Šiaulių apygardos teismo nutartis

1.1.7.1; 1.1.8.1; 1.1.8.6.6.;1.1.10.1.; 1.2.4.1.; 1.2.4.4.;1.2.26.2.1.; 2.1.2.7.; 2.1.15.1.2.; 2.4.7.

NUTARTIS

2016 m. sausio 7 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo ir nukentėjusiojo A. K. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. S. išteisintas dėl veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje padarymo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

A. S. pripažintas kaltu pagal BK 137 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 4 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams ir paskirtas įpareigojimas – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. A. S. įpareigotas per dvi darbo dienas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atvykti į probacijos tarnybą.

E. S. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, padarytos 2013 m. rugpjūčio 3 d.) ir nuteistas 25 MGL (941,50 Eur) dydžio bauda;

E. S. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, padarytos 2014 m. liepos 20 d.) ir nuteistas 15 MGL (564,90 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 30 MGL (1129,80 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto dvidešimt devynių eurų 80 euro centų)) dydžio bauda.

A. K. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir priteista iš A. S. A. K. naudai 5 594,22 Eur turtinės žalos, 5 000,00 Eur neturtinės žalos bei 155,04 Eur proceso išlaidų, iš viso 10 749,26 Eur (dešimt tūkstančių septyni šimtai keturiasdešimt devyni eurai 26 euro centai).

Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos civilinio ieškinio dalis dėl žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo už A. K. suteiktas paslaugas tenkinta visiškai ir priteista iš A. S. 350,59 Eur (trys šimtai penkiasdešimt eurų 59 euro centai).

Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos civilinio ieškinio dalis dėl žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo priteisimo iš E. S. už E. B., J. D. ir R. J. suteiktas paslaugas nutraukta.

Priteista iš kaltinamojo A. S. valstybei 172,21 Eur (vienas šimtas septyniasdešimt du eurai 21 euro centas) už nukentėjusiajam A. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 3 d., apie 10.00 val., UAB ,,M. t.”, esančios (duomenys neskelbtini), teritorijoje, atimdamas A. K. rankose laikomą kirvio kotą, neatsargiai sunkiai sužalojo A. K. sveikatą, t. y. padarė sužalojimus – dešinio peties sąnario išnirimą su žastikaulio galvutės sąnario paviršiaus įspaustiniu lūžiu ir sąnarinės lūpos plyšimu bei susidariusia II – III peties sąnario kontraktūra, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl po dešinio peties sąnario išnirimo susidariusios kontraktūros A. K. neteko 50 procentų bendrojo darbingumo.

A. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. rugpjūčio 3 d., apie 10.00 val., viešoje vietoje – UAB ,,M. t.”, esančios (duomenys neskelbtini), teritorijoje, konflikto su A. K. metu vijosi A. K., tyčia panaudojo A. K. atžvilgiu fizinį smurtą – sugriebė už dešinės rankos, dėl ko A. K. virsdamas pečiu ir veidu kontaktavo su tvora, dešinę ranką suko už nugaros, prirėmė A. K. pečiu prie tvoros, suko jo kairę ranką už nugaros, taip įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, sukėlė A. K. fizinį skausmą bei padarė sužalojimus – dešinio peties sąnario išnirimą su žastikaulio galvutės sąnario paviršiaus įspaustiniu lūžiu ir sąnarinės lūpos plyšimu bei susidariusia II – III peties sąnario kontraktūra, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl po dešinio peties sąnario išnirimo susidariusios kontraktūros A. K. neteko 50 procentų bendrojo darbingumo.

E. S. nuteistas už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 3 d., apie 10.00 val., viešoje vietoje – UAB ,,M. t.”, esančios (duomenys neskelbtini), teritorijoje, tyčia panaudojo Ž. S. atžvilgiu fizinį smurtą – sudavė jam kumščiu į galvą, dėl ko Ž. S. prarado pusiausvyrą ir nugara trenkėsi į automobilį, tęsdamas nusikalstamus veiksmus E. S. vijosi A. K., kėsinosi panaudoti fizinį smurtą A. K. atžvilgiu, tačiau tokių veiksmų neatliko, nes Ž. S. E. S. nuo jo atitraukė ir stūmė toliau nuo A. K., po ko E. S. stumdėsi su Ž. S., tęsdamas nusikalstamus veiksmus E. S. grasino Ž. S. agresyviai sakydamas ,,daugiau gali į M. nevažiuoti“ ir tyčia ant žemės numetė medžio apdirbimo stakles, taip įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką ir sukėlė Ž. S. fizinį skausmą.

E. S. nuteistas už tai, kad 2014 m. liepos 20 d. 4.01 val. viešoje vietoje – bare ,,P.”, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia panaudojo fizinį smurtą E. B. atžvilgiu – spyrė jai į nugarą, dėl ko ji nugriuvo ant žemės ir taip sukėlė jai fizinį skausmą, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, apie 4.02 val., viešoje vietoje – prie baro ,,P.“, esančio (duomenys neskelbtini), tyčia panaudojo fizinį smurtą R. J. atžvilgiu – smūgiavo ne mažiau kaip vieną kartą ranka arba koja jam į galvą, dėl ko jis nugriuvo ant žemės ir taip padarė jam sužalojimus – poodines kraujosruvas dešinio smilkinio srityje ir dešinėje alkūnėje, odos nubrozdinimą žasto srityje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat tyčia panaudojo fizinį smurtą J. D. atžvilgiu – ranka arba koja smūgiavo jai į veidą, dėl ko ji nugriuvo ant žemės ir taip sukėlė jai fizinį skausmą, tokiu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Gynėjo nuomone, teismas iš esmės teisingai nustatė faktines konflikto aplinkybes, tačiau netinkamai kvalifikavo nuteistojo A. S. veiksmus. Teigia, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, todėl A. S. nepagrįstai pripažintas sunkiai sutrikdęs sveikatą, be to, nuteistojo veika įvykdyta esant būtinosios ginties sąlygoms, todėl jis išteisintinas, kaip nepadaręs nusikaltimo.

Be to, pasak apelianto, teismas neteisingai aiškino ir taikė įstatymą vertindamas nuteistojo A. S. veiksmus ir dėl kaltinimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Teismas, perkvalifikuodamas A. S. veiksmus į BK 137 straipsnio 1 dalį, tokį sprendimą motyvavo tuo, kad A. S. neturėjo tyčios jį (A. K.) sužaloti, jis buvo sužalotas, kai buvo atiminėjamas iš rankų kirvio kotas, todėl A. S. veiksmai dėl sužalojimo traktuotini kaip neatsargūs. Su tokiu teismo vertinimu apeliantas nesutinka, mano, kad tai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Teismas nurodė, kad „byloje besąlygiškai nustatyta, kad kirvio kotą iš nukentėjusiojo A. K. rankų atėmė būtent kaltinamasis A. S., tai byloje patvirtino kaltinamieji, nukentėjusysis Ž. S. bei liudytojai S. S. ir P. K.“. Taip pat nurodė, kad „neįtikima nukentėjusiojo versija, jog jis kirvio kotą pametė bėgdamas nuo A. S. link tvoros, nes kiti liudytojai patvirtina, kad A. S. atėmęs iš A. K. kirvio kotą, jį įmetė į autobusiuko vidų“, „todėl visiškai neįtikima, jog A. K. pametus kirvio kotą A. S. kirvio kotą būtų pakėlęs nuo žemės tik tam tikslui, kad jį įmesti į autobusiuko vidų. Labiau tikėtina, kad A. S. iš tiesų iš A. K. rankų atėmė kirvio kotą“. Šiuo atveju teismas rėmėsi tikimybių teorija, bet ne faktinėmis bylos aplinkybėmis, todėl nepagrįstai perkvalifikavo A. S. veiką iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 137 straipsnio 1 dalį.

Pažymi, kad nuteistasis A. S. teismui sakė netiesą, o teismas nesiėmė priemonių patikrinti jo parodymus melo detektoriumi. Prašo, kad nukentėjusysis Ž. S., P. K. ir E. S. būtų patikrinti melo detektoriumi. Sutinka, kad ir jis pats būtų patikrintas melo detektoriumi. Atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas P. K. nebuvo apklaustas, apie tokio liudytojo buvimą nebuvo jokių duomenų. Jis atsirado tik pradėjus nagrinėti baudžiamąją bylą teisme, kaltinamojo A. S. prašymu. Šio liudytojo parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, nes jie kelia abejones. Prokuroras prašė teismo šiam liudytojui iškelti baudžiamąją bylą už melagingų parodymų davimą, tačiau teismas į šį prokuroro prašymą nereagavo. Apeliantas palaiko prokuroro prašymą ir mano, kad liudytojui P. K. iškeltina baudžiamoji byla už melagingų parodymų davimą.

Taip pat nukentėjusysis nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis prašė tyrėjos D. L. apklausti liudytoją A., tyrėja su juo telefonu bendravo, tačiau į apklausą jo neiškvietė ir apie bylos aplinkybes neapklausė. Teigia, jog A. matė, kaip jis (A. K.) atbėgo susiėmęs ranką. Tyrimo metu buvo atlikta akistata tarp jo, A. K., ir E. S.. E. S. elgėsi įžūliai, jam grasino, pasakė „kad dar tau ne taip reikėjo“. Tyrėja D. L. tai girdėjo, bet nereagavo, jo neįspėjo ir leido jį įžeidinėti.

Apelianto nuomone, teismas buvo šališkas ir rėmėsi tik kaltinamųjų parodymais. Teismas nurodė, kad „A. S. veiksmus įtakojo provokuojantis nukentėjusiojo A. K. elgesys, tai yra, jog A. K. pasiėmęs į rankas kirvio kotą, juo mosikavo ir grasino kaltinamiesiems, tai byloje patvirtino nukentėjusysis Ž. S., kaltinamieji ir liudytojai S. S. bei P. K.“. Apelianto teigimu, teismas iškreipė nukentėjusiojo Ž. S. parodymus, nes jis niekada neteigė, kad A. K. kirvio kotu mosikavo ir grasino A. ir E. S.. Tačiau teismas besąlygiškai tiki tik kaltinamųjų parodymais, todėl visi kiti įrodymai teismui netenka įrodomosios reikšmės. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas pats sau prieštarauja, nes vertindamas A. S. teiginį, jog jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, paneigia tokio reikalingumo būtinybę nurodydamas, kad „nes dėl A. K. rankose turėto kirvio koto realaus pavojaus kaltinamajam A. S. ir aplinkiniams tikrai nebuvo kilę, nes A. K. kirvio kotu tik gąsdino mosikuodamas, tačiau realiai grasinimo veiksmų įvykdyti negalėjo, nes tarp jo ir kaltinamojo bei aplinkinių asmenų buvo pakankamai didelis atstumas“. Tokiu būdu teismas pats nustatė, kad realaus pavojaus nebuvo, todėl ir A. S. eiti prie A. K. nebuvo reikalo, nes nei vienas iš aplinkinių asmenų neįžvelgė nieko pavojingo A. K. veiksmuose ir nėjo jo raminti. O štai A. S. tyčia, provokuodamas jį (nukentėjusįjį) ėjo link jo, lipo ant prekių, o jam traukiantis vis tiek tęsė savo veiksmus ir įžūliai puolė, griebė už rankos ir ją išsuko. Tokiais savo veiksmais jis numatė, kad jam sukels skausmą, jį sužalos ir to siekė bei įvykdė.

Apeliantas nurodo, kad teismas patenkino jo ieškinį dėl turtinės žalos priteisimo ir iš A. S. priteisė 5594,22 Eur turtinės žalos. Šio teismo nuosprendžio dalies neskundžia, tačiau nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu. Teismas visiškai nemotyvavo savo sprendimo sumažinti neturtinės žalos dydį. Jis apsiribojo tik sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, bet neatsižvelgė į tai, kad jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, sužalojimo pasekmes jis jaučia iki šiol, negali laisvai valdyti rankos ir tapo neįgalus, t. y. iš dalies darbingas. Todėl teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas ir jam priteistina 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Sutinka, kad jo prašomos neturtinės žalos dydis būtų mažinamas, bet ne iki 5 000 Eur.

Atsikirtimu į nuteistojo A. S. gynėjo advokato D. Žiedo apeliacinį skundą nukentėjusysis A. K. prašo atmesti A. S. apeliacinį skundą ir tenkinti jo apeliacinį skundą.

Nurodo, kad su apelianto argumentais nesutinka, nes apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Taip pat nesutinka su apelianto teiginiu, kad A. S. veikė būtinosios ginties sąlygomis, nes A. S. nebuvo jokios priežasties artintis prie jo, nuo jo buvo apie 3,5–4 m atstumu. A. S. artintis prie jo nereikėjo, jis jam nieko nesakė, su juo nekalbėjo, tik E. S. aiškino apie prekės tinkamumą. A. S. artinantis prie jo, jis traukėsi ir net pasileido bėgti, nes matė A. S. kėslus jį užpulti. Jam bėgant, A. S. jį vijosi. Taigi A. S. nereikėjo nuo jo gintis.

Be to, apelianto teigimu, A. S. gynėjo teiginys, kad jis (A. K.) galėjo netekti daugiau nei 30 procentų bendrojo darbingumo dėl kitų priežasčių, o ne dėl sužalojimo konflikto metu, tėra tik prielaida. Tokiai versijai patvirtinti jokie duomenys nepateikti. Pažymi, kad jis yra pateikęs į baudžiamąją bylą daug medicininių ir palaikomojo gydymo dokumentų, kurių pagrindu ir konstatuotas ilgas gydymas, o neatstačius ir nepagydžius peties sąnario, buvo nustatytas bendrojo darbingumo netekimo laipsnis.

Mano, kad apelianto teiginiai ir argumentai yra nepagrįsti, neparemti byloje surinktais faktiniais duomenimis, todėl nuteistojo A. S. gynėjo advokato D. Žiedo apeliacinis skundas turi būti atmestas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo A. S. gynėjas D. Žiedas ir nuteistasis A. S. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė nukentėjusiojo skundą tenkinti, o nuteistojo A. S. gynėjo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusysis prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo A. S. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. S. gynėjo advokato D. Žiedo ir nukentėjusiojo A. K. apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas įstatymo reikalavimų, ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį.

Dėl A. S. nuteisimo pagal BK 137 straipsnio 1 dalį

A. S. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad A. S. nukentėjusiojo A. K. sveikatą sunkiai sutrikdė dėl neatsargumo, pastarojo veiką perkvalifikavo ir jį nuteisė pagal BK 137 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo A. S. gynėjas advokatas D. Žiedas apeliaciniame skunde prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl A. S. nuteisimo pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, pripažinti, kad veika padaryta esant būtinosios ginties sąlygoms, ir priimti A. S. išteisinamąjį nuosprendį. Nukentėjusysis A. K. prašo pripažinti A. S. kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti bausmę, susijusią su laisvės atėmimu.

BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už tyčinį žmogaus sveikatos sutrikdymą.

BK 137 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų.

Iš bylos matyti, kad A. S. 2013 m. rugpjūčio 3 d. atėjus į UAB „M. t.“ grąžinti nekokybiškos prekės, kurią jis buvo pirkęs iš greta nukentėjusiojo A. K. tuo metu prekiavusio Ž. S., į pokalbį įsikišo A. K.. A. S. pasakius, kad pastarasis nesikištų ne į savo reikalus, A. K., paėmęs kirvio kotą, jį iškėlė virš galvos ir ėmė juo mojuoti. Nors skunde A. K. teigia, kad jis kirvio kotu nemojavo ir S. negrasino, šį jo skundo argumentą paneigia byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visuma: nuteistojo A. S. parodymai, kad jam pasakius A. K. nesikišti ne į savo reikalus, pastarasis pasiėmė kirvio kotą ir iškėlė jį sau virš galvos (2 t., 91 b. l.; 3 t., 57–59 b. l.), nukentėjusiojo Ž. S. parodymai, kad A. K. rankose laikė ties juosmeniu iškeltą kirvio kotą (3 t. 61–62 b. l.), liudytojo S. S. parodymai, kad vyriškiams nueinant nuo Ž. S. prekybos vietos, įsikišo šalia prekiavęs asmuo (A. K.), kuris pasiėmė tarp savo prekių buvusį kirvio kotą ir juo mojavo (1 t., 108 b. l.; 3 t. 63–64 b. l.), liudytojo P. K. parodymai, kad tuo metu, kai S. norėjo iš turgaus išeiti, A. K. paėmė kirvio kotą ir juo pradėjo mojuoti, gąsdindamas A. S. (3 t., 85–87 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog A. S. veiksmus įtakojo provokuojantis nukentėjusiojo A. K. elgesys ir šią aplinkybę pagrįstai pripažino A. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Byloje taip pat pagrįstai nustatyta, kad nuteistasis A. S., atimdamas iš nukentėjusiojo A. K. jo rankoje laikytą kirvio kotą, sunkiai sutrikdė pastarojo sveikatą. Nukentėjusysis A. K., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad jį pavijęs A. S. sugriebė jam už dešinės rankos ir ją stipriai pasuko. Jis pajuto didelį fizinį skausmą, jam iš rankos iškrito joje laikytas medinis kirvio kotas. Taip A. S. išnarino jam dešinį petį (1 t., 31 b. l., parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Tai, kad jis išplėšė iš nukentėjusiojo A. K. rankos kirvio kotą, teisiamajame posėdyje pavirtino ir pats nuteistasis A. S. (3 t., 57–59 b. l.). Liudytojai S. S. ir P. K. nurodė matę, kad po to, kai A. S. atėmė iš A. K. kirvį, buvo atvykusi greitoji medicinos pagalba, A. K. buvo sutvarstyta ranka (3 t., 63–64, 85–87 b. l.). Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Mažeikių poskyrio 2013 m. spalio 18 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. K. nustatytas dešinio peties išnirimas, sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu, galimai sukant ranką (1 t., 151 b. l.). Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus 2014 m. birželio 26 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad A. K. padaryti šie sužalojimai: dešinio peties sąnario išnirimas su žastikaulio galvutės sąnarinio paviršiaus įspraustiniu lūžiu ir sąnarinės lūpos plyšimu bei susidariusia II°-III° paties sąnario kontraktūra. A. K. dėl po dešinio peties sąnario išnirimo susidariusios kontraktūros padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nes jis neteko 50 procentų bendrojo darbingumo. Dešinio peties sąnario išnirimas galėjo gautis sukant A. K. dešinę ranką už nugaros. Taip pat nurodyta, kad 2008 m. lapkričio 17 d. Šiaulių ligoninės priėmimo skyriuje A. K. diagnozuotas dešinio peties sąnario sumušimas (1 t., 153–155 b. l.). Iš specialistų išvadų matyti, kad jas pateikė kompetentingi specialistai, būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingos išvados ar paaiškinimo pateikimą, duomenų, kad jie būtų suinteresuoti bylos baigtimi nėra, todėl netikėti minėtomis specialistų išvadomis nėra pagrindo. Be to, specialistas išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė įvertinęs visus jam pateiktus A. K. medicininius dokumentus, tarp jų – ir 2013 m. spalio 18 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) bei pareikalautus pateikti papildomus duomenis –(duomenys neskelbtini) ligoninės Konsultacijų poliklinikos išrašus iš medicininių dokumentų. Atkreipiamas dėmesys, kad tiek specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), tiek specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) A. K. nustatytas peties sąnario išnirimas ir konstatuota, kad jis galėjo atsirasti sukant A. K. ranką. Nors pirminėje specialisto išvadoje padaryta išvada, kad sužalojimas A. K. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, o atlikus papildomą užduotį A. K. konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl anksčiau paminėtų priežasčių laikyti specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) neteisinga nėra jokio pagrindo. Tai, kad nuteistajam A. S. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nėra tokia palanki, kaip specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje A. K. nediagnozuota peties sąnario kontraktūra, taip pat tai, kad nuteistojo gynėjui atrodo, jog A. K. medicininiuose dokumentuose užfiksuoti neteisingi duomenys, taipogi nėra pagrindas abejoti minėtos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) teisingumu ir pirminę specialisto išvadą laikyti patikimesne. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad iškilus klausimui dėl A. K. darbingumo lygio, buvo kreiptasi į išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) pateikusį ekspertą H. Daujotą ir jis paaiškino, kad A. K. yra nustatytas būtent 50 procentų nedarbingumas, tai nustatyta pagal specialistų naudojamas taisykles ir lentelę, specialistai, pateikdami savo išvadas, nėra susiję su nedarbingumą nustatančia Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyriaus tarnyba (2 t., 22 b. l.). Be to, nukentėjusysis apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė nedarbingumo pažymėjimą, iš kurio matyti, kad jam nustatytas 50 procentų darbingumas. Siekdama objektyviai išsiaiškinti visas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atliko įrodymų tyrimą – apklausė specialistą H. Daujotą ir nukentėjusiojo prašytą apklausti liudytoją A. V.. Liudytojas A. V. nurodė, kad paties konflikto nematė, tik turguje atėjus nukentėjusiajam, kuris buvo susiėmęs vieną ranką kita ranka ir skundėsi, kad jam išsukta ranka, ir pastarajam paprašius, iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Specialistas H. Daujotas paaiškino, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam buvo nustatytas žastikaulio galvutės lūžis, tikėtina, kad sužalojimas padarytas ranką sukant už nugaros. Atsakydamas į pateiktus klausimus taip pat paaiškino, kad, esant išnirimui, sutrinka judesiai, jie visi skausmingi, vykstant sąnario išnirimui, vyksta ir lūžis.

Dėl to, kas paminėta, advokato D. Žiedo skundo argumentas, kad nukentėjusysis A. K. daugiau nei 30 procentų darbingumo galėjo netekti ne dėl incidento M. turguje, o dėl kitų priežasčių, atmetamas kaip deklaratyvus, prieštaraujantis byloje nustatytoms aplinkybėms. Kaip minėta, specialistas savo išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) įvertino ir tai, kad 2008 m. lapkričio 17 d. Šiaulių ligoninės priėmimo skyriuje A. K. buvo diagnozuotas dešinio peties sąnario sumušimas.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti nukentėjusiojo A. K. skundo teiginiui, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, buvo šališkas, rėmėsi tik kaltinamųjų parodymais. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, o ne tik kaltinamųjų parodymus. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, bei nurodė motyvus, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Duomenų, patvirtinančių, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas, byloje nėra. Teismo šališkumo nepatvirtina ir ta aplinkybė, kad teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip pageidautų nukentėjusysis A. K.. Nors nukentėjusysis Ž. S. teisiamajame posėdyje tiesiogiai ir nenurodė, kad A. K. mojavo prieš A. ir E. S. kirvio kotu taip jiems grasindamas, tačiau jis, kaip ir kaltinamieji bei kiti liudytojai, nurodė, kad A. K. pasiėmė kirvio kotą ir jį laikė iškėlęs. Taigi teismas nukentėjusiojo Ž. S. parodymų neiškraipė, vertindamas nukentėjusiojo Ž. S. parodymus visete su kaltinamųjų ir liudytojų S. S. bei P. K. parodymais, ir A. K. veiksmus pripažindamas provokuojančiais, baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas liudytojo P. K. parodymais rėmėsi tiek, kiek šiuos parodymus patvirtino kiti bylos įrodymai, todėl sutikti su nukentėjusiojo teiginiu, kad teismas šiais parodymais neturėjo vadovautis, nes jie kelia abejonių dėl jų objektyvumo, nėra pagrindo. Atsakant į nukentėjusiojo skundo argumentą, kad teismas minėto liudytojo parodymais neturėjo vadovautis ir dėl to, kad prokuroras siūlė liudytojo P. K. neapklausti (3 t., 57 b. l.), atkreipiamas dėmesys, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Kadangi aplinkybę, kad A. S. atėmė iš A. K. kirvio kotą ir šį kirvio kotą įmetė į nukentėjusiojo automobilį, teismas nustatė teisingai įvertinęs nuteistųjų A. ir E. S., liudytojų S. S. ir P. K. parodymus, nukentėjusiojo teiginys, kad teismas, darydamas tokią išvadą, rėmėsi tikimybių teorija, o ne faktinėmis bylos aplinkybėmis, nėra jokio pagrindo. Taip pat pažymėtina, kad teismas prokurorui apie tai, jog nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, praneša tik tuomet, kai tokia aplinkybė paaiškėja (BPK 257 straipsnis). Akivaizdu, kad šiuo atveju teismas tokios aplinkybės nenustatė. Atsižvelgiant į tai, kad jokiems įrodymams baudžiamojoje byloje įstatymas nesuteikia prioritetinės ar kitokios išskirtinės reikšmės, taip pat į tai, kad skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas priėmė nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų įvertinęs teisėtais būdais gautus duomenis, kurių pakako A. S. kaltės klausimui išspręsti, tenkinti nukentėjusiojo prašymą ir tikrinti jį, nukentėjusįjį Ž. S., liudytoją P. K. bei nuteistąjį E. S. melo detektoriumi nėra pagrindo. Nors liudytojas A. V. pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas, tačiau jis nukentėjusiojo A. K. prašymu apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Kaip jau minėta, šis liudytojas nurodė, kad jis konflikto nematė, tik paprašytas A. K. iškvietė greitąją medicinos pagalbą.

Dėl to, kas paminėta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, visumoje įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog A. S. neturėjo tyčios sužaloti nukentėjusįjį A. K., jis pastarajam sunkų sveikatos sutrikdymą padarė jo provokuojamas, siekdamas iš jo atimti kirvį, t. y. dėl neatsargumo. Byloje neginčijamai nustatyta, kad būtent A. S. veika buvo nukentėjusiojo A. K. sužalojimo priežastis, t. y. kad tarp padarytos veikos ir atsiradusių padarinių – nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo – yra priežastinis ryšys. Akivaizdu, kad nusikaltimą A. S. padarė dėl nusikalstamo pasitikėjimo – jis pagal savo asmenines savybes ir gyvenimišką patirtį galėjo numatyti ir numatė, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti Baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Taigi A. S. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį. Tenkinti nukentėjusiojo A. K. prašymą ir perkvalifikuoti A. S. veiksmus iš BK 137 straipsnio 1 dalies į 135 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.

Kaip minėta, nuteistojo A. S. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat prašė pripažinti, kad A. S. veiką padarė esant būtinosios ginties sąlygoms.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Viena iš būtinųjų ginties teisėtumo sąlygų yra pavojingas kėsinimasis, kuris savo ruožtu turi būti realus ir akivaizdus, todėl, nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo kalbėti ir apie būtinąją gintį (kasacinė nutartis Nr. 2K-545/2014).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis A. K. kilus konfliktui pirmas atliko kokius nors smurtinius veiksmus, kurie kėlė pavojų nuteistojo A. S. gyvybei ar sveikatai. Iš bylos matyti, kad tuo metu, kai A. K. pasiėmė kirvio kotą ir jį iškėlęs ėmė mojuoti, tarp jo ir A. S. buvo nemažas atstumas – juos skyrė ant žemės padėti prekybai skirti A. K. daiktai. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. K. nurodė, kad tarp jo ir A. S. buvo apie 4 metrų atstumas, nukentėjusysis Ž. S. nurodė, kad jo prekybos vieta – „stalas“ yra 3 metrai, A. K. – taip pat tokio paties ilgio, taigi A. K. kirvio kotu, kuris galėjo būti apie 70 cm ilgio, A. S. nebūtų galėjęs pasiekti. Be to, tiek iš nukentėjusiojo A. K., tiek iš nuteistojo, A. S. sūnaus E. S., tiek iš nukentėjusiojo Ž. S. parodymų akivaizdu, kad ne nukentėjusysis A. K. puolė A. S., o priešingai – A. S. puolė A. K.. Teisiamajame posėdyje nuteistasis E. S. parodė, kad jo tėvas perlipo per A. K. daiktus ir ėjo link jo (A. K.), nukentėjusysis Ž. S. nurodė supratęs, kad A. S. „nori mušti A. K.“, todėl A. S. sulaikė, liudytojas P. K. nurodė matęs, kad tuomet, kai A. K. pradėjo mojuoti kirvio kotu, A. S. puolė ant A. K.. Bylos duomenys taipogi liudija, kad A. S. artinantis prie A. K., pastarasis ėmė bėgti, o A. S. jį vijosi ir pavijęs išplėšė A. K. iš rankų kirvio kotą. Atkreipiamas dėmesys, kad pats A. S. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad jį ir A. K. skyrė daiktai, kuriais pastarasis prekiavo, nurodė pripažįstantis, kad tąkart jam tiesiog reikėjo išeiti iš prekyvietės, tačiau jis neišėjo, jam einant link A. K., A. K. nuo jo traukėsi, jam (A. S.) kirvio koto virš galvos nelaikė ir jis neturėjo jokio pagrindo A. K. bijoti (3 t., 57–59 b. l.). Taigi byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog būtinosios ginties situacijos nebuvo, pats savaime tarpusavio konfliktas nesudaro prielaidų vertinti konfliktą kaip būtinosios ginties situaciją. Nors, kaip teisingai pažymėta nuteistojo gynėjo skunde, A. K. nebuvo priežasties mojuoti kirvio kotu, ant žemės sudėti daiktai nebuvo neįveikiama kliūtis, tačiau sutikti su tuo, kad dėl to nuteistasis A. S. turėjo teisę gintis nuo jam gresiančio kėsinimo, kurio, kaip jau konstatuota, nebuvo ir kuris tiesiogiai negrėsė, nėra pagrindo, kartu nėra pagrindo pripažinti, kad A. S. nusikalstamą veiką įvykdė esant būtinosios ginties sąlygoms, gindamasis nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad įstatymas suteikia teisę į būtinąją gintį nuo pavojingo kėsinimosi, o ne nuo pavojingo asmens.

Dėl A. S. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje, kad dėl jo veiksmų (pasireiškusių bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytu būdu) kilo neigiami padariniai, t. y. realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Tai yra tyčinis nusikaltimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141/2015).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. S. neturėjo tyčios pažeisti viešąją tvarką ir jos nepažeidė. Byloje nustatyta, kad A. K. sužalojimus A. S. padarė ne tiesiogiai suduodamas jam smūgius, o siekdamas iš pastarojo atimti kirvio kotą, provokuojamas paties nukentėjusiojo. Be to, nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų, taip pat ir nukentėjusysis Ž. S., nenurodė, kad jiems A. S. veiksmai būtų sukėlę nepatogumų, jie būtų šokiruoti, išgąsdinti ar pažeminti, kad būtų kilusi sumaištis, nutrauktas jų darbas. Bylos duomenys liudija, kad viskas įvyko labai greitai, pats nukentėjusysis A. K. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad viskas įvyko žaibiškai, labai greitai, „kelių sekundžių bėgyje“ (3 t., 60–61 b. l.), nukentėjusysis Ž. S. be kita ko nurodė, kad jis dėl įvykio pretenzijų niekam neturi, o iš liudytojo S. S. parodymų matyti, kad jam nepatogumų taip pat nekilo, jis viso įvykio nestebėjo, toliau prekiavo. Taigi atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes, o šiuo atveju BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo būtinasis požymis – pavojingos veikos padariniai – nenustatytas, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. S. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, išteisino jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad A. S. veiksmai peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojingi ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, t. y. A. K., bet ir aplinkai ar aplinkiniams.

Dėl nuteistajam A. S. paskirtos bausmės

BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus, numatytus BK 41 straipsnyje.

BK 41 straipsnyje nurodyta tokia bausmės paskirtis (tikslai): 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ir atriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pirmieji trys bausmių tikslai yra įgyvendinami remiantis Baudžiamajame, Baudžiamojo proceso ir Bausmių vykdymo kodeksuose įtvirtintomis įstatymo nuostatomis. Teisingumo principo įgyvendinimas priskirtinas teismų diskrecijos sričiai. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse yra įtvirtintas santykinis bausmės nuosaikumas, numatantis keletą alternatyvių bausmių už nesunkius nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus, bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu, bei su laisvės atėmimu nesusijusių bausmių ir baudžiamojo poveikio priemonių sistemą. Tokia sistema yra didinama teisėjo diskrecija, susijusi su bausmės individualizavimu siekiant optimalesnio poveikio į nusikaltimą padariusį asmenį. Paskyrus švelnesnę bausmę nei šešeri metai laisvės atėmimo, remiantis BK 55 straipsniu bei BK 75 straipsnio nuostatomis, įstatymas įtvirtina taisyklę, jog įprastiniais atvejais skirtinos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, o nusprendus skirti laisvės atėmimo bausmę, būtina tokį sprendimą motyvuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-500-697/2015).

BK 137 straipsnio 1 dalyje numatytos šios bausmės – areštas arba laisvės atėmimas nuo 3 mėnesių iki 3 metų. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas A. S. pagal BK 137 straipsnio 1 dalį nuteisė laisvės atėmimu 1 metams ir bausmės vykdymą atidėjo 1 metams bei paskyrė nuteistajam įpareigojimą – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Nukentėjusysis A. K. skunde prašo paskirti A. S. bausmę, susijusią su laisvės atėmimu.

Iš bylos matyti, kad skirdamas A. S. bausmę teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną neatsargų nusikaltimą (BK 137 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnis), anksčiau nebuvo teistas (2 t., 60 b. l.), yra baustas administracine tvarka (2 t., 61–62 b. l.), dirba (2 t. 70 b. l.), yra nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad bausmės tikslai A. S. bus pasiekti paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę, dydžiu mažesnę negu BK 137 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis ir minimaliam terminui atidėjus paskirtos bausmės vykdymą. Dėl to nukentėjusiojo A. K. prašymas skirti A. S. bausmę, susijusią su laisvės atėmimu, t. y. netaikyti pastarajam BK 75 straipsnio, netenkinamas.

Dėl neturtinės žalos

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė) ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis).

Nukentėjusysis A. K. pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas priteisti jam iš A. S. 5 594,21 Eur turtinei žalai atlyginti ir 14 481 Eur neturtinei žalai atlyginti (3 t. 70 b. l.). Teismas skundžiamu nuosprendžiu priteisė A. K. iš A. S. 5 594,22 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis A. K. prašo priteisti jam iš A. S. 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo, kad teismas savo sprendimo sumažinti priteistinos neturtinės žalos dydį visiškai nemotyvavo.

Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, ginamos vertybės specifiką ir šio klausimo sprendimui reikšmingų kriterijų visumą, t. y. į tai, kad nukentėjusysis buvo sužalotas, jis patyrė didelį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, nes nevaldė rankos, patyrė išgąstį ir dvasinį sukrėtimą, jam nustatytas neįgalumas. Taigi neteisus apeliantas teigdamas, kad teismas savo sprendimo dėl neturtinės žalos dydžio visiškai nemotyvavo. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ir kaltinamojo turtinę padėtį ir, atsižvelgęs į minėtas civilinio ieškinio išsprendimui reikšmingas aplinkybes, nukentėjusiojo prašomą priteisti 14 481 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti sumažino iki 5 000 Eur. Atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai neatsargiais nusikaltimais asmuo sunkiai sužalojamas, yra labai įvairi. Pavyzdžiui, iš asmenų, nuteistų pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiesiems buvo priteista ir 10 000 Lt (2 896,20 Eur), ir 20 000 Lt (5 792,40 Eur), ir 40 000 Lt (6 198,86 Eur) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235/2007, 2K-545/2010, 2K-181/2012, 2K-410/2013). Apibendrinus tai, kas paminėta, konstatuojama, kad spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam klausimą, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir priteista neturtinės žalos atlyginimo suma užtikrino protingą pusiausvyrą tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo. Todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl A. K. priteistinos neturtinės žalos dydžio nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad žalą nukentėjusysis A. K. patyrė dėl neteisėtų A. S. veiksmų, taip pat įvertinęs byloje esančius turtinės žalos dydį pagrindžiančius dokumentus, pagrįstai nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino visiškai ir priteisė A. K. iš A. S. 5 594,21 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo A. S. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo ir nukentėjusiojo A. K. apeliacinius skundus atmesti.