Alytaus apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. J. ieškinį atsakovui D. L. dėl kilnojamojo turto dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė D. J. ieškiniu prašo atidalyti ieškovei ir atsakovui D. L. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą, t. y. šaldytuvą, skalbimo mašiną, svetainės baldų komplektą (du foteliai ir sofa-lova), miegamojo komplektą (dvigulę lovą, pastatomą spintelę prie lovos), virtuvės baldų komplektą (4 pastatomas spinteles, 4 pakabinamas spinteles) bendros 700,00 vertės, atsakovui natūra priskiriant ieškovei priklausančią ½ dalį išvardintų kilnojamųjų daiktų, iš atsakovo priteisiant už jam tenkančią ieškovės turto dalį, ieškovei išmokant 350,00 Eur piniginę kompensaciją per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1-4).

Ieškovė ieškinyje nurodė bei ieškovė ir jos atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad su atsakovu D. L. pradėjo gyventi kartu nuo 2013 metų gegužės mėnesio pabaigos. Kadangi nuosavo gyvenamojo ploto nei ieškovė nei atsakovas neturėjo, jie nuomojosi butą, adresu (duomenys neskelbtini). Į butą reikėjo įsigyti baldus bei kitus buities reikmenis. 2013 metų birželio mėnesį, dar prieš gimstant sūnui D. L. ((duomenys neskelbtini)), ieškovė ir atsakovas lygiomis dalimis įsigijo naują šaldytuvą (įsigijimo kaina 1 200,00 Lt (347,54 Eur)); naują skalbimo mašiną (įsigijimo kaina 600,00 Lt (173,77 Eur)); dėvėtą svetainės baldų komplektą – du foteliai ir sofa-lova, įsigijimo kaina 300,00 Lt (86,89 Eur)); dėvėtą vaikišką vežimėlį (įsigijimo kaina 350,00 Lt); vaikišką lovytę-maniežą (įsigijimo kaina 200,00 Lt). Jau gimus sūnui, 2013 metų rugpjūčio mėnesio pabaigoje ieškovė su atsakovu įsigijo dėvėtą miegamojo baldų komplektą – dvigulę lovą, pastatomą spintelę prie lovos (įsigijimo kaina 400,00 Lt (115,85 Eur)); dėvėtą virtuvės baldų komplektą – 4 pastatomas spinteles, 4 pakabinamas spinteles (įsigijimo kaina 300,00 Lt (86,89 Eur)). Visi daiktai priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, t.y. ieškovei priklauso ½ dalis turto bei atsakovui priklauso ½ dalis turto. Nepilnamečiam sūnui sukakus vieneriems metams, ieškovės santykiai su atsakovu pašlijo, todėl 2014 m. liepos 5 d. ieškovė išsikraustė gyventi pas savo tėvus. Pas atsakovą liko visi baldai, buitinė technika, ieškovei ir nepilnamečiam sūnui priklausantys daiktai bei drabužiai. Atsakovas ieškovei išsikrausčius, pakeitė buto spynas ir ieškovė į nuomojamą butą patekti neturėjo jokių galimybių. Atsakovas ne kartą buvo ragintas gražinti ieškovei ir nepilnamečiam vaikui priklausančius daiktus, tačiau atsakovas tokius ieškovės prašymus ignoravo. Atsakovas atidavė vaiko drabužius ir vaikiško vežimėlio likusias dalis (lopšys ir kėdutė), tačiau dėl kitų ieškovei priklausančių daiktų pasidalijimo su ieškove nesiderėjo. Iškvietus policijos pareigūnus ir pareikalavus grąžinti ieškovei jai priklausančius daiktus, atsakovas atsisakė daiktus atiduoti, paaiškino, kad bute esantys daiktai priklauso jam, ieškovės daiktų bute nėra. Ieškovei su atsakovu bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso kilnojamasis turtas: šaldytuvas, skalbimo mašina, svetainės baldų komplektas (du foteliai ir sofa-lova), miegamojo komplektas (dvigulė lova, pastatoma spintelė prie lovos), virtuvės baldų komplektas (4 pastatomos spintelės, 4 pakabinamos spintelės). Bendra turto vertė yra 700,00 Eur, kuris šiuo metu yra pas atsakovą. Ieškovė paaiškino, kad apsigyvenant kartu su atsakovu ji nedirbo, po to laukėsi ir augino sūnų, tačiau santaupų ji turėjo, nes du metus buvo dirbusi užsienyje. Be to, ieškovę kas mėnesį finansiškai rėmė tėvai.

Atsakovas D. L. atsiliepime nurodė bei teismo posėdžio metu atsakovas ir jo atstovė paaiškino, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka, jis nepagrįstas, todėl atmestinas. Ieškovės ieškinyje paminėti daiktai buvo įsigyti už jo vieno asmenines lėšas, tame tarpe ir atsakovo motinos duotus pinigus. Perkant nurodytus daiktus, ieškovė neprisidėjo jokia pinigų suma. Nuo pat draugystės su ieškove pradžios, ji niekur nedirbo, neturėjo jokių pajamų, atsakovas ją išlaikė, o gimus jų bendram vaikui, išlaikė ieškovę ir sūnų iki pat gyvenimo skyrium pradžios. Atsakovas nurodė, kad ieškovei ir atsakovui nutarus gyventi kartu, jie išsinuomojo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Už šio buto nuomą ir komunalinius patarnavimus atsakovas mokėjo vienas, nes ieškovė niekur nedirbo ir neturėjo pajamų. Tuo tarpu jis dirbo, taip pat jį finansiškai rėmė motina. Kadangi nuomojamame bute nebuvo jokių būtinų daiktų, todėl ieškovei ir atsakovui reikėjo šiuos daiktus įsigyti patiems. Atsakovas nurodo, kad jis 2013 m birželio 27 d. iš savo asmeninių lėšų nupirko šaldytuvą – šaldiklį (kaina 1 000,00 Lt), skalbimo mašiną (kaina 400,00 Lt). Ieškovė ieškinyje nurodžiusi skirtingas nei buvo realiai sumokėtos už šaldytuvą – šaldiklį ir skalbimo mašiną, kainas, o tai leidžia manyti, kad ieškovė nežino tikrosios šių įsigytų daiktų kainos ir savo lėšomis neprisidėjo prie šių daiktų įsigijimo. Atsakovas pažymi, kad savo asmeninėmis lėšomis dėvėtą svetainės baldų komplektą sumokėjo 160,00 Lt, už dėvėtą miegamojo baldų komplektą – 180,00 Lt, už dėvėtą virtuvės baldų komplektą – 200,00 Lt. Šių daiktų kaina buvo nedidelė, kadangi jie dėvėti ir prastos kokybės. Ieškovė už savo pinigus buvo nupirkusi tik dvigulį čiužinį miegamojo lovai, kurį, išeidama iš nuomojamo buto, išsivežė, dėl kitų bute likusių daiktų jokių pretenzijų nereiškė. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad šiuo metu skalbimo mašina sugedusi, miegamojo lova sulūžusi, svetainės komplektas parduotas.

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Dėl nesusituokusių asmenų bendrosios dalinės nuosavybės.

Šioje civilinėje byloje keliamas ginčas dėl kartu gyvenusių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) įgyto turto teisinio statuso, t. y. ginčas susijęs su kartu gyvenusių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turtinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė su atsakovu susituokę nebuvo, tačiau nuo 2013 metų vasario mėnesio pradėjo kartu gyventi vieno kambario bute. Ieškovei pradėjus lauktis kūdikio šalys išsinuomojo didesnį būstą ir nuo 2013 metų gegužės mėnesio iki 2014 metų liepos mėnesio gyveno kartu nuomojamame bute adresu (duomenys neskelbtini). Šalys pripažino, kad joms gyvenant kartu buvo įsigytas šaldytuvas-šaldiklis, skalbimo mašina, dėvėtas svetainės baldų komplektas (du foteliai ir sofa-lova), dėvėtas miegamojo komplektas (dvigulė lova ir pastatoma spintelė prie lovos), dėvėtas virtuvės baldų komplektas (keturios pastatomos spintelės ir keturios pakabinamos spintelės).

Teismas pažymi, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsniai). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas nuostata, jog visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009).

Tokių asmenų (sugyventinių) turtiniams santykiams netaikomos teisės normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto teisinį statusą. Nurodytus teisinius santykius reglamentuojantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) trečiosios knygos VI dalies XV skyrius dar negalioja, nes dar nėra priimta specialaus įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis (Žin., 2000, Nr. 74-2262). Nuosekli susiformavusi kasacinio teismo praktika patvirtina, kad tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006). Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties rašytinės formos sudarymo pagal įstatymą reikalavimas (CK 6.969 straipsnio 4 dalis) gyvenimiškai nevykdomas, bet tai per se nedaro šios sutarties negaliojančios, nes tik CK 1.93 straipsnio 1 dalies atveju, t. y. kai toks padarinys įsakmiai nustatytas įstatymuose, sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Jeigu rašytinės jungtinės veiklos sutarties nesudaryta, tai tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais ir pan.). Taigi nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Jungtinės veiklos, kaip ir bet kurios kitos sutarties, dalyviai turi teisę susitarti, kokį turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, o koks turtas nebus laikomas jungtinės veiklos rezultatu.

Vien bendro gyvenimo faktas negali būti laikomas pakankamu jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą įrodymų, tačiau, sprendžiant klausimą dėl tokio turto sukūrimo, būtina įvertinti ir atsižvelgti į bendro gyvenimo kartu nesusituokus specifiką, kartu gyvenančių asmenų ryšių pobūdį, taip pat į tai, jog bendrai gyvenančių asmenų gaunamas darbo atlyginimas gali būti naudojamas abiejų asmenų kasdieniams poreikiams tenkinti, vienas iš sugyventinių gali prisidėti prie bendro ūkio savo darbu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Šiuo atveju nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas gyveno kartu daugiau nei vienerius metus. Šalių bendras gyvenimas, trukęs nuo 2013 metų vasario mėnesio iki pat 2014 m. liepos mėnesio buvo pastovus, nuolatinio pobūdžio, t. y. nenustatyta, jog per šį laiko tarpą šalys būtų gyvenę skyrium. Šiuo metu šalių santykiai itin sudėtingi ir konfliktiški, tačiau iš ieškovės ir atsakovo paaiškinimų visumos akivaizdu, kad jie mylėjo vienas kitą, turėjo tikslą kartu gyventi, sukurti šeimą - susilaukti vaikų, vesti bendrą ūkį, kurti bendrą buitį. Šias aplinkybes tiek ieškovė, tiek ir atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, jie paaiškino, jog kūrė normalų šeimyninį gyvenimą. Tai, kad šalys kartu vedė ir tvarkė bendrą ūkį, neginčijamai patvirtina aplinkybės, jog šalys susirado bendram gyvenimui būstą, kartu apsigyveno, pradėjo laukti kūdikio, dėl ko gyvenamąjį būstą pasikeitė į didesnį, įsigijo kasdieniam gyvenimui būtinus daiktus. Tiek ieškovė, tiek atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog kartu rūpinosi buitimi (siurbė, plovė grindis, valė dulkes, gamino maistą, nešė šiukšles ir pan.), atsakovas patvirtino, kad ieškovė atliko vienus buities darbus, jis – kitus. Gimus kūdikiui, natūralu, kad tam tikrus darbus, kaip apsipirkimą parduotuvėje, atlikdavo atsakovas, bet ši aplinkybė tik patvirtina protingą darbų pasiskirstymą šeimoje. Šalys patvirtino, kad jie abu ieškojo daiktų reikalingų buičiai, suradę ką nors tinkamo abu tardavosi dėl pirkimo. Ieškovė tvirtina, jog visi ginčo daiktai pirkti su atsakovu pusiau, kadangi ji turėjo santaupų, be to, ją kas mėnesį finansiškai rėmė tėvai. Tuo tarpu atsakovas tvirtina, kad ginčo daiktai pirkti tik iš jo asmeninių lėšų, tačiau savo teiginiams įrodyti atsakovas nepateikė nenuginčijamų įrodymų. Atsakovas tvirtino, kad ieškovė neturėjo jokių pajamų, nuomą, komunalinius mokesčius mokėjo jis, namams, buičiai, kūdikiui viską pirko taip pat jis. Atsakovas neneigė, kad ieškovė dirbo užsienyje, tačiau nurodė, kad apie jokias ieškovės santaupas nieko nežinojo, kad ieškovės tėvai jai duodavo pinigų kas mėnesį, atsakovas taip pat nežinojo. Teismas įvertinęs atsakovo gautas pajamas 2013 metų kovo – liepos mėnesiais, ginčo daiktų įsigijimo laiką, t. y. 2013 metų gegužės – rugpjūčio mėnesiais, daro išvadą, kad atsakovas sunkiai būtų galėjęs atlikti visus pirmiau nurodytus mokėjimus tik iš savo lėšų (b. l. 43). Be to, atsakovas patvirtino, kad ieškovė už savo asmenines lėšas kas mėnesį lankydavosi grožio salonuose, kas teismo nuomone, paneigia faktą, kad ieškovė neturėjo santaupų. Todėl atsakovo teiginius, kad už viską mokėjo jis savo asmeninėmis lėšomis, kurie nepagrįsti jokiais nenuginčijamais įrodymais, teismas vertina kaip atsakovo gynybinę poziciją. Faktą, kad ieškovė turėjo santaupų patvirtino liudytojai, ieškovės tėvai – L. J. ir J. J.. Liudytojai paaiškino, kad kurį laiką ieškovė pinigus laikė jų namuose, pradėjusi gyventi kartu su atsakovu, pinigus pasiėmė. Jie netgi skolinosi iš ieškovės pinigų, kuomet pritrūko iš karto didesnės sumos automobilio pirkimui. Tikslios ieškovės santaupų sumos liudytojai nurodyti negalėjo. Paaiškino, jog norėdami padėti dukrai, kad ji neišleistų visų santaupų, pagal galimybes ją finansiškai kas mėnesį paremdavo. Liudytojas J. J. taip pat patvirtino, kad ieškovė su atsakovu kartu važiuodavo pirkti ginčo daiktų, jis padėdavo parvežti. Liudytojų parodymai teismui abejonių nesukėlė. Liudytoja R. K., atsakovo motina, taip pat tvirtino, kad sūnų rėmė finansiškai, nors šie liudytojų parodymai nepagrįsti įrodymais, tačiau teismas net neabejoja, kad tėvai pagal galimybes finansiškai rėmė savo vaikus, kad jie susikurtų kuo geresnes gyvenimo sąlygas, kas, teismo nuomone, vėl gi patvirtina bendro ūkio kūrimą. Kitus liudytojos R. K. parodymus teismas vertina kritiškai, kaip subjektyvius, kadangi liudytoja patvirtino, jog su ieškove nesutaria, ieškovė jai nuo pat pradžių nepatiko.

Sprendžiant sugyventinių ginčą – ar turtas, kuris buvo įgytas jų bendro gyvenimo metu, yra asmeninė vieno iš sugyventinių nuosavybė, ar sugyventinių bendroji dalinė nuosavybė, reikia nustatyti, ar sugyventiniai buvo susitarę konkretų turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise (kaip minėta, toks susitarimas neprivalo būti rašytinis, susitarta gali būti, pavyzdžiui, įgyti tam tikrą turtą bendram ūkiui, bendram verslui, vaikų auginimui ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Atsakovas teismo posėdžio metu vienareikšmiškai patvirtino, kad išsinuomojo didesnį butą, pirko ginčo daiktus ne savo asmeniniams poreikiams tenkinti, o šeimai, siekiant sukurti, pagerinti bendrą buitį, bendrą ūkį, siekiant sudaryti normalias sąlygas sūnaus auginimui. Atsakovas taip pat patvirtino, kad su ieškove nebuvo pokalbio apie tai, jog ginčo daiktus atsakovas perka išimtinai savo nuosavybėn ir ateityje šie daiktai priklausys jam. Todėl teismas, remdamasis šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais, daro išvadą, jog ieškovė ir atsakovas gyveno kartu, bendrai tvarkė ūkį, įgijo bendro turto, dėl ko yra pagrindas išvadai, kad ginčo turtas buvo sukurtas bendra šalių veikla (CPK 178, 185 straipsniai). Priešingas konstatavimas, teismo nuomone, neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, nes ieškovės ir atsakovo tarpusavio santykiai, jų elgesys, susiklosčiusi situacija įrodo, jog jie bendrai dėjo pastangas, siekdami įsigyti (sukurti), valdyti ir naudoti tam tikrą turtą dalinės nuosavybės teise. Tokia teismo išvada atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009).Todėl teismas pripažįsta, jog ieškovės nurodyti ginčo daiktai, įsigyti jai gyvenant kartu su atsakovu, jiems priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso ½ dalis pas atsakovą likusių kilnojamųjų daiktų - šaldytuvo, skalbimo mašinos, svetainės baldų komplekto, miegamojo baldų komplekto ir virtuvės baldų komplekto.

Dėl kilnojamojo turto dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Sprendžiant klausimą dėl sugyventinių bendro gyvenimo metu įgyto turto padalijimo, galioja CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, numatanti, kad partnerių (sugyventinių) įnašai į bendrą turtą yra lygūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010). Tačiau ši prezumpcija gali būti paneigta ir turtas padalytas ne lygiomis dalimis, įrodžius, kad iš tikrųjų vieno sugyventinio įnašas į bendrą turtą buvo didesnis nei kito. Teismas vadovaudamasis, pirmiau nurodytais motyvais, vertina kad atsakovas šios prezumpcijos nepaneigė, todėl daroma išvada, jog šalių įnašai į bendrą turtą yra lygūs.

Atsižvelgiant į tai, kad visi ginčo daiktai buvo likę atsakovui ir jis jais pakankamai ilgą laiką naudojosi, daiktai buvo fiziškai dėvimi, po išsiskyrimo ieškovė prie daiktų nusidėvėjimo jokia forma neprisidėjo, todėl visi minėti daiktai paliktini atsakovui, o ieškovei iš atsakovo priteistina piniginė kompensacija. Atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad skalbimo mašina sugedusi, miegamojo lova sulūžusi, svetainės komplektas parduotas. Tačiau šie atsakovo nurodyti faktai ginčo esmės nekeičia, daiktų, likusių pas atsakovą, būklė šiai dienai neturi reikšmės sprendžiant šalių ginčą, juolab, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes apie kilnojamuosius daiktus. Teismas sprendžia, kad pirmiau nurodytas bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimas yra patogiausias ir optimaliausias abiejų ginčo šalių atžvilgiu.

Sprendžiant klausimą dėl ieškovei priteistinos piniginės kompensacijos dydžio, būtina kuo tiksliau nustatyti daiktų vertę. Byloje yra pateikti nenuginčijami įrodymai, patvirtinantys tik šaldytuvo ir skalbimo mašinos įsigijimo kainą, iš kurių matyti, kad šaldytuvas kainavo 289,62 Eur (1 000,00 Lt), o skalbimo mašina – 115,85 Eur (400,00 Lt). Kadangi sprendžiant klausimą dėl ginčo daiktų verčių, nei viena iš ginčo šalių nepateikė teismui nenuginčijamų įrodymų dėl likutinės daiktų vertės, todėl vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, teismas daiktų vertę nustato pagal šalių, atsižvelgiant į daiktų nusidėvėjimą, pasiūlytų verčių vidurkį. Ieškovė nurodė šaldytuvo vertę – 310,00 Eur, atsakovas – 130,00 Eur, vidurkis – 220,00 Eur. Skalbimo mašiną ieškovė įvertino 150,00 Eur, atsakovas nurodė kaip bevertę, kadangi 2015 metais nepataisomai sugedo, todėl vertės vidurkis – 75,00 Eur. Svetainės baldų komplektą ieškovė įvertino 70,00 Eur, atsakovas – 25,00 Eur, vidurkis – 47,50 Eur. Miegamojo baldų komplektą ieškovė įvertino 100,00 Eur, atsakovas – 25,00 Eur, vidurkis – 62,50 Eur. Virtuvės baldų komplektą ieškovė įvertino 70,00 Eur, atsakovas – 30,00 Eur, vidurkis – 50,00 Eur. Remiantis daiktų vertės vidurkio kainomis, atlikus skaičiavimą, gaunama bendra jų vertė – 455,00 Eur, todėl ½ dalį sudaro 227,50 Eur kompensacija, kuri priteistina ieškovei iš atsakovo ((220,00 Eur + 75,00 Eur + 47,50 Eur + 62,50 Eur +50,00 Eur) / 2 = 227,50 Eur).

Ieškovė ieškinyje prašo nustatyti, kad atsakovas priteistą piniginę kompensaciją turi išmokėti per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas šį ieškovės prašymą atmeta, kadangi teismo sprendimų vykdymą reglamentuoja įstatymas – Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas.

Priteisus ieškovei iš atsakovo kompensaciją, taip pat priteistinos iš atsakovo 5 procentų dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškinį patenkinus iš dalies, spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas.

Darytina išvada, kad byla buvo išnagrinėta ieškovės naudai santykiu 65/35, todėl bylinėjimosi išlaidos ieškovei priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovė byloje patyrė 20,55 Eur išlaidų žyminio mokesčio sumokėjimui (b. l. 5), 1,30 Eur išlaidų siunčiant reikalavimą atsakovui (b. l. 20-21), 410,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b. l. 7-9, 68-70), viso 431,85 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas byloje patyrė 210,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b. l. 44, 71-72). Atsižvelgiant į tai, ieškovės naudai iš atsakovo priteisiama 280,70 Eur jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, o iš ieškovės atsakovui 73,50 Eur jo patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

Valstybė byloje patyrė 7,08 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, todėl, atsižvelgiant į ieškovės patenkintų reikalavimų dalį, iš atsakovo priteisiama 4,60 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 6 dalis, Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 – 268 straipsniais, 270 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Nustatyti, kad kilnojamieji daiktai - šaldytuvas, skalbimo mašina, svetainės baldų komplektas (du foteliai ir sofa-lova), miegamojo komplektas (dvigulė lova, pastatoma spintelė prie lovos), virtuvės baldų komplektas (4 pastatomos spintelės, 4 pakabinamos spintelės), ieškovei D. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovui D. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Atidalyti ieškovei D. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovui D. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą, t.y. šaldytuvą, skalbimo mašiną, svetainės baldų komplektą (du foteliai ir sofa-lova), miegamojo komplektą (dvigulę lovą, pastatomą spintelę prie lovos), virtuvės baldų komplektą (4 pastatomas spinteles, 4 pakabinamas spinteles), atsakovui natūra priskirti ieškovei priklausančią ½ dalį išvardintų kilnojamųjų daiktų.

Priteisti ieškovei D. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 227,50 Eur (dviejų šimtų dvidešimt septynių eurų 50 ct) piniginę kompensaciją, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. gegužės 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 280,70 Eur (dviejų šimtų aštuoniasdešimt eurų 70 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti D. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš D. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 73,50 Eur (septyniasdešimt tris eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo D. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4,60 Eur (keturis eurus 60 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Ši suma turi būti pervesta į VMI prie LR finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis - „Žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu“.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Alytaus rajono apylinkės teismą.