatavo faktą, jog Migracijos departamentas 2024 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjo atžvilgiu priėmė tokį sprendimą.

Pareiškėjas teigia, kad Tarnyba nevertino pareiškėjo individualios situacijos. Pažymėtina, kad vertinant užsieniečio šeimyninius, socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, visų pirma, nustatomas tokių ryšių buvimo faktas, įvertinama jų trukmė bei pasekmės, atsirandančios nutraukus tuos ryšius. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikoje jis nėra sukūręs šeimos, neturi vaikų ar kitų artimų giminaičių, todėl konstatuotina, kad su Lietuvos Respublika jo nesieja ilgalaikiai šeimyniniai ryšiai. Pareiškėjo darbiniai santykiai Lietuvoje truko pakankamai trumpą laikotarpį (apie 12 mėn.), todėl konstatuotina, jog pareiškėją su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai ekonominiai, socialiniai ryšiai. Užsieniečių apklausos lape, atsakydamas į klausimus, pareiškėjas nurodė, kad pageidauja sugrįžti į kilmės valstybę.

Pareiškėjo skundo argumentai dėl grėsmės nacionaliniam saugumui, lūkesčiai dėl teisinės valstybės, teisės laisvai judėti, pažeidimai (ne)padaryti Lietuvos Respublikoje nėra reikšmingi nagrinėjamu atveju, kadangi tai nėra ginčo klausimas. Šiuo atveju pareiškėjas yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, kadangi jis nebeatitiko buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų, neįvykdė Tarnybos 2024 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo dėl grąžinimo ir savanoriškai neišvyko iš Šengeno valstybių narių teritorijos, ir tai, kad jis elgėsi nepakankamai rūpestingai, kadangi Šengeno valstybių teritorijoje neteisėtai gyveno.

Pareiškėjas skunde prašo, jog netenkinus jo reikalavimo panaikinti skundžiamą Sprendimą, sumažinti uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukti įspėjimą į Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo atvykti ir joje apsigyventi terminą iki šešių mėnesių.

Dėl asmens duomenų išbraukimo iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, Nacionalinio sąrašo Sprendimų sutrumpinti draudimo atvykti laikotarpį ar išbraukti duomenis apie užsienietį iš nepageidaujamų asmenų sąrašo priėmimą reglamentuoja Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Kriterijų tvarka), taip pat Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės).

Institucija, prieš priimdama sprendimą dėl sprendimo sutrumpinti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukti duomenis apie užsienietį iš Sąrašo, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgti į Kriterijų tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, iš esmės institucija turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir esamų aplinkybių visetą.

Taisyklių 28.1 papunktyje nustatyta, kad duomenys apie užsienietį, kuriam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką Įstatymo 133 str. 2 d. nustatytu pagrindu, gali būti išbraukiami iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo arba sutrumpintas draudimo šiam užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikas sprendimą priėmusios institucijos sprendimu, jeigu yra pateikiamas motyvuotas užsieniečio prašymas. Kriterijų tvarkos 50.2. punkte numatyta, kad jeigu paaiškėja Kriterijų tvarkos II skyriuje nurodytos aplinkybės (buvusios ar naujai paaiškėjusios), kurios nebuvo vertinamos priimant sprendimą uždrausti atvykti, tai draudimo atvykti laikotarpio nustatymo klausimas svarstomas pakartotinai.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių argumentų, kuriais remiantis jo atžvilgiu taikomo draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis turi būti sutrumpinimas iki šešių mėnesių, o tik apsiribojo teisės aktų bei jose esančių normų išdėstymu bei subjektyviu jų vertinimu.

Valdžios institucijos, kurioms Įstatymo leidėjas suteikė kompetenciją spręsti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką klausimus, gali taikyti tiek ilgesnį (iki 5 metų), tiek trumpesnį nei Kriterijų tvarkoje įtvirtintą užsieniečio uždraudimą atvykti Lietuvos Respubliką terminą, jei įvertinus turimus duomenis bei Kriterijų tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga. Šiuo individualiu atveju, priimdama ginčijamą Sprendimą, Tarnyba nenustatė jokio (-ų) pagrindo (-ų) taikyti pareiškėjui ilgesnį ar trumpesnį, nei Kriterijų tvarkoje nustatytą dviejų metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

Šengeno informacinė sistema (SIS) – tai plačiausiai naudojama ir didžiausia Europos saugumo ir sienų valdymo informacinė mainų sistema. Tarp Šengeno šalių Europoje nesant vidaus sienų, SIS atsveria sienų kontrolės būtinybę ir yra sėkmingiausia ES ir Šengeno asocijuotųjų šalių bendradarbiavimo priemonė sienų, imigracijos, policijos, muitinių ir teisminių institucijų klausimais. Nuo 2023-03-07 pradėjus veikti Šengeno informacinės sistemos (SIS) atnaujintam modeliui, kuris suteiks galimybę užtikrinti papildomų perspėjimų, duomenų įrašymą, užtikrinti efektyvesnį informacijos keitimąsi tarp Šengeno šalių, bei užtikrins geresnį duomenų apsikeitimą dėl dingusių, pažeidžiamų asmenų apsaugos, užtikrins neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo kontrolę ir prisidės prie kovos prieš nusikaltimus ir terorizmo grėsmes, užtikrins patikimesnį migracijos procesų valdymą. Dėl minėtų aplinkybių buvo priimta bendra visoms Europos Sąjungos valstybės narėms Europos Sąjungos tarybos komisijos rekomendacija, pagal kurią visais atvejais, nustačius trečiosios šalies piliečiui draudimą atvykti į vienos valstybės narės teritoriją, turi būti įkeltas įspėjimas į SIS dėl draudimo tokiam asmeniui atvykti ir gyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų 4 Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) teritorijoje, vienas iš tokio įspėjimo tikslų – užtikrinti neteisėtai esančių trečiųjų šalių grąžinimo kontrolę ir piktnaudžiavimą Europos Sąjungos migracine sistema.

Pagal Taisyklių 12 punktą, Tarnybai priėmus sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priimamas kartu su sprendimu išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos. Vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, duomenis iš Nacionalinio sąrašo teikiami Centrinei antrosios kartos Šengeno sistemai, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 straipsnio nustatytus pagrindus. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą ir 2 dalies c punktą valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, ir atitinkamai yra priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, ir tokį draudimą ar perspėjimą pateikė, nes trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.

Pažymėtina, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jos teritoriją ir gyvenimą pripažįstama tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti užsieniečiui laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pareiškėjas turi teisę ginti savo interesus ir įgyvendinti savo procedūrines teises, tačiau jo teisės negali būti priešpriešinamos valstybės interesams. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijoje Rec(2000)15 pažymima, kad bet kokiomis sąlygomis valstybė turi teisę išsiųsti migrantą, jei jis kelia grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešai tvarkai.

Kaip jau minėta, pareiškėjas, prašydamas sumažinti uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukti įspėjimą į Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo atvykti ir joje apsigyventi terminą iki šešių mėnesių, nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas Tarnybos nustatytą terminą sutrumpinti. Lietuvos Respublikos visuomenės interesas yra svarbesnis nei užsienio piliečio interesas gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-12-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).

Užsieniečių apklausos lape, atsakydamas į klausimus, pareiškėjas nurodė, kad pageidauja sugrįžti į kilmės valstybę. Iš Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. spalio 2 d. sprendimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A20-413-617/2024 matyti, jog S. M. teismo posėdžio metu nurodė, jog jis nori, kad kuo greičiau būtų išsiųstas į kilmės šalį, kur gyvena jo šeima; iš Lietuvos Respublikos jis neišvyko, nes buvo suklaidintas advokato, kuris nurodė, kad yra pateiktas prašymas teismui ir todėl jam išvykti nereikia. Nagrinėjant šią administracinę bylą, pareiškėjas nurodė analogiškas aplinkybes, kad nori savanoriškai grįžti į kilmės šalį. Pažymėtina, jog nuo Tarnybos 2024 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo priėmimo praėjo pakankamai daug laiko (beveik 5 mėn.), tačiau pareiškėjas savanoriškai neišvyko į Uzbekistaną.

Šiuo atveju pareiškėjas yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, kadangi jis nebeatitiko buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų, neįvykdė Tarnybos 2024 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo, kuriuo jis buvo įpareigotas iki 2024 m. rugsėjo 29 d. savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Uzbekistaną ir savanoriškai neišvyko iš Šengeno valstybių narių teritorijos, ir tai, kad jis elgėsi nepakankamai rūpestingai, nes Šengeno valstybių teritorijoje neteisėtai gyveno, jis ir ateityje gali siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Šengeno informacinę sistemą ir joje apsigyventi. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo duomenis nuspręsta iš Nacionalinio sąrašo teikti Šengeno informacinei sistemai.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą sumažinti uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukti įspėjimą į Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo atvykti ir joje apsigyventi terminą iki šešių mėnesių.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Atsižvelgiant į nurodytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, konstatuotina, kad skundžiamas Sprendimas priimtas tinkamai išnagrinėjus faktinę pareiškėjo situaciją, yra pagrįstas tinkamai pritaikius teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo jo naikinti ar keisti, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Šalys procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011, administracinė byla Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. M. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.