- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-27
- Bylos Nr.
- PK-203-753/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-3-00014-2017-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Rasa Balsevičienė
- Pareiškėjas
- M. K. N.
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo teisėja Rasa Balsevičienė, išnagrinėjusi pareiškėjo M. K. N. (toliau – pareiškėjas) privataus kaltinimo skundo priėmimo klausimą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kaišiadorių rajono apylinkės teisme gautas pareiškėjo M. K. N. skundas, kuriuo prašoma pradėti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo tvarka ir patraukti R. B. baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d., 154 str. 1 d., 154 str. 1 d., 154 str. 1 d. Privataus kaltinimo skunde pareiškėjas nurodo, kad R. B. savo veiksmais pateikė neteisingą apie nukentėjusįjį M. K. N. (buvusi pavardė – S.) charakterizuojančią informaciją, tai kad ji, 2015-11-10 Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-61612-15 metu vykdytoje apklausoje, siekdama paveikti ikiteisminio tyrimo dalyvius, vykdytojus ir teismą, žinodama, kad tai nėra ir negali būti tiesa bei veikdama tiesiogine tyčia, tvirtino, kad nukentėjusysis M. K. N. (buvusi pavardė – S.) yra atsiskyrėlis, ir tokiais savo veiksmais pateikė neteisingą nukentėjusįjį M. K. N. (buvusi pavardė – S.) charakterizuojančią informaciją bei padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d. (šmeižimas);
Taip pat, ji, aukščiau nurodytomis įvykio aplinkybėmis, siekdama paveikti ikiteisminio tyrimo dalyvius, vykdytojus ir teismą, žinodama, kad tai nėra ir negali būti tiesa bei veikdama tiesiogine tyčia, tvirtino, kad nukentėjusysis M. K. N. (buvusi pavardė -S.) praeityje mėtydavo akmenis į jos ir jos kaimynų vaikus, ir šitokiais savo veiksmais pateikė neteisingą nukentėjusįjį M. K. N. (S.) charakterizuojančią informaciją bei padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d. (šmeižimas);
Taip pat, ji, aukščiau nurodytomis įvykio aplinkybėmis, siekdama paveikti ikiteisminio tyrimo dalyvius, vykdytojus ir teismą, žinodama, kad tai nėra ir negali būti tiesa bei veikdama tiesiogine tyčia, tvirtino, kad visi vaikai nuo seno bijo nukentėjusiojo M. K. N. (buvusi pavardė – S.), ir šitokiais savo veiksmais pateikė neteisingą nukentėjusįjį M. K. N. (S.) charakterizuojančią informaciją bei padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d. (šmeižimas);
Be to, ji, aukščiau nurodytomis įvykio aplinkybėmis, siekdama paveikti ikiteisminio tyrimo dalyvius, vykdytojus ir teismą, žinodama, kad tai nėra ir negali būti tiesa bei veikdama tiesiogine tyčia, tvirtino, kad visi vaikai nebendrauja su nukentėjusiuoju M. K. N. (anksčiau – S.), ir tokiais savo veiksmais pateikė neteisingą nukentėjusįjį M. K. N. (S.) charakterizuojančią informaciją bei padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d. (šmeižimas).
Privataus kaltinimo bylos procesas pagal M. K. N. skundą negali būti pradėtas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 4 dalis nurodo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį – objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą (baudžiamąjį nusižengimą), visumą. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.
Šalies argumentai
M. K. N. prašo pradėti baudžiamąjį procesą R. B. pagal BK 154 str. 1 d., 154 str. 1 d., 154 str. 1 d., 154 str. 1 d., t. y. už šmeižimą. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Pagal BK 154 straipsnio, numatančio baudžiamąją atsakomybę už šmeižimą, 1 dalį atsako tas, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Atsakomybė pagal BK 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo veikia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo. Tam, kad patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybė už šmeižimą, jo veiksmuose turi būti nustatyta tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų požymių, apibūdinančių veiką kaip nusikalstamą, visuma. Pagal BK 154 straipsnio 1 dalies dispoziciją būtinas šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymis yra informacijos paskleidimas. Šio požymio nustatymas veikos, kaip nusikalstamos, kvalifikavimui, turi esminę reikšmę, kadangi tik paskleista informacija gali sukelti neigiamus padarinius, t. y. paniekinti, pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.
Žemesnės instancijos teismas
Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės, nes baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį galima tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais, objektyviai nustatytas. Nuomonė yra subjektyvus kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant faktų ir duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla.
Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, jog buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei nori taip veikti, siekia paskleisti būtent tokią informaciją.
Šalies argumentai
Analizuojant M. K. N. teismui pateiktą skundą, matyti, kad jis paduotas iš esmės dėl to, jog 2015-11-10 Kauno apskrities VPK Kaišiadorių PK atliekamo ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-61612-15, tyrėjai Linai Žemaitienei apklausiant liudytoją R. B., liudytoja nurodė, jog „prieš 5 metus, kai į dabartinius namus atvykome tik apsitvarkyti, kieme susirinkdavo jos ir kaimynų vaikai, tai M. į juos mėtydavo akmenis. Visi vaikai nuo seniai bijo M. M. yra atsiskyrėlis, nei vienas vaikas su juo nebendrauja“ (pateikta 2015-11-10 liudytojos R. B. apklausos protokolo kopija iš ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-1-61612-15).
Šiuo atveju tokie R. B. duoti parodymai ikiteisminiame tyrime nevertintini šmeižtu, užtraukiančiu baudžiamąją atsakomybę. Nėra jokių objektyvių duomenų, kad R. B. pateikta informacija, teiginiais būtų ketinusi pažeminti M. K. N. (buvusi pavardė – S.) arba pakirsti visuomenės pasitikėjimą juo. Vien subjektyvus pareiškėjo M. K. N. įsitikinimas, kad tai jį šmeižia, negali savaime sudaryti pagrindo baudžiamajam procesui pradėti. Todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadų, kad R. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai turi būti vertinami kaip BK 154 straipsnyje numatyta nusikalstama veika. Nors pareiškėjas privataus kaltinimo skunde nenurodė trečiųjų asmenų, pareigūnų pavardžių, kuriems aukščiau paminėtomis skunde aplinkybėmis tapo žinoma tikrovės neatitinkanti, t. y. jį neteisingai charakterizuojanti informacija, tačiau iš jo turinio suprantama, jog tokia informacija tapo žinoma ne tik jam bet ir tyrimą bylos medžiagoje atlikusiai tyrėjai, o taip pat bylą nagrinėjančiam teisėjui (Teismo nuosprendžio nuorašas nepateiktas).
Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokiu atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo, parodymų) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz. policijos pareigūnams, prokurorams, teisėjams ir kitiems asmenims) dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jeigu ši informacija pareigūnų nėra pranešta tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimu, žinojimu) asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-91/2015 it kt.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (Kasacinės nutartys 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmuo, manantis, jog buvo paskleisti jo garbę ir orumą žeminantys duomenys, savo teises gali ginti remdamasis Lietuvos Respublikos CK 2.24 str. numatytais būdais. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010 m.). Baudžiamosios teisės ginamų vertybių apsauga yra numatyta ir kitų teisės šakų, tokių kaip civilinės, administracinis nusižengimas ir kt. Padaryta žala asmens garbei ir orumui gali būti atlyginta ir pagal civilinį ieškinį. Kitų teisės šakų nustatyta atsakomybė paprastai gali efektyviai užtikrinti nukentėjusio asmens interesų gynybą. Taigi pareiškėjas, būdamas įsitikinęs, kad jo teisės pažeistos, ir siekdamas apginti savo galbūt pažeistas teises, turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka (LR CK 2.24 str.). Teismų praktika vadovaujasi principu, kad Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra pakankamai priemonių, kuriomis asmuo, manantis, kad jo teisės yra pažeistos, gali efektyviai ginti ir apginti savo interesus, ir nebūtina naudotis baudžiamosios, baudžiamojo proceso teisės normomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Šiuo atveju teismui nenustačius nei nusikaltimo, nei baudžiamojo nusižengimo požymių, privataus kaltinimo bylos procesas negali būti pradėtas.
Esant minėtoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pagal skunde nurodytus duomenis yra aiškios LR BPK 3 str. 1 d. 1 p. nurodytos aplinkybės, o vadovaujantis LR BPK 412¹ str. 1 d., teismas atsisako pradėti privataus kaltinimo bylos procesą.
Teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p., 412¹ str., 440 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal M. K. N. skundą, kaltinant R. B. nusikalstamos veikos, numatytos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str.1 d., 154 str. 1 d., 154 str. 1 d., 154 str. 1 d. padarymą, nes yra aiškios Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nutartis per septynias dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kaišiadorių rajono apylinkės teismą.