Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-523-370/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-10-14
Bylos Nr.: e2A-523-370/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00428-2014-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Danguolė Martinavičienė, Danutė Milašienė
Ieškovas: V. Š.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „HOMBURG MERKURIJUS“

Kategorijos

2.5.2.1Netesybos
2.5.8.4Preliminarioji sutartis

Civilinė byla Nr. e2A-523-370/2015 (S)Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00428-2014-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.2.1; 2.5.8.4.; 3.3.1.11

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3766-450/2015 pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „HOMBURG MERKURIJUS“ dėl preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir baudos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas 2014 m. vasario 21 d. kreipėsi į teismą prašydamas nutraukti su atsakovu 2012 m. balandžio 5 d. sudarytą preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), priteisti iš atsakovo 500 000 Lt baudos, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal Sutartį atsakovas įsipareigojo žemės sklype (duomenys neskelbtini), pastatyti ir perleisti ieškovui už Sutartyje nurodytą kainą apie 100 kv. m bendro ploto butą. Ieškovas įsipareigojo nupirkti butą Sutartyje numatytomis sąlygomis. Šalys Sutarties 3 punkte susitarė, kad pagrindinė buto pirkimo–pardavimo sutartis bus sudaryta ne vėliau kaip 2014 m. birželio 30 d. Šalys iš anksto susitarė, kad, atsakovui pažeidus šį terminą, atsakovas sumokės ieškovui 500 000 Lt baudą ir padengs patirtus nuostolius, kiek jų nepadengia bauda (Sutarties 20 p.). Suėjus minėtam terminui pastatas nebuvo pastatytas, todėl šalys nesudarė pagrindinės sutarties ir Sutartis nutrūko. Dėl šios priežasties ieškovas teismo posėdžio metu atsisakė reikalavimo nutraukti Sutartį ir prašė šią bylos dalį nutraukti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu priėmė ieškovo ieškinio dalies dėl preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukė, o kitą ieškinio dalį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 50 000 Lt baudos, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, grąžino ieškovui 375 Lt sumokėto žyminio mokesčio, taip pat priteisė atsakovui iš ieškovo 700 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovas yra kaltas dėl to, kad iki Sutartyje numatyto termino nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis. Ieškovas prašo taikyti civilinę atsakomybę atsakovui tik netesybų forma ir nereikalauja nuostolių atlyginimo. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad Sutarties 20 punkte numatyta 500 000 Lt bauda savo dydžiu laikytina baudine sankcija, nes netesybos (bauda) turi atlikti tik kompensuojamąją funkciją. Jos gali būti nustatomos siekiant atlyginti nukentėjusiosios šalies realiai patirtus nuostolius, o ieškovas tokių nuostolių nepatyrė, nes nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Pripažindamas ieškovo teisę į netesybų priteisimą teismas kartu pažymėjo, kad reikalavimas dėl visos 500 000 Lt baudos priteisimo negali būti tenkinamas, kadangi, teismo nuomone, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį, paties ieškovo veiksmus ir kitas reikšmingas aplinkybes, ieškovo reikalavimo patenkinimas visa apimtimi pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo padaryto Sutarties pažeidimo pobūdį ir mastą, tokiu pažeidimu sukeltas teisines pasekmes (ieškovas nepateikė jokių konkrečius jo patirtus nuostolius ir jų dydį patvirtinančių įrodymų), į tai, kad ieškovas realiai nepatyrė turtinių praradimų, nereikalauja nuostolių atlyginimo, nėra sumokėjęs atsakovui avansinių įmokų, taip pat į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei teismų praktiką, orientuojančią į tai, jog netesybos, kurių suma yra neproporcingai didelė pagrindinės prievolės sumos atžvilgiu, būtų pripažintos aiškiai per didelėmis ir neprotingomis, padarė išvadą, kad prašoma priteisti netesybų suma mažintina 10 kartų iki 50 000 Lt (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.228 straipsnis ir 6.258 straipsnio 3 dalis). Papildomai pažymėjo, kad Sutartyje numatyta baudinė sankcija ieškovui (pirkėjui), atsisakius Sutarties, yra visiškai neproporcinga atsakovui numatytai sankcijai, nes ieškovas pagal Sutarties 21 punktą tokiu atveju privalėtų mokėti tik 0,2 proc. Sutartyje nurodytos buto pirkimo kainos sumos baudą.

Teismas nenustatė pagrindo sieti Sutartyje numatytą įsipareigojimą su kito susitarimo, sudaryto tą pačią dieną (2012 m. balandžio 5 d.) atsakovo ir ieškovo bei jo sutuoktinės, kuriuo susitarta, jog, atsižvelgiant į tai, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype atsakovas vykdys griovimo ir statybos darbus, ieškovo ir jo sutuoktinė duos visus reikiamus leidimus bei sutikimus šiems darbams atlikti (toliau – Susitarimas), įsipareigojimais ir pasekmėmis. Teismas nurodė, kad Susitarimas pasirašytas ne tik ieškovo ir atsakovo, bet ir ieškovo sutuoktinės, jo objektas yra kitas (sutikimai), kita vertus, pagal Susitarimą ieškovas kaip kompensaciją (už veiklos vykdymo nepatogumus, prarasto verslo galimybes ir pan.) yra gavęs 50 000 Eur sumą (kaip ir jo sutuoktinė), t. y. Susitarime numatyta piniginė kompensacija yra sumokėta. Teismas pažymėjo, kad Susitarime numatytos jo neįvykdymo pasekmės, ieškovui manant, kad jo teisės pagal Susitarimą yra pažeistos. Nei Sutartyje, nei Susitarime nėra numatyta, kad atsakovas Sutarties pagrindu (baudinės sankcijos dydžiu) prisiima kompensuojamąją funkciją, sutinka mažinti buto kainą ar pan.

Teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodyta aplinkybė, jog jis nuomojasi butą ir dėl to patiria nuostolių, yra neįrodyta, nes ieškovas butą išsinuomojo dar 2009 m. (iki Sutarties sudarymo) ir dėl nesusitarimų su sutuoktine (skyrybų proceso). Teismas padarė labiau tikėtiną išvadą, kad butas iki šiol nuomojamas ne dėl atsakovo Sutarties pažeidimo, o dėl vykstančio skyrybų proceso.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovas prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesta ieškinio dalis dėl baudos priteisimo, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo 130 329 Eur (450 000 Lt) baudos; pakeisti sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo ir šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo – priteisti iš atsakovo 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo 144 810 Eur (500 000 Lt) sumos ir visą ieškovo už reikalavimą dėl baudos prieisimo sumokėtą žyminį mokestį; panaikinti sprendimo dalį, kuria iš ieškovo atsakovui priteista 700 Lt bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl teismo motyvo, kad Sutarties 20 punkte numatyta bauda laikytina baudine sankcija, teisinio nepagrįstumo. Atsakovas neginčija fakto, kad savo įsipareigojimų jis neįvykdė ir neįvykdys. Tai patvirtina ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Atsakovo veikla atitinka CK 6.165 straipsnio 4 dalį. Atsakovas neginčijo ir savo pareigos mokėti ieškovui Sutarties 20 punkte numatytas sutartines netesybas (CK 6.75 straipsnis), tačiau prašė jas sumažinti atsižvelgiant į Sutartimi sulygtą buto kainą ir į tai, kad ieškovas nepateikė duomenų apie realiai patirtus nuostolius. Baudinės netesybos yra neteisėtos, nes CK 6.71–6.75 ir 6.258 straipsnių prasme negalima kreditoriui iš skolininko reikalauti ir nuostolių, ir netesybų išieškojimo, neįskaitant netesybų į nuostolius arba neįskaitant nuostolių į netesybas. Tokiu atveju susitarimas dėl baudinių netesybų turėtų būti vertinamas kaip prieštaraujantis CK 6.73 straipsnio 1 daliai, 6.258 straipsnio 2 daliai ir teismo pripažįstamas niekiniu (CK 1.78 straipsnio 1 ir 5 dalys, 1.80 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo Sutarties 20 punkte numatytą baudą teisiškai vertinti kaip baudinę sankciją, nes Sutartyje nėra įtvirtintas susitarimas dėl ieškovo teisės reikalauti ir netesybų, ir nuostolių atlyginimo, neįskaitant į juos netesybų. Ieškovas pareikštu ieškiniu reikalauja tik Sutartyje numatytų netesybų ir nereikalauja nuostolių atlyginimo.

2. Dėl teismo netinkamo atsižvelgimo į netesybų paskirtį ir tikslą. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia, kad kreditoriui nebereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos ir laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažįstami minimaliais nuostoliais. Kadangi ieškovas nereikalavo nuostolių atlyginimo, jis neprivalėjo įrodinėti realiai patirtų nuostolių dydžio. Dėl šios priežasties teismo akcentuota aplinkybė, kad ieškovas nereikalauja nuostolių atlyginimo ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių realiai patirtus nuostolius, nesudarė teismui pakankamo pagrindo Sutartyje įtvirtintą netesybų sumą sumažinti 10 kartų, taip sumenkinant kitus iš esmės lygiaverčius kriterijus, teisiškai reikšmingus sprendžiant netesybų dydžio pagrįstumo, protingumo ir jų mažinimo klausimus.

3. Dėl netesybų mažinimo pagrindų netinkamo taikymo. Netesybos gali būti mažinamos esant pakankamam pagrindui, t. y. jeigu yra aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Atsakovo ir teismo pozicija dėl netesybų mažinimo grindžiama tuo, kad jos yra aiškiai per didelės. Taigi netesybų mažinimas nėra pagrįstas tuo, kad atsakovas tik pažeidė prievolės įvykdymo terminą, t. y. prievolę įvykdė, bet ne laiku, arba tuo, jog atsakovas įvykdė dalį prievolės. Apelianto vertinimu, būtent nurodytais atvejais (pagrindais) būtų pagrįstas itin žymus netesybų mažinimas, tačiau nagrinėjamu atveju tokių pagrindų nenustatyta. Šiuo metu kasacinio teismo formuojama teismų praktika aiškiai orientuoja teismus gerbti susitarimą dėl netesybų (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Teismas tinkamai neatsižvelgė į teisiškai reikšmingus kriterijus ir pažeidė CK 6.73 straipsnio 2 dalį, 6.258 straipsnio 3 dalį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas turėjo atsižvelgti, kad atsakovas Sutartį pažeidė apskritai neįvykdydamas prisiimtų įsipareigojimų ir neketindamas įvykdyti jų laiku, t. y. Sutartį pažeidė tyčia (CK 6.248 straipsnis).

Byloje neginčijama, kad abi šalys yra verslininkai, todėl Sutartis turėjo komercinį pobūdį. Atsakovui atstovavo kvalifikuoti teisininkai, jo veikla susijusi su nekilnojamojo turto projektų vystymu. Atsakovas galėjo numatyti savo įsipareigojimų vykdymo terminus ir neįvykdymo teisinius padarinius. Iš byloje pateikto susirašinėjimo matyti, kad atsakovo teisininkai nematė jokios problemos dėl Sutarties projekto sąlygos, numatančios būtent 0,5 mln. Lt sutartinės baudos dydį. Be šios sąlygos Sutartis nebūtų buvusi sudaryta.

Pagal bylos duomenis Sutartyje numatytomis sąlygomis atsakovas siekė parduoti ieškovui butą, kurio rinkos kaina iš tikrųjų siekė 4 800 Lt / 6 000 Lt už 1 kv. m. Pagrindinės sutarties nesudarymas su ieškovu dėl atsakovo kaltės reiškia, kad ieškovo negauta tikroji turtinė nauda sudaro ne ieškovui neperduoto buto kainą (179 890,88 Lt), t. y. buto statybos darbų savikaina, o iki 600 000 Lt siekiančią buto rinkos kainą. Teismas nepagrįstai vertino, kad atsakovo prievolės dydis sutampa su šalių sulygta buto pirkimo–pardavimo kaina. Teismas taip pat neatkreipė dėmesio į tai, kad ieškovas buvo atsakovui ne eilinis, o išskirtinis kontrahentas. Tai patvirtina faktas, kad ieškovas nebuvo sumokėjęs atsakovui jokių avansinių įmokų. Teismas nesiaiškino, kaip galima paaiškinti Sutartyje užfiksuotą itin mažą buto įsigijimo kainą. Apelianto vertinimu, Sutartis buvo kito tą pačią dieną su atsakovu sudaryto Susitarimo dalis. Atsakovo atstovas, teigdamas, kad Sutarties 20 punkte užfiksuotas netesybų dydis nėra susijęs su Susitarimu, neneigė sąsajų tarp jų. Vadinasi, atsakovo atstovas pripažino Sutarties ir Susitarimo sąsają (CPK 187 straipsnis).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad inter alia atsižvelgia ir į paties ieškovo veiksmus, tačiau nenurodė argumentų, kurie atskleistų, į kokius konkrečius veiksmus. Ši sprendimo dalis yra nemotyvuota (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas pagal Sutartį įsipareigojimus privalėjo įvykdyti per dvejus metus. Šis laikotarpis pripažintinas pakankamai ilgu terminu, kuris atsakovo padarytą Sutarties pažeidimą leidžia vertinti kaip sunkų. Ieškovas, laukdamas atsakovo įsipareigojimų vykdymo, tuo pačiu atsisakė galimybės įsigyti kitą būstą. Tiek Sutartis, tiek Susitarimas yra tąsa ankstesnių tarp šalių 2008 m. liepos 1 d. sudarytų susitarimų. Dar 2008 m. liepos 1 d. susitarimu atsakovas buvo prisiėmęs įsipareigojimą pastatyti ir parduoti ieškovui tą butą, dėl kurio pardavimo vėliau buvo sudaryta Sutartis. 2008 m. liepos 1 d. susitarime nurodyta, kad jame numatytų atsakovo įsipareigojimų vykdymas yra esminė tą pačią dieną (2008 m. liepos 1 d.) tarp Ieškovo, jo sutuoktinės ir atsakovo sudaryto susitarimo sąlyga. Minėta 2008 m. liepos 1 d. susitarimo sąlyga paneigia skundžiamo sprendimo motyvus, kad nėra pagrindo Sutartyje numatytą įsipareigojimą siekti su kito Susitarimo (2012 m. balandžio 5 d.) įsipareigojimais ir pasekmėmis. Atsižvelgiant į tai, apeliantas prašo priimti nurodytus naujus įrodymus (2008 m. liepos 1 d. susitarimus).

Teismas padarytas išvadas grindė ir tuo, kad ieškovas neįrodė, jog būtų patyręs realių nuostolių. Minėta, kad ieškovas neprivalėjo įrodinėti faktiškai patirtų nuostolių. Be to, ieškovas teismo posėdžio metu buvo nurodęs, kad nuo 2009 m. yra priverstas nuomotis butą. Atsakovas neginčijo šios aplinkybės, todėl teismas sprendimu privalėjo nustatyti ieškovo nurodytą buto nuomos faktą. Teismas buto nuomos poreikį siejo su ieškovo ir jo sutuoktinės nesutarimais, tačiau nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmina priežastis, dėl kurios ieškovas 2009 m. nutarė nuomotis butą. Atsakovo atstovas teismo posėdyje ginčijo tik ieškovo mokamo nuomos mokesčio dydį. Pagal byloje esančius turto vertintojo duomenis per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. ieškovas buto nuomai turėjo išleisti apie 100 000 Lt. Ši suma viršija teismo priteistą netesybų sumą (50 000 Lt). Kita vertus, ieškovas už buto nuomą pagal su buto savininku T. L. 2009 m. gegužės 1 d. sudarytą sutartį mokėjo 2 600 Lt sumą, o nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. – 2 900 Lt sumą. Taigi ieškovas buto nuomai faktiškai patyrė apie 150 000 Lt išlaidų. Ši suma tris kartus viršija teismo priteistą netesybų sumą, taip pažeidžiant CK 6.73 straipsnio 2 dalį ir 6.258 straipsnio 3 dalį. Atsižvelgiant į tai, apeliantas prašo prijungti prie bylos minėtą 2009 m. gegužės 1 d. nuomos sutartį.

Žemesnės instancijos teismas

4. Dėl CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo. Teismo išvada, kad nėra pagrindo sieti Sutartyje numatytą atsakovo įsipareigojimą su kito Susitarimo, pasirašyto tą pačią dieną, įsipareigojimais ir pasekmėmis, neatitinka CK 6.193 straipsnio reikalavimų.

5. Dėl teismo nurodyto CK 6.228 straipsnio neaktualumo nagrinėjamam teisiniam ginčui. Teismas nepagrįstai vadovavosi šiuo straipsniu, nes šalys nereiškė reikalavimų nei dėl Sutarties ar jos sąlygų keitimo, nei dėl nutraukimo. Atsakovas taip pat neįrodinėjo Sutarties šalių nelygybės. Ginčas byloje kilo dėl atsakovo atsakomybės už Sutarties pažeidimą, o ne dėl aplinkybių, kurios buvo sudarant Sutartį. Esminis šalių teisių ir pareigų neatitikimas CK 6.228 straipsnio prasme turi egzistuoti sutarties sudarymo metu.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

1. Dėl Sutarties 20 punkte numatytos baudos dydžio vertinimo. Teismas nevertino ir nesprendė dėl baudinių netesybų, tačiau įvertino Sutarties 20 punkte numatytos baudos dydį pasakydamas, kad toks netesybų dydis savo esme yra baudinė sankcija, kuri neatlieka kompensuojamosios funkcijos. Apeliantas painioja sąvokas „baudinė sankcija“ ir „baudinės netesybos“. Byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl netesybų įskaitymo į nuostolius, kadangi ieškovas patirtų nuostolių neįrodinėjo.

2. Dėl netesybų taikymo ir ieškovo pareigos įrodyti realiai patirtus nuostolius. Apeliantas iš esmės teigia, kad teismas neturėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad ieškovas nepatyrė realių nuostolių ir jis neturėjo pareigos įrodinėti jų dydį. Šie apelianto argumentai paremti tuo, kad šalys susitarė dėl minimalių nuostolių. Įstatyme nėra detalizuota, koks netesybų dydis laikomas nepagrįstai per dideliu, todėl kiekvienu atveju teismas vertina netesybų dydį ir sprendžia, ar yra pagrindas jas mažinti. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas pažeidė Sutartį ir dėl to jam taikytina atsakomybė, tačiau ginčas kilo dėl netesybų mažinimo. Byloje kilus tokiam klausimui, kreditoriaus į bylą teikiami įrodymai dėl jo realiai patirtų nuostolių yra reikšmingi ir netgi būtini. Tokią poziciją patvirtina ir kasacinio teismo praktika, pagal kurią kreditorius turi pagrįsti netesybas įrodinėdamas realiai patirtus nuostolius, kurie yra žemiausioji netesybų mažinimo riba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisių kolegijos 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013). Atmestini apelianto argumentai, kad teismas suteikė pernelyg didelę teisinę reikšmę aplinkybei, jog ieškovas nepateikė realius nuostolius patvirtinančių įrodymų.

3. Dėl netesybų mažinimo pagrindų ir su tuo susijusių aplinkybių. Įgyvendindamas teisę byloje esančius įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą teismas sprendė dėl netesybų mažinimo vadovaudamasis teismų praktikoje suformuotais kriterijais ir atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes. Teismo nustatytas netesybų dydis yra teisėtas ir pagrįstas. Ieškovo pateiktas šalių susirašinėjimas patvirtina tik faktą, kad atsakovas žinojo apie numatytos baudos dydį, tačiau šis susirašinėjimas nereiškia, jog buvo keliamas klausimas dėl netesybų dydžio protingumo ir pagrįstumo. Susirašinėjime nepateikta jokia atsakovo teisininkų konsultacija. Siekdamas gauti visus įmanomus leidimus ir greičiau pradėti statybas atsakovas prisiėmė sau nepalankių ir neprotingų netesybų riziką, o ieškovas, turėdamas teisę suteikti arba nesuteikti leidimus (turėdamas galimybę trukdyti projektui), pasinaudojo galimybe spausti atsakovą pasirašyti Sutartį, kuri numato aiškiai neprotingą netesybų dydį. Nepaisant šių aplinkybių, teismas turi teisę mažinti netesybų dydį, nepriklausomai nuo to, ar šalys suprato, kokios netesybos gresia prievolės neįvykdymo atveju.

Atsiliepimas

4. Dėl apelianto nurodomų Sutarties ir Susitarimo sąlygų. Apelianto argumentai, kad Sutartis buvo sudėtinė kito tą pačią dieną (2012 m. balandžio 5 d.) sudaryto Susitarimo dalis, yra nepagrįsti. Tai yra visiškai skirtingos sutartys ir tarp skirtingų šalių. Sutartyje nėra jokių nuorodų į Susitarimą. Pagal Susitarimą tiek ieškovas, tiek jo sutuoktinė gavo piniginę kompensaciją. Apeliantas Sutarties 20 punkte numatytą netesybų dydį traktuoja kaip kompensacijos už leidimus dalį. Nėra jokios komercinės logikos leidimus ir sutikimus pagal Susitarimą suteikti už tai, kad Sutartyje būtų numatytos didelės netesybos, kurios būtų mokamos, atsakovui pažeidus prievolę. Sutarties sudarymo metu šalys negalėjo pagrįstai tikėtis Sutarties pažeidimo (netesybų mokėjimo), todėl nelogiška teigti, jog ieškovas tai traktavo kaip gaunamą naudą už suteikiamus leidimus pagal Susitarimą. Atsakovas vertina kaip nekorektiškus apelianto argumentus, kad atsakovo atstovas teismo posėdyje neneigė sąsajų tarp Sutarties ir Susitarimo bei ją pripažino. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas (ar jo atstovas) nesutiko su ieškovo bandoma primesti pozicija, kad Sutartis buvo kitos dalis ar turėjo tokių sąsajų, kurias nurodė ieškovas.

5. Dėl byloje pateiktų sutarčių aiškinimo. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, galima išskirti tokius pagrindinius požymius, kuriems esant sutartys privalo būti aiškinamos kartu: 1) sandorių šalys tos pačios; 2) abu sandoriai sudaromi vienu metu arba per trumpą laikotarpį; 3) abu sandoriai turi būti susiję su šalių teisėmis ir pareigomis; 4) svarbiausia, sandoriai turi būti susiję su tuo pačiu dalyku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Atsižvelgiant į šias sąlygas nėra jokio pagrindo teigti, kad Sutartis dėl buto pirkimo–pardavimo ir Susitarimas dėl leidimų, nors ir pasirašyta tą pačią dieną, yra susiję.

6. Dėl CK 6.228 taikymo. Kasacinio teismo praktika patvirtina, kad teismas, mažindamas netesybų dydį ir spręsdamas dėl to, ar Sutartimi buvo pažeista šalių interesų pusiausvyra, pagrįstai rėmėsi ir taikė CK 6.228 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008).

7. Dėl apelianto teikiamų naujų įrodymų apeliacinės instancijos teismui. Prašymas priimti įrodymus turi būti atmestas. Apeliantas remiasi naujomis, t. y. pirmosios instancijos teisme neįrodinėtomis, aplinkybėmis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje nustatyta, kad šalys 2012 m. balandžio 5 d. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), pagal ją atsakovas įsipareigojo žemės sklype (duomenys neskelbtini), pastatyti ir perleisti ieškovui už Sutartyje nurodytą kainą apie 100 kv. m bendro ploto butą, o ieškovas – nupirkti butą Sutartyje numatytomis sąlygomis (t. 1, b. l. 10–23). Pagrindinė buto pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta ne vėliau kaip 2014 m. birželio 30 d. (Sutarties 3 p.). Šalys susitarė, kad, atsakovui pažeidus šį terminą, pastarasis sumokės ieškovui 500 000 Lt baudą ir padengs patirtus nuostolius, kiek jų nepadengia bauda (Sutarties 20 p.). Byloje nėra ginčo, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis numatytu terminu nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės, nes šis nepastatė buto. Ieškovas prašė teismo taikyti atsakovui civilinę atsakomybę tik netesybų forma ir nereikalavo nuostolių atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovo sutartines netesybas, tačiau, vadovaudamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, 6.228 straipsniu ir 6.258 straipsnio 3 dalimi, jas sumažino 10 kartų.

Apeliantas (ieškovas) nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu Sutarties 20 punkte numatytos 500 000 Lt baudos (netesybų) vertinimu kaip baudinės sankcijos, nes Sutartyje nėra įtvirtinta ieškovo teisės reikalauti ir netesybų, ir nuostolių atlyginimo, neįskaitant į juos netesybų. Apeliantas yra teisus teigdamas, kad CK prasme baudinės netesybos yra neteisėtos. Teismų praktikoje baudinės netesybos apibrėžiamos per nuostolių ir netesybų santykį – pagal CK netesybos yra įskaitinės, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius, priešingu atveju jos laikomos baudinėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005). Taigi CK 6.73 straipsnio 1 dalies ir 6.258 straipsnio 2 straipsnio prasme baudinių netesybų klausimas yra ne netesybų dydžio klausimas, o klausimas dėl netesybų ir nuostolių santykio. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo Sutarties 20 punkte numatytą baudą vertinti kaip baudinę sankciją. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas teisingai nurodo, kad apeliantas painioja sąvokas „baudinė sankcija“ ir „baudinės netesybos“. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir nesprendė dėl baudinių netesybų (ieškovas nebuvo pareiškęs reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo), o išreiškė savo vertinimą dėl šalių numatytos baudos dydžio nurodydamas, jog toks netesybų dydis laikytinas baudine sankcija ir neatlieka netesybų kompensuojamosios funkcijos. Taigi sąvoka „baudinė sankcija“ skundžiamame sprendime pavartota vertinant šalių numatytų netesybų dydį, kaip neatitinkantį netesybų kompensuojamosios funkcijos, t. y. laikant konkrečias sutartines netesybas neprotingai didelėmis (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia, jog kreditoriui nebereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais kreditoriaus būsimais nuostoliais. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką, jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro netesybų dydžio, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Mažindamas netesybas teismas taiko esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta. Teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-916/2015). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad nors šalių sutartimi sulygtos netesybos ir yra laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo sutartinę prievolę, tačiau tais atvejais, kai yra pareiškiamas reikalavimas mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas, kreditorius turi pagrįsti netesybas įrodinėdamas realiai patirtus nuostolius, kas yra žemiausioji netesybų mažinimo riba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013). Taigi apelianto argumentai, kad jis nereiškė reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, todėl neprivalėjo įrodinėti realiai patirtų nuostolių dydžio, laikytini nepagrįstais. Priešingai nei teigia apeliantas, mažindamas Sutartyje įtvirtintą netesybų dydį pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių realiai patirtus nuostolius.

Tik kartu su apeliaciniu skundu apeliantas pateikė naują įrodymą – 2009 m. gegužės 1 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (su priedais), ja įrodinėja savo patirtus nuostolius, kurie, anot apelianto, siekia 150 000 Lt. Nesutiktina su apeliantu, kad būtinybė teikti į bylą naujus įrodymus iškilo tik po skundžiamo sprendimo priėmimo. Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu akcentavo aplinkybę, kad ieškovas nėra pateikęs realius jo nuostolius patvirtinančių įrodymų, tačiau ieškovas savo poziciją grindė tuo, kad jam tokių įrodymų pateikti ir nereikia, nes šalys susitarė dėl minimalių nuostolių dydžio prievolės pažeidimo atveju. Dėl šios apelianto pozicijos nepagrįstumo teisėjų kolegija jau pasisakė. Apeliantas negali remtis kartu su apeliaciniu skundu pateikta nuomos sutartimi, nes šios aplinkybės nebuvo įrodinėjamos pirmosios instancijos teisme. Taigi teisėjų kolegija atsisako priimti naujus įrodymus ir jų neanalizuoja (CPK 314 straipsnis).

Dėl apelianto akcentuojamo netesybų mažinimo pagrindų netinkamo taikymo teisėjų kolegija pažymi, kad netesybos teismo gali būti mažinamos, jeigu jos yra aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Apeliantas teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo pozicija dėl šalių numatytų netesybų mažinimo grindžiama tuo, jog jos yra aiškiai per didelės, t. y. netesybų mažinimas nėra pagrįstas tuo, kad atsakovas tik pažeidė prievolės įvykdymo terminą arba tuo, jog įvykdė dalį prievolės. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad būtent tik minėtais atvejais (pagrindais) būtų pagrįstas itin žymus netesybų mažinimas. Pirmosios instancijos teismas mažindamas netesybas vadovavosi teismų praktikoje suformuotais kriterijais ir teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes. Minėta, kad ieškovas nepateikė pirmosios instancijos teismui įrodymų, patvirtinančių jo realiai patirtus nuostolius. Ieškovas dėl atsakovo pažeistos prievolės realių praradimų neturėjo, nes pagal Sutartį nebuvo sumokėjęs atsakovui piniginio įnašo. Šalys buvo susitariusios dėl būsimo buto 521 Eur už kv. m kainos. Už pastatytą butą ieškovas būtų turėjęs sumokėti atsakovui apie 52 100 Eur (179 891 Lt), tačiau šalių numatytos netesybos sudaro tris kartus didesnę sumą, nei visa Sutarties kaina. Sutarties sąlygos neatitiko šalių interesų pusiausvyros, nes ieškovui (pirkėjui) numatytos netesybos Sutarties atsisakymo atveju sudarė 0,2 proc. Sutarties kainos (Sutarties 21 p.), t. y. 104 Eur. Dėl apelianto argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovo prievolės dydį sutapatino su šalių sulygta buto pirkimo–pardavimo kaina, nes buto rinkos kaina iš tikrųjų siekė 4 800 / 6 000 Lt už kv. m, pažymėtina, kad buto kaina buvo sutarta abipusiu susitarimu. Apeliantas pats pripažįsta, kad jis buvo „neeilinis“ atsakovo klientas, todėl toks susitarimas dėl buto kainos yra suprantamas. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog atsakovas tyčia nebaigė statyti buto. Ieškovo prašomų netesybų priteisimas visa apimtimi nėra suderinamas su pagrįstais šalių lūkesčiais sudarant Sutartį ir reikštų ieškovo nepagrįstą praturtėjimą.

Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo butas nebuvo pastatytas, nes nebuvo baigtos viso atsakovo vykdymo projekto (duomenys neskelbtini), statybos. Ginčo butas buvo tik maža dalis viso planuoto statybos komplekso, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas piktybiškai nevykdė Sutarties. Apelianto teigimu, atsakovo teisininkai nematė problemos dėl Sutarties projekto sąlygos, numatančios 500 000 Lt baudos dydį. Priešingai nei teigia apeliantas, šalių susirašinėjimas patvirtina, kad atsakovui buvo žinomas numatytas baudos dydis, tačiau nepatvirtina, jog šis dydis atsakovo buvo įvertintas kaip protingas. Be to, apelianto nurodyta aplinkybė, kad baudos dydis buvo iš anksto aptartas su atsakovu prieš sudarant Sutartį, nereiškia, jog netesybos teismo negali būti mažinamos. Teismas turi teisę mažinti netesybas, nepriklausomai nuo to, ar šalys suprato ar turėjo suprasti, kokios netesybos gresia prievolės neįvykdymo atveju.

Apelianto pozicija, kad Sutartyje numatytos netesybos yra protingos, grindžiama tuo, kad Sutartis buvo kito tą pačią dieną su atsakovu sudaryto Susitarimo dalis, t. y. šalys susitarė dėl tokios baudos, nes ieškovas suteikė leidimus atsakovo vykdomiems darbams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nerado pagrindo sieti Sutartį su tą pačią dieną sudarytu Susitarimu. Sutarties ir Susitarimo dalykai yra skirtingi (pirmu atveju, pastatyti butą ir sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, antru atveju, suteikti leidimus, susijusius su planuojamomis statybomis), pasirašyti skirtingų šalių (Susitarimą taip pat pasirašė ieškovo sutuoktinė). Trišaliu Susitarimu atsakovas įsipareigojo ieškovo ir jo sutuoktinei sumokėti po 50 000 Eur kompensacijos už suteiktus leidimus bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomame žemės sklype vykdyti statybos darbus. Byloje nėra ginčo, kad kompensacijos buvo išmokėtos. Sutartyje nėra jokių nuorodų į Susitarimą, kaip ir Susitarime nėra jokių nuorodų į Sutartį. Apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovo atstovas neneigė sąsajų tarp Sutartyje numatyto netesybų dydžio ir Susitarimo, prieštarauja bylos medžiagai ir teisėjų kolegijos vertintini kaip nekorektiški. Apeliantas Sutarties ir Susitarimo sąsają apeliacinės instancijos teisme bando įrodinėti pateikdamas ankstesnius dar 2008 m. liepos 1 d. tarp tų pačių šalių sudarytus susitarimus. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad jis remiasi naujomis pirmosios instancijos teisme neįrodinėtomis aplinkybėmis, todėl teisėjų kolegija atsisako priimti naujus įrodymus ir dėl apelianto nurodytų naujų aplinkybių nepasisako (CPK 314 straipsnis).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apelianto argumentais dėl pirmosios instancijos teismo CK 6.228 straipsnio nepagrįsto taikymo netesybų mažinimo atveju. Šiame straipsnyje aptariamos šalies teisė atsisakyti sutarties ar atskiros jos dalies ir teismo teisė pakeisti sutartį, tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis straipsnis kartu su CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, 6.258 straipsnio 3 dalimi taikytinas mažinant sutartimi nustatytų netesybų dydį ir nustatant protingą ir pagrįstą kreditoriaus ir skolininko interesų balansą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir taikė CK 6.228 straipsnį spręsdamas netesybų mažinimo klausimą.

Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

TeisėjosDanutė GasiūnienėDanguolė MartinavičienėDanutė Milašienė