Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Arūnas Kisielius Baudžiamoji bylaNr. 1A-298-315/2013

Teisėja Jolanta Bagdonienė Teisminio proceso Nr. 1-52-3-00010-2011-6

2013 m. balandžio 5 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo S. C. (S. C.) pagal Lietuvos Respublikos 140 str. 1 d. išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Taip pat teismas šiuo nuosprendžiu nukentėjusiojo V. B. civilinį ieškinį paliko nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. C. buvo kaltinamas tuo, kad nežymiai sužalojo žmogų, o būtent, kad: jis 2011 m. vasario 7 d., apie 10 val., (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia vieną kartą kumščiu sudavė V. B. į veido dešinę pusę, pagriovė ant žemės bei rankomis sudavė daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas, tuo padarė jam poodines kraujosruvas galvos dešinėje pusėje, odos nubrozdinimus nugaros juosmens srityje kairėje pusėje, kairio žasto apatiniame trečdalyje užpakaliniame paviršiuje, kairės alkūnės srityje ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė sveikatą.

Nukentėjusiojo teigimu, S. C. parodymai yra prieštaringi. Nors jo gynėja dar 2011-08­22 posėdyje nurodė, kad siūlė nukentėjusiajam bylą baigti taikos sutartimi, vėliau S. C. pakeitė poziciją ir kaltu neprisipažino. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, dėl teismo klaidos nebuvo pateikti duomenys iš Bendrojo pagalbos centro apie tai, kad nukentėjusysis 2011-02-07 skambino ir kvietė policiją. Teismas prašė pateikti duomenis ar nuo sausio iki vasario 7 dienos buvo skambinta telefonu (duomenys neskelbtini), tačiau atsakymas buvo gautas už 2012 m. laikotarpį, o įvykis buvo 2011 m.

Nukentėjusysis taip pat nurodo, kad dėl nusikalstamų S. C. veiksmų patyrė ir 3000 Lt dydžio neturtinę žalą. S. C. nesigaili dėl to, kad jį sumušė, neatsiprašė, o nukentėjusysis buvo priverstas ilgus metus vaikščioti į teismus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 15 d. nuosprendis S. C. atžvilgiu yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad S. C. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl pagal BK 140 str. 1 d. jis buvo išteisintas, o nukentėjusiojo civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, jog konflikto dienos nėra galimybės nustatyti, nors po nurodyto įvykio iš karto 2011-02-07 kreipėsi su pareiškimu į policijos komisariatą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis V. B. parodė, kad konfliktas tarp jo ir S. C. įvyko (duomenys neskelbtini) esančio namo antrame aukšte 2011-02-07 apie 09.00 vai. Pirmame namo aukšte tuo metu dirbo darbininkai, kurie girdėjo konfliktą. S. C. jam sudavė kumščiu du smūgius į smakrą, po ko jis nukrito, tuomet užšoko jam ant nugaros ir daužė per galvą. Jis iškvietė policiją, kurį atvyko po 2 valandų. Be paties nukentėjusiosios parodymų, kad S. C. jam sudavė smūgius ir atliko kitus minėtus veiksmus, iš esmės jokių kitų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, kad nėra neginčytinų kaltės įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai visas abejones aiškino kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) ir pastarąjį išteisino.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad nukentėjusiojo parodymų apie įvyki datą ir sužalojimo aplinkybes nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. Nors nukentėjusysis nurodo, kad jo sužalojimo faktą patvirtina specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad jam nežymiai sutrikdyta sveikata galimai aplinkybėse nurodytu laiku, teismas pažymi, kad šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Iš VTMT prie LR Teisingumo ministerijos 2011-02-09 specialisto išvados Nr. G 398/11 (01) matyti, jog V. B. padaryta poodinės kraujosruvos galvos dešinėje pusėje, odos nubrozdinimai nugaros juosmens srityje kairėje pusėje, kairio žasto apatiniame trečdalyje užpakaliniame paviršiuje, kairės alkūnės srityje, paveikus kietais bukais daiktais, galimai aplinkybėse nurodytu laiku, t.y. 2011-02-07. Pažymėtina, jog ši specialisto išvada tik patvirtina, kad V. B. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau jokiu aspektu neįrodo, kad minėtus sužalojimus jam padarė S. C..

Apeliantas teigia, kad dėl teismo klaidos nebuvo pateikti duomenys iš Bendrojo pagalbos centro apie tai, kad nukentėjusysis 2011-02-07 skambino ir kvietė policiją. Teismas prašė pateikti duomenis ar nuo sausio iki vasario 7 dienos buvo skambinta telefonu (duomenys neskelbtini), tačiau atsakymas buvo gautas už 2012 m. laikotarpį, o įvykis buvo 2011 m. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad dėl nukentėjusiojo negalėjimo dalyvauti teismo posėdžiuose, jie ne kartą buvo atidėti, be to, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-10-26 nutartimi privačiam kaltintojui V. B. neatvykus į teisiamąjį posėdį be svarbios priežastis, procesas dėl S. C. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 140 str. 1 d. buvo nutrauktas ir tik vėliau atnaujintas. Taigi bylos nagrinėjimas užsitęsė ir dėl nukentėjusiojo kaltės. Be to, kaip matyti iš Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-04-17 pranešimo, nors teismas ir suklydo prašydamas Bendrojo pagalbos centro pateikti duomenis, ar buvo skambinta numeriu (duomenys neskelbtini) nuo sausio pabaigos iki vasario 7 d., nenurodydamas minėto laikotarpio kalendorinių metų, pažymėtina, kad minėti duomenys saugojami 6 mėnesius duomenų bazėse ir dar 6 mėnesius archyve, o vėliau yra sunaikinami. Taigi, jau pirmojo teismo pranešimo metu, t.y. 2012-04-17, duomenys apie 2011 m. sausio-vasario mėn. skambučius numeriu (duomenys neskelbtini) Bendrajam pagalbos centrui nebuvo išsaugoti. Atsižvelgiant į išdėstyta, teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad sužalojimus nukentėjusiajam 2011-02-07 padarė S. C.. Be to, tiek S. C., tiek liudytoju apklaustas E. N. parodė, kad minėtas konfliktas negalėjo būti 2011-02-07.

Taip pat nepagrįstas ir apeliacinio skundo teiginys, jog S. C. parodymai yra prieštaringi. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. C. sutiko taikytis, nurodė, jog sutinka taikytis, nes per kitus asmenis girdėjo, jog nukentėjusysis jam pretenzijų neturi. Vėliau išteisintasis, apklaustas teisme, parodė, kad pripažįsta buvus žodinį konfliktą, tačiau nukentėjusiojo nemušė.

Apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, kaltinamojo kaltė negali būti grindžiama spėjimais ir prielaidomis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nėra tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, patvirtinančių S. C. kaltę. Ta aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų įvertinimu, nesudaro pagrindo teismui pripažinti, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.

Taip pat atkreiptinas nukentėjusiojo dėmesys į tai, kad kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismas ištyręs ir įvertinęs visus įrodymus sprendžia ar jų pakanka kaltinamojo kaltei pagrįsti. BPK 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kolegijos manymu, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, teismo sprendime nurodyti, o bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimą pirmosios instancijos teismas atliko nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Kolegijos manymu, apylinkės teismo nuosprendis dėl S. C. išteisinimo atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nes byloje esančių duomenų visuma nepatvirtina, kad S. C. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., todėl naikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 15 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nukentėjusiojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiamą.