- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-05-28
- Bylos Nr.
- I-480-583/2010
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Remigijus Arminas
- Pareiškėjas
- V. G.
- Atsakovas
- Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjas Remigijus Arminas, sekretoriaujant Neringai Keršienei, dalyvaujant pareiškėjui V. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. prašymą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl 1160.10 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas nurodo, kad yra statutinis valstybės tarnautojas ir dėl taikytų priedų ir priemokų, viršijusių Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytą 70 procentų dydį, išmokėjimo ribojimo, atsakovas neišmokėjo dalies priedų ir priemokų.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatų, ribojusių darbo užmokesčio priedų mokėjimą, taikymo, kadangi minima įstatymo nuostata 2009 m. gruodžio 11 d. Konstitucinio teismo nutarimu pripažinta prieštaravusia Konstitucijai, o atsakovas gera valia nesutinka išmokėti įvardijamos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies.
Šiais ir išsamiau prašyme išdėstytais argumentais pareiškėjas prašo teismą :
- priteisti iš Tauragės apskrities VPK 1160.10 Lt. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu prašo atmesti prašymą kaip nepagrįstą. Atsikirtimą grindžia argumentais, kad tik Konstitucinis teismas gali pasisakyti dėl teisės akto atitikties Konstitucijos nuostatoms. Kadangi valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, nuo šio momento ir negali būti taikomos. Atsakovas darbo užmokestį apskaičiavo ir mokėjo vadovaudamasis galiojančiomis valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatomis, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjo prašymas tenkintinas.
Pareiškėjo prašyme nurodoma, kad jis yra statutinis valstybės tarnautojas ir atsakovas 2007-2008 metais dėl sudedamosios darbo užmokesčio dalies - priedų ir priemokų, viršijančios 70 procentų dydį, dalies išmokėjimo ribojimo, per laikotarpį nuo 2007 m. gegužės mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. nesumokėjo 1160.10 Lt.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 ir 26 straipsniuose numatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai ir priemokos ir nurodytas priedų ir priemokų sąrašas. Minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 22¹, 48¹, 50¹ straipsniais įstatymu (įstatymo redakcija 2007 m. birželio 7 d. Nr. X-1175, 2007-06-07 Žin., 2007, Nr. 69-2723) buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Būtent aukščiau aptartas teisinis reguliavimas yra aktualus nagrinėjant pareiškėjo prašymo pagrįstumo klausimą, kadangi būtent pagal jį numatytas apribojimas išmokamų priedų ir priemokų sumai, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal teismui teikiamų pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį už 2007 m. sausio – 2008 m. gruodžio mėn. duomenis (b.l.7-8), pareiškėjas prašo priteisti laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėn. ribojant priedus ir priemokas nesumokėtą darbo užmokesčio dalį -1160.10 Lt. Kaip nustatyta iš pareiškėjo prašymo ir teikiamų pažymų turinio, pareiškėjas reikalauja tik tos darbo užmokesčio dalies, kuri nesumokėta nuo 2007 m. gegužės mėn. Iš to seka, kad pareiškėjas nereiškia reikalavimo tai daliai, kuriai yra suėjęs senaties terminas.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos ) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinio teismo nutarime buvo konstatuota, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nesant nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą maksimalią mokėtiną ribą, pažeistos Konstitucijos nuostatos. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama. Toks Konstitucinio Teismo sprendimas suponuoja išvadą, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę vykdymą, tais atvejais, kai apskaičiuota priedų ir priemokų suma viršijo maksimalią leistiną 70 procentų pareiginės algos ribą. Konstitucinis teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Todėl net ir sprendimo priėmimo metu nesant nustatytam teisiniam reguliavimui pagal kurį būtų galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, pareiškėjas pagrįstai reiškia reikalavimą dėl piniginės išmokos priteisimo, kadangi kitų būdų kompensuojant už atliktą darbą nėra numatyta. Be to pareiškėjas kreipdamasis prašymu į teismą pats formuluoja reikalavimą ir pasirenka kokiu būdu turi būti kompensuota už jo atliktą darbą.
2005-12-21 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išnagrinėjusi administracinę bylą Nr. A1-638/2005 yra konstatavusi, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka.
Sprendimas dėl pareiškimo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Konstitucinio teismo nutarimas paskelbtas 2009 m. gruodžio 11 d., todėl yra išlikusi galimybė teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius bei teisiniai santykiai tarp ginčo šalių dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo nėra pasibaigę. Todėl nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pareiškėjui ribojant priedų ir priemokų mokėjimą nesumokėta 1160.10 Lt. ir šiems reikalavimams reikšti nėra praleistas kreipimosi į teismą terminas, todėl pareiškėjo prašymas tenkintinas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja sprendimų vykdymą. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. CPK 284 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti.
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2-202/2009 konstatavo, kad aplinkybė, jog Lietuvos valstybės ekonominė padėtis yra sunki nustatyta ir visuotinai žinoma, kas suponuoja būtinybę atidėti sprendimų vykdymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), bylose dėl atlyginimo skirtumo priteisimo sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams (2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-812/2009, 2010 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-57/2010 ir kt.). Teismas pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamoje byloje, todėl sprendimo vykdymas atidėtinas ir šioje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis aukščiau išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,
nusprendė:
pareiškėjo V. G. prašymą tenkinti.
Pareiškėjui V. G. iš atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (įmonės kodas 190453332) priteisti 1160.10 Lt (iki mokesčių atskaitymo) neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.