Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, sekretoriaujant Daliai Švilpienei, dalyvaujant pareiškėjos B. R. atstovui A. B., atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujančios Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovei Daivai Radzevičiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundo reikalavimus B. R. pagrindė tuo, kad 2001-06-13 Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – VAVA) išdavė jai ir A. S. (R.) pažymas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ir nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko V. O. nuosavybės teisėmis valdytą 2,1840 ha žemę Antavilių dvare. 2001-06-25 VAVA sprendimais Nr. 01-1443 ir Nr. 01-1444 perdavė A. S. ir B. R. neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus individualiai statybai: 0,1190 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, ir 0,0900 ha sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) gyvenamajame kvartale, Vilniuje. Tokiu būdu, B. R. ir A. S. tapo teisėtomis žemės sklypų savininkėmis. Būdamos teisėtomis savininkėmis, šiuos žemės sklypus pardavė. Tačiau 2002-01-29 Vilniaus apygardos prokuratūra, gindama viešąjį interesą, pateikė ieškinį dėl minėtų VAVA sprendimų pripažinimo negaliojančiais ir prašė, taikant restituciją, priteisti iš B. R. ir A. S. po 144 000 Lt už žemės sklypus bei po 3 880 Lt žyminio mokesčio. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006-02-20 sprendimu iš dalies patenkino ieškovo ieškinį, panaikino VAVA išduotas pažymas bei sprendimus ir, pritaikęs restituciją, priteisė iš B. R. ir A. S. po 144 000 Lt už žemės sklypus bei žyminius mokesčius.

Neturinę žalą (30 000 Lt) B. R. kildina iš to, kad teismai vyko šešerius metus, kurių metu ji patyrė dvasinius, emocinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą ir reputacijos pablogėjimą (CK 6.250 straipsnis).

B. R. pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2011-01-13 nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-99/2011 pripažino, jog dėl neteisėtų Tarnybos darbuotojų veiksmų B. R. ir A. S. (R.) buvo padaryta turtinė ir neturinė žala. Nurodo, kad raštu kreipėsi į Tarnybą su tikslu, kad jai būtų atlyginta 144 000 Lt žala, kurią B. R. sumokėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau Tarnyba šio klausimo geranoriškai nesprendžia.

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjos B. R. atstovas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Papildomai pasisakė, kad, šiuo atveju, jokios senaties nėra, nes B. R. laiku, nepraleisdama nustatytų terminų, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – VAAT), o vėliau ir į LVAT. Taip pat atkreipė dėmesį, jog dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų yra taikomas bendrasis 10 metų senaties terminas. Pareigūnų neteisėti veiksmai yra nustatyti teismų, todėl teigti, kad jų nėra, negalima.

Visų pirma, Tarnyba atkreipė dėmesį, kad, šiuo atveju, turėtų būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Nurodė, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) ir kituose įstatymuose numatyta daug šios bendros taisyklės išimčių. Viena tokių išimčių yra įtvirtinta CK 1.125 str. 8 dalyje, pagal kurios nuostatas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo yra taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 str. 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tarnybos nuomone, nagrinėjamu atveju senaties termino pradžia laikytina diena, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007, t. y. 2007-06-05. Šia nutartimi LAT paliko nepakeistus Vilniaus apygardos teismo 2006-06-06 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A31-532/2006 ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006-02-20 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006, kuriuose konstatuota, kad naujas 0,1190 ha žemės sklypas individualiai statybai (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, B. R. nuosavybėn neatlygintinai perduotas neteisėtai, o VAVA 2001-06-25 sprendimas Nr. 01-1443 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pilietei B. R.“ pripažintas negaliojančiu. Taigi, LAT priėmus minėtą nutartį, pareiškėjai B. R. 2007-06-05 tapo žinoma, kad jos teisės yra pažeistos neteisėtais VAVA veiksmais. Tarnyba, atsižvelgdama į tai, kad nuo minėtos nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007 priėmimo dienos (2007-06-05) praėjo jau daugiau negu ketveri metai, vadovaudami CK 1.126 str. 2 dalies bei CK 1.131 str. 1 dalies nuostatomis, prašė taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir B. R. skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, prašė B. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad VAVA veiksmų neteisėtumas, atkuriant B. R. nuosavybės teises, konstatuotas įsiteisėjusiais teismų sprendimais civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006, todėl neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme nustatyti ir iš naujo neįrodinėjami. Atsižvelgiant į tai, B. R., prašydama priteisti jai padarytos žalos atlyginimą, privalo įrodyti kitas dvi žalos padarymo faktą pagrindžiančias sąlygas: žalą ir priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Nagrinėjamu atveju, anot Tarnybos, yra reikšminga aplinkybė, kad teismui civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 pritaikius restituciją ir ekvivalento pinigais įpareigojus pareiškėją grąžinti valstybei turtą, kurį ji, atkuriant nuosavybės teises į žemę, buvo įgijusi iš valstybės neatlygintinai nuosavybėn neteisėtai, B. R. teisės atkurti nuosavybės teises prasme buvo grąžinta į padėtį, buvusią iki neteisėto šių žemės sklypų įgijimo, o restitucijos taikymas nėra civilinė atsakomybė. Tarnybos nuomone, nepagrįstas ir pareiškėjos teiginys, jog jai buvo nustatytas ženkliai didesnis žalos atlyginimas, nei iš tiesų buvo gauta lėšų už parduotą žemės sklypą. Atkreipė dėmesį, kad LAT, revizuodamas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006-02-20 sprendimą, konstatavo, jog pirmos instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė CK 6.145 str. 1 dalį ir 6.146 straipsnį ir padarė išvadą, jog B. R. atžvilgiu buvo tinkamai išspręstas restitucijos klausimas, t. y., kad grąžintinas valstybei vietoj natūra neįmanomo grąžinti turto (žemės sklypų) piniginis ekvivalentas apskaičiuotas pagrįstai. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba pažymėjo, jog teisėtai nustatytos restitucijos taikymu nedaroma turtinė žala asmeniui, todėl nėra pagrindo civilinei atsakomybei atsirasti. Be kita ko, pabrėžė, jog apie tai, kad nuosavybės teisės B. R. atkuriamos pažeidžiant imperatyviąsias Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) nuostatas, atsakovė (B. R.) turėjo žinoti. Svarbu ir tai, jog faktas, kad restitucija piniginiu ekvivalentu negali būti laikoma atsakovo patirtais ar būsimais nuostoliais, konstatuota nekvestionuojamomis LVAT 2009-03-02 ir 2011-01-13 nutartimis administracinėse bylose Nr. A146-56/2009 bei Nr. A502-99/2011. Šiose nutartyse, kuriomis buvo revizuoti VAAT 2008-03-13 ir 2009-04-24 sprendimai, LVAT išnagrinėjo analogiškus J. Misiukonio, B. Misiukonienės, J. Visockienės bei A. S. (buvusios R.) reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo ir konstatavo, kad išlaidos, kurias patirs ar jau patyrė atsakovai, vykdydami įsiteisėjusį, apeliacine ir kasacine tvarka revizuotą teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006, negali būti laikoma turtine žala. Atsižvelgiant į tai, kad B. R. savo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo grindžia lygiai tokiais pačiais teisiniais pagrindais, lygiai tokiomis pačiomis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių ne kartą jau yra pasisakęs LVAT minėtose administracinėse bylose Nr. A146-56/2009 bei Nr. A502-99/2011, mano, kad B. R. nurodyti teisiniai pagrindai žalai atlyginti, šiuo konkrečiu atveju, negali būti vertinami kitaip, nei ankstesniuose teismų sprendimuose, priimtuose sprendžiant analogiškus klausimus, todėl mano, kad B. R. skunde pateiktas reikalavimas iš Tarnybos priteisti 144 000 Lt turtinei žalai atlyginti yra nepagrįstas ir atmestinas.

Nesutinka Tarnyba ir su B. R. pozicija, kad teismai nenustatė jos padarytų teisės pažeidimų, todėl ji turėtų būti laikoma teisėta žemės sklypo įgijėja ir todėl jai negalėjo būti taikoma restitucija. Tarnybos teigimu, faktas, kad iš pareiškėjos galėjo ir turėjo būti išreikalautas neteisėtai įgytas turtas (restitucija piniginiu ekvivalentu), yra nepaneigiamas ir nekvestionuojamas, nes LAT minėtoje 2007-06-05 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007 konstatavo, kad atsakovai, tarp jų ir B. R., turėjo žinoti įstatymus ir elgtis taip, kad jų nepažeistų, taip pat pareiškėja turėjo žinoti, kad pažeidus įstatymą, atsiranda tam tikros teisinės pasekmės, t. y. konstatavo, kad B. R. piktnaudžiavo teise, pažeidė reikalavimą elgtis sąžiningai, pažeidė imperatyvias Atkūrimo įstatymo normas, siekė gauti iš valstybės ir gavo neatlygintinai nuosavybėn daugiau žemės sklypų individualiai statybai, negu galėjo gauti Vilniaus mieste pagal Atkūrimo įstatymą ir kitus teisės aktus bei teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo sutartį, ir todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, pritaikydamas pareiškėjai restituciją, sumokant ekvivalentą pinigais, teisingai aiškino ir taikė CK 6.145 str. 1 dalies ir 6.146 straipsnio nuostatas.

Tarnybos teigimu, B. R. teiginys, jog ji kreipėsi į Tarnybą nurodydama, kad atsisako bet kokių pretenzijų dėl jai naujo žemės sklypo skyrimo ir paprašė išbraukti ją iš bendros piliečių, pageidaujančių gauti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, eilės, yra nepagrįstas ir neatitinka tikrovės, nes pareiškėja nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog ji iš tiesų kreipėsi į Tarnybą su prašymu nutraukti nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko V. O. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę procesą. Tačiau, netgi tuo atveju, jeigu B. R. būtų atsisakiusi atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. O. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę, esmės dėl turtinės žalos padarymo fakto ši aplinkybė nekeistų. Tokiu atveju nebūtų jokio pagrindo konstatuoti, kad dėl to kokie nors Tarnybos veiksmai ar neveikimas galėtų būti pripažinti neteisėtais, kad dėl šių neteisėtų veiksmų B. R. galėtų būti padaryta žala bei, kad tarp neteisėtų Tarnybos veiksmų ir, B. R. nutraukus nuosavybės teisių atkūrimo procesą atsiradusios žalos, būtų nustatytas priežastinis ryšys.

Neturtinės žalos atlyginimui, Tarnybos teigimu, būdingas išimtinis reglamentavimas, t. y. neturtinė žala atlyginama tik įstatymo numatytais atvejais (CK 6.250 str. 2 dalis). Ir, jeigu įstatymas specialiai jos atlyginimo nenustato, ji neatlyginama. Atsakomybę už žalą atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, reglamentuoja CK 6.271 straipsnis bei Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymas (toliau – Žalos atlyginimo įstatymas), tačiau nei CK 6.271 straipsnyje, nei Žalos atlyginimo įstatyme nėra numatyta, kad šiuo atveju gali būti atlyginama ir neturtinė žala. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuoja minėtas Atkūrimo įstatymas, Žemės reformos įstatymas ir įstatymus įgyvendinantys teisės aktai, tačiau juose nėra numatyta, kad, panaikinus priimtus pažeidžiant teisės aktus sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, būtų atlyginama neturtinė žala. Todėl, vadovaudamasi CK 6.250 str. 2 dalies nuostatomis, Tarnyba daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti B. R. prašymo dėl neturtinės žalos, patirtos dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimų, kuriais jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, panaikinimo, atlyginimo, nes tokios žalos atlyginimo nenumato įstatymai. Be kita ko, Tarnybos nuomone, pagrindo tenkinti B. R. prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat nėra ir dėl tos aplinkybės, kad pareiškėja neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, t. y. pareiškėja skunde nepateikia jokių įrodymų, kad ji tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, kad pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Priešingai, B. R. tik deklaratyviai nurodo, kad dėl ilgo civilinės bylos, kurioje buvo sprendžiamas Vilniaus apskrities viršininko sprendimų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo teisėtumas, nagrinėjimo teismuose, ji patyrė dvasinius, emocinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą ir reputacijos pablogėjimą. Nenustačius visų šių aplinkybių, Tarnybos nuomone, B. R. reikalavimas atlyginti 30 000 Lt neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu ir todėl atmestinas.

Savivaldybė, vadovaudamasi CK ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nuostatomis, pažymėjo, kad, kol nėra įrodytos visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, reikalingos civilinei atsakomybei dėl žalos atlyginimo atsirasti, atsakomybė negali būti taikoma. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu buvo nustatyta, jog B. R. turi teisę pakartotinai kreiptis į VAVA (dabar – į Tarnybą) dėl naujo žemės sklypo suteikimo, kol nėra priimtas galutinis Tarnybos sprendimas, neaišku, ar apskritai B. R. patirs žalos, o jei ir patirs, neaišku, ar žala bus tokio dydžio, kaip nurodyta skunde. Taip pat atkreipė dėmesys, kad pareiškėja prašo priteisti ir tas pinigų sumas, kurias ji, pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006-02-20 sprendimą, turi sumokėti į valstybės biudžetą kaip kompensaciją už neteisėtai neatlygintinai nuosavybėn gautus žemės sklypus, neišskaitant iš sklypo pardavimo gautų sumų, o tai prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Atsižvelgiant į tai, laiko, kad B. R. neįrodė ir nepagrindė prašomos priteisti sumos, kaip patirtos turtinės žalos, dydžio.

Byloje kilęs ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su VAVA (dabar – Tarnybos) veiksmais, atkuriant pareiškėjai B. R. nuosavybės teises į žemės sklypą, atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl fakto, kad VAVA 2001-06-25 sprendimu Nr. 01-1443 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pilietei B. R.“ atkūrė B. R. nuosavybės teises į žemę, perduodant jai nuosavybėn naują 0,1190 ha žemės sklypą individualiai statybai, esantį (duomenys neskelbtini) g., sklypo Nr. 10, Vilniuje (t. 1, b. l. 189). B. R. šį žemės sklypą pardavė. Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą, prašydamas, be kita ko, pripažinti negaliojančiu VAVA 2001-06-25 sprendimą Nr. 01-1443 ir priteisti iš B. R. 144 000 Lt į valstybės biudžetą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006-02-20 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006, be kita ko, konstatavo, kad naujas 0,1190 ha žemės sklypas individualiai statybai (duomenys neskelbtini) g., sklypo Nr. 10, Vilniuje, B. R. nuosavybėn neatlygintinai perduotas neteisėtai, todėl VAVA 2001-06-25 sprendimą Nr. 01-1443 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pilietei B. R.“ pripažino negaliojančiu ir priteisė iš B. R. į valstybės biudžetą 144 000 Lt, taikant restituciją, bei 3880 Lt žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 50-62). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nustatė, jog, atkuriant nuosavybės teises pareiškėjai, buvo pažeisti LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3, 12, 37 ir 106 punktų reikalavimai, taip pat Atkūrimo įstatymo 1 straipsnis, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnis. Vilniaus apygardos teismas 2006-06-06 nutartimi (t. 1, b. l. 91-97) ir LAT 2007-06-05 nutartimi (t. 1, b. l. 100-108) Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006-02-20 sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, o vėliau ir du aukštesnės instancijos teismai, konstatavo, kad dėl valstybės institucijos, t. y. VAVA neteisėtų veiksmų, buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas 2001-06-25 sprendimas, kurį priimant, buvo remiamasi neteisėtai išduota 2001-06-13 pažyma, patvirtinančia pareiškėjos B. R. nuosavybės teises į buvusio savininko V. O. valdytą žemę. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006-02-20 sprendimas yra įsiteisėjęs ir galioja.

Pagal ABTĮ 15 str. 1 d. 3 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 39 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK nustatyta tvarka.

CK 6.249 str. 1 dalyje žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų valstybės valdžios institucijų bei jų pareigūnų, tarnautojų ar kitokių šių institucijų darbuotojų veiksmų ar neveikimo, kurie tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Tai reiškia, kad žala atlygintina neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis).

Civilinei atsakomybei atsirasti būtini keturi elementai: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 straipsnis). CK 6.271 straipsnio 4 ir 1 dalyse nustatyta, kad atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo kaltės nustatymas nebūtinas.

Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad CK 1.125 str. 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo numato taikomą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. CK 1.126 str. 2 dalis nustato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Šioje administracinėje byloje surinkta faktinių duomenų visuma patvirtina, kad pareiškėja B. R. skunde prašomą atlyginti turtinę ir neturinę žalą kildina iš VAVA neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad B. R. 2001-06-25 sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės, suteikiant neatlygintinai 0,1190 ha naują žemės sklypą individualiai statybai (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, kurį B. R. pardavė, o vėliau, LAT 2007-06-05 nutartimi palikus galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006-02-20 sprendimą, kuriuo buvo pripažintas negaliojančiu minėtas VAVA 2001-06-25 sprendimas Nr. 01-1443, iš B. R., pritaikius restituciją, priteista 144 000 Lt už žemės sklypą ir 3880 Lt žyminio mokesčio.

Teismas konstatuoja, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Pagal CK 1.127 str. 1 dalį, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

LAT 2008-10-06 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008 išaiškino, jog sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo.

Vertinant bylos medžiagą, nustatyta, kad viešojo administravimo subjekto neteisėti veiksmai, iš kurių pareiškėja B. R. kildina jai padarytą turtinę ir neturtinę žalą, buvo atlikti, 2001-06-25 sprendimu atkūrus B. R. nuosavybės teises. Tačiau byloje surinkti įrodymai yra pakankami daryti išvadą, jog apie neteisėtus VAVA veiksmus B. R. sužinojo 2007-06-05, kai LAT galutine ir neskundžiama nutartimi paliko galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006-02-20 sprendimą, kuriuo, kaip minėta, pripažintas negaliojančiu VAVA 2001-06-25 sprendimas Nr. 01-1443, kuriuo pareiškėjai B. R. atkurtos nuosavybės teisės, suteikiant jai naują 0,1190 ha žemės sklypą individualiai statybai.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog apie VAVA neteisėtus veiksmus B. R. žinojo ir jų neigiamas pasekmes suvokė būtent 2007-06-05 dieną, įsigaliojus LAT nutarčiai.

Nagrinėjamu atveju, B. R. skundą VAAT paštu išsiuntė 2011-06-03 (t. 1, b. l. 20), t. y. akivaizdžiai praleidusi CK 1.125 str. 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, kuris taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Atnaujinti praleisto termino B. R. neprašė. Pareiškėjos B. R. atstovas teisminio nagrinėjimo metu tvirtino, kad pareiškėja B. R. nėra praleidusi senaties termino, nes į VAAT, o vėliau ir į LVAT kreipėsi laiku. Teismas su tokiais pareiškėjos B. R. atstovo argumentais nesutinka ir daro išvadą, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog B. R. su skundu, kuriame būtų keliamas reikalavimas atlyginti turtinę ir/ar neturtinę žalą, padarytą VAVA neteisėtais veiksmais, priimant 2001-06-25 sprendimą, anksčiau nei gautas šis skundas, yra pasikreipusi į VAAT ar LVAT. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT 2011-01-13 nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-99/2011, kurioje, anot pareiškėjos B. R. atstovo, konstatuota, kad pareiškėjai B. R. buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, nurodė, jog, „kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, A. S. (buvusi R.) jokių įgaliojimų atstovauti B. R. nepateikė, todėl šiuo atveju nagrinėtini tik pastarąją liečiantys apeliacinio skundo reikalavimai <...>“. Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad nei VAAT, nei LVAT nėra nagrinėjusi pareiškėjos B. R. skundo dėl turtinės ar/ir neturtinės žalos, padarytos VAVA neteisėtais veiksmais, jai atkuriant nuosavybės teises, atlyginimo, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad B. R. atžvilgiu padarytos žalos faktas konstatuotas minėta LVAT nutartimi. Be kita ko, atsakydamas į pareiškėjos B. R. atstovo teisminio nagrinėjimo metu išsakytą argumentą, jog dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų yra taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, teismas daro išvadą, kad, šiuo atveju, ginčas kilęs ne dėl VAVA pareigūnų veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo, o dėl žalos atlyginimo. VAVA neteisėti veiksmai, šiuo atveju, yra tik viena iš būtinų sąlygų, siekiant nustatyti pareiškėjos B. R. reikalaujamos atlyginti žalos pagrįstumą, tačiau tai nėra nagrinėjamo ginčo dalykas. Kaip minėta, CK 1.125 str. 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo numato taikomą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjos B. R. atstovo argumentas dėl šiuo atveju taikytino bendrojo dešimties metų senaties termino atmestinas kaip nepagrįstas.

Kaip jau buvo nurodyta, reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, o byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių buvimo šis terminas būtų buvęs sustabdytas ar nutrauktas (CK 1.129, 1.130 straipsniai). CK 1.126 str. 2 dalis nustato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujančios Tarnybos atsiliepime į B. R. skundą išreikštas aiškus reikalavimas taikyti ieškinio senatį šioje byloje. Šį prašymą Tarnybos atstovė pakartojo ir teisminio nagrinėjimo metu.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis CK 1.131 str. 1 dalimi, nustatančia, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos B. R. skundas dėl 144 000 Lt turtinės ir 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85-87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas

nusprendė:

pareiškėjos B. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.