- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-05
- Bylos Nr.
- A-858-1220-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01256-2011-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- B. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei V. Ž.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjos B. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės administracija) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja B. R. (toliau – ir pareiškėja) skundu (t. I, b. l. 1-2) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 144 000 litų turtinės ir 30 000 litų neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėja nurodė, kad 2001 m. birželio 13 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir VAVA) išdavė jai ir A. S. (buvusiai R.) pažymas Nr. 650 ir Nr. 651 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ir nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko V. O. nuosavybės teisėmis valdytą 2,1840 ha žemę (duomenys neskelbtini) dvare. 2001 m. birželio 25 d. VAVA sprendimais Nr. 01-1443 ir Nr. 01-1444 perdavė pareiškėjai ir A. S. neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus individualiai statybai: 0,1190 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, ir 0,0900 ha sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) gyvenamajame kvartale, Vilniuje. Tokiu būdu, pareiškėja ir A. S. tapo teisėtomis žemės sklypų savininkėmis. Būdamos teisėtomis savininkėmis, jos šiuos žemės sklypus pardavė. 2002 m. sausio 29 d. Vilniaus apygardos prokuratūra, gindama viešąjį interesą, pateikė ieškinį dėl minėtų VAVA sprendimų pripažinimo negaliojančiais ir prašė taikant restituciją priteisti iš pareiškėjos ir A. S. po 144 000 litų už žemės sklypus bei po 3 880 litų žyminio mokesčio. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. vasario 20 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškovo ieškinį, panaikino VAVA išduotas pažymas bei sprendimus ir pritaikęs restituciją priteisė iš pareiškėjos ir A. S. po 144 000 litų už žemės sklypus bei žyminius mokesčius. Pareiškėja pažymėjo, jog visos trys teismų instancijos spręsdamos civilinę bylą konstatavo, kad VAVA darbuotojų veiksmai atkuriant jai nuosavybės teises buvo neteisėti. Dėl šių neteisėtų valstybės institucijos veiksmų skiriant žemės sklypą B. R., kaip atsakovė, patyrė didelę turtinę ir neturtinę žalą. Turtinės žalos atsiradimą nulėmė tai, kad, panaikinus VAVA sprendimus, jai buvo nustatytas ženkliai didesnis žalos atlyginimas (144 000 litų), nei realiai ji buvo gavusi lėšų už parduotą žemės sklypą (25 000 litų). Neturtinę žalą (30 000 litų) pareiškėja kildino iš to, kad teismai vyko šešerius metus, kurių metu ji patyrė dvasinius, emocinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą ir reputacijos pablogėjimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. sausio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-99/2011 pripažino, jog dėl neteisėtų Tarnybos darbuotojų veiksmų pareiškėjai ir A. S. (R.) buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Nurodė, kad raštu kreipėsi į Tarnybą, kad jai būtų atlyginta 144 000 litų žala, kurią pareiškėja sumokėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau Tarnyba šio klausimo geranoriškai nesprendė.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjos skundą (t. II, b. l. 85-98) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad šiuo atveju turėtų būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas padarytos žalos atlyginimui nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tarnybos nuomone, nagrinėjamu atveju CK 1.127 straipsnio 1 dalies prasme senaties termino pradžia laikytina diena, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007, t. y. 2007 m. birželio 5 d. Šia nutartimi LAT paliko nepakeistus Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A31-532/2006 ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006, kuriuose konstatuota, kad naujas 0,1190 ha žemės sklypas individualiai statybai (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, pareiškėjai nuosavybėn neatlygintinai perduotas neteisėtai, o VAVA 2001 m. birželio 25 d. sprendimas Nr. 01-1443 pripažintas negaliojančiu. Taigi LAT priėmus minėtą nutartį, pareiškėjai 2007 m. birželio 5 d. tapo žinoma, kad jos teisės yra pažeistos neteisėtais VAVA veiksmais. Kadangi nuo minėtos nutarties priėmimo dienos (2007 m. birželio 5 d.) praėjo jau daugiau negu ketveri metai, laikytina, kad pareiškėja jį praleido. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, prašė B. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad VAVA veiksmų neteisėtumas, atkuriant pareiškėjai nuosavybės teises, konstatuotas įsiteisėjusiais teismų sprendimais civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006, todėl neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme nustatyti ir iš naujo neįrodinėjami. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja, prašydama priteisti jai padarytos žalos atlyginimą, privalo įrodyti kitas dvi žalos padarymo faktą pagrindžiančias sąlygas: žalą ir priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų (neveikimo). Nagrinėjamu atveju, anot Tarnybos, yra reikšminga aplinkybė, kad teismui civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 pritaikius restituciją ir ekvivalento pinigais įpareigojus pareiškėją grąžinti valstybei turtą, kurį ji, atkuriant nuosavybės teises į žemę, buvo įgijusi iš valstybės neatlygintinai nuosavybėn neteisėtai, pareiškėja teisės atkurti nuosavybės teises prasme buvo grąžinta į padėtį, buvusią iki neteisėto šių žemės sklypų įgijimo, o restitucijos taikymas nėra civilinė atsakomybė. Todėl nepagrįstas pareiškėjos teiginys, jog jai buvo nustatytas ženkliai didesnis žalos atlyginimas, nei iš tiesų buvo gauta lėšų už parduotą žemės sklypą. Atkreipė dėmesį, kad LAT konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė CK 6.145 straipsnio 1 dalį ir CK 6.146 straipsnį ir padarė išvadą, jog pareiškėjos atžvilgiu buvo tinkamai išspręstas restitucijos klausimas, t. y. kad grąžintinas valstybei vietoj natūra neįmanomo grąžinti turto (žemės sklypų) piniginis ekvivalentas apskaičiuotas pagrįstai. Atsižvelgiant į tai, teisėtai nustatytos restitucijos taikymu nedaroma turtinė žala asmeniui, todėl nėra pagrindo civilinei atsakomybei atsirasti. Pabrėžė, jog apie tai, kad nuosavybės teisės pareiškėjai atkuriamos pažeidžiant imperatyviąsias Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatas, atsakovė (B. R.) turėjo žinoti. Aplinkybė, kad restitucija piniginiu ekvivalentu negali būti laikoma atsakovo patirtais ar būsimais nuostoliais, konstatuota LVAT 2009 m. kovo 2 d. ir 2011 m. sausio 13 d. nutartimis administracinėse bylose Nr. A146-56/2009 bei Nr. A502-99/2011. Šiose nutartyse, kuriomis buvo peržiūrėti Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) 2008 m. kovo 13 d. ir 2009 m. balandžio 24 d. sprendimai, LVAT išnagrinėjo analogiškus J. M., B. M., J. V. bei A. S. (buvusios R.) reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo ir konstatavo, kad išlaidos, kurias patirs ar jau patyrė atsakovai, vykdydami įsiteisėjusį, apeliacine ir kasacine tvarka revizuotą teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006, negali būti laikoma turtine žala. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja savo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo grindžia lygiai tokiais pačiais teisiniais pagrindais bei tokiomis pačiomis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių ne kartą jau yra pasisakęs LVAT minėtose administracinėse bylose Nr. A146-56/2009 bei Nr. A502-99/2011, manė, kad B. R. nurodyti teisiniai pagrindai žalai atlyginti negali būti vertinami kitaip, nei ankstesniuose teismų sprendimuose, priimtuose sprendžiant analogiškus klausimus. Nesutiko su pareiškėjos pozicija, kad teismai nenustatė jos padarytų teisės pažeidimų, todėl ji turėtų būti laikoma teisėta žemės sklypo įgijėja ir todėl jai negalėjo būti taikoma restitucija. Tarnybos teigimu, faktas, kad iš pareiškėjos galėjo ir turėjo būti išreikalautas neteisėtai įgytas turtas (restitucija piniginiu ekvivalentu), yra nepaneigiamas ir nekvestionuojamas, nes LAT 2007 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007 konstatavo, kad atsakovai, tarp jų ir B. R., turėjo žinoti įstatymus ir elgtis taip, kad jų nepažeistų, taip pat pareiškėja turėjo žinoti, kad pažeidus įstatymą atsiranda tam tikros teisinės pasekmės, t. y. teismas konstatavo, kad B. R. piktnaudžiavo teise, pažeidė reikalavimą elgtis sąžiningai, pažeidė imperatyvias Atkūrimo įstatymo normas, siekė gauti iš valstybės ir gavo neatlygintinai nuosavybėn daugiau žemės sklypų individualiai statybai, negu galėjo gauti Vilniaus mieste pagal Atkūrimo įstatymą ir kitus teisės aktus bei teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo sutartį, ir todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, pritaikydamas pareiškėjai restituciją, sumokant ekvivalentą pinigais, teisingai aiškino ir taikė CK 6.145 straipsnio 1 dalies ir CK 6.146 straipsnio nuostatas. Tarnybos teigimu, pareiškėjos teiginys, jog ji kreipėsi į Tarnybą nurodydama, kad atsisako bet kokių pretenzijų dėl jai naujo žemės sklypo skyrimo ir paprašė išbraukti ją iš bendros piliečių, pageidaujančių gauti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, eilės, yra nepagrįstas ir neatitinka tikrovės. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog ji iš tiesų kreipėsi į Tarnybą su prašymu nutraukti nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko V. O. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę procesą. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojantys įstatymai ir įstatymus įgyvendinantys teisės aktai nenumato, kad, panaikinus priimtus pažeidžiant teisės aktus sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, būtų atlyginama neturtinė žala. Be to, pareiškėja neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, t. y. pareiškėja skunde nepateikė jokių įrodymų, kad ji tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, kad pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Todėl pareiškėjos reikalavimas atlyginti 30 000 litų neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Savivaldybė) atsiliepimu į pareiškėjos skundą (t. II, b. l. 104-106) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pabrėžė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja skunde klaidingai ir nepagrįstai teigia, kad teismas nenustatė jos kaltės, dėl to ji laikytina teisėta žemės sklypo įgijėja ir jai negalėjo būti taikoma restitucija. Priešingai, LAT 2007 m. birželio 5 d. nutartyje pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino Atkūrimo įstatymą ir konstatavo, jog atsakovai (taip pat ir B. R.) savo teises, nors ir per administracinius valstybės organus, įgyvendino, pažeisdami imperatyviąsias įstatymo normas ir tai, kad nuosavybės teisės buvo atkuriamos pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo normas, atsakovai turėjo žinoti. Taigi teismas pripažino, jog ne tik VAVA, bet ir pačios pareiškėjos veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo neteisėti. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, kai yra konstatuotas paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas, teismas vien šiuo pagrindu turi teisę reikalavimą atlyginti žalą atmesti. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu buvo nustatyta, jog pareiškėja turi teisę pakartotinai kreiptis į VAVA (dabar – į Tarnybą) dėl naujo žemės sklypo suteikimo, kol nėra priimtas galutinis Tarnybos sprendimas, neaišku, ar apskritai pareiškėja patirs žalos, o jei ir patirs, neaišku, ar žala bus tokio dydžio, kaip nurodyta skunde. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja prašo priteisti ir tas pinigų sumas, kurias ji pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimą turi sumokėti į valstybės biudžetą kaip kompensaciją už neteisėtai neatlygintinai nuosavybėn gautus žemės sklypus, neišskaitant iš sklypo pardavimo gautų sumų, o tai prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu (t. II, b. l. 122-128) pareiškėjos B. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, kad VAVA 2001 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 01-1443 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pilietei B. R.“ atkūrė B. R. nuosavybės teises į žemę, perduodant jai nuosavybėn naują 0,1190 ha žemės sklypą individualiai statybai, esantį (duomenys neskelbtini) g., sklypo Nr. 10, Vilniuje. B. R. šį žemės sklypą pardavė. Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą, prašydamas, be kita ko, pripažinti negaliojančiu VAVA 2001 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 01-1443 ir priteisti iš B. R. 144 000 litų į valstybės biudžetą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 konstatavo, kad naujas 0,1190 ha žemės sklypas individualiai statybai (duomenys neskelbtini) g., sklypo Nr. 10, Vilniuje, B. R. nuosavybėn neatlygintinai perduotas neteisėtai, todėl VAVA 2001 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 01-1443 pripažino negaliojančiu ir priteisė iš B. R. į valstybės biudžetą 144 000 litų taikant restituciją bei 3 880 litų žyminio mokesčio. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nustatė, jog atkuriant nuosavybės teises pareiškėjai buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Įgyvendinimo tvarkos) 3, 12, 37 ir 106 punktų reikalavimai, taip pat Atkūrimo įstatymo 1 straipsnis, Žemės reformos įstatymo 10 straipsnis. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. birželio 6 d. nutartimi ir LAT 2007 m. birželio 5 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Taigi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, o vėliau ir du aukštesnės instancijos teismai, konstatavo, kad dėl valstybės institucijos, t. y. VAVA neteisėtų veiksmų, buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas 2001 m. birželio 25 d. sprendimas, kurį priimant buvo remiamasi neteisėtai išduota 2001 m. birželio 13 d. pažyma, patvirtinančia pareiškėjos B. R. nuosavybės teises į buvusio savininko V. O. valdytą žemę. Teismas pažymėjo, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimas yra įsiteisėjęs ir galioja.
Šalies argumentai
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje surinkta faktinių duomenų visuma patvirtina, kad pareiškėja skunde prašomą atlyginti turtinę ir neturinę žalą kildina iš VAVA neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad B. R. 2001 m. birželio 25 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės, suteikiant neatlygintinai 0,1190 ha naują žemės sklypą individualiai statybai (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, kurį B. R. pardavė, o vėliau, LAT 2007 m. birželio 5 d. nutartimi palikus galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimą, kuriuo buvo pripažintas negaliojančiu minėtas VAVA 2001 m. birželio 25 d. sprendimas Nr. 01-1443, iš B. R. pritaikius restituciją priteista 144 000 litų už žemės sklypą ir 3 880 litų žyminio mokesčio. Teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. LAT 2008 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008 išaiškino, jog sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Teismas nurodė, jog viešojo administravimo subjekto neteisėti veiksmai, iš kurių pareiškėja kildina jai padarytą turtinę ir neturtinę žalą, buvo atlikti 2001 m. birželio 25 d. sprendimu atkūrus B. R. nuosavybės teises. Tačiau byloje surinkti įrodymai yra pakankami daryti išvadą, jog apie neteisėtus VAVA veiksmus B. R. sužinojo 2007 m. birželi 5 d., kai LAT galutine ir neskundžiama nutartimi paliko galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimą, kuriuo pripažintas negaliojančiu VAVA 2001 m. birželio 25 d. sprendimas Nr. 01-1443, kuriuo pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės, suteikiant jai naują 0,1190 ha žemės sklypą individualiai statybai. Todėl teismas darė išvadą, kad apie VAVA neteisėtus veiksmus pareiškėja žinojo ir jų neigiamas pasekmes suvokė būtent 2007 m. birželio 5 d., įsigaliojus LAT nutarčiai. Teismas nurodė, jog pareiškėja skundą VAAT paštu išsiuntė 2011 m. birželio 3 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, kuris taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Atnaujinti praleisto termino B. R. neprašė. Pareiškėjos atstovas teisminio nagrinėjimo metu tvirtino, kad pareiškėja nėra praleidusi senaties termino, nes į VAAT, o vėliau ir į LVAT kreipėsi laiku. Teismas su tokiais pareiškėjos atstovo argumentais nesutiko ir darė išvadą, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėja su skundu, kuriame būtų keliamas reikalavimas atlyginti turtinę ir/ar neturtinę žalą, padarytą VAVA neteisėtais veiksmais, priimant 2001 m. birželio 25 d. sprendimą, anksčiau nei gautas šis skundas, yra pasikreipusi į VAAT ar LVAT. Atkreipė dėmesį, kad LVAT 2011 m. sausio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-99/2011, kurioje, anot pareiškėjos B. R. atstovo, konstatuota, kad pareiškėjai buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, nurodė, jog, „<...> kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, A. S. (buvusi R.) jokių įgaliojimų atstovauti B. R. nepateikė, todėl šiuo atveju nagrinėtini tik pastarąją liečiantys apeliacinio skundo reikalavimai <...>“. Teismas pabrėžė, jog iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad nei VAAT, nei LVAT nėra nagrinėjęs pareiškėjos skundo dėl turtinės ar/ir neturtinės žalos, padarytos VAVA neteisėtais veiksmais jai atkuriant nuosavybės teises, atlyginimo, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad B. R. atžvilgiu padarytos žalos faktas konstatuotas minėta LVAT nutartimi. Be to, atsakydamas į pareiškėjos atstovo teisminio nagrinėjimo metu išsakytą argumentą, jog dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų yra taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju ginčas kilęs ne dėl VAVA pareigūnų veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo, o dėl žalos atlyginimo. VAVA neteisėti veiksmai yra tik viena iš būtinų sąlygų, siekiant nustatyti pareiškėjos reikalaujamos atlyginti žalos pagrįstumą, tačiau tai nėra nagrinėjamo ginčo dalykas. Pažymėjo, jog atsakovo atsiliepime į pareiškėjos skundą yra išreikštas aiškus reikalavimas taikyti ieškinio senatį šioje byloje. Šį prašymą Tarnybos atstovė pakartojo ir teisminio nagrinėjimo metu. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos skundas dėl 144 000 litų turtinės ir 30 000 litų neturtinės žalos atlyginimo yra atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėja B. R. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 133-134) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas rėmėsi tik abstrakčiais teiginiais dėl ieškininės senaties termino praleidimo, neįsigilindamas į visas bylos aplinkybes, vienpusiškai taikė CK normas dėl senaties termino taikymo. Pareiškėja nurodo, kad nei vienas iš teismų nepripažino valstybės tarnautojų kaltės, o tik pripažino VAVA sprendimus negaliojančiais. Pažymi, kad pareiškėja negalėjo suvokti ir suprasti, kad valstybės tarnautojai, o už juos valstybė turi atsakyti už jai padarytą žalą, nes jų kaltė dar nebuvo nustatyta ir įvardinta. Kai LAT 2011 m. sausio 13 d. nutartimi pripažino valstybės tarnautojų kaltę dėl jos giminaitei A. S., padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ji sužinojo, kad dėl jai padarytos žalos kalti valstybės tarnautojai ir kad ji gali kreiptis dėl žalos atlyginimo. Iki to laiko pareiškėja neturėjo jokio pagrindo kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Teismas nevertino to, kad valstybės pareigūnai dėl savo kaltės priėmė neteisėtus VAVA sprendimus, dėl kurių buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Pažymi, kad CK 1.131 straipsnio 2 punktas numato, kad teismas gali pripažinti, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Nurodytos aplinkybės teismui tai leido daryti ir atnaujinti senaties terminą, jeigu teismas manė, kad ieškiniui turi būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pažymi, kad pareiškėjai yra 77 metai, ji yra pensininkė, kitokių pajamų neturi, gyvena viena, todėl ši pinigų suma jai yra didelė. Teismas sprendime daro nepagrįstą išvadą, kad ginčas yra kilęs ne dėl VAVA pareigūnų veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo, o dėl žalos atlyginimo. Pareiškėja nurodo, jog jos skundo esmė yra ta, kad būtent dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų jai buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (t. II, b. l. 154-158) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės gali sudaryti pagrindą svarstyti klausimą dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo. Tačiau vertinant teisės į ieškinį atsiradimo momentą t. y. kad apie savo subjektinės teisės pažeidimą pareiškėja sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, visos šios aplinkybės negali būti vertinamos. Pažymi, kad pareiškėja Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 buvo atsakovė, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 142 straipsnio 1 dalies, 318 straipsnio 1 dalies, 351 straipsnio nuostatas atsakovas privalo pateikti atsiliepimą į ieškinį, apeliacinį skundą ir kasacinį skundą. Pareiškėja šiose bylose turėjo teisę ir pareigą aktyviai dalyvauti, domėtis jų eiga, vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, netgi tuo atveju, jeigu B. R. nebūtų domėjusis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-601-101/2006 eiga ir jos baigtimi, nagrinėjamoje byloje ji negalėtų remtis aplinkybe, jog ji, kaip bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje, nesuvokė LAT 2007 m. birželio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1.49/2007 sukeltų pasekmių, t. y. kad būtent po šios nutarties priėmimo ji įgijo teisę į ieškinį dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo. Mano, kad pareiškėja apie savo teisę į ieškinį dėl, jos nuomone, padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sužinojo arba turėjo sužinoti būtent 2007 m. birželio 5 d., kai LAT priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007. Nurodo, kad teismas, vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatomis, sprendžia dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbumo tik tuo atveju, jeigu ieškovas, praleidęs senaties terminą, to prašo. B. R. to neprašė nei VAAT pateiktame skunde, nei bylos nagrinėjimo teisme metu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas. Priešingai, pareiškėjos atstovas teisminio nagrinėjimo metu tvirtino, kad pareiškėja nėra praleidusi senaties termino. Pabrėžia, kad teismas, nustatęs jog B. R. praleido sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir neprašė jo atnaujinti, teisėtai ir pagrįstai nevertino priežasčių, nulėmusių ieškinio senaties praleidimą bei nenagrinėjo skundu pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 151-152) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo yra taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pažymi, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog apie neteisėtus Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmus pareiškėja galėjo ir turėjo sužinoti 2007 m. birželio 5 d., kai LAT galutine ir neskundžiama nutartimi paliko galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimą. Nurodo, kad pareiškėja praleisto ieškinio senaties termino atnaujinti neprašė, taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, dėl kurių ieškinio senaties terminas būtų buvęs sustabdytas ar nutrauktas, todėl teismas pagrįstai taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjos skundą atmetė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėja reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo kildina iš VAVA neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjai 2001 m. birželio 25 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,1190 ha žemės sklypą, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 5 d. nutartimi VAVA sprendimą pripažinus negaliojančiu, pritaikius restituciją iš pareiškėjos priteista 144 000 litų už žemės sklypą ir 3 880 litų žyminio mokesčio.
Pareigą atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, numato Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, kuris taip pat nustato, kad tokia žala turi būti atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui, žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010), valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia, jog jai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VAVA, būtų priteista 144 000 Lt turtinės žalos ir 30 000 Lt neturtinės žalos. Todėl turi būti vertinama, ar yra visos nurodytos sąlygos viešajai atsakomybei atsirasti. Kartu pabrėžtina, kad, kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011).
Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsiliepime į pareiškėjos skundą bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjos skundą (II t., b. l. 97, 119).
CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su tokiais subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Todėl, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, teismas visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Tais atvejais, kai ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista. Reikia atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo asmenines savybes, jo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39 patvirtintos Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgos 7.1-7.4 punktai).
Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodė, kad nei vienas iš teismų nepripažino valstybės tarnautojų kaltės, o tik pripažino VAVA sprendimus negaliojančiais. Todėl pareiškėja negalėjo suvokti ir suprasti, kad už valstybės tarnautojų jai padarytą žalą turi atsakyti valstybė, nes jų kaltė dar nebuvo nustatyta ir įvardinta.
Remiantis aukščiau nurodyta teismų praktika, darytina išvada, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. Be to, pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnyje nėra preziumuojama, kad oficialus (objektyvus) tam tikrų veiksmų ar neveikimo pripažinimas neteisėtais yra būtina prielaida konstatuoti, kad asmuo subjektyviai suvokė, jog buvo pažeistos jo teisės ir tokiu būdu įgyjo teisę į žalos atlyginimą. Kaip minėta, neteisėti veiksmai yra viena iš CK 6.271 straipsnyje numatytų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti, ji privalo būti įrodyta. Minėta ir tai, kad teismų praktikoje ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyvaus pobūdžio kriterijais, ji nėra siejama su faktine aplinkybe, jog kažkas oficialiai konstatavo buvus neteisėtus valstybės institucijų veiksmus ar neveikimą. Be to, atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti momentą, kada pareiškėja subjektyviai suvokė ar turėjo suvokti, kad jos teisės buvo pažeistos. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėja pati nurodo, kad turtinės žalos atsiradimą nulėmė tai, kad, panaikinus VAVA sprendimus, jai buvo nustatytas ženkliai didesnis žalos atlyginimas (144 000 litų), nei realiai ji buvo gavusi lėšų už parduotą žemės sklypą (25 000 litų). Iš to seka, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 5 d. nutartis, kuria buvo pritaikyta restitucija ir iš pareiškėjos buvo priteista 144 000 Lt už žemės sklypą ir 3 880 Lt žyminio mokesčio, tiesiogiai įtakojo jos turtines teises (pareiškėja privalėjo sumokėti parduoto žemės sklypo vertę atitinkančią sumą ir kitus nurodytus mokesčius), todėl būtent priėmus minėtą LAT nutartį pareiškėja turėjo suvokti, kad jos teisės buvo pažeistos.
Be to, būtent minėta LAT 2007 m. birželio 5 d. nutartimi buvo pripažintas negaliojančiu VAVA 2001 m. birželio 25 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės, taigi buvo konstatuota, kad VAVA veiksmai pareiškėjos nuosavybėn neatlygintinai perduodant žemės sklypą neatitiko nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, t.y. buvo neteisėti. Nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra įsiteisėjusi.
Kiek tai susiję su neturtinės žalos atlyginimu, iš apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad neturtinę žalą (30 000 litų) pareiškėja kildina iš to, jog teismai vyko šešerius metus, kurių metu ji patyrė dvasinius, emocinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą ir reputacijos pablogėjimą. Taigi savo teisių pažeidimą pareiškėja kildina iš bylinėjimosi bendrosios kompetencijos teismuose fakto. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad 2007 m. birželio 5 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį pareiškėja turėjo suvokti, kad būtent dėl neteisėtų VAVA veiksmų atkuriant nuosavybės teises, t.y. priimant 2001 m. birželio 25 d sprendimą, kuris teismo buvo pripažintas negaliojančiu, pareiškėja buvo priversta bylinėtis teismuose, dėl ko ji patyrė jos nurodomą neturtinę žalą.
Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija ir konstatuoja, kad teisės į ieškinį dėl žalos atlyginimo atsiradimo momentu laikytinas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, kuria buvo paliktas nepakeistas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimas, priėmimas, t. y. 2007 m. birželio 5 d. Dėl nurodytų motyvų atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog nepripažinus valstybės tarnautojų neteisėtų veiksmų ir nenustačius kaltės, pareiškėja negalėjo suvokti, kad jos teisės buvo pažeistos ir ji turi teisę į žalos atlyginimą. Taigi pareiškėja apie savo teisių pažeidimą sužinojo ar turėjo sužinoti 2007 m. birželio 5 d., o į teismą išsiųsdama skundą kreipėsi tik 2011 m. birželio 3 d. Todėl darytina išvada, kad pareiškėja kreipėsi į teismą praleidusi ieškinio senaties terminą.
Grįsdama savo apeliacinį skundą pareiškėja taip pat nurodė, kad tik tada, kai LVAT 2011 m. sausio 13 d. nutartimi pripažino valstybės tarnautojų kaltę dėl jos giminaitei A. S., padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ji sužinojo, kad dėl jai padarytos žalos kalti valstybės tarnautojai ir kad ji gali kreiptis dėl žalos atlyginimo. Pažymėjo, kad iki to laiko pareiškėja neturėjo jokio pagrindo kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-99/2011: “<...> A. R. nepateikė teismui jokių įgaliojimų atstovauti savo tetą B. R. (pareiškėją), nors pirminiame skunde prašo priteisti turtinę ir neturtinę žalą solidariai, skundą teismui pateikė savo vardu, jį pasirašė <…>, tačiau patikslintą skundą pateikė savo vardu, prašo priteisti tik jai turtinę ir neturtinę žalą <…>, todėl teismas nagrinėja tik jos skundo reikalavimus <...>”. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus apie subjektyvų teisių pažeidimo suvokimo pobūdį, taip pat į minėtus LVAT nutarties teiginius, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais pareiškėjos argumentus, jog šia nutartimi konstatuotas pareiškėjos atžvilgiu padarytos žalos faktas, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjos nurodytoje administracinėje byloje Nr. A502-99/2011 sprendė ne dėl pareiškėjos, o dėl A. S. (buvusios R.) apeliacinio skundo reikalavimų, t.y. A. S. padarytos turtinės ir neturtinės žalos. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies prasme ši faktinė aplinkybė nereikšminga.
Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai yra 77 metai, ji yra pensininkė, kitų pajamų neturi, turėjo nurodytas priežastis laikyti svarbiomis ir atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, jog pareiškėja pirmosios instancijos teismo atnaujinti praleisto termino neprašė, priešingai – teisminio nagrinėjimo metu tvirtino, kad senaties termino nėra praleidusi, ir tiek į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tiek į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreipėsi laiku. Vertinant šį pareiškėjos apeliacinio skundo teiginį pažymėtina, jog, kaip skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, o byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių buvimo šis terminas būtų buvęs sustabdytas ar nutrauktas (CK 1.129, 1.130 straipsniai). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėja tiek pirmojoje instancijoje, tiek apeliacinėje instancijoje buvo atstovaujama advokato. Pareiškėjos interesus Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. 3K-3-149/2007 taip pat atstovavo advokatas. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje pareiškėjos nurodytos aplinkybės negali būti laikomos tokiomis, kurioms esant pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą savo iniciatyva, nesant pareiškėjos prašymo, spręsti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, taip pat nurodytos aplinkybės nėra tokios, kurios pateisintų ieškinio senaties termino atnaujinimą. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, visapusiškai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos B. R. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.