Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-01-06 · Administracinė byla Nr. AS-65-575/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-11-03Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2016-01-06Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. TA-21-756/2016Nutartis · 2016-04-06Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-01-06
Bylos Nr.
AS-65-575/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01702-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Anatolijus Baranovas
Pareiškėjas
I. D.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui
Kategorijos
  • 61.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 63.3.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS-65-575/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01702-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 61.2; 63.3.8 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2016 m. sausio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja I. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus direktoriaus 2015 m. vasario 20 d. įsakymą Nr. P-232 dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjai.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimu (b. l. 113–118) pareiškėjos skundą atmetė.

Pareiškėja I. D. 2015 m. lapkričio 23 d. per Vilniaus apygardos administracinį teismą pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo panaikinimo (b. l. 125–126).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 23 d. nutartimi (b. l. 127–128) atsisakė priimti pareiškėjos pateiktą apeliacinį skundą.

Teismas nurodė, kad pareiškėja 2015 m. lapkričio 16 d. pateikė prašymą pratęsti procesinį terminą apeliaciniam skundui pateikti, paaiškindama, jog ji nespės nustatytu terminu tai padaryti, tačiau jokių motyvų pareiškėja nenurodė. Atitinkamai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi atsisakė priimti minėtą pareiškėjos prašymą, nes ji nepateikė paties apeliacinio skundo ir nenurodė priežasties, kodėl nespės laiku parašyti apeliacinį skundą ir pateikti jį teismui. Šioje nutartyje pareiškėjai papildomai buvo išaiškinta, kad ji kartu su apeliaciniu skundu pateikdama prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti turėtų nurodyti ir pagrįsti įrodymais skundo padavimo termino praleidimo priežastis. Tačiau apeliaciniame skunde pareiškėja vis tik nenurodo, dėl kokios svarbios priežasties ji per įstatymo nustatytą 14 dienų terminą nepateikė apeliacinio skundo. Tuo tarpu teismas, kaip minėta, nepratęsė šio termino, nes nenustatė teisėto pagrindo tai padaryti. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 127 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakoma atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, gali būti duodamas atskirasis skundas. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik aplinkybės, kurios objektyviai kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises, ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Spręsdamas, ar termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Taip pat teismas turi įvertinti ir kitas reikšmingas aplinkybes. Be to, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, atsižvelgtina į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę. Tačiau įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja tinkamai nesirūpino savo teisių gynimu.

III.

Pareiškėja I. D., nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 130–131), kurį vėliau patikslino (b. l. 135–136), prašydama minėtą nutartį panaikinti ir priimti jos skundą, pateiktą 2015 m. lapkričio 23 d.

Pareiškėja mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Pažymi, jog 2015 m. lapkričio 16 d. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl apeliacinio skundo padavimo termino pratęsimo iki 2015 m. lapkričio 23 d., o 2015 m. lapkričio 23 d. teismui pateikė apeliacinį skundą. Tačiau 2015 m. lapkričio 25 d., t. y. vėliau, nei buvo pateiktas pats apeliacinis skundas, gavo teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjos prašymą dėl termino pratęsimo, nuorašą, o 2015 m. gruodžio 3 d. gavo teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos 2015 m. lapkričio 23 d. teismui pateiktą apeliacinį skundą, nuorašą. Atsižvelgusi į tai, pareiškėja tvirtina, kad nagrinėjamu atveju negalima teigti, jog apeliacinis skundas buvo paduotas praleidus terminą. Šiuo aspektu pareiškėja pažymi, kad vien tai, jog 2015 m. lapkričio 16 d. ji pateikė prašymą pratęsti procesinį terminą apeliaciniam skundui paduoti, reiškia, kad ji su sprendimu nesutiko ir norėjo, jog būtų patikrintas tokio teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Tačiau pareiškėja tinkamai paruošti apeliacinio skundo iki nustatyto termino nespėjo, todėl prašė teismo pratęsti terminą iki 2015 m. lapkričio 23 d. ir net negalėjo pagalvoti, kad teismas gali atsisakyti savaitei pratęsti nustatytą terminą. Pareiškėja papildomai paaiškina, kad paties apeliacinio skundo per nustatytą terminą parengti nespėjo, kadangi iki 2015 m. lapkričio 6 d. atostogavo, o vėliau – dėl didelio užimtumo. Taigi, ji nespėjo per tokį trumpą terminą surašyti apeliacinio skundo ir (ar) pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu, todėl mano, jog tai turi būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi. Juolab kad nagrinėjamu atveju skundo padavimo terminas buvo praleistas nedaug. Pareiškėja taip pat atkreipia dėmesį, kad proceso operatyvumo principas negali paneigti teisingumo principo ir užkirsti kelią pareiškėjos teisėtų interesų gynimui bei skundžiamo sprendimo peržiūrėjimui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos apeliacinį skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011 ir kt.). Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011, 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012 ir kt.). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011 ir kt.).

ABTĮ 127 straipsnio 1 dalis numato, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčijamą sprendimą priėmė ir paskelbė 2015 m. lapkričio 3 d. (b. l. 112–118), todėl paskutinė apeliacinio skundo dėl šio sprendimo pateikimo teismui diena, vadovaujantis ABTĮ 127 straipsnio 1 dalimi, buvo 2015 m. lapkričio 17 d. Tačiau pareiškėja apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per pirmosios instancijos teismą pateikė tik 2015 m. lapkričio 23 d. (pagal gavimo spaudą, reg. Nr. IAP-1097, b. l. 125), t. y. praleidusi įstatymo numatytą apeliacinio skundo padavimo terminą. Pabrėžtina, jog šių aplinkybių pareiškėja iš esmės neginčija ir ginčo byloje dėl to nėra. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos atskirojo skundo teiginiai, jog nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad apeliacinis skundas buvo paduotas praleidus terminą, atmestini kaip nepagrįsti. Minėtų išvadų nepaneigia ir pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad ji 2015 m. lapkričio 16 d. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl apeliacinio skundo padavimo termino pratęsimo iki 2015 m. lapkričio 23 d., kadangi kartu su šiuo prašymu apeliacinis skundas teismui nebuvo pateiktas, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi atsisakė priimti minėtą pareiškėjos prašymą.

ABTĮ 134 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundas paduotas praleidus jam paduoti nustatytą terminą ir neprašoma šio termino atnaujinti arba toks prašymas nebuvo patenkintas. Remiantis ABTĮ 127 straipsnio 2 dalimi, praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakoma atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, gali būti duodamas atskirasis skundas. ABTĮ 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai. Tačiau, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė, dėl kokios svarbios priežasties ji per įstatymo nustatytą 14 dienų terminą nepateikė apeliacinio skundo. Nors pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad ji apeliacinio skundo per nustatytą terminą parengti nespėjo, nes iki 2015 m. lapkričio 6 d. atostogavo, o vėliau – dėl didelio užimtumo, atkreiptinas dėmesys, kad ji nepateikė jokių minėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

Be to, teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012 ir kt.). Teismų praktikoje sprendžiant termino atnaujinimo klausimą taip pat yra vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., LVAT 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008 ir kt.). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.). Tuo tarpu, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės, t. y. kaip minėta, teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012 ir kt.).

Taigi, pasisakydama dėl pareiškėjos atskirojo skundo argumento, kad nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo padavimo terminas praleistas nežymiai, teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad terminas yra praleistas nedaug, gali turėti reikšmės vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti terminą, atsižvelgiant į visumą byloje nustatytų aplinkybių (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-294/2012 ir kt.). Tačiau maža termino praleidimo trukmė pagal teismų praktiką pati savaime nėra vertinama kaip pagrindas atnaujinti terminą, jei nenustatyta kitų svarbių termino praleidimo priežasčių (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-19/2012 ir kt.). Atitinkamai šiuo konkrečiu atveju maža skundo padavimo termino praleidimo trukmė, įvertinus visumą byloje nustatytų aplinkybių, savaime nelaikytina svarbia priežastimi, sudarančia pagrindą šį terminą atnaujinti, kadangi kitos pareiškėjos nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti pripažintos išimtinėmis, ekstraordinariomis, visiškai nepriklausiusiomis nuo pareiškėjos valios. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog pareiškėjo užimtumas ar poilsio dienos savaime nėra pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Termino praleidimas, be kita ko, dažniausiai negali būti pateisintas ir atostogomis (žr., pvz., LVAT 2011 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA442-73/2011 ir kt.). Todėl pareiškėjos argumentai, jog ji apeliacinio skundo per nustatytą terminą parengti nespėjo dėl atostogų ir didelio užimtumo, nelaikytinos objektyviomis ir nepriklausiusiomis nuo pareiškėjos valios bei nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Juolab kad pati pareiškėja nurodo, jog jos atostogos baigėsi 2015 m. lapkričio 6 d., t. y. iki apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos dar likus 11 dienų. Taigi, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėja terminą apeliaciniam skundui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo paduoti praleido dėl savo neveiklumo, t. y. pareiškėja tinkamai nesirūpino savo teisių gynimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks pareiškėjos elgesys vertintinas kaip nerūpestingumas bei nepateisinama priežastis atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino pareiškėjos praleisto apeliacinio skundo padavimo termino, todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta bei paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos I. D. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasRamūnas GadliauskasRičardas Piličiauskas