Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (pranešėjas), Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė) ir Albinos Rimdeikaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Daugiabučių namų savininkų bendrijos Marių g. 60A apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-3413-752/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Melvilus“ ieškinį atsakovei Daugiabučių namų savininkų bendrijai Marių 60A dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Šalys 2012 m. rugsėjo 25 d. sudarė Rangos sutartį Nr. RDK-12.03, pagal kurią ieškovė (rangovas) UAB „Melvilus“ įsipareigojo patiekti atsakovei (užsakovui) DNSB Marių 60A (toliau ir Bendrijai) vandens šildymo katilinei reikalingą įrangą ir atlikti jos montavimo, paleidimo derinimo ir pridavimo Valstybinei energetikos inspekcijai (VEI) darbus, kurių bendra vertė 122 899,70 Lt (su PVM), o atsakovė – atsiskaityti už atliktus darbus sutartyje nustatyta tvarka. Pasak ieškovės, ji tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus, sutartimi sulygtus darbus atliko, dujų įrenginį bei su juo susijusias medžiagas patiekė, įrenginys veikia, atsakovė juo naudojasi, jokių pretenzijų nuo naudojimosi įrenginiu pradžios dėl atliktų darbų kokybės ir/ar kainos nereiškė, skolą už atliktus darbus, nors ir vėluodama, mokėjo, tačiau iki galo neatsiskaitė ir liko skolinga 15 949,70 Lt. Todėl ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir dokumentinio proceso tvarka prašė priteisti iš atsakovės 15 949,70 Lt skolą, 713,84 Lt delspinigius, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamam ginčui spręsti aktualūs yra teisės normų, reglamentuojančių rangos sutartimi atliktų darbų perdavimą ir priėmimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo bei taikymo klausimai.

Rangos sutarties esmė yra ta, kad viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti (CK 6.664 str. 1 d.). Darbų perdavimas vykdomas laikantis CK 6.662 straipsnyje įtvirtintos atliktų darbų perdavimo ir priėmimo tvarkos. Bendroji taisyklė yra ta, kad darbų perdavimas ir priėmimas įforminamas aktu, kuris laikomas dviejų šalių suderintos valios išraiška (dvišalis sandoris), sukuriantis šalims atitinkamas teises ir pareigas (CK 6.662 str. 1 d.). Jeigu viena iš šalių atsisako pasirašyti aktą, jį gali pasirašyti kita šalis (CK 6.694 str. 4 d.). Teismas, spręsdamas dėl to, ar pagal rangos sutartį darbai buvo atlikti ir perduoti, ir nustatęs, jog užsakovas nepasirašė darbų perdavimo-priėmimo akto, turi nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą: priežastis, dėl kurių užsakovas atsisakė pasirašyti ir priimti atliktus darbus, ar atlikti statybos darbai nebuvo perduoti vienašališkai, ar užsakovas nėra faktiškai priėmęs darbų ir jais nesinaudoja ir pan. Jeigu rangovo atlikti darbai yra netinkamos kokybės, tai neatleidžia užsakovo nuo pareigos atliktus darbus priimti. Tačiau pažymėtina ir tai, kad šalių teisių apsaugą turi lemti ne tai, įvyko ar ne darbų priėmimas-perdavimas įstatymų nustatyta tvarka, bet vertinama, ar užsakovas tikrai nustatė darbų rezultato trūkumus, tai padarė per protingą terminą, bet ne ilgesnį kaip dveji metai nuo darbų rezultato faktinio naudojimo pradžios (CK 6.666 straipsnio 2 dalis), ir ar mokėjimų už atliktus darbus sustabdymas pagal prigimtį bei apimtis atitinka kurį nors iš CK 6.665 straipsnyje nustatytų rangovo teisių gynimo būdų. Pagal CK 6.665 straipsnio 1 dalį, jeigu darbai atlikti nukrypstant nuo sutarties sąlygų, dėl kurių darbų rezultatas negali būti naudojamas pagal sutartyje nurodytą paskirtį arba pablogėja jo naudojimo pagal sutartyje nurodytą paskirtį galimybės (sąlygos), o jeigu paskirtis sutartyje nenurodyta, - pagal normalią paskirtį, tai užsakovas savo pasirinkimu turi teisę, jei įstatymas ar sutartis nenumato ko kita, reikalauti iš rangovo: 1) neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą; 2) atitinkamai sumažinti darbų kainą; 3) atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo numatyta sutartyje. Tokią teisę jis gali realizuoti ne tik ieškinio (priešieškinio) forma, bet ir kitais leistinais procesiniais dokumentais (pvz., atsiliepimu į ieškinį). Atsakovai savo nesutikimo su ieškiniu argumentus iš esmės grindžia CK 6.665 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu, todėl teismui tenka pareiga patikrinti, ar užsakovas (atsakovė) tokia teise naudojasi teisėtai ir pagrįstai.

CK 6.684 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad rangovas privalo vykdyti statybos darbus pagal normatyvinių statybos dokumentų nustatytus reikalavimus ir sutartį (sutarties dokumentus), kurioje nustatyta darbų kaina bei statinio (darbų) kokybės reikalavimai.

Bylos duomenimis, šalys 2012 m. rugsėjo 25 d. sudarė Rangos sutartį Nr. RDK-12.03., pagal kurią ieškovė (rangovas) įsipareigojo iki 2012 m. lapkričio 12 d. patiekti atsakovei (užsakovui) vandens šildymo katilinei reikalingą įrangą ir atlikti jos montavimo, paleidimo derinimo ir pridavimo Valstybinei energetikos inspekcijai (VEI) darbus bei iki 2013 m. balandžio 30 d. atlikti galutinį katilinės įrangos ir jos automatikos suderinimą, o atsakovė – iki 2013 m. gegužės mėn. sumokėti ieškovei už atliktus darbus 122 899,70 Lt (su PVM) sutarties 2.1, 2.2, 2.3, 2.4 punktuose nustatyta tvarka ir terminais (b. l. 10-12). Sutartimi numatytus darbus ieškovė įsipareigojo atlikti pagal užsakovo (atsakovės) pateiktą techninį projektą ir sutarties priedą Nr. 1 (sutarties 3.1 punktas, b. l. 13-15, 55).

Byloje nėra ginčo, kad atsakovė darbus pagal 2013 m. gegužės 7 d. priėmimo-perdavimo aktą priėmė, tačiau atsisako sumokėti ieškovei ieškiniu reikalaujamą sumą remdamasi CK 6.665 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytais savo teisių gynimo būdais (b. l. 48-52, 56).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis iš esmės dviem ieškovės į bylą pateiktais įrodymais, t. y. 2012 metų lapkričio 2 d., lapkričio 5 d. ir lapkričio 21 d. VEI pažymomis (b. l. 67-69) ir Sutarties priedu Nr. 1 (b. l. 13-15), ieškovės argumentus dėl darbų kokybės pripažino pagrįstais ir konstatavo, kad atsakovė leistinais įrodymais neįrodė savo prieštaravimų pagrindo bei pažymėjo, kad atsakovė dėl trūkumų pašalinimo ar darbų kainos sumažinimo nei ikiteismine, nei teismine tvarka nesikreipė, be to, šioje byloje (dokumentiniame procese) atsakovė neturi procesinės teisės reikšti savarankiškus reikalavimus. Taigi, galima spręsti, kad teismas suteikė atsakovei galimybę ginti savo tariamai pažeistas teises atskiroje byloje.

Su tokiu įrodymų vertinimu ir teisės aiškinimu teisėjų kolegija nesutinka. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 str.). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Taigi ieškovei tenka pareiga įrodyti, kad jis atliko darbus pagal Sutarties reikalavimus, o atsakovė - kad šie reikalavimai buvo pažeisti ir darbų trūkumų apimtis pinigine jų išraiška. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis).

Aprašomojoje sprendimo dalyje teismas nustatė, kad atsakovė kaip trūkumus nurodė tokius ieškovės neatliktus (netinkamai atliktus) darbus: 1) vietoje projekte numatytų dviejų šildymo sistemos membraninių išsiplėtimo indų 2 x 35 1 = 70 1, įrengtas vienas, kurio talpa 50 1; 2) vietoje prie vandens šildytuvų pagal projektą numatytų dviejų membraninių išsiplėtimo indų 2 x 80 1 = 160 t, įrengti 2 x 24 1 = 48 1; 3) nesumontuota pagal projektą numatytas vandens minkštinimo įrenginys, kurio našumas 1.8 ms/h; 4) neįrengtas pagal projektą numatytas minimalią temperatūrą palaikantis šilumos prietaisas; 5) vietoje projekte numatytų trijų šviestuvų įrengti du. Nesumontuotas evakuacijos krypties šviestuvas; 6) neįrengtos/nesutvarkytos pagal projektą katilinės grindys; 7) nesumontuotas pagal projektą numatytas trieigis bronzinis maišymo vožtuvas Rpl ½ šildymo sistemai, maišytuvo pavara; 8) nesumontuota pagal projektą numatyta vidaus buitinė nuotakynė F1 bei nuotekų perpumpavimo mini įrenginys; 9) patalpos nesutvarkytos pagal joms keliamus atsparumo ugniai reikalavimus; 10) šildymo sistemoje (stovuose, radiatoriuose) pastoviai girdimas spragsėjimas, kuriuos grindė techninio projekto duomenimis (sutarties 3.1 punktas). Kaip teisingai nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas dėl šių įrodymų nepasisakė, jų (ne)pagrįstumo atskirai neanalizavo, dėl ko yra pagrindas išvadai, kad ieškinio pagrįstumo klausimas buvo sprendžiamas iš esmės remiantis ieškovės pateiktais argumentais ir įrodymais, kas sudaro pagrindą konstatuoti, kad tokiu būdu buvo pažeistos aukščiau aptartos įrodinėjimo procesą reglamentuojančios taisyklės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisiškai klaidinga yra ir kita teismo išvada, kuria teismas sprendė, kad dokumentiniame procese atsakovė negalėjo reikšti savarankiškų reikalavimų, nes tokia išvada prieštarauja CPK 430 straipsnio 4 dalies nuostatai (2011-06-21 įstatymo Nr. XI-1480 redakcija). Be to, minėta, kad tokio pobūdžio bylose atsakovė savo atsikirtimus (prieštaravimus) gali reikšti ne tik pasinaudodama priešieškinio institutu, bet nurodydama juos ir kituose procesiniuose dokumentuose (pvz., atsiliepimuose į ieškinį). Nepakankant duomenų atsakovo prašymui išspręsti, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Iš teismo posėdžio protokolų matyti, kad teismas tokia teise nepasinaudojo, o 2014 m. gegužės 12 d. teismo posėdyje nurodydamas, kad priešieškinis dokumentinio proceso tvarka negalimas, nepagrįstai užkirto atsakovei kelią teikti tokį procesinį dokumentą teismui ir spręsti ginčą vienoje byloje (b. l. 90-91).

Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų ir netinkamo jų taikymo byla galėjo būti išnagrinėta neteisingai. Šių pažeidimų taisymas apeliacinės instancijos teisme reikštų faktinį bylos nagrinėjimą iš esmės, nes teismas turėtų rinkti naujus įrodymus, sudaryti galimybę atsakovei reikšti byloje priešieškinį ir atlikti kitus procesinius veiksmus, kuriuos pagal kompetenciją įgaliotas spręsti pirmosios instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, ir vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, atsisako priimti atsakovės 2014 m. lapkričio 6 d. prašymus dėl įrodymų prijungimo, kadangi jų prijungimo klausimą turėtų spręsti pirmosios instancijos teismas.

Remdamasi nurodytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad paminėti procesinės teisės normų pažeidimai sudaro pagrindą apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. galutinį sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teismas palieką nespręstą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. galutinį sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.