Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-106/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2014-01-03
Bylos Nr.: 1A-106/2014
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Rezultatas: Nuosprendis: pakeisti nuosprendį BPK 328 str. 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais.

Teisėjai: Linas Šiukšta, Regina Gaudutienė (pran.), Elena Vainienė
Nuteistasis: R. L.
Advokatai: Jelena Smirnova

Baudžiamoji byla Nr. 1A-106/2014

Procesinis bylos Nr. 1-98-1-00157-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.3.2.1.; 1.2.3.2.3.; 2.1.7.4.; 2.4.6.3.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Reginos Gaudutienės,

teisėjų Lino Šiukštos, Elenos Vainienės,sekretoriaujant Laurai Gruodienei,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,nuteistosios gynėjai advokatei Jelenai Smirnovai,nuteistajai R. L.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. L. gynėjos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus atėmimu dešimčiai metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L. nuteista už tai, kad 2011 m. kovo 20 d., apie 9 val., (duomenys neskelbtini) kaime, savo sodybos lauko tualete, dar iki gimdymo turėdama sumanymą nužudyti savo naujagimį, prasidėjus gimdymui, pagimdžiusi gyvą, moteriškos lyties pilnai išnešiotą naujagimį, nuplėšė naujagimio bambagyslę ir šiam įkritus į lauko tualeto duobėje esančias fekalijas, suprasdama, kad naujagimis jau yra atsiskyręs nuo jos, tyčia paliko savo naujagimę dukrą lauko tualeto duobėje, dėl ko ši įvykio vietoje kelių ar keliolikos minučių laikotarpyje po gimimo mirė nuo hipotermijos – bendro kūno atšalimo. Tokiu būdu nužudė mažametę savo šeimos narę – dukrą M. L..

Šalies argumentai

Nuteistosios R. L. gynėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendį ir R. L. dėl nusikalstamos veikos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus išteisinti. Gynėjos nuomone, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, teismas nepasisakė dėl visų byloje surinktų, teisme tiesiogiai ištirtų bei bylai teisingai išspręsti turinčių reikšmę įrodymų vertinimo, nevertino kiekvieno įrodymo atskirai ir įrodymų visumos, o pateikdamas išvadas skundžiamame nuosprendyje, įrodymus vertino selektyviai ir vienpusiškai, suteikdamas prioritetą tik kaltinamojo pobūdžio įrodymams, ignoruodamas nuteistąją teisinančius įrodymus. Nuosprendyje nepasisakyta, kodėl teismas vienais įrodymais remiasi, o kitus – atmeta.

Apeliaciniame skunde nuteistosios gynėja nurodo, jog R. L. niekada nepripažino savo kaltės ir kategoriškai neigė suplanavusi iš anksto tyčia nužudyti savo vaiką bei jį nužudžiusi. Nuteistosios parodymai yra nuoseklūs, patvirtinti visa bylos medžiaga, atitinka specialisto išvadą, ekspertų parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis, įvykio schemą, todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo. Nurodoma, kad nuteistoji 2011 m. kovo 20 d. apsiriko dėl gimdymo termino, klaidingai manė, kad gimdymo terminas yra balandžio pabaigoje, prasidėjusį gimdymą palaikė cistitu ir būdama lauko tualete, atsiradus stangoms, esant praplėstiems gimdymo takams po pirmojo gimdymo, netikėtai staiga pagimdė vaiką ir to iš pradžių nesuprato. Suvokusi, kad pagimdė, išsigandusi, pasimetusi, kraujuojanti, dėl skausmų negalėdama atsikelti nuo sėdynės angos ir pažiūrėti, kur yra vaikas, vėliau atsistojo ir pasisukusi į duobę nesugebėjo pagauti vaiko, o jam įkritus į duobę, nepasiekė jo dėl duobės gylio. Be to, ji buvo silpna, bejėgiškos būklės, kelis kartus prarado sąmonę, šaukėsi pagalbos, neatsimena, kaip vyras ją nuprausė ir atvedė namo, sakė jam, kad pagimdė vaiką, į ligoninę išvežta be sąmonės. Gynėjos tvirtinimu, toks įvykis vertintinas kaip nelaimingas atsitikimas (kazusas). Teismas turėjo konkrečiai pasisakyti, ar ši situacija turi būti traktuojama kaip nelaimingas atsitikimas, ar tai atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinasis reikalingumas (BK 31 straipsnis), bei pateikti jų teisinį atribojimą. Teismas to nepadarė, todėl nuosprendis nemotyvuotas, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas neteisingai.

Nuteistosios gynėja skunde teigia, kad byloje nėra neginčijamų objektyvių ir patikimų duomenų, neabejotinai patvirtinančių objektyviuosius ir subjektyviuosius R. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, požymius. Pasak gynėjos, teismui nepavyko iki galo nustatyti ir įvertinti visų įvykio aplinkybių, paneigti R. L. nurodomas aplinkybes apie nėštumo terminus ir gimdymo aplinkybes. Teismo nuosprendyje visai neanalizuotos tokios ypač svarbios aplinkybės, kaip placentos neatsiskyrimas ir pasekmės R. L. fizinei būsenai, vaiko gyvybės trukmė ir mirties momento nustatymas, R. L. bejėgiška būklė, ją ir jos šeimą charakterizuojančios buitinės sąlygos, santykiai šeimoje, nusikalstamos veikos motyvas ir tikslas. Nevertinti su šiomis aplinkybėmis susiję objektyvūs įrodymai: gimdymo istorijų medicininiai dokumentai, liudytojų B. V., R. U., D. B., R. L. parodymai, pačios R. L. paaiškinimai, teismo psichiatrinių-psichologinių ekspertizių aktai, specialisto išvados ir specialisto J. Vėlavičiaus parodymai, ekspertės psichologės A. Glinskienės paaiškinimai. Gynėjos teigimu, neišanalizavęs įrodymų visumos, teismas klaidingai nustatė, jog yra priežastinis ryšys tarp R. L. veiksmų (gimdymo lauko tualeto sąlygomis) ir naujagimės mirties, nors priežastinis ryšys nustatytas nebuvo. Nei ikiteisminio tyrimo metu nei teisiamajame posėdyje nebuvo kategoriškai nustatyta tiksli naujagimės mirties priežastis, bei tikslus mirties laikas, nebuvo nustatyta, kiek laiko nuo atsiskyrimo nuo motinos įsčių gyveno naujagimė ir per kokį laiko tarpą įvyko jos mirtis. Neatmetama tikimybė, jog naujagimė galėjo mirti dar nenutrūkus bambagyslei, nenustatyta, kiek laiko naujagimė kabojo ant bambagyslės iki ji nutruko, neatmetama galimybė, kad naujagimė, dar kabant ant bambagyslės, sušalo ir mirė. Neanalizuota ir tai, kad bambagyslė galimai nutrūko nuo to, kad R. L. atsistojo, pasisuko ir vaikas užsifiksavo prie sėdynės krašto iš vidaus, nuo ko plyšus bambagyslei, įkrito į duobę dar būdamas gyvas, nenustatyta, kiek laiko jis buvo gyvas.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, skunde nurodoma, kad nuosprendyje neatskleista ir nedetalizuota inkriminuotos veikos objektyvioji pusė, t. y. R. L. veiksmai, lėmę naujagimės mirtį. Pažymima, jog teisiamajame posėdyje specialistas J. Vėlavičius paaiškino, kad gimdymas – tai spontaniškas veiksmas, kurio sustabdyti neįmanoma, galima prisidėti tik stangomis. Taigi R. L. gimdymo procesas nuo jos valios nepriklausė, todėl negalėjo būti vertinamas kaip nusikalstamas, esantis priežastiniame ryšyje su naujagimės mirtimi. Pati R. L. paneigė, kad tyčia nuėjo gimdyti į lauko tualetą, siekdama nužudyti naujagimę. Gynėjos tvirtinimu, nėra pagrindo teigti, jog R. L. tyčia paliko vaiką mirtinai sušalti, nes objektyviai pasiekti vaiką gilioje duobėje ir jį išgelbėti nuteistoji negalėjo. Skunde nurodoma, jog teismas, nepagrįstai teigė, kad R. L. turėjo galimybę ištraukti vaiką per tarpkojį sėdint ant sėdynės skylės, tačiau vadovavosi ne nustatytais faktais, o tik prielaidomis, netenkino prašymų papildomai apžiūrėti įvykio vietą, pamatuoti duobės gylį, bei padaryti eksperimentą, siekiant nustatyti, ar R. L. galėjo laisvai atsikelti, judėti, esant neatsiskyrusiai placentai, nenutrūkusiai bambagyslei ir vaikui kabant ant jos, atsižvelgiant į R. L. kūno sudėjimą, šlaunų apimtį, rankų ilgį, sėdynės padėtį. Skundžiamu nuosprendžiu iš kaltinimo pašalinta aplinkybė, kad R. L. suspaudė bambagyslę, tačiau padaryta nepagrįsta išvada, jog R. L. pati nuplėšė bambagyslę, paneigiant, kad ji nutrūko nuo nuteistosios pasisukimo judesio, užsikabinus už sėdynės krašto. Teismas ignoravo, tai, kad specialistas nepaneigė, jog bambagyslė galėjo nutrūkti nuo R. L. judesio, kas rodo, kad R. L. veiksmuose nebuvo kaltės ir tyčios ją nutraukti. Be to teismas neįvertino, kad iš įvykio vietos apžiūros protokolo nesimato, koks duobės gylis, galimybės nustatyti buvo išnaudotos, todėl ši abejonė turi būti vertinama R. L. naudai.

Nuteistosios gynėjos teigimu, bylos duomenys neleidžia daryti išvados nei dėl R. L. tiesioginės nei dėl netiesioginės tyčios, nužudžius naujagimį, nei dėl neatsargumo. Tvirtinama, kad R. L. nenumatė, jog savo veiksmais gali atimti gyvybę. Teismo motyvai atskleidžiant inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviąją pusę, nepatvirtina, kad R. L. iš anksto planavo ir numatė naujagimės mirties galimybę būtent tomis sąlygomis ir aplinkybėmis, kuriomis ši mirė: tyčia gimdant lauko tualete ir paliekant sušalti. Tai yra tik jokiais įrodymais nepagrįsta prielaida, paremta tik tuo, kad nuteistoji nebuvo nėščiųjų įskaitoje, slėpė nėštumą. Tuo tarpu teisme neginčijamai nustatyta, jog nėštumą R. L. slėpė ne nuo visų savo artimųjų – apie savo nėštumą ji buvo sakiusi savo motinai, šiai 2010 m. gruodžio mėn. grįžus iš užsienio į Lietuvą. Liudytoja R. U. tai patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausta teisme. Kartu gyvenantiems seneliams ir vyrui apie savo nėštumą R. L., ketino pranešti vėliau, po apsilankymo pas gydytoją ginekologą, sužinojusi vaiko lytį ir tokiu būdu padaryti jiems siurprizą. Senyvo amžiaus ligotiems seneliams apie nėštumą nesakė dar ir dėl to, kad šie nesistengtų palengvinti jos (R. L.) namų darbų naštą. Be to, ji buvo įsitikinusi, kad gimdymo terminas yra 2011 m. balandžio, o ne kovo mėnesį, tai numatė pagal paskutines menstruacijas, kurios, kaip ir nurodyta gimdymo istorijoje A-1354062/11, buvo 2010 m. liepos mėnesį. R. L. planavo su motina gauti siuntimą ir apsilankyti dėl nėštumo pas gydytoją, tačiau nesuspėjo, nes 2011 m. kovo 20 d. pagimdė. Liudytoja R. U. šiuos R. L. parodymus patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausta teisme. Be to, gynėjos tvirtinimu, tokie R. L. parodymai atitinka jos asmenybę bei intelekto lygį. Tačiau, teismas nepagrįstai visiškai neanalizavo ir nevertino R. L. psichologinių tyrimų duomenys, pagal kuriuos ji emociškai nebrandi, paviršutiniška, žemo normalaus intelekto lygio, interesų ratas gana siauras, būdingi nebrandus, paviršutiniški samprotavimai, mąstymas konkretus, apibendrinimo procesas netolygus, neretai daro primityvius, paviršutiniškus sprendimus, frustracinėse situacijose nepavaldi, užsispyrusi, galimi paviršutiniški, spontaniški poelgiai. Teisiamajame posėdyje apklausta psichologė Audronė Glinskienė taip pat parodė, kad R. L. elgesys, nuslepiant nuo artimųjų nėštumo faktą, norint padaryti siurprizą sužinojus vaiko lytį, neprieštarauja jos asmenybės psichologinėms savybėms, nes jos samprotavimai kategoriški, ji negali giliai analizuoti situacijos ir taip galėjo elgtis, tačiau R. L. supranta visuomenei priimtas normas ir tendencijos elgtis asocialiai nėra. Be to, teismas nenustatė, kad R. L. slėpė nėštumą ir nuo aplinkinių, todėl tokios išvados padaryti neturėjo teisinio pagrindo. Iš R. L. pačios bei jos artimųjų parodymų seka, jog ji yra apkūni, pirmo nėštumo metu jos figūros pokyčiai buvo nežymūs, po pirmo nėštumo dar papilnėjusi, todėl ir antrojo nėštumo metu jos figūros pokyčiai nebuvo tiek akivaizdūs, kad artimieji įtartų, jog ji yra nėščia, ką patvirtina ir foto nuotraukos, kurias teismas nepagrįstai atsisakė prijungti prie bylos. Tuo tarpu tai, kad R. L. nekvietė greitosios medicinos pagalbos, gynėjos teigimu, patvirtina tik tai, kad ji nesuprato, jog prasidėjo gimdymas. Be to, iš byloje esančios gimdymo istorijos A-50175 matyti, kad R. L. pirmą vaiką gimdė su komplikacijomis, gimdymas buvo sudėtingas, iššauktas skatinamaisiais vaistais, vyko gydytojų priežiūroje, po gimdymo ilgai blogai jautėsi. Todėl nepagrįsta teismo išvada, jog turėdama tokią pirmojo gimdymo patirtį, antrą kartą ji ryžosi gimdyti viena, be medikų pagalbos, slaptai.

Skunde taip pat pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos nužudymo bylose, kadangi nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos teisminio nagrinėjimo metu nenustatė R. L. elgesio motyvų ir tikslo. Teismas neįvertino to, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad R. L. iš anksto ketino nužudyti savo vaiką, nesiruošė jo auginti, nes tam nebuvo jokių prielaidų: ji buvo ištekėjusi, gyveno kartu su savo vyru ir mažamečiu sūnumi, šeimoje geri santykiai, planavo daugiau vaikų, turėjo pajamų, mirusios dukters tėvas buvo jos vyras. Šias aplinkybes patvirtina santuokos liudijimas, pažyma apie šeimos sudėtį, sūnaus gimimo liudijimas, seniūnijos pažyma apie R. L. šeimą, buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas, R. L. charakteristika, socialinio paramos skyriaus pažyma apie pajamas, liudytojų R. L., D. B., R. U., pačios R. L. parodymai apie santykius šeimoje.

Be to, gynėjos tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas šališkai vertino visus R. L. parodymus kaip nepatikimus, nenuoseklius, prieštaraujančius kitiems įrodymams vien dėl to, kad jos duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu skiriasi nuo duotų teisme. Tokia teismo nuostata yra ydinga ir paneigia nuteistosios teisę įstatymų numatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo jai pareikštų kaltinimų, duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas aplinkybes (BPK 10 straipsnis, 22 straipsnio 3 dalis). Kadangi nuteistoji nuosekliai ir kategoriškai neigia iš anksto suplanavusi ir tyčia nužudžiusi savo vaiką, teismas privalėjo patikrinti jos parodymus dėl visų įvykio aplinkybių itin kruopščiai ir visapusiškai, vertinti įrodymų visumą, o visas abejones vertinti nuteistosios naudai. Teismas to nepadarė, teisiamajame posėdyje atsisakė R. L. parodymus išsamiai ištirti, atmesdamas jos ir jos gynėjos prašymus dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo, tuo pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3, 5, 7 dalių bei 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės. Tuo tarpu, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

Skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į nešališką teismą ir BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistoji R. L. ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios R. L. gynėjos skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. L. pripažino kalta dėl savo šeimos nario – mažametės dukters nužudymo ir nuteisė pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus. Nuteistosios kaltę padarius šią nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai.

BK 129 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. BK 129 straipsnio 2 dalyje numatyti nužudymą kvalifikuojantys požymiai, kuriems esant, nužudymas pripažįstamas sunkesniu nusikaltimu. Kvalifikuojančiu nužudymą požymiais pripažįstama nukentėjusio asmens mažametystė (BK 129 straipsnio 2 dalies 1 punktas), taip pat ir savo šeimos nario nužudymas (BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Nužudymas yra neteisėtas gyvybės atėmimas kitam žmogui tyčia. Nužudymas padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį. Tiesioginės tyčios atveju asmuo tokių padarinių nori, jų siekia, o netiesioginės – nors ir nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti, ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad R. L. 2011 m. kovo 20 d. lauko tualete pagimdė naujagimį, kuris dėl nuplėštos bambagyslės įkrito į lauko tualeto duobę, kur kelių ar keliolikos minučių laikotarpiu mirė nuo bendro kūno atšalimo. Abejonių nekelianti specialisto išvada Nr. M 295/11(02) ir teismo medicinos eksperto paaiškinimai pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtina, kad R. L. dukra gimė išnešiota (po 40 savaičių nėštumo), natūralaus savalaikio gimdymo keliu, galvine pirmaeiga, gyvybinga ir gyva, o mirė nuo hipotermijos, tai yra bendro kūno atšalimo per kelias – keliolika minučių nuo užgimimo. Naujagimio kūne jokių fizinių sužalojimų nenustatyta, bambagyslė atidalinta buku būdu nutraukiant per 4,5 cm nuo bambos žiedo.

Kaip matyti iš R. L. parodymų, ji neneigia, kad kūdikį pagimdė lauko tualete, kad jis buvo gyvas, nes girdėjo jo verksmą, tačiau tvirtina, kad tai įvyko netyčia, jai laiku nesupratus, jog gimdo. R. L. teigimu, ji kūdikio nužudyti nenorėjo, bambagyslės pati nenutraukė, o kūdikiui įkritus į tualeto duobę, bandė jį traukti, tačiau nepasiekė. Tokius nuteistosios parodymus paneigia byloje surinktų, teisiamojo posėdžio metu ištirtų ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidžiant įvertintų bylos įrodymų visuma.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. M 295/11(02) nurodyta, kad naujagimio kūne jokių fizinių sužalojimų nenustatyta. Bambagyslė atidalinta buku būdu nutraukiant per 4, 5 cm nuo bambos žiedo. Spontaninio bambagyslės nutrūkimo be tiesioginio pašalinės jėgos poveikio tikimybė maža (t. 1, b.l. 18-23). Specialisto išvada šioje dalyje padaryta remiantis papildoma specialisto išvada Nr. MK 42/11(01), kurioje nurodyta, kad naujagimio bambagyslės abu fragmentai atidalinti buku būdu nutraukiant. Siekiant patikrinti apeliaciniame skunde keliamas versijas bei abejones dėl bambagyslės nutrūkimo aplinkybių, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo atliktas įrodymų tyrimas, iškviesta specialisto išvadą Nr. MK 42/11(01) pateikusi teismo medicinos ekspertė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje teismo medicinos ekspertė Ramunė Sitienė pateikė į bylą specialisto išvados Nr. MK 42/11(01) su bambagyslės fragmentų fotolentele kopiją. Ekspertė patvirtino savo išvadą, jog naujagimio bambagyslė atidalinta buku būdu, nutraukiant ir paaiškino, jog pagal tyrimui pateiktos bambagyslės fragmentų sudedamųjų dalių ypatumus, grubią deformaciją, darytina išvada, kad jie atidalinti ne aštriu būdu, o panaudojus didelę jėgą, ją nutraukiant buku būdu. Ekspertė paaiškino, kad nutraukti bambagyslę yra labai sunku, ji kaip guma, jos sluoksniai elastingi, todėl nutraukti reikia didelės jėgos, tam, kad nutrūktų toje vietoje, kurioje ji nutrūkusi, turėjo būti fiksuota, pati nuplyšti negalėjo. Pasak ekspertės, kuomet bambagyslė jungia naujagimį su placenta, vykstant tempimui, greičiau būtų atplėšta pati placenta, nei nutrūktų bambagyslė. R. Sitienė taip pat patvirtino, kad bambagyslė negalėjo nutrūkti nuteistosios nurodytu būdu, jog bambagyslė nutrūko savaime, nepridėjus jėgos, pasisukus į tualeto kraštą. Tam, kad virkštelė nutrūktų reikia papildomos jėgos, ji turėjo būti fiksuota toje vietoje, kur nutraukta. Pasak ekspertės, plyšimui įvykti galėjo būti fiksuotos abi virkštelės dalys, arba viena dalis fiksuota, o kita – traukiama, virkštelė turėjo būti laikoma, o kūdikis galėjo gulėti, kaboti. Be atskiro fiksavimo virkštelė negali nutrūkti vien tik dėl tempimo ar vien tik užsikabinus į aštrų tualeto kraštą, juo labiau, kad atidalinimas aštriu daiktu yra kitoks, atidalinimo požymiai skiriasi nuo atidalinimo buku būdu. Mikroskopiškai apžiūrėjus bambagyslės fragmentų atidalinimus, jokių intarpų tarp sluoksnių nerasta, nors mikroskopu matomos smulkios dalelės net iki 0,1 mm dydžio. Ekspertės teigimu, ekspertas J. Vėlavičiaus pirmosios instancijos teisme nurodė visus galimus virkštelės plyšimo būdus – tai, kad galima nuplėšti nuo krašto ir kitus būdus, tačiau, remdamasi savo atlikto objektyvaus tyrimo duomenimis, ji konkretina būdą. Taigi, šie ekspertės paaiškinimai paneigia abi gynybos keltas versijas dėl savaiminio bambagyslės nutrūkimo. Taip pat, atsakant į apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, jog tiesiogiai naujagimio bambagyslės fragmentus tyrusios teismo medicinos ekspertės paaiškinimai pašalina bet kokias abejones, kilusias ekspertui J. Vėlavičiui neatmetus galimybės, jog bambagyslė galėjo plyšti nuo R. L. pasisukimo ir bambagyslės kontakto į tualeto angos kraštą. Taigi specialistų išvados ir teismo medicinos ekspertės paaiškinimai patvirtina pirmosios instancijos išvadą, kad R. L., lauko tualete pagimdžiusi gyvą išnešiotą naujagimį, nuplėšė bambagyslę, t. y. atidalino ją tyčiniais aktyviais veiksmais. Be to, nors pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pašalinta aplinkybė, kad R. L. nutraukė bambagyslę ją suspaudusi, ekspertės R. Sitienės pateikta specialisto išvada Nr. MK 42/11(01) ir paaiškinimai apeliacinės instancijos teisme leidžia daryti išvadą, kad bambagyslė buvo fiksuota ir po to nuplėšta.

R. L. nuteista už tai, kad nužudė savo naujagimį turėdama tiesioginę tyčią jį nužudyti. Pagal baudžiamosios teisės teoriją, tiesioginei tyčiai yra būdingi trys požymiai: pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas; numatymas, kad gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai; norėjimas, kad dėl veikimo ar neveikimo atsirastų padariniai. Pirmieji du požymiai apibūdina tiesioginės tyčios intelektualųjį elementą, o trečiasis – valinį. R. L. veikė tiesiogine tyčia, nes gimdydama lauko tualete šaltu metų laiku, nenustatytu objektu nutraukdama bambagyslę, ir nedėdama pastangų ištraukti iš tualeto duobės naujagimio, ji suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė to padarinius – naujagimio mirtį ir tokių padarinių norėjo. Be to, priešingai negu tvirtinama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kad R. L. nusikalstama veika nebuvo atsitiktinio pobūdžio, o tuo labiau ne nelaimingas atsitikimas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad R. L. neketino auginti naujagimio, t. y. įvykio metu ji veikė turėdama išankstinę tyčią. Teismų praktikoje laikoma, kad iš anksto apgalvota tyčia yra tokios rūšies tyčia, kuri atskleidžia psichinį kaltininko santykį su veika, kaip trunkantį daugiau laiko, kuris skiriamas apgalvoti nusikalstamos veikos aplinkybes, veikimo būdą ir siekiamus padarinius. Pagrįsta teismo išvada, kad naujagimiui įkritus į lauko tualeto duobę, R. L. jį tyčia paliko, dėl ko šis įvykio vietoje kelių ar keliolikos minučių laikotarpyje mirė nuo hipotermijos – bendro kūno atšalimo.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tai, jog R. L. neketino auginti naujagimio patvirtina byloje nustatytų aplinkybių visuma. Pirmosios instancijos teismo posėdyje R. L. parodė, kad nėštumas buvo neplanuotas, pagalvodavo apie nėštumo nutraukimą, būtų dariusi abortą, tačiau, kad laukėsi suprato per vėlai, tik kai pajuto vaisiaus judesius (t. 1, b. l. 176). Liudytojais teisme apklausti kartu su R. L. gyvenantys jos artimieji – sutuoktinis R. L. bei močiutė D. B. patvirtino, kad R. L. nuo jų slėpė nėštumą. Liudytojas R. L. patvirtino, kad 2010 metų žiemą pastebėjo padidėjusi sutuoktinės pilvą ir tiesiogiai paklausus, ar ji nėščia, R. L. tai paneigė. Liudytoja D. B. parodė, kad net neįtarė, kad anūkė gali lauktis, kadangi ši buvo apkūni, padidėjusio pilvo nepastebėjo, matė ją dirbant sunkius ūkio darbus. Liudytoja R. U. taip pat parodė, kad dukra apie nėštumą pasakė prieš pat gimdymą. Teismui nebuvo objektyvaus pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais, be to, apie tai, kad R. L. slėpė nėštumą ir dėl jo būklės nesikreipė į medikus, patvirtina teismo posėdyje ištirti dokumentai, kuriais teismas pagrįstai rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl naujagimio nužudymo. Kaip nustatyta iš 2011 m. kovo 21 d. Kauno klinikų pažymos Nr. TME-II-32-36, R. L. moterų konsultacijoje nesilankė, nėštumą norėjo nutraukti, bet jau buvo per vėlu (t. 1, b.l. 14). R. L. teigimu, antrojo nėštumo metu ji jautėsi gerai, nuo jos gyvenamosios vietos iki artimiausios medicinos įstaigos vykti buvo toli, todėl ji nesikreipė į medikus. Tuo tarpu tiek iš pačios R. L. parodymų, tiek iš byloje esančių gynybos pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad pirmojo nėštumo metu jai buvo nustatyta preaklampsija, dėl ko gimdymas buvo skatinamas (t. 1, b.l. 78). Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai atsižvelgta į tai, kad net ir turėdama galimybę, t. y. 2010 m. gruodžio mėnesį gulėdama dėl sūnaus traumos Kauno klinikose (t. 1, b.l. 160), žinodama, kad laukiasi, ji nesikreipė į medikus dėl nėštumo eigos. Taip pat iš byloje esančio medicininio pažymėjimo matyti, kad R. L. ir vėliau lankėsi su sūnumi pas medikus (t. 1, b. l. 159), todėl turėjo visas galimybes ir kreiptis dėl nėštumo priežiūros. Atsižvelgtina ir į tai, kad iš pačios R. L. ir jos kartu gyvenusių artimųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, seka, kad nėštumo metu ji rizikingai dirbo sunkius ūkio darbus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai pažymėta, kad tai, jog R. L. apie nėštumą galiausiai pasakė motinai, o pirmojo vaiko drabužius buvo tvarkingai sudėjusi dėžėse, dar nepatvirtina, kad R. L. laukė kūdikio ir planavo jį gimdyti.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad nuteistoji nesuprato, jog prasidėjo gimdymas, tačiau tokius jos aiškinimus paneigia byloje esantys duomenys. Teisiamajame posėdyje ekspertė A. Glinskienė patvirtino byloje esantį 2011 m. rugpjūčio 24 – rugsėjo 16 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, kuriame konstatuota, kad objektyvių duomenų, kad veikos padarymo metu R. L. būtų sirgusi lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, tame tarpe ir dėl gimdymo, nėra (t. 1, b.l. 104-106). Specialistė papildomai parodė, kad R. L. turi kategoriškų samprotavimų, todėl galėjo būti, kad apie nėštumą ji niekam nesakė. Pasak ekspertės, nors negalima vertinti, ar ji suprato gimdymo fiziologiją, kadangi gimdymas visada yra psichotraumuojanti situacija, bet ji gimdo antrą kartą, paaiškino visą gimdymo procesą, ji gali apie tai kalbėti, viską žino, prisimena ir pasakoja, kas įvyko. Ekspertės teigimu, R. L. turėjo suprasti, kas yra normalus vaikelio laukimas, priežiūra, ji turėjo suprasti, kad antras gimdymas taip pat gali būti nesėkmingas ir imtis atitinkamų priemonių. Tuo tarpu bylos duomenimis nustatyta, kad nėštumo pabaigoje prasidėjus pilvo skausmams (sąrėmiams) R. L. medicininės pagalbos nekvietė, į ligoninę nevyko, namiškiams aiškino, kad skauda šlapimo pūslę ir viena buvo lauko tualete, kuomet pagimdė.

Vertindamas R. L. parodymus apie gimdymą, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jie yra nenuoseklūs, prieštaringi. Pirmosios apklauso metu ji aiškino, kad iš pradžių ji nesuprato tualete pagimdžiusi vaiką, naujagimio nematė. Kadangi jai buvo labai blogai, ji pašaukė vyrą, kuris jai atnešė vandens, ji nusiplovė ir parėjo namo. Tik parėjusi namo, pamatė, kad nebeliko pilvo, tada ir suprato, kad bus pagimdžiusi. Daugiau ji nieko neprisimena, kad pagimdė mergaitę, sužinojo tik kitą dieną ligoninėje (t. 1, b.l. 36-37). Antrą kartą apklausta R. L. parodė, kad juto, jog iš makšties iškrito kažkas didelis, nesuprato kas vyksta, nes labai skaudėjo, netrukus pažiūrėjo į tualeto apačią ir pamatė, kad ten yra vaikas, girdėjo verksmą, virkštelė nutrūko krentant vaikui, ji bandė vaiką pasiekti, bet nepavyko, jai buvo labai bloga, buvo pasimetusi. Tualete pradėjus šauktis pagalbos, atėjo vyras, ja, pasakė, kad pagimdė, šis atnešė vandens vonelę, ji nusiprausė, nežino, kada vyras ištraukė iš tualeto naujagimį (t. 1, b.l. 42). Apklausta po specialisto išvados Nr. M 295/11(02) pateikimo, R. L. parodė, kad tualete jai buvo labai bloga, skaudėjo, aptemo sąmonė, juto, kad iš makšties iškrito kažkas didelis, nesuprato, kas vyksta, lygtai girdėjo verksmą, pažiūrėjusi į tualeto apačią matė kūdikį, bandė jį paimti, tačiau nepasiekė. Jai pradėjus šaukti, atėjo vyras, kuriam pasakė, kad gal pagimdė, vyrui atnešus vandens ji nusiprausė, nežino, kada jis ištraukė kūdikį. R. L. parodė, kad bambagyslės ji nenutraukė, ji galėjo nutrūkti liesdamasi su aštriais tualeto angos kraštais (t. 1, b.l. 45). Teisiamojo posėdžio metu R. L. parodė, kad suprato, jog pagimdė kūdikį, kai kažkas jai išslydo iš makšties, bandė stotis nuo tualeto sėdynės, tačiau kažkas ją stipriai traukė žemyn, todėl ji sukosi pažiūrėti į duobę, bambagyslė nutrūko ir kūdikis įkrito į duobę, ji dar bandė jį ištraukti, tačiau nepasiekė, pašaukė vyrą, kuris jai atnešė vandens, ją nuprausė ir parvedė namo, nes pati neturėjusi jėgų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino R. L. parodymuose atsiradusias naujas gimdymo aplinkybes, susijusias bambagyslės nutrūkimu, kaip siekimą sušvelninti savo atsakomybę. Teismas taip pat pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad jokie bylos duomenys objektyviai nepatvirtina R. L. teiginių, kad ji fiziškai negalėjo pasiekti į lauko tualeto duobę įkritusio naujagimio. Byloje esančiame įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b.l. 9-13) nurodyta, kad tualeto pakilimo aukštis nuo grindų yra 50 cm, iš protokolo priedo – vaizdo lentelės Nr. 202 vaizdo Nr. 5 vizualiai matosi, kad lauko tualeto duobė nebuvo gili, ką teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir įvykio vietą apžiūrėjęs tyrėjas S. Lenktaitis.

Taigi, byloje yra neginčytinai nustatyta, kad nuteistoji nuo visų, net nuo sutuoktinio ir kartu gyvenusių artimųjų, slėpė nėštumą, likus mėnesiui iki gimdymo, buvo pasakiusi tik motinai, viso nėštumo metu nesikreipė į gydymo įstaigas dėl nėštumo eigos, nors pirmasis nėštumas ir gimdymas buvo komplikuoti, nesiruošė būsimo vaiko auginimui, šaltu metų laiku gimdė slapčia lauko tualete. Gimus vaikui, R. L. bambagyslę nutraukė, o naujagimiui įkritus į lauko tualeto duobę, juo nesirūpino, nedėjo pastangų jo ištraukti, kviesdama į pagalbą vyrą, neprašė vyro kuo skubiau ištraukti naujagimį, o pirmiausiai rūpinosi savimi. Šios aplinkybės patvirtina, kad R. L. sąmoningais, tyčiniais veiksmais – nutraukdama bambagyslę ir tokiu būdu leisdama naujagimiui įkristi į lauko tualeto duobę, jo skubiai netraukdama ir to neprašydama atėjusio vyro, suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinius – naujagimio mirtį ir tokių padarinių norėjo, t. y. siekė įgyvendinti savo išankstinį sumanymą – nužudyti savo gimusį kūdikį. Taigi, nuteistosios gynybinė versija yra paneigta teismo išsamiai ištirtais įrodymais, kurie neginčijamai įrodo, jog R. L., nužudydama savo naujagimį veikė tiesiogine tyčia ir jos veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su atsiradusiomis pasekmėmis – mažamečio šeimos nario – naujagimės dukters mirtimi. Skundžiamame teismo nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad jeigu R. L. nebūtų nutraukusi bambagyslės ir nebūtų palikusi naujagimio lauko tualete, jis, tikėtina, būtų likęs gyvas. Vadovaujantis teismų praktika, jei sumanymas nužudyti savo naujagimį motinai kilo iš anksto, dar iki gimdymo, tada, nepriklausomai nuo gimdymo sukeltos būsenos ypatybių, motinos veika kvalifikuojama ne pagal BK 131 straipsnį (naujagimio nužudymas dėl gimdymo nulemtos būsenos), o pagal BK 129 straipsnio 2 dalies atitinkamus punktus. Taigi, R. L. nusikalstama veika skundžiamu teismo nuosprendžiu teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamu nuosprendžiu nenustatytas R. L. inkriminuoto nusikaltimo motyvas ir tikslas. Atsakant į šį skundo argumentą pažymėtina, kad motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 129 straipsnio 2 dalies sudėties požymis, todėl nėra privalomai įrodinėtini.

Kaip matyti iš nuteistosios R. L. gynėjos apeliacinio skundo argumentų, kuriais remdamasi ji neigia, kad R. L. tyčia nužudė savo naujagimį, jie iš esmės yra tapatūs pirmosios instancijos teisme palaikytai pozicijai ir nėra nauji. Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, su šiais argumentais susijusios bylos aplinkybės, išnaudojus visas įmanomas procesines galimybes, buvo visapusiškai ištirtos pirmosios instancijos teisme, gynybos argumentai – motyvuotai atmesti. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atliktas dalinis įrodymų tyrimas patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, byloje yra pakankamai objektyvių R. L. kaltę patvirtinančių įrodymų apie padarytą itin sunkų, tyčinį, pavojingą nusikaltimą, kuriuo buvo sukeltos neatitaisomos pasekmės. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistosios R. L. kaltės pagrįstos byloje surinktų ir teisme išsamiai ištirtų įrodymų visumos analize, kas leidžia teigti, kad teismas objektyviai nustatė bylos faktines aplinkybes. Vien tai, kad R. L. neigia savo kaltę dėl tyčinio savo naujagimio nužudymo, o jos gynėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nėra pagrindas pripažinti nuosprendį neteisėtu ir jį panaikinti.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl R. L. kaltės ir jos padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymėtina, jog vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo išimtinė teisė. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų kaltinamasis/nuteistasis ir gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Priešingai, negu teigiama nuteistosios gynėjos apeliaciniame skunde, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai R. L., nepatvirtina teismo pažeidimų, nes teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus.

Skirdamas bausmę R. L., nepakankamai atsižvelgė į BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus bei BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, teisingumo ir proporcingumo principus ir tinkamai neindividualizavo bausmės R. L. už padarytą nusikalstamą veiką. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“ Vadovaujantis teisingumo principu kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį. Pirmosios instancijos teismas R. L. paskyrė BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei šioje sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, tačiau net ir tokia bausmė, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, vertintina, kaip per griežta. Nuosprendyje atsižvelgta į tai, kad R. L. įvykdė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, nėra jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Teismas nepakankamai įvertino kitas nustatytas aplinkybes: R. L. jauną amžių (nusikalstamos veikos padarymo metu jai buvo 20 metų), šeiminę padėtį, ypatingai stiprius socialinius ryšius su mažamečiu vaiku, itin teigiamą charakteristiką iš gyvenamosios vietos seniūnijos bei mokymosi įstaigos, ankstesnių teistumų bei administracinių nuobaudų nebuvimą. Skiriant bausmę R. L. pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra baudžiamojo įstatymo numatytų būtinų sąlygų, kurios leistų teismui taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatas ir skirti jai švelnesnę, nei sankcijoje numatytą bausmę. Nurodytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo manymu, leidžia daryti išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas paskyrus R. L. minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą bausmę. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dalyje dėl nuteistajai R. L. neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Apeliacinio skundo argumentai dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų tėra deklaratyvūs, nepatvirtinti jokiais bylos duomenimis, todėl nenagrinėtini.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendį.

R. L., pripažintai kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, paskirti laisvės atėmimą aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Regina GaudutienėTeisėjai Elena VainienėLinas Šiukšta