Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Kaltinamoji J. M. kalta neprisipažino ir parodė, kad savo kūdikio nužudyti nenorėjo, kaip jis buvo nužudytas, paaiškinti negali, nes įvykio aplinkybių neatsimena. Teigia, jog ji nesuprato, kad yra nėščia, pagimdė visiškai netikėtai, kad pagimdė suprato tik tuomet, kai pamatė kūdikį, jai tarytum aptemo sąmonė ir kas buvo toliau, nepamena.

Kaltinamoji parodė, kad deklaruoja gyvenamąją vietą Joniškyje pas savo tėvus A. ir G. M., tačiau įvykio metu gyveno Vilniuje, studijavo (duomenys neskelbtini) universitete. Maždaug pusantrų metų gyveno kartu su draugu P. M. (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Su P. draugavo beveik ketverius metus, o kartu gyveno porą metų. Jų santykiai geri, jie gyveno lytinį gyvenimą. Paskutinius lytinius santykius su P. turėjo 2012 m. balandžio-gegužės mėnesiais. Vėliau lytinių santykių neturėjo. 2012 m. sausio mėn., dienos tiksliai nepamena, apie 22 val., Vilniuje ėjo namo iš draugės. Buvo Fabijoniškių mikrorajone, adreso nurodyti negali, nes nepamena. Žino, kad tai buvo netoli (duomenys neskelbtini) gatvės. Ji ėjo šaligatviu, vėliau laiptais. Ant laiptų paslydo ir griuvo. Tuo metu prie jos pribėgo nepažįstamas vyriškis, kuris ėmė grasinti jai peiliu, kad nešauktų. Pagrasinęs, pats numovė jai kelnes ir atliko su ja lytinį aktą. Kiek laiko vyriškis ją prievartavo, nežino, nes buvo apsvaigusi nuo alkoholio. Po to, kai ją išžagino, vyriškis nubėgo, o ji nuėjo namo. Apie šį įvykį niekam nieko nesakė. Į policiją dėl išžaginimo nesikreipė, pareiškimo nerašė, nes jai buvo gėda. Dėl šios priežasties apie šį įvykį nepasakojo ir pirminės apklausos metu. Tačiau, kai atliekant psichiatrinę ekspertizę gydytoja pasakė, jog naujagimis buvo ne P. M., suprato, jog jis buvo ją išžaginusio vyriškio, nes daugiau su niekuo lytinių santykių neturėjo. Nuo to momento, kai buvo išžaginta, pradėjo vengti lytinių santykių su P., tapo daug piktesnė, nervinga, staigiai susierzindavo. Sąmoningai niekada negalėtų padaryti to, kuo yra kaltinama, t. y. sąmoningai negalėtų nužudyti savo vaiko. Mano, kad darydama šį nusikaltimą galėjo būti sutrikusios būklės, nepamena, kad būtų nužudžiusi savo vaiką.

2012 m. birželio mėnesio gale, po sesijos, ji grįžo vasaros atostogų pas tėvus į Joniškį. P. pasiliko Vilniuje, į Joniškį atvažiuodavo tik savaitgaliais. Joniškyje jie su P. gyveno atskirai. Vasarą, kai buvo atostogos, lytinių santykių neturėjo. Tai jų netenkino, tačiau su tuo susitaikė, ir tiek. Mėnesinėmis ji pirmą kartą susirgo būdama 11-os metų. Jos visada buvo daugmaž reguliarios, tačiau skausmingos. Nuo sausio mėnesio ciklas pasidarė nereguliarus, kartais kraujuodavo, o kartais ne. Paskutinės mėnesinės jai buvo rugsėjo mėnesį, tačiau tikslios dienos nepamena. Žino tik tai, kad tai buvo rugsėjo mėnesio pradžia ir kad jie su P. jau gyveno Vilniuje, buvo grįžę po vasaros atostogų iš Joniškio. Draugystės su P. metu pastojusi nebuvo, bent jau taip galvojo. Apie tai, kad yra nėščia sužinojo 2012-09-26 iš ginekologės Vilniuje. Į ginekologę kreipėsi, nes iš jos lytinių organų buvo pradėjusios tekėti nemalonaus kvapo išskyros. Gydytoja, pažiūrėjusi echoskopu, pasakė, kad ji yra nėščia. Nuo tokios žinios patyrė šoką, nežinojo nėštumo laikotarpio. Gydytoja jai išrašė siuntimą į ligoninę, pasakė, kad jos gyvybei gresia pavojus. Ką dar gydytoja pasakė, nepamena. Išėjusi iš gydytojos nežinojo, ką daryti. Nesuvokė, kad yra nėščia, nesuvokė, kad jai gali grėsti pavojus. Tačiau gydytoja ji tikėjo, tikėjo, kad yra nėščia ir kad laukiasi kūdikio. Į ligoninę nevažiavo, nes buvo suplanavusi savaitgalį važiuoti į Joniškį pas tėvus. Apie tai, kad eis pas ginekologę konsultacijai, buvo pasakiusi P., tačiau grįžusi namo jam apie nėštumą nieko nesakė. Panaršė internete ir, susiradusi ligos pavadinimą, P. pasakė, kad gydytoja jai padarė tyrimus ir konstatavo pienligę. P. apie nėštumą nieko nesakė, nes pati dar visko nesuvokė. Į ginekologę nutarė kreiptis pati, to daryti jos neskatino nei mama, nei kas nors kitas. 2012-09-27 P. išvažiavo į Joniškį. Ji negalėjo važiuoti kartu, nes buvo svarbi paskaita. Pas tėvus išvažiavo kitą dieną, t. y. 2012-09-28. Jos sveikata buvo gera, nieko neskaudėjo. Tėvams, taip pat kaip ir P., nepasakė, kad laukiasi. Tėvams apie nėštumą nepasakė dėl tos pačios priežasties, t. y. dėl to, kad pati dar visko nesuprato. Šeštadienį, t. y. 2012-09-29, pusę dienos praleido su mama. Vakare su tėčiu važiavo į kaimą skinti obuolių, o vėliau susitiko su P.. Jautėsi gerai, taip, kaip visada. Nekraujavo. Kitą dieną, t. y. 2012-09-30 ji pabudo anksti ryte, maždaug 8–9 val., nes jai raižė pilvą. Norėjo tuštintis, tačiau jai vis nepavykdavo. Manė, kad pilvą raižo būtent dėl to, kad nepavyksta išsituštinti. Apie tai, kad jai pilvą raižo dėl nėštumo, nemanė. Ji tėčio paklausė, ar namuose yra vidurius laisvinančių vaistų. Jų nebuvo ir ji išgėrė „Ketanovo“ tabletę, galvojo, jog sumažės skausmas. Vėliau mama nuvažiavo ir nupirko vidurius laisvinančių vaistų, kuriuos ji išgėrė, kad jie suveiktų iki kelionės į Vilnių. Tai buvo maždaug 11–12 val., tikslaus laiko nepamena. Išgėrusi vaistų truputį pagulėjo ir sugalvojo eiti į rūsį atsinešti marinuotų agurkų, kuriuos norėjo vežtis į Vilnių. Pilvą jau raižė mažiau, nors ji ir nesituštino. Tuo metu namuose buvo tik mama. Ji mamai pasakė, kad eina susitikti su P. ir vėliau eis į rūsį. Lipdama laiptais žemyn, iš savo mobiliojo ryšio telefono parašė P., kad eina į rūsį. Planavo išėjusi iš rūsio su juo susitikti. Eidama į rūsį pasiėmė maišelį agurkams ir mobiliojo ryšio telefoną. Ar dar ką nors su savimi pasiėmė iš namų, nepamena. Nuėjus į rūsį jai labai suspaudė pilvą, tarsi norėtų tuštintis. Suprato, kad namo niekaip nesuspės grįžti ir atsitūpė ten pat, kur buvo – rūsyje. Tuo metu ji vilkėjo sportinėmis kelnėmis. Prieš tūpdama tuštintis ji nusimovė kelnes ir apatines kelnaites. Atsitūpusi pradėjo stenėti, kad pasituštintų, ir po vieno tokio pastenėjimo pamatė, jog iškrenta kūdikis. Jis iškrito ant rūsio grindų. Ar ji kūdikį lietė ar bandė jį pagauti, nepamena, nematė net jo lyties. Viskas įvyko labai staigiai. Toliau nieko nepamena. Neprisimena, kas buvo toliau, nepamena kaip išėjo iš rūsio, kaip grįžo namo. Atsimena tik šį bei tą iš kelionės į Vilnių, kad P. ją kalbino, tačiau nepamena, apie ką su juo kalbėjo. Jie turėjo į Vilnių važiuoti ne dviese, tačiau ar jie važiavo dviese ar ne, neatsimena. Kaip ją tą patį vakarą vežė į ligoninę, taip pat nepamena. Vėliau iš artimųjų sužinojo, kad kūdikis ir placenta buvo rasti jos krepšyje, tačiau kaip jie ten atsirado, nežino. Ji žino, kad placentą ir kūdikį sieja virkštelė. Ar ji tą virkštelę nukirpo ar kaip nors kitaip atidalino ir ar apskritai tai darė, nepamena. Apie nėštumą sužinojo iš gydytojos. Pati to net neįtarė, nes visą laiką, nors nereguliariai, tačiau sirgo mėnesinėmis, nebuvo jokių kitų apie nėštumą bylojančių požymių: pykinimo, didėjančio pilvo. Ji vasarą gyvendama pas tėvus truputį priaugo svorio, tačiau manė, kad tai tiesiog dėl atostogų pas tėvus, geros mitybos. Po to, kai gimė kūdikis, ji neatsimena nieko, tik šiek tiek iš kelionės į Vilnių. Vėliau prisimena tik tėtį ir mamą, kai jie 2012-10-01 atvažiavo pas ją į ligoninę, kada ligoninėje ją lankė Paulius. Atgavo nuovoką nuo 2012-10-05 ir nuo tos dienos suvokia dabartinę padėtį, tačiau nesuvokia to, kas atsitiko 2012-09-30. Paskutinės mėnesinės buvo rugsėjo mėn. pradžioje. Nuo to laiko jokio kraujavimo nebuvo. Ji nekraujavo ir jokių kraujingų išskyrų pas ją nebuvo.

Kaltinamosios J. M. kaltė įrodyta:

Liudytojas P. M. parodė, kad su J. M. draugauja apie ketverius, o kartu gyvena apie dvejus metus. 2014-09-30 ryte J. atsiuntė SMS žinutę. Ji pranešė, kad jai silpna, skauda pilvą. Apie 16 val. buvo susitarę, kad jis paims J. iš jos tėvų namų ir jie kartu važiuos į Vilnių. Kadangi J. jautėsi prastai, prašė pavėlinti važiavimą. Apie 18 val. jis kartu su pakeleiviais D. P. bei vaikinu, kurio duomenų nežino, nuvyko prie J. namų Joniškyje. Jos tėtis A. M. atnešė J. krepšius, motina įsodino J. į jo automobilį. J. jautėsi prastai, buvo išbalusi, sakė, kad kraujavo. Pakeliui į Vilnių (priešais Panevėžį) jie sustojo degalinėje degalų ir dėl to, kad J. prašėsi į tualetą. Užsipylęs degalų J. automobilyje laukė apie dešimt minučių. Nesulaukęs grįžo į degalinę ir pamatė, kad prie tualeto susidariusi eilė moterų. Paskambino D. ir liepė paskubėti. Maždaug už 5-10 minučių pamatė prie degalinės durų parklupusią J.. Jis nuėjo ir padėjo jai ateiti iki automobilio. J. jautėsi blogai. Pagalvojo, kad ji galbūt jam ko nors nepasako. D. jam pasakė, kad J. labai kraujuoja. Pasiūlė J. važiuoti į Panevėžio ligoninę, tačiau J. nesutiko, sakė norinti važiuoti į Vilnių. Į Vilnių atvyko apie 21 val. Pirmiausia paleido pakeleivius, o tada su J. grįžo namo. J. išlipo iš automobilio ir suklupo. Jis paėmė ją ant rankų ir norėjo nešti į butą. Pamatė, kad J. labai kraujuoja, todėl pasodino ją laiptinėje, pirmame aukšte, ir paskambino greitajai pagalbai Atvykusi greitoji pagalba J. išvežė į ligoninę. Jis palydėjo J. iki ligoninės. Lazdynų ligoninėje J. jautėsi sutrikusi ir nesuprantanti, dėl ko gydytojai jos klausė apie gimdymą.

Po to grįžo į namus. Tada iš automobilio bagažinės ištraukė visus krepšius ir juos parnešė į butą. Atidaręs J. krepšį pamatė, kad ten yra maisto produktai, kuriuos padėjo į šaldytuvą. Krepšyje dar buvo J. drabužiai, kosmetinė, ant kurios gulėjo kažkoks dėkliukas, iš jo kyšojo kruvinos žirklutės. Pats penalas taip pat buvo kruvinas. Šalia jo pamatė baltos spalvos „Maxima“ maišą. Paėmė tą maišą ir jį pakėlė prieš šviesą pasižiūrėti, kas jame yra. Jam pasirodė, kad tame maiše yra kažkoks kruvinas mėsos gabalas. Atidaręs maišelį pamatė, kad jame yra dar vienas maišelis, įdėtas į kitą maišelį. Kraujo buvo matyti vis daugiau ir daugiau. Atidaręs paskutinį maišelį jame pamatė daiktą, panašų į mėsą. Iš tos mėsos kyšojo virkštelė. Kadangi prieš tai buvo matęs kruvinas žirklutes, pagalvojo, kad tai yra placenta. Išsigando, kad tai gali būti neišnešiotas kūdikis ar kažkas panašaus ir padėjo tą maišelį į tą patį J. krepšį. Buvo šoko būsenos ir išnešė J. krepšį į savo automobilį, norėjo nuvežti policijos pareigūnams. Suprato, kad negalės vairuoti, nes tuo metu visas drebėjo. Tada paskambino J. mamai ir jai viską papasakojo. Pakalbėjęs su J. mama, paskambino policijos pareigūnams, kurie netrukus atvažiavo. Su pareigūnais buvo ir ekspertė. Ekspertė, pasižiūrėjusi į maišelio turinį, pasakė, kad tai yra placenta. Ekspertė su pareigūnais tą placentą paėmė, surašė paėmimo protokolą ir pasakė jam eiti namo ilsėtis. Tada jis vėl paėmė J. krepšį, grįžo atgal į butą. Krepšį padėjo ir nuėjo atsigulti, tačiau negalėjo užmigti. Tada vėl paskambino J. mamai. Jie pasikalbėjo. J. mamos klausė, ar ji ką nors žino, ko nežino jis. J. mama pasakė, kad nieko nežino. Pakalbėjęs jis padėjo ragelį ir pagalvojo, kad jeigu yra placenta, turi būti ir kūdikis. Atsiminė, kad nepaisant to, jog pareigūnai su eksperte paėmė placentą, J. krepšys vis tiek buvo sunkus. Tada nutarė dar kartą jį apžiūrėti. Atidaręs pamatė, kad jame guli juodos spalvos maišelis su užrašu „Bags & More“. Pakėlęs maišelį pajuto, kad jis yra sunkus. Pradaręs maišelį pamatė kūdikio galvytę, kuri buvo kruvina. Kiek pamena, jis buvo susuktas į kažkokį žalią audinį. Pamatęs tai jis vėl paskambino policijai ir pasakė, kad rado ir kūdikį. Netrukus atvažiavo pareigūnai, kurie viską apžiūrėjo. Toliau jis viską pamena kaip per rūką.

Apie tai, kad J. gali lauktis, nežinojo, neįtarė, nematė. Lytinių santykių su ja neturėjo nuo 2012 m. balandžio mėnesio. Maždaug rugpjūčio mėnesio pabaigoje pastebėjo, jog J. yra pastambėjusi. Ji leido suprasti, kad vasarą daugiau valgė, todėl sustorėjo. Visą rugsėjo mėnesį J. lankė sporto klubą, laikėsi dietos. Jis patarė J. nueiti pas gydytoją, kadangi jam nepatiko, kad tarp jų taip ilgai nebuvo lytinių santykių. Po apsilankymo pas gydytoją J. pasakė, jog darė tyrimus ir gydytojai jai nustatė pienligę.

Su J. jie susipažino maždaug prieš ketverius metus. Porą metų jie gyvena kartu. Jų lytinis gyvenimas visada buvo normalus. Tačiau vėliau kažkas tarp jų atsitiko, paskutinį kartą lytinius santykius jie turėjo 2012 m. balandžio mėn. Jie bandė kalbėtis apie tai, tačiau nieko neišsprendė. Kiek pamena, J. nuo balandžio mėnesio sirgo mėnesinėmis. Paskutinį kartą jomis ji sirgo maždaug prieš savaitę ar dvi, t. y. rugsėjo mėnesio viduryje. Jis pats asmeniškai matė, kad ji nešiojo higieninius paketus, juos pirko ir keitėsi. Matė ir kruviną tualetinį popierių tualete. Kai rugpjūčio mėnesį jis pastebėjo, kad J. pilvas ir šlaunys yra sustorėję, jokiu būdu nepamanė, kad tai gali būti nėštumo požymiai. Manė, kad ji tiesiog sustorėjo, ir tiek. Tada J. nusipirko trims mėnesiams abonentą ir pradėjo sportuoti. J. nuo birželio mėnesio pradėjo tinti blauzdos. Jos mėnesinės tapo nereguliarios, ji kraujuodavo ne taip, kaip visos moterys – tai jai mėnesinės užtrukdavo, tai jos būdavo labai dažnos, tai jos būdavo gausios, tai – negausios. Nuo tada jis pradėjo prašyti jos, kad ji nueitų pasitikrinti pas ginekologą. Ji bijo daktarų ir vis atsisakydavo pas juos nueiti. Tačiau rugsėjo mėnesį ji jam paskambinusi pasakė, kad eina pas ginekologą. Po konsultacijos J. pasakė, kad jai tik pienligė.

Kaip liudytoja apklausta kaltinamosios motina G. M. parodė, kad J. studijavo (duomenys neskelbtini) universitete, Vilniuje. Pastaruosius porą metų ji gyveno bute (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kartu su savo draugu P. M.. Per 2012 m. vasaros atostogas ir P., ir J. gyveno Joniškyje. J. gyveno pas juos, o P. pas savo tėvus. Rugsėjo mėnesį, prasidėjus mokslo metams, jie išvyko tęsti studijų į Vilnių. Pirmą kartą po išvykos į Vilnių J. grįžo namo į Joniškį 2012-09-28. J. buvo tokia pat, kaip visada, niekuo nesiskundė, visą savaitgalį elgėsi ir jautėsi normaliai. 2012-09-30 ryte ji pabudo nuo to, kad išgirdo J. nuolat einant į tualetą. Jos vyras, A. M., paklausė dukros, kas jai yra. J. pasakė, kad jai raižo pilvą ir ji nori eiti į tualetą, tačiau jai neišeina pasituštinti. J. atrodė kaip visada, nieko įtartino nei jos elgesyje, nei išvaizdoje nepastebėjo. Tada ji nuvažiavo į vaistinę, kur nupirko kažkokių vaistų nuo vidurių užkietėjimo. Grįžo namo ir tabletes padavė dukrai. Išgėrusi vaistų ji nuėjo pagulėti. Apie 12 val. J. pasakė, kad eina į rūsį atsinešti daržovių. Ji paprastai įsidėdavo konservuotų daržovių, pati nueidavo į rūsį ir išsirinkdavo ko nori. Kadangi gamino valgį, neužfiksavo, kiek laiko ji užtruko rūsyje. Žinojo, kad dukra serga mėnesinėmis, nes ji sakė, jog kraujuoja. Nepasigedo jos, pagalvojo, gal susitiko ką nors iš kaimynų. J. iš rūsio atsinešė didelį polietileninį „Norfos“ maišelį, kuriame buvo stiklainiai. Maišelio turinio nežiūrėjo, netikrino. Pamatė, jog J. kojos ir šlepetės kruvinos, paklausė, kas nutiko. J. pasakė, kad jai staigiai prasidėjo kraujavimas, kad jai labai bloga ir nubėgo į vonią praustis. Liepė jai pagulėti, o pati išvyko ieškoti vaistų nuo gausių mėnesinių. Vieną ampulę gavo ligoninės priėmimo skyriuje, kurią suleido dukrai. Dukra paskambino P. M. ir paprašė atvažiuoti vėliau, nes blogai jautėsi ir tuo metu negalėjo išvažiuoti į Vilnių.

Kai J. pasijuto geriau, pasakė, kad jau mažiau kraujuoja, paprašė surinkti jos rūbus. Tai, ką J. parsinešė iš rūsio, ji (liudytoja) sudėjo į krepšį. Pastebėjo, kad „Norfos“ maišelyje yra išbėgęs rausvas skystis. J. paaiškino, kad išsiliejo močiutės gamintas kompotas. Norėjo stiklainius nuplauti, bet dukra pasakė, kad nebėra laiko, kad įdės į kitą maišėlį, o kai nuvažiuos, susitvarkys. Tada ji kartu su J. į juodą šiukšlių maišą įdėjo visą „Norfos“ maišelį, kuriame buvo stiklainiai su konservuotais gaminiais. Dedant „Norfos“ maišą į juodą šiukšlių maišą ji pastebėjo, kad ant visų stiklainių dar gulėjo baltos spalvos „Maxima“ maišelis, kuris buvo susuktas. Kas jame buvo, nežino. Sudėjus stiklainius, ji visą tą maišą įdėjo į J. krepšį. Visus daiktus į J. krepšį dėjo ji ir jos vyras, o J. tik padavinėjo.

J. išvažiavo apie 17 val. Tėvas nunešė į automobilį dukros krepšį, o ji palydėjo dukrą, nes ji silpnai jautėsi. Kreiptis į ligoninę minties nebuvo, nes dukra labai norėjo važiuoti į Vilnių, aiškino, kad jai būtinai reikia važiuoti į universitetą, sakė, kad jai viskas bus gerai.

Apie 20–21 val. vakare paskambino dukra ir pasakė, kad ji labai kraujuoja, jai labai silpna ir ji negali paeiti, o P. kviečia greitąją pagalbą, kurios ji nenori. Po to apie 24 val. jai paskambino moteris ir pasakė, kad ji yra budinti tyrėja, paklausė, ar ji žino, kur yra dukra. Tyrėja jai (liudytojai) pasakė, kad J. galimai buvo išprievartauta, kad galimai pagimdė. Tyrėja jos (liudytojos) klausė, ar ji nepastebėjo, kad dukra buvo nėščia.

Paskui iš ligoninės paskambino P. M.. Jis pasakė, kad vyksta kažkoks nesusipratimas, jam sako, jog jis galimai išprievartavo J. ir kad ji galbūt pagimdė, kad jai labai blogai, nes ji labai nukraujavusi.

Grįžęs iš ligoninės vėl paskambinęs P. M. pasakė, kad maišelyje kažką rado, mano, jog tai yra placenta. Tada ji P. liepė kviesti policiją ir atiduoti radinį. Po to, kai atidavė placentą, P. M. dar kartą paskambinęs pasakė, kad kitame maišelyje rado kūdikį, paklausė, ką jam dabar daryti, sakė, kad jam silpna, bloga. Ji (liudytoja) liepė jam vėl apie tai pranešti policijai.

Tą naktį dukrai nuolat skambino telefonu, su ja bendravo, nes bijojo, kad ji gali netekti sąmonės, kažką sau pasidaryti, nuolat bandė su ja palaikyti ryšį, klausinėjo, kaip ji jaučiasi, ką veikia. Tą naktį jos neklausė, dėl ko ji pateko į ligoninę ir kas atsitiko. Su ja buvo sunku susikalbėti.

Apie 8 val. ryto su vyru nuvyko į ligoninę. Įėjusi į palatą ir pamačiusi dukrą suprato, jog ji nieko nesakys, kol nesužinos, kad ji (liudytoja) viską žino. Tada ji dukrai pasakė, kad jie žino, kas nutiko, kad dėl to P. yra uždarytas policijoje, kad ji turi kažką pasakyti, jog jį paleistų, nes manė, kad jis tikrai niekuo dėtas ir neturėtų būti sulaikytas.

Tada J. prisipažino, kad buvo nėščia. Ji pasakė, kad apie nėštumą sužinojo maždaug prieš savaitę, kai Vilniuje lankėsi pas ginekologą. J. papasakojo, kad 2012-09-30, kai nuėjo į rūsį atsinešti konservuotų gaminių, labai užsimanė tuštintis, suprato, kad nespės grįžti namo, todėl atsitūpė ir iš karto pagimdė kūdikį. Kokios lyties buvo kūdikis, J. nepasakė. Ji pasakė, kad jis tiesiog iškrito tuo metu, kai ji atsitūpė. Paklausė J., ar ji nukirpo virkštelę. J. pasakė, kad to nepamena. Ji taip pat klausė, ar vaikas buvo gyvas. J. pasakė, kad nežino. J. jai pasakė tik tiek, kad ji buvo ištikta šoko, tokios būklės jaučiasi ir šiuo metu. J. pasakė, kad pagimdžiusi ji viską surinko ir sudėjo į maišelius. Kai dukros paklausė, kodėl ji niekam nieko nesakė apie savo nėštumą, J. paaiškino, kad ji pati tuo netikėjo, nes visą laiką sirgo mėnesinėmis. Ji Jurgos neklausė, kur ji ketino dėti kūdikį, o pati J. daugiau jai nieko nepasakojo.

Nežinojo ir nepastebėjo, kad jos dukra buvo nėščia. Tą vasarą jie daug keliavo, važiavo prie jūros, J. buvo su bikiniu, maudėsi, deginosi, taip pat jie buvo dideliame koncerte, dukra nesiskundė, kad jai per sunku vaikščioti, stovėti, kad ji pavargo ar pan. Jokių nėštumo požymių, jokio pykinimo, jokių išankstinių pokalbių apie tai, kad jos dukra negimdys, kad nenori turėti vaikų, nebuvo. Jos pačios (liudytojos) pirmas nėštumas nesimatė iki 34 savaičių. Taip pat dukra nesisakė, kad ją buvo išprievartavę. Jai paskambino advokatas ir pasakė, kad kūdikis nebuvo P. M.. Tik tada iškilo klausimas, kieno buvo tas vaikas ir, kai dukra grįžo po stacionarinės psichiatrinės ekspertizės, pradėjo jos apie tai klausinėti. Dukra nieko daug nepasakojo, nesakė, nei kas, nei kada ją išprievartavo. Dukra apie jos išprievartavimą nesisakė, nes žinojo, jog nebūtų leidusi to nuslėpti, nebūtų tylėjusi.

Jos dukros mėnesinės visada būdavo gausios, skausmingos, ji niekada neapsieidavo be vaistų, naudojo pačius didžiausius higieninius paketus.

Kaip liudytojas apklaustas A. M. parodė, kad J. M. yra jo dukra. 2012 m. birželio mėn. dukra, baigusi Mykolo Romerio universiteto trečią kursą, grįžo atostogauti į Joniškį ir čia praleido visą vasarą. Rugsėjo 2 d. ji išvažiavo tęsti studijų į Vilnių. Ten ji gyveno kartu su P. M.. Į J. J. sugrįžo rugsėjo 28 d. J. buvo tokia pati, kaip visada, nebuvo pakitusi nei jos išvaizda, nei jos nuotaika. 2012-09-30 jis atsikėlė apie 9 val. Pamatė, kad dukra išėjo iš tualeto. Išėjusi pasakė, kad jai skauda pilvą, blogai jaučiasi, kad jai užkietėję viduriai, paklausė, ar namuose yra vidurius laisvinančių vaistų. Jis pasakė, kad nėra, tada ji vėl nuėjo pagulėti. Po to jis išvažiavo. Namo sugrįžo apie 15 val. J. gulinėjo miegamajame ant lovos. Jis J. paklausė, kaip ji jaučiasi. Į tai J. atsakė, kad jai truputį palengvėjo ir ji jaučiasi žymiai geriau. Žmona jam pasakė, kad dukra serga mėnesinėmis ir stipriai kraujuoja. Ji išvažiavo pirkti kažkokių vaistų. Netrukus žmona grįžo namo, suleido J. vaistų. Apie 17-18 val. atvažiavo P. M.. Žmona padėjo dukrai nueiti į automobilį, nes ji sunkiai ėjo, o jis išnešė J. juodos spalvos krepšį su užrašu „Winston“, kurį įdėjo į P. automobilio bagažinę. Krepšys buvo sunkus, kiek žino, ten buvo maisto produktai, stiklainiai su konservuotais gaminiais. Tos pačios dienos vakare, apie 22 val., žmona jam pasakė, kad skambino P. ir pranešė, jog jie jau Vilniuje ir kad J. labai kraujuoja. Ž. P. pasiūlė kreiptis į medikus, kviesti greitąją pagalbą. Žino, kad J. buvo paguldyta į ligoninę. Nakties metu žmonai vėl paskambino P., kuris pasakė, kad J. juodos spalvos krepšyje, kurį jis įdėjo į P. automobilio bagažinę, surado į maišelius suvyniotą placentą, o dar kartą paskambinęs jo žmonai pasakė, kad rado ir negyvą kūdikį. Dėl šių priežasčių jis su žmona G. iš pat ryto išvažiavo į ligoninę pas J.. J. buvo po narkozės, tačiau sąmoninga. Iš pradžių J. nenorėjo ir dėl sveikatos būklės nelabai galėjo kalbėti apie tai, kas atsitiko, tačiau paskui verkdama papasakojo, kad prisimena tai, jog nuėjo į rūsį Joniškyje pasiimti konservuotų daržovių, kurias norėjo vežtis į Vilnių. Ten pajuto, kad labai nori tuštintis ir negali to noro sulaikyti. J. pasakė, kad ten pat, rūsyje, supratusi, kad namo grįžti nesuspės, pritūpė tuštintis. Tada J. pasakojimas tapo padrikas ir nerišlus. J. sakė, kad buvo daug kraujo ir kūdikis. Iš J. pasakojimo jis suprato, kad ji norėjo tuštintis ir nesitikėjo, jog pagimdys vaiką. Ji sakė, kad nepamena to, kas nutiko vėliau, kai buvo daug kraujo ir atsirado kūdikis. Vėliau jam žmona pasakė, kad J. apie savo nėštumą sužinojo maždaug prieš tris dienas iki gimdymo. J. savo mamai pasakė, kad tuo nepatikėjo iki paskutinės akimirkos, t. y. iki tol, kol negimė kūdikis. Taip pat ji motinai pasakė, kad maždaug rugsėjo mėn. viduryje ji lankėsi Vilniuje pas ginekologą dėl blogo kvapo mėnesinių metu ar tai dėl kažkokių išskyrų. Ginekologė J. pasakė, kad ji yra nėščia ir išrašė siuntimą į Antakalnio klinikas, sakydama, kad kažkas negerai su nėštumu. Jis net neįtarė, kad jo dukra laukiasi. J. pilvas nebuvo pasikeitęs, ji buvo fiziškai aktyvi, visą vasarą daug sportavo, važinėjo dviračiu, visa šeima vyko prie jūros į Latviją, jos savijauta visada buvo gera, jos nepykino ir kitų, besilaukiančioms moterims būdingų sveikatos sutrikimų, neturėjo.

Iki įvykio viskas buvo gerai – dukra J. mokėsi, išvažiuodavo į Vilnių, grįždavo į namus, nuvažiuodavo pas draugą, normaliai bendraudavo. Po to įvykio ji pasikeitė, greitai susinervina, pradeda drebėti. Ji pasidarė nervinga, pradėjo kažko bijoti. Jeigu kažką ne taip pasakai, ji iš karto užsidaro kambaryje, nebekalba. Pasikeičia jos judesiai, laikysena. Ji vartoja gydytojų išrašytus raminamuosius vaistus, kelis kartus buvo išvežta į Šiaulių ligoninę, atsirasdavo kažkokie priepuoliai, ji tampydavosi, verkdavo, alpdavo.

Kaip liudytoja apklausta A. V. parodė, kad 2012 m. dirbo privačioje Ginekologijos ir šeimos klinikoje Vilniuje gydytoja akušere-ginekologe. 2012-09-26 15 val. 30 min. pagal išankstinę registraciją konsultacijai kreipėsi J. M.. Ji kreipėsi dėl to, kad ją vargino nemalonaus kvapo išskyros, pasakojo, jog buvo užsienyje, ten turėjo problemų, kraujavo ir mano, kad įvyko persileidimas, nes įtaria, jog buvo nėščia, nėštumas galėjo būti 24 savaičių. Apie tai, ar pasišalino vaisius, ji nesakė, bet teigė, jog tikisi, kad po persileidimo gimdoje nieko neliko. Ji paaiškino, kad į medikus nesikreipė, nes tuo metu nelegaliai dirbo Anglijoje.

J. taip pat pasakė, kad nesupranta, kodėl po persileidimo jai nedingsta pilvas. Ji buvo apsirengusi plačiu megztiniu, todėl nesimatė, jog būtų nėščia. Dėl plačių rūbų nešiojimo to galėjo nepastebėti ir artimieji. Tačiau jai nusivilkus megztinį, pilvas buvo matyti. Tada ji J. paklausė, kada buvo paskutinės mėnesinės. J. jai atsakė, kad 2012 m. sausio mėn. 17 d. Pagal tai ji (liudytoja) paskaičiavo, kad J. nėštumas turėjo būti 36 savaitės, ir paklausė J., kodėl ji nesikreipė į medikus po to, kai nutrūko mėnesinės. Pacientė atsakė, kad savo sveikata nesirūpino ir galvojo, kad viskas yra gerai, todėl į medikus nesikreipė. Tada ji paklausė J. M., ar ji kada nors jautė ir ar tebejaučia vaiko judesius. Pacientė atsakė, kad jokių judesių nejaučia ir nejautė. Pacientė ją (liudytoją) bandė įtikinti, kad ji tikrai žino, jog jos nėštumas nutrūko, kad įvyko persileidimas ir tikrai nieko negali būti. Kalbėdama su paciente suprato, kad ji kažko nepasako. Jai susidarė toks įspūdis, kad J. ne iki galo atvira. J. bendravo normaliai, atrodė, kad jos psichinė būklė yra normali. Kadangi iš pokalbio su paciente nieko negalėjo suprasti, ją apžiūrėjo mediciniškai. Ginekologinės apžiūros metu pastebėjo, kad J. iš makšties teka pūlingos išskyros, išoriniai lytiniai organai, makštis yra paburkę, raudonos spalvos. Nuo tų išskyrų ant išorinių lytinių organų buvo atsiradusios šlapiuojančios žaizdelės ir įtrūkimai. Išskyros buvo blogo kvapo. Tai bylojo apie galimą infekciją. Tada ji apžiūrėjo pacientės gimdos kaklelį. Jis buvo prasivėręs per tris centimetrus ir čiuopėsi vaiko galva. Čiuopdama jautė, kad vaisius yra ne dvidešimt kelių savaičių, kaip tai buvo nurodžiusi J. M., o didesnis. Tada panaudojo ultragarso daviklį. Monitoriuje pamatė, kad jos gimdoje yra vaikas ir jo širdis plaka, taip pat labai gerai jautė vaisiaus judesius. J. M. pilvas net bangavo nuo vaisiaus judesių. Ji pasakė J., kad vaikas yra ir jis gyvas. Paklausė J., kaip ji gali nejausti vaiko judesių, jeigu ji (liudytoja) juos jaučia. J. nieko neatsakė. Parodė J. M. monitoriuje, kaip plaka jos vaiko širdelė. Į tai J. pasižiūrėjo nei nustebusi, nei nusiminusi, nei džiaugsmingai. Tada pacientės paklausė, ar ji apskritai nori to vaiko. J. atsakė, kad vaiko nenori. Kodėl nesidarė aborto, J. M. neaiškino. Pastebėjo, kad gimdoje beveik visiškai nėra vaisiaus vandenų. Todėl paklausė pacientės, ar ji nepastebėjo, kad šlapo jos kelnaitės, bėgo vandenys. J. M. pasakė, kad tai pastebėjo maždaug rugpjūčio mėnesį. Pagal J. M. nurodytas paskutines mėnesines, jos nėštumas galėjo būti 36 savaičių, o pagal echoskopą – 33–34 savaičių. Vaikas atrodė ženkliai mažesnis nei 36 savaičių, galimai dėl to, kad atsiliko jo augimas. Gimdos kaklelis atsivėręs buvo 3–4 cm, tačiau aktyvios gimdymo veiklos nebuvo. Ji pacientei pasakė, kad vaikas yra gyvas, bet be vandenų gimdoje yra šimtaprocentinė infekcija, nes iš gimdos teka pūliai. Pacientei pasakė, kad ji skubiai vyktų į ligoninę. Ji Jurgą įspėjo, kad tuo atveju, jeigu ji į ligoninę nesikreips, vaikas gali žūti tiesiog gimdoje, o jeigu nežus – gali gimti su įgimta infekcija. Išrašė J. M. siuntimą į ligoninę. Į tai J. M. ramiai ir paprastai pasakė „aš neturiu laiko važiuoti į ligoninę“. J. M. požiūris buvo visiškai atsainus ir abejingas. Kitą dieną, dirbdama Vilniaus Antakalnio klinikinėje ligoninėje, pasidomėjo, ar J. atsigulė į ligoninę, tačiau jos ligoninės sąrašuose nebuvo. J. M. pagimdė praėjus keturioms dienoms po jos (liudytojos) apžiūros, t. y. rugsėjo 30 d. Ekspertas, tyręs lavono kūnelį, nustatė, jog vaikas buvo apie 40 savaičių. Ji buvo nustačiusi 34 savaites, nes vaikas buvo labai mažo svorio – 2,5 kg, tokio laiko vaikas panašiai tiek sveria, bet jo augimas galėjo būti atsilikęs, be to, pas pacientę nebuvo vandenų, todėl galėjo būti paklaida matuojant. Pirmo nėštumo metu pilvas moteriai pasimato labai individualiai. Jeigu moteris yra liekna ir jos pilvo presas yra geras, tai pilvas vėliausiai pasimato apie 20 nėštumo savaitę. Vadinasi, šiuo atveju buvo praėję apie 14–20 savaičių, kadangi pilvas buvo matyti. Gali matytis ir 15 savaičių nėštumas, priklauso nuo moters, jos sudėjimo, klubų, poodinio ir riebalinio sluoksnio.

Teisme pagarsinus liudytojos I. P. (I. P.) ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (liudytoja yra mirusi) matyti, kad 2012 m. ji dirbo Vilniaus greitosios medicininės pagalbos stotyje skubios pagalbos specialiste. 2012-09-30 apie 21 val. 40 min. buvo gautas iškvietimas (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Į medicinos stotį skambino asmuo, kuris pranešė, kad mergina gausiai kraujuoja iš gimdos ir makšties. Atvykus nurodytu adresu, ją prie namo laiptinės pasitiko vaikinas, kuris nuvedė į pirmą namo aukštą. Ten ant laiptų sėdėjo mergina, kaip vėliau sužinojo J. M., kuri buvo suglebusi, išblyškusi. Ji nešnekėjo, tačiau buvo sąmoninga. Tada ji pamatavo jos spaudimą ir su neštuvais ją nunešė į tarnybinį automobilį. Automobilyje suteikus J. M. pirmąją medicininę pagalbą, pradėjo jos klausinėti, kas atsitiko. J. pasakė, kad jai skauda pilvą ir ji gausiai kraujuoja iš gimdos. Ji pradėjo klausinėti, ar ją išžagino, ar jai yra mėnesinės. Toks įtarimas jai kilo, nes J. M. tikrai labai stipriai kraujavo. Taip moterys kraujuoja arba po išžaginimo, mėnesinių metu, arba po gimdymo. Paklausė J. M. ir to, ar ji ką tik negimdė. Mergina viską paneigė. Ji neigė tai, kad serga mėnesinėmis, kad buvo išžaginta ir kad ką tik gimdė. Tada ji paklausė J. M., kada jai pradėjo skaudėti pilvą. Mergina pasakė, kad nuo ryto. J. M. sakė, kad ji kažkur buvo išvykusi ir kad jos motina jai buvo suleidusi kažkokių vaistų, nuo kurių jai pagerėjo ir ji grįžo į Vilnių. Kai paklausė J. M., kodėl jos kojų pėdos ir blauzdos tokios ištinusios, ji pasakė, kad nežino, kad kojos galimai ištinusios dėl to, kad jai karšta. Tada J. M. paklausė, kur ją veža. Ji pasakė, kad į ligoninę. Matė, kad pacientė dėl to buvo labai nepatenkinta. Ji aiškino, kad ji (liudytoja) neturi jokios teisės vežti jos į ligoninę be jos sutikimo. J. M. arogantiškai jai pradėjo aiškinti, kad ji studijuoja teisę ir žino savo teises. Tačiau ji J. M. atsakė, kad jeigu ji mato, jog žmogaus gyvybei gresia pavojus, jai jokio sutikimo vežti tą žmogų į ligoninę nereikia. Tuo jų kalba ir baigėsi, J. M. buvo pristatyta į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę. J. M. pristatė į priėmimo skyrių. Išėjusi į lauką matė ten stovintį tą patį vaikiną, kuris ją pasitiko, kai atvyko pagal iškvietimą. Jis teiravosi, kas yra J. M.. Ji pasakė, kad tiksliai nežino ir paklausė jo, ar J. M. tikrai negimdė. Vaikinas pasakė, kad pastebėjo, jog J. yra pasitaisiusi, tačiau neįtarė, kad ji gali būti nėščia. Vaikinas iš tikrųjų buvo labai nustebęs dėl galimo J. M. nėštumo ir neigė tai žinojęs (t. 1, b. l. 116 –117).

Automobilio „(duomenys neskelbtini) valst. Nr (duomenys neskelbtini) stovinčio Vilniuje, (duomenys neskelbtini) namo kieme, 2012-10-01 2.50 val.–3.00 val. apžiūros protokole nurodyta, kad ant automobilio galinės sėdynės guli juodos spalvos sportinis krepšys su užrašu „Winston“, jame keletas baltos spalvos polietileninių maišelių, kuriuose yra raudonos spalvos turinys – placenta su dalimi virkštelės, apie 20 cm ilgio. Virkštelės galas nukirptas. Placenta suvyniota į laikraštį. Tarp laikraščio dalių guli metalinis troselis ir du moteriški įklotai, atsegta kosmetinė, kurioje yra kosmetinės žirklutės, ant kurių matyti apdžiūvęs raudonos spalvos skystis. Žirklutės paimtos tyrimui (t. 1, b. l. 10–11).

Iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, apžiūros 2010-10-01 3.00 val.–7.40 val. protokolo ir jo priedo-fotolentelės matyti, kad kambario viduryje guli juodos spalvos krepšys su užrašu „Winston“, kuriame buvo matyti stiklainiai su daržovėmis. Ten pat guli juodos spalvos polietileninis maišelis „Bags & More“, kuriame į medžiagą buvo įvyniotas vyriškos lyties naujagimio lavonas (t. 1, b. l. 12–16).

2012-10-01 16.00 val.–17.45 val. įvykio vietos apžiūros metu apžiūrėtas butas Joniškyje, (duomenys neskelbtini), ir butui priklausantis rūsio sandėliukas. Apžiūros protokole ir fotolentelėje užfiksuota, kad rūsio koridoriuje ant grindų buvo matyti rusvos spalvos dėmė, dėmės, kurios apdorotos reagentu šviečia melsva spalva, taip pat buvo rastos ir ant sandėliuko durų kengės bei pakabinamos spynos dėžutės, sandėliuke esančios plastikinės dėžės dugno ir šono bei tamsi 0,90 x 0,60 m dydžio dėmė rasta ant grindų. Buto laiptinėje ant penkto laipto pakopos rasta rausvos spalvos dėmė, bute ant unitazo, vonios kambaryje ant praustuvo bei sienos ir pačioje vonioje bei ant kambaryje esančio pledo rastos dėmės, kurios paveiktos reagentu, švyti melsvai. Apžiūros metu nuo minėtų vietų paimta 6 vnt. mėginių su nuoplovomis, pledas, plastikinė dėžė (t. 1, b. l. 41–61).

Specialisto išvadoje Nr. S 366/12(01) nurodyta, kad nuoplovose nuo plastikinės dėžės, nuo laiptinės į rūsį, nuo įėjimo durų iš lauko pusės, nuo virtuvės ir laiptinės grindų, nuo plastikinės dėžės yra žmogaus kraujas. Atlikus DNR tyrimą gautas J. M. DNR profilis ne mažesne nei 99,99999999999 % tikimybe.

Ant pledo žmogaus kraujo nerasta.

Ant virvelės (automobilio apžiūros metu įvardyto troselio), žirklučių yra žmogaus kraujas. Atlikus DNR tyrimą, DNR profilio, tinkamo identifikavimui, negauta.

Nuoplovoje nuo laiptinės į rūsį yra žmogaus kraujas. Atlikus DNR tyrimą gautas dominuojantis J. M. DNR profilis ne mažesne nei 99,99999999999 % tikimybe ir naujagimio lavono DNR profilis ne mažesne nei 99,99999999999 % tikimybe.

Nuoplovoje nuo vonios maišytuvo ir sienos žmogaus kraujo nerasta. Atlikus DNR tyrimą gauta daugiau nei dviejų asmenų DNR, kuris identifikavimui netinka.

Nuoplovoje nuo tualeto unitazo žmogaus kraujo nerasta. Atlikus DNR tyrimą gautas J. M. DNR profilis ne mažesne nei 99,99999999999 % tikimybe (t. 1, b. l. 69-71).

Specialisto išvadoje Nr. M 1278/12(01) nurodyta, kad vyriškos lyties naujagimis mirė nuo uždusimo užspaudus kvėpavimo angas ir galimai spaudžiant kaklą. Į tai nurodo nubrozdinimas veide, intradermalinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, lūpų cianozė, kraujosruva gerklų minkštuosiuose audiniuose, linijinė intradermalinė kraujosruva kaklo dešinėje, jos projekcijoje minkštųjų audinių kraujosruva, poodinė kraujosruva kaktoje, minkštųjų audinių kraujosruvos galvoje, taškinės kraujosruvos širdies ir plaučių paviršiuose, veninė vidaus organų pilnakraujystė. Lavoninių reiškinių būklė, konstatuota lavono apžiūros įvykio vietoje metu 2012-10-01 05:00 val., lavono radimo aplinkybės ir laikymo sąlygos (buvo laikomas šaldytuve) rodo, kad nuo vyriškos lyties naujagimio lavono mirties iki lavoninių reiškinių tikrinimo jo lavone galėjo praeiti 12–36 val. laiko. Sužalojimai, pagal makro ir mikroskopinį vaizdą, padaryti netrukus iki mirties. Sužalojimai galvoje padaryti kietais, bukais, riboto paviršiaus daiktais uždarant kvėpavimo angas. Sužalojimai kakle padaryti ribotu, specifinį paviršių turinčiu, lanksčiu daiktu spaudžiant kaklą. Sužalojimai, remiantis sveikatos sutrikdymo masto taisyklių 6.6.19 punktu, kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Kefalohematoma, pagal makroskopinį vaizdą ir lokalizaciją, susiformavo gimdymo metu vaisiaus galvai slenkant gimdymo takais, todėl kaip sužalojimas nekvalifikuojamas. Vyriškos lyties naujagimis mirė nuo uždusimo užspaudus kvėpavimo angas ir galimai spaudžiant kaklą. Nežinomo naujagimio vyriškos lyties lavono kraujyje rastas antigenas A, būdingas A(II) grupei. Placentos kraujas yra AB(IV) grupės. Pagal makroskopinį ir mikroskopinį placentos vaizdą, placenta yra subrendusi su hipertrofijos požymiais.

Aprašomojoje išvados dalyje nurodyta, kad naujagimis gimė gyvas ir po gimimo kvėpavo, naujagimio tyrimo metu nustatyti išoriniai sužalojimai pagal jų susidarymo mechanizmą ir lokalizaciją negalėjo būti padaryti gimdymo metu, labiausiai tikėtina, jog jie padaryti iškart po gimdymo. Vaisiaus virkštelės laisvasis galas analogiškas, kaip ir prieplacentinės dalies laisvasis galas, atidalijimo kraštai lygūs (t. 1, b. l. 21–29).

Specialisto išvadoje Nr. S 366/12(01) konstatuota, kad J. M. yra 2012-10-01 bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rasto vyriškos lyties naujagimio lavono motina ne mažesne nei 99,97 % tikimybe. P. M. nėra rasto vyriškos lyties lavono tėvas (t. 1, b. l. 66–67).

Specialisto išvadoje Nr. G 2223/12(01) nurodyta, kad J. M. nustatyta būklė po gimdymo su gimdos kaklelio, makšties ir tarpvietės plyšimais, dėl ko išsivystė sunkus šokas dėl nukraujavimo. Gimdymas įvyko netrukus iki hospitalizacijos į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę. Sužalojimas kvalifikuojamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl išsivysčiusio sunkaus šoko. Sužalojimas atsirado gimdymo metu, o nukraujavimas netrukus po jo. Iki nėštumo J. M. galėjo lytiškai santykiauti. J. M. buvo nėščia (t. 1, b. l. 154–156).

2014 m. liepos 30 d.–rugpjūčio 21 d. stacionarinės teismo psichiatrijos-psichologijos akte Nr. 75U-II-64/2014 konstatuota:

1. Objektyvių medicinos duomenų, kad J. M. praeityje sirgtų lėtiniu psichikos sutrikimu, nėra.

2. Objektyvių duomenų, kad J. M. veikos padarymo metu, t. y. 2012-09-30 sirgtų laikinu psichikos sutrikimu, nėra; ji galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

4. J. M. šiuo metu konstatuojami adaptacijos sutrikimai, kurie netrukdo jai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

5. J. M. būdingos individualios psichologinės savybės nesumažino sugebėjimo suvokti įvykius ir daiktus bei duoti apie tai parodymus.

6. J. M. gali suplanuoti, logiškai apmąstyti savo veiksmus bei elgesį.

7. Objektyvių medicinos duomenų, kad J. M. gimdymo metu ir įtariamos veikos padarymo metu, t. y. 2012-09-30, būtų lėtinio ar laikino psichikos sutrikimo būsenos, nėra, ji galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

8. J. M. elgesys frustruojančiose situacijose nuoseklus ir kryptingas, vyrauja ekstrapunityvinės reakcijos.

9. J. M. nebūdingas padidintas polinkis fantazuoti, ji gali suvokti inkriminuojamos veikos aplinkybes.

10. J. M. priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas nereikalingas.

11. J. M. inkriminuojamos veikos padarymo metu nebuvo nei fiziologinio afekto, nei kitos emocinės būsenos, dėl kurios būtų negalėjusi suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.

12. J. M. psichologinio tyrimo metu neišryškėjo atminties ir kitų pažintinių funkcijų sutrikimų, kurie trukdytų prisiminti ir suvokti savo veiksmus bei juos paaiškinti.

Ekspertizės akto aprašomojoje dalyje dėl J. M. psichologinių bei intelektualinių savybių nurodyta, kad eksperimentinio psichologinio tyrimo metu konstatuojamos šios individualios psichologinės ypatybės: egocentriškumas, gynybiškumas iki opoziciškumo, polinkis greitai įsižeisti, nerimastingumas. Šios ypatybės išryškėjo pažemintos nuotaikos, nenoro atskleisti savo išgyvenimus bei siekimo duoti formalius atsakymus fone. Visumoje J. M. sugeba konstruktyviai spręsti problemas frustruojančiose situacijose, kritiška savo elgesiui bei pasisakymams. Mąstymo sutrikimų nenustatyta. Projekcinių metodikų rezultatuose atsispindi aukštas nerimas, fiksavimasis ties juridine situacija. J. M. būdingos individualios psichologinės ypatybės netrukdė suvokti aplinką, savo veiksmus bei atitinkamai reguliuoti savo veiklą (t. 2, b. l. 16–22).

Iš 2016 m. vasario 10 d.–vasario 24 d. teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto Nr. 87TPK-16/2016 matyt, kad:

1. J. M. tyrimo metu konstatuotas psichikos-potrauminio streso sutrikimas. Tiriamosios būsena yra psichiškai ir psicologiškai ypatinga tuo, kad ji patiria ilgalaikį stresą (ilgalaikis teisminis procesas), kuris sukelia nerimą, įtampą, nuotaikos svyravimus, sutrikdo ocialinę adaptaciją.

2. J. M. tiriamuoju metu gali visiškai suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

3. J. M. šiuo metu gali dalyvauti teismo posėdyje ir būti apklausiama.

4. J. M. šiuo metu netaikytinos priverčiamosios medicininio pobūdžio priemonės (t. 2, b. l. 155–160).

Ekspertė N. M., susipažinusi su jai pateikta papildoma medicinine dokumentacija dėl J. M. gydymosi po ekspertizės atlikimo, paaiškino, jog 2014 m. liepos 30 d.– rugpjūčio 21 d. ekspertizės aktą tvirtina visiškai, papildymų neturi.

Stacionarinei kompleksinei ekspertizei atlikti J. M. buvo patalpinta į Utenos ekspertinį skyrių, kuriame personalo buvo stebima visą parą, bendravo su gydytojais psichiatrais, psichologe. Ekspertai buvo susipažinę su bylos medžiaga. Visa tyrimo eiga aprašyta ekspertizės akte. Konkrečiai J. M. atveju nebuvo ūmių būtinų indikacijų, kad su ja būtų reikėję bendrauti padidintai arba skirti papildomą gydymą.

2014 m. liepos 30 d.–rugpjūčio 21 d. ekspertizės akte akcentuojama, kad „J. M. elgesys ekspertizės metu yra gynybinis“. Tai reiškia, kad bendravimo metu ji, ekspertams paprašius papasakoti visus įvykius, nebuvo iki galo atvira. Teigė, kad neatsimena, kaip ir ką ji darė, nors fakto, kad buvo nėščia, neneigė. Teigė, kad ginekologė jai viską išaiškino, o kodėl nevažiavo į ligoninę, neatsimena. Tai ekspertai ir psichologė vertino kaip gynybišką elgesį, kai tiriamasis nenori kalbėti, o sutrikusios sąmonės ir ūmios psichozės būsenos tikrai nebuvo. Atliekant stacionarinę teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę su tiriamuoju bendrauja trys žmonės – ekspertai ir psichologas. Jeigu visų tų pokalbių metu žmogus laikosi vienodos pozicijos, tai vadinama „gynybišku elgesiu“.

Apie tai, kad prieš tą įvykį ji buvo išžaginta, duomenų ekspertai neturėjo ir J. M. apie tai nieko nesakė. Pats teismo procesas, ilgas ikiteisminis tyrimas, kuomet asmuo kaltinamas sunkiu nusikaltimu, gali būti veiksniu, sukeliančiu psichotraumuojančią situaciją. Ekspertizės akto išvados dalyje teigiama, kad ekspertinio tyrimo metu J. M. nenustatyta psichikos sutrikimo požymių, būdingų laikinam ar lėtiniam psichikos sutrikimui, ekspertai konstatavo, kad J. M. šiuo metu serga psichikos sutrikimu, t. y. adaptacijos sutrikimu. Taip nustatė, kadangi tai buvo ne lėtinis, ne laikinas psichikos sutrikimas, o adaptacijos sutrikimas, kuris irgi priskiriamas prie psichikos sutrikimų, bet neatitinka nei lėtinio, nei laikino gilesnio poveikio psichikai požymių. Tai yra adaptacijos sutrikimas, kada žmogus sunkiai prisitaiko prie esamos psichotraumuojančios situacijos. Bet tai netrukdo jam suprasti savo veiksmų esmę ir jų valdyti.

Ar nepageidaujamas nėštumas, komplikuotas gimdymas, inkriminuojama nusikalstama veika bei užsitęsusi teisminė situaciją galėtų būti vertinami kaip lėtinė psichotraumuojanti situacija priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualiai. Viskas priklauso nuo žmogaus asmenybės, nuo esamos teisinės situacijos. Šiuo atveju situacija J. M. nėra palanki, ekspertai buvo jai patarę kreiptis dėl psichoterapinės pagalbos.

Vertinant vėlesnę medicininę dokumentaciją buvo matyti, kad psichozės reiškinių nėra fiksuota, nurodyta, jog depresija vidutinio laipsnio. Stacionarios ekspertizės metu depresija pacientei nebuvo gydoma. Ji nebuvo tokio lygio, dėl kurio jai reikėtų skirti vaistų. Ekspertinio tyrimo metu nerekomenduota taikyti medikamentinį gydymą. Gydoma tik ūmios psichozės atveju. Akte nekalbama apie ženklius psichikos sutrikimus. Ekspertai nenustatė agrovacijos ir simuliacijos išreikštų požymių. Nustatytas tik gynybiškas elgesys, o agrovacija ir simuliacija yra visiškai skirtingi dalykai, tai ženkliai sunkesni elgesio sutrikimai.

Gynybos nurodomas „nėštumo neigimo fenomenas“ faktiškai prieštarauja J. M. parodymams. Ji pati ginekologei pasakė, kad jai įvyko persileidimas. Tai byloja apie tai, jog ji žinojo apie nėštumą. Apie patį gimdymą yra mažai objektyvių duomenų, tik tiek, ką pati kaltinamoji apie jį papasakojo. Po to įvykio J. M. baigė mokslus ir dirbo, todėl apie kokius nors dezinformuojančius dalykus negali būti net kalbos. Adaptacijos sutrikimas yra pats lengviausias pagal registrą, tai atspindi tiriamojo reakciją į situaciją. Visi akte aprašyti simptomai nesiekia jokio psichozės lygio.

Nemano, kad ekspertų išvada keistųsi iš esmės, jeigu būtų žinoma, jog J. M. būtų buvusi išžaginta. Ar buvo išžaginimas, ar jo nebuvo, šiuo atveju pagrindinis psichotraumuojantis momentas – kad buvo nepageidaujamas nėštumas, ir ji pati suprato, kad vaikas ne nuo to vaikino, su kuriuo ji draugauja.

Kaip liudytoja apklausta V. Č. parodė, kad dirba gydytoja psichiatre ir gydė J. M.. Pirmą kartą ji kreipėsi 2014-11-03 konsultacijai dėl nerimo simptomų. Atvykusi skundėsi viso kūno drebuliu, širdies plakimu, dūrimu, dideliu nerimu. Buvo diagnozuoti adaptacijos sutrikimai su depresijos reakcija, paskirtas gydymas. Po to ji vėl kreipėsi, buvo pakoreguotas gydymas, tačiau pacientė nesijautė gerai ir dėl to lapkričio 18 d. buvo nukreipta stacionariniam gydymui į Šiaulių ligoninės psichiatrijos kliniką, kur jai buvo diagnozuotas mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas. Grįžo lapkričio mėnesio pabaigoje (2014-11-28). Vėl kreipėsi gruodžio 17 d., toliau tęstas ambulatorinis gydymas. Pacientė lankėsi nuolat ir gydymo nenutraukė. 2015 m. pavasarį stebėtas būsenos pablogėjimas. Pacientė kreipėsi balandžio 9 d., nurodė, kad kuriam laikui bandė nutraukti antidepresantus, tačiau jai pasidarė blogai, prasidėjo panikos atakos, nerimo priepuoliai, negalėjo iki galo atsikvėpti, prasidėjo viso kūno drebulys, tachikardija, sutriko miegas, buvo bloga nuotaika, tapo apatiška, ištisai gulėdavo lovoje, niekuo neužsiimdavo, nekildavo rankos veiklai. Tada pirmą kartą buvo koreguota diagnozė – parašytas „vidutinio sunkumo depresijos epizodas“, nors jau iki tol, nuo pirmo stacionarinio gydymo, jai buvo skirtas gydymas antidepresantais. Būklei negerėjant, 2015-04-20 pacientė buvo pakartotinai hospitalizuota į psichiatrijos klinikos krizių skyrių iki balandžio 30 d. Palikta diagnozė – vidutinio sunkumo depresijos epizodas. Pakoregavus gydymą, pacientė jautėsi geriau. 2015-09-21 vėl stebėtas būsenos pablogėjimas, pasak pacientės, ją vargina baisūs sapnai, blogai jaučiasi, viso kūno drebulys, nuolatinis minčių srautas, nuovargis, įtampa, negalėjimas užmigti, silpnumas, bloga nuotaika, apatija. Nuo 2015-09-21 vėl tęstas medikamentinis gydymas iki 2015-10-05. Paskutiniu metu pacientė gydėsi stacionare, Šiaulių psichiatrijos klinikoje.

J. M., pirmą kartą kreipdamasi dėl savo būsenos pablogėjimo nurodė, kad ji galvoja apie apklausą prokuratūroje, kad gavo pranešimą. Taigi ji pirmiausia pasakė, kad jos būsenos pablogėjimas yra susijęs su teisine situacija. Psichozės nenustatė, matė tik sąlygotą situacijos depresiją su nerimo sutrikimu. Taikant ambulatorinį gydymą medikamentais jautėsi geriau, bet akcentuodavo šaukimus į prokuratūrą ir būklės pablogėjimą. Pacientė sakė, kad tai susiję su teismine situacija. Suicidinių minčių tiesiogiai neišsakė, bet kalbėjo, kad nėra gyvenimo prasmės, gulėdavo lovoje, niekuo nenorėjo užsiimti. Įrašai medicininėje kortelėje, kad J. M. sąmoninga, visiškai orientuota, mąstymas nuoseklus rodo, jog mąstymo ir orientacijos sutrikimų nėra. Mano, kad jos sveikatos būklei įtakos turi tebevykstantis teisminis procesas. Abejonių dėl J. M. gebėjimo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti jai nekyla.

Iš VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės pažymos matyti, kad J. M. nustatyta diagnozė: F32.10 – vidutinio sunkumo depresijos epizodas (t. 2, b. l. 88).

Teismas, įvertinęs surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, konstatuoja, kad kaltinamosios J. M. kaltė nužudžius mažametį, bejėgiškos būklės savo šeimos narį – sūnų, yra visiškai įrodyta. Kaltinamoji J. M. pripažino, kad rūsyje buvo viena, ten netikėtai pagimdė kūdikį, t. y. kai atsitūpė tuštintis, pamatė, jog iškrito kūdikis. Toliau, pasak kaltinamosios, ji nieko neatsimena.

Kaltinamoji visą laiką iki gimdymo slėpė savo nėštumą ne tik nuo savo tėvų, bet ir nuo draugo P. M., su kuriuo draugavo ketverius, o kartu gyveno dvejus metus. Kaltinamosios parodymus, kad ji nežinojo ir nesuprato, jog yra nėščia, nes jai visą laiką buvo mėnesinės, paskutinį kartą jos buvo rugsėjo mėn. pradžioje, teismas atmeta kaip prieštaraujančius kitiems bylos įrodymams. Liudytoja A. V. parodė, kad 2012 m. dirbo privačioje Ginekologijos ir šeimos klinikoje Vilniuje gydytoja akušere-ginekologe. 2012-09-26 J. M. kreipėsi į ją konsultacijos, sakė, kad vasarą jai įvyko persileidimas, o į gydytojos klausimą apie paskutines mėnesines, kaltinamoji atsakė, kad jos buvo 2012 m. sausio 17 d., kas rodo, jog kaltinamoji žinojo ir suprato, jog buvo nėščia, tačiau į gydytojus anksčiau nesikreipė, tai buvo pirmasis jos vizitas pas gydytoją. Gydytoja, atlikusi tyrimą, nustatė, kad persileidimo nebuvo, kad J. M. yra nėščia, o jos gimdoje yra šimtaprocentinė infekcija. Gydytoja apie tai J. M. pasakė ir, išrašiusi siuntimą, liepė jai skubiai kreiptis į Antakalnio respublikinę ligoninę. Ji kaltinamąją įspėjo, kad tuo atveju, jeigu ji į ligoninę nesikreips, vaikas gali žūti tiesiog gimdoje, o jeigu nežus – gali gimti su įgimta infekcija. J. M. pasakė, kad vaiko nenori. Nustatyta, kad J. M. į ligoninę nesikreipė, grįžo pas tėvus į Joniškį, apie nėštumą tėvams nieko nesakė, savo draugui P. M. sumelavo, jog jai nustatė pienligę. Taip pat byloje nėra duomenų, kad ji būtų kaip nors kitaip ruošusi būsimo vaiko gimimui ir jo auginimui. Tos aplinkybės rodo, kad J. M. nesiruošė auginti naujagimio ir iš anksto planavo juo atsikratyti. Kad J. M. veikė kryptingai įrodo ir jos veiksmai prieš gimdymą ir po jo. Ji tą dieną blogai jautėsi, tėvams pasakė, kad skauda pilvą, negali pasituštinti, nes užkietėję viduriai, tačiau į Vilnių vis tiek nusprendė važiuoti. Eidama į rūsį atsinešti konservuotų gaminių, kaltinamoji su savimi pasiėmė daugiau maišelių, kosmetinę su žirklutėmis (jos buvo rastos suvyniotos viename maišelyje su placenta, kuri buvo suvyniota rūsyje). Pagimdžiusi ji žirklėmis nukirpo virkštelę ir taip atidalijo placentą nuo naujagimio, naujagimį uždusino. Tada placentą su žirklutėmis ir naujagimį suvyniojo į atskirus maišus, po to ryšulius dar kartą įdėjo į atskirus maišus, ant kurių sudėjo stiklainius su konservuotais produktais, taip užmaskuodama nužudytą kūdikį ir placentą. J. M. sugrįžus iš rūsio, jos motina pastebėjo, kad jos (kaltinamosios) kojos ir šlepetės kruvinos, paklausė dukros, kas nutiko. J., pasakiusi, kad jai staigiai prasidėjo kraujavimas, kad jai labai bloga, nubėgo į vonią praustis. Tada motina važiavo jai ieškoti vaistų dėl gausių mėnesinių ir parvežusi vieną ampulę suleido. Po kurio laiko J. M. ruošiantis važiuoti į Vilnių, motina pamatė viename iš maišų raudonos spalvos skystį, norėjo sutvarkyti, tačiau J. M. pasakė, kad išsiliejo močiutės kompotas, kurio valyti nereikia, nes nebėra laiko, kadangi reikia važiuoti į Vilnių, kur ji viską ir susitvarkys. Tiek placentą, tiek naujagimio kūną kaltinamoji išsivežė kartu su savimi. Nors kaltinamoji jautėsi blogai, jai dėl tarpvietės plyšimo ir stipraus kraujavimo buvo nustatytas sunkus sveikatos sutrikimas, ji į medikus nesikreipė, priešingai, prieštaravo P. M. ir kitiems asmenims, kad jai reikalinga medicininė pagalba, toliau visiems melavo, kad jos gausus kraujavimas susijęs su mėnesinių ciklu bei neigė buvusi nėščia ir gimdžiusi. Kad ji būtų nesąmoninga nei tėvai, nei P. M., nei kartu važiavę keleiviai, nepastebėjo.

Šios aplinkybės visiškai patvirtina tai, kad J. M. neketino auginti naujagimio ir jos nusikalstama veika nebuvo atsitiktinio pobūdžio. J. M., žinodama, jog yra nėščia, tyčia slėpė savo nėštumą net nuo pačių jai artimiausių žmonių. Netgi gydytojai išrašius siuntimą skubiai vykti į ligoninę ir įspėjus kaltinamąją apie galimas kilti sunkias pasekmes jai nesikreipus į ligoninę, J. M. niekur nevažiavo, į ligoninę nenuvyko, pati medikų nekvietė, draugui melavo, kad ginekologė jai nustatė pienligę, o įvykio dieną tėvams sakė, kad jai užkietėję viduriai ir ji negali prasituštinti, esant priešgimdyvinei būsenai, išėjo į rūsį, taip iki pabaigos bandydama nuo artimųjų nuslėpti savo nėštumą, rūsyje savarankiškai pagimdžiusi kūdikį, jį uždusino, po to, suvyniojusi į kelis atskirus maišus nužudyto vaiko kūną ir placentą, apdėdama juos stiklainiais su konservuotais gaminiais, taip juos slėpė. Netgi po gimdymo prasidėjus stipriam kraujavimui, kaltinamoji melavo, kad jai gausios mėnesinės, į medikus nesikreipė ir priešinosi kitiems, kad jai reikalinga medicininė pagalba, o tokią pagalbą jai suteikus, kaltinamoji toliau neigė buvusį nėštumą ir įvykusį gimdymą. Taigi visos pirmiau paminėtos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad kaltinamoji J. M., žinodama ir suprasdama, jog yra nėščia, iš anksto buvo sumaniusi neauginti savo vaiko ir nuosekliai siekė juo atsikratyti, o po to ir nuslėpti įvykusį gimdymą ir padarytą nusikaltimą. J. M., nužudydama savo naujagimį, veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, kad savo veika kėsinasi į pagimdyto vaiko gyvybę, numatė, kad gali jam atimti gyvybę ir norėjo ją atimti.