- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-26
- Bylos Nr.
- 2A-486-198/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Valiulienė (pirm.), Ramunė Čeknienė, Birutė Jonaitienė (pran.)
- Ieškovas
- AB DnB NORD banko
- Atsakovas
- V. P., A. P.
- Trečiasis asmuo
- BUAB „Roktra“
- Advokatai
- Tadas Zaremba, Kazis Krivka
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A – 486 – 198 / 2010
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 26 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės,
dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Tadui Zarembai, atsakovų atstovui advokatui Kaziui Krivkai
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB DnB NORD banko apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-60-504/2010 pagal ieškovo AB DnB NORD banko ieškinį atsakovams V. P. ir A. P., trečiajam asmeniui BUAB „Roktra“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašė solidariai priteisti iš atsakovų V. P. ir A. P. 47 814,31 Lt nesumokėtų palūkanų, 17 666,09 Lt delspinigių – viso 65 480,40 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1999-11-30 tarp AB Lietuvos žemės ūkio banko (vėliau AB DnB NORD bankas), A. P. įmonės „Sankarta“ ir UAB „Roktra“ buvo sudaryta skolos perkėlimo sutartis Nr. 355, pagal kurią A. P. įmonės „Sankarta“ skola bankui pagal 1997-09-23 paskolos sutartį Nr. 53 ir 1998-07-20 paskolos sutartį Nr. 283 bankui buvo perkelta naujajam skolininkui UAB „Roktra“. Skolos perkėlimo sutartimi Nr. 355, kurios sąlygos buvo pakeistos ir papildytos 2001-09-19 susitarimu Nr. 1, 2004-09-30 papildomu susitarimu Nr. 2, 2005-11-02 susitarimu Nr. 3 ir 2007-06-22 susitarimu Nr. 4, UAB „Roktra“ įsipareigojo bankui kredito grąžinimo grafike nustatytais terminais grąžinti 300 000 Lt paskolą bei mokėti 7 procentų dydžio metines palūkanas. Galutinis įsipareigojimų pagal Skolos perkėlimo sutartį įvykdymo terminas - 2009-06-30. Už laiku nesumokėtas palūkanas UAB „Roktra“ įsipareigojo mokėti bankui 0,2 procentų dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Be to, įsipareigojimų pagal Skolos perkėlimo sutartį įvykdymo užtikrinimui su A. P. ir V. P. 1999-12-16 buvo sudaryta Laidavimo sutartis Nr. IRRŠ-7486, pagal kurią kiekvienas laiduotojas įsipareigojo atsakyti bankui tuo atveju, jeigu UAB „Roktra“ neįvykdys visos ar dalies prievolės pagal Skolos perkėlimo sutartį. Ieškovo teigimu, BUAB „Roktra“ Skolos perkėlimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, t. y. nuo 2008-05-31 laiku negrąžino bankui palūkanų ir delspinigių. 2009-06-15 Panevėžio apygardos teismas priėmė nutartį dėl bankroto bylos UAB „Roktra“ iškėlimo. Įmonių bankroto įstatymo 16 str. nustato, jog nuo bankroto bylos iškėlimo dienos visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigusiais. UAB „Roktra“ skola bankui nutarties dėl bankroto bylos UAB „Roktra“ iškėlimo įsiteisėjimo dienai (2009-06-25) pagal Skolos perkėlimo sutartį sudaro: 47 814,31 Lt nesumokėtų palūkanų ir 17 666,09 Lt delspinigių.
Žemesnės instancijos teismas
Rokiškio rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė, kad A. P. įmonė „Sankarta“, atstovaujama savininkės A. P. (skolos perkėlėjas), UAB „Roktra“, atstovaujama direktoriaus V. P. (naujasis skolininkas), ir ieškovas 1999-11-30 sudarė Skolos perkėlimo sutartį Nr. 355, kuria skolos perkėlėjas likusią savo paskolos dalį bankui – 230 000 Lt pagal 1997-09-23 paskolos sutartį Nr. 53 ir 70 000 Lt pagal 1998-07-20 paskolos sutartį Nr. 283 perkėlė naujam skolininkui – UAB „Roktra“, nustačius galutinį paskolos grąžinimo terminą 2003-09-20. Įsipareigojimų pagal Skolos perkėlimo sutartį Nr. 355 užtikrinimui bankas su A. P. ir V. P. 1999-12-16 sudarė Laidavimo sutartį, registro Nr. IRRŠ-7486. Be to, 2001-09-19 ieškovas ir naujasis skolininkas, atstovaujamas UAB „Roktra“ direktoriaus V. P., pasirašė Susitarimą Nr. 1, kuriuo buvo pakeistas sutarties Nr. 355 2.1p. – pakeistos paskolos grąžinimo įmokų sumos, tačiau galutinio atsiskaitymo data pasiliko 2003-09-20.
Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, laikė, kad šalių pasirašyta 1999-12-16 laidavimo sutartis, reg. Nr. IRRŠ-7486, yra terminuota, sutartinių prievolių įvykdymo terminas – 2003-09-20. Be to, kaip nurodė atsakovai, po 2003-09-20 jie negavo iš banko reikalavimo sumokėti paskolą ar kitas įmokas, tad suprato, kad 2003 m. jų laidavimas baigėsi. Kadangi ieškinio teismui per 3 mėnesių terminą atsakovas laiduotojams nepateikė, todėl laidavimas pagal 1999-12-16 laidavimo sutartį pasibaigė praėjus 3 mėnesiams nuo laidavimo termino pabaigos – 2003-12-16 (CK 6.88 str. 1 d., 1.127 str. 2 d.). Trijų mėnesių terminas naikinamasis ir teismo nebegali būti atnaujintas. Esant tokioms aplinkybėms, teismas taikė ieškinio senatį (CK 6.88 str. 1 d., CK 1.126 str.).
Be to, teismas nustatė, kad 2004-09-30 ieškovas ir UAB „Roktra“, atstovaujama direktoriaus V. P., pasirašė Papildomą susitarimą Nr. 2, kuriuo susitarė nustatyti naujas prievolės dėl kredito pagal 1999-11-30 skolos perkėlimo sutarties, jos 2001-09-19 susitarimo Nr. 1, sąlygas. Susitarė, kad dalis anksčiau sudarytų prievolės užtikrinimo priemonių lieka galioti. Susitarimo specialiosios dalies 5.5 p., kaip įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonę, nurodė laidavimo sandorį, sudarytą tarp banko ir A. P. ir V. P.. Laikė, jog Papildomu susitarimu Nr. 2 kredito grąžinimo terminas pratęstas, kas yra prievolės pakeitimas, nepalankus laiduotojams. Kadangi duomenų, kad laidavimo sutartis būtų pakeista, bei duomenų, kad būtų su atsakovais, kaip laiduotojais, tariamasi dėl Papildomo susitarimo Nr. 2 sąlygų nustatymo, teismui nėra pareikta, be to, atsakovai, kaip laiduotojai, Papildomo susitarimo Nr. 2 nėra pasirašę, todėl, teismo nuomone, negalima laikyti, kad ieškovo ir UAB „Roktra“ pasirašytas Papildomas susitarimas Nr. 2 sukūrė prievolę atsakovams kaip laiduotojams vykdyti kreditorinius įsipareigojimus bankui, jei sutartinių įsipareigojimų neįvykdys UAB „Roktra“.
Taip pat nustatė, kad 2005-11-02 AB bankas „NORD/LB Lietuva“ ir UAB „Roktra“ pasirašė Susitarimą Nr. 3 dėl 1999-11-30 Skolos perkėlimo sutarties Nr. 355 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Atsakovai parašais patvirtino, kad su Sutarties pakeitimais sutinka ir patvirtina, kad laidavimas pagal 2004-09-30 Laidavimo sutartį Nr. IRRŠ – 7486 galioja ir Sutarties prievolei pagal šiuo susitarimu pakeistas sąlygas. AB bankas „NORD/LB Lietuva“ ir UAB „Roktra“ 2007-06-22 pasirašė Susitarimą Nr. 4 dėl 1999-11-30 Skolos perkėlimo sutarties Nr. 355 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. V. P. ir A. P., kaip laiduotojai, pasirašė po tekstu: „užtikrinęs(usi) prievolių pagal Sutartį su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais įvykdymą 2004-09-30 Laidavimo sutartimi Nr. IRRŠ-7486 su jos vėlesniais pakeitimais ir papildymais, patvirtinu, kad su šio Susitarimo sąlygomis susipažinau ir joms neprieštarauju bei patvirtinu, kad laidavimas pagal 2004 m. rugsėjo 30 d. Laidavimo sutartį Nr. IRRŠ-7486 su jos vėlesniais pakeitimais ir papildymais galioja ir Sutarties prievolei pagal šiuo Susitarimu pakeistas sąlygas ir visa apimtimi“. Teismas pažymėjo, kad atsakovai nurodė, jog jie pasirašydami susitarimus sutarties teksto neanalizavo, nes negalėjo keisti teksto, t. y. ko bankas reikalavo, tą ir pasirašė, nes buvo suinteresuoti išgelbėti verslą. Nustatė, kad 2004-09-30 laidavimo sutartis iš viso nebuvo pasirašyta. Nors, ieškovo teigimu, nurodyta klaidinga sutarties data turėjo būti 1999-12-16, tačiau, teismo nuomone, net ir pripažįstant, kad galimai suklysta dėl sutarties datos, nuoroda „su jos vėlesniais pakeitimais ir papildymais“ visiškai neatitinka faktinių aplinkybių – 1999-12-16 laidavimo sutartis nebuvo nei keičiama, nei papildoma. Esant tokioms aplinkybėms, teismas laikė, kad sudarius Susitarimus Nr. 3 ir Nr. 4, laiduotojams nebegalėjo būti sukurta atsakomybė pagal pasibaigusią 1999-12-16 laidavimo sutartį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad:
1. Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, jog Susitarimuose Nr. 3 ir Nr. 4 esantys įrašai, ties kuriais pasirašė atsakovai, nesukūrė laidavimo santykių. Tokią išvadą teismas padarė netinkamai aiškindamas ir taikydamas CK nuostatas, reglamentuojančias sutarčių sudarymą, laidavimą bei sutarčių aiškinimą: a) CK nenustato laidavimo sutarties turinio reikalavimų. CK 6.79 str. yra numatytas tik reikalavimas laidavimo sutarties formai - sutartis turi būti rašytinė. Atsakovai savo parašų Susitarime Nr. 4 neneigia. Taigi rašytinės formos reikalavimas buvo išlaikytas; b) nei CK, nei joks kitas teisės aktas nedraudžia šalims pratęsti (atnaujinti) pasibaigusią laidavimo prievolę, todėl ta aplinkybė, kad Laidavimo sutartimi buvo įtvirtintas terminuotas laidavimas, kuris pasibaigė 2003-12-21, nepaneigia šalių valios Susitarimu Nr. 4 sudaryti laidavimo sandorį, t. y. susitarti dėl Susitarime Nr. 4 numatytų trečiojo asmens įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo; c) Susitarime Nr. 4 esantys įrašai, ties kuriais pasirašė atsakovai, yra pakankamai aiškiai suformuluoti, iš kurių galima daryti vienareikšmišką išvadą, pagal kokią prievolę ir kokia apimtimi yra laiduojama; d) Susitarime Nr. 4 esančius įrašus atsakovai pasirašė laisva valia. Laidavimo sandoris nėra nuginčytas kaip sudarytas dėl apgaulės, smurto ar kitokios prievartos; e) atsakovai yra patyrę verslininkai, turintys derybų ir sutarčių sudarymo patirties, todėl jiems taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai; f) atsakovų gebėjimą suvokti Susitarimo Nr. 4 įrašų teksto esmę liudija ir tai, kad atsakovų išsilavinimas yra aukštasis universitetinis, abiejų gimtoji kalba yra lietuvių kalba; g) jei atsakovai iš tikrųjų neanalizavo Susitarimo Nr. 4 įrašų, tokiu atveju darytina išvada, kad atsakovai besąlygiškai sutiko su tuo, kas yra įrašyta Susitarime Nr. 4. Susitarimo Nr. 4 neanalizavimo pasekmės negali būti perkeliamos ieškovui.
2. CK nenumato, jog sutartis negalioja, jei jos turinyje yra suklysta dėl datos. Tai, kad šalys Susitarime Nr. 4 turėjo omenyje laidavimo sutartį, sudarytą 1999-12-16, liudija ta aplinkybė, kad yra teisingai nurodytas laidavimo sutarties numeris - IRRŠ-7486. Be to, patys atsakovai pripažįsta, kad jokių laidavimo sutarčių, išskyrus Laidavimo sutartį, tarp jų ir apelianto niekada nebuvo sudaryta. Taigi Susitarime Nr. 4 šalys negalėjo turėti omenyje kitos laidavimo sutarties nei 1999-12-16 pasirašytą Laidavimo sutartį.
3. Apelianto kreipimosi į teismą dieną atsakovų laidavimas nebuvo pasibaigęs, dėl ko apeliantas turėjo reikalavimo teisę ir galėjo reikšti ieškinį dėl skolos ir delspinigių priteisimo iš atsakovų. Kadangi laidavimo prievolė, sukurta Susitarimo Nr. 4 įrašais, buvo neapibrėžia, t. y. ar laidavimas yra terminuotas ar ne, laikytina, kad laidavimas buvo terminuotas, nes yra apibrėžtas prievolės įvykdymo terminas. Taigi toks laidavimas pagal CK 6.88 str. 1 d. baigiasi praėjus 3 mėnesiams nuo prievolės termino pabaigos. Tačiau šiuo atveju 3 mėnesiai skaičiuotini nuo galutinio prievolės įvykdymo termino, o ne nuo kiekvienos periodinės įmokos sumokėjimo termino pabaigos. Tai, kad šalys susitarė dėl prievolės vykdymo tvarkos (periodinių įmokų mokėjimo), nereiškia, kad šalys sukūrė naujas atskiras prievoles. Šalių susitarimas dėl prievolės įvykdymo tvarkos (periodinių įmokų mokėjimo) nepakeičia galutinio prievolės įvykdymo termino. Taigi trijų mėnesių terminas skaičiuotinas nuo galutinio prievolės įvykdymo termino pabaigos, t. y. nuo 2009-06-30. Tačiau kadangi pagal LR Įmonių bankroto įstatymo 16 straipsnį nuo bankroto bylos iškėlimo dienos visi bankrutuojančios įmonės prievolių terminai laikomi pasibaigusiais, darytina išvada, kad prievolė pagal Susitarimą Nr. 4 baigėsi ne 2009-06-30, o 2009-06-25, t. y. nuo Panevėžio apygardos teismo nutarties iškelti bankroto bylą trečiajam asmeniui įsiteisėjimo. Tas pats ir dėl reikalavimo dėl 17 666,09 Lt delspinigių priteisimo. Kadangi ši prievolė pagal LR Įmonių bankroto įstatymo 16 str. pasibaigė 2009-06-25, tai ir reikalavimas laiduotojams dėl delspinigių priteisimo galėjo būti pareikštas per tris mėnesius nuo šios datos.
4. Sprendime teismas nurodė, kad „esant atsakovų prašymui, taikytina ieškinio senatis ir ieškovo ieškinys laidavimo sutarties pagrindu laikytinas nepagrįstu ir atmestinas (CK 6.88 str. 1 d., CK 1.126 str.)“. Tačiau šioje dalyje sprendimas yra be motyvų, todėl dėl šios sprendimo dalies apskritai nėra galimybės pasisakyti, nes apeliantui nežinomi pirmosios instancijos teismo argumentai. Teismas visiškai nepasisakė, kada ieškinio senatis prasidėjo, kokia jos trukmė, kada ji pasibaigė, neanalizavo, ar ji nebuvo nutrūkusi. Taigi net neaišku, kokiems reikalavimams ir kokią senatį teismas taikė.
Apelianto teigimu, iš byloje surinktų įrodymų aiškiai matyti, kad tretysis asmuo ne vieną kartą pripažino prievolės egzistavimą, ką įrodo Susitarimo Nr. 2 preambulės 3 pastraipa; tokias pačias sumas tretysis asmuo pripažįsta ir Susitarimo Nr. 3 preambulės (C) punkte, Susitarimo Nr. 4 pirmame punkte; dalį palūkanų, t. y. 28 970,50 Lt, pagal Susitarimą Nr. 4 tretysis asmuo sumokėjo. Taip pat prievolės pripažinimą bei galiojimą liudija ir tai, kad trečiojo asmens bankroto administratorius neginčijo ieškovo kreditorinio reikalavimo. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas taip pat pilnai patvirtino ieškovo kreditorinį reikalavimą. Be to, prievolę pripažino ir patys atsakovai, pasirašydami Susitarimus Nr. 3 ir Nr.4.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovai prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti skundžiamą apylinkės teismo sprendimą nepakeistą. Teigia, kad apeliantas neteisingai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendime nepagrįstai konstatavo, kad susitarimai Nr. 3 ir Nr. 4 nesukūrė laidavimo santykių. Priešingai, teismo teiginys „laiduotojams nebegalėjo būti sukurta atsakomybė“ ir apelianto nepagrįstai teismui priskiriamas teiginys „nesukūrė laidavimo santykių“ nėra vienas ir tas taps. Taigi, apeliaciniame skunde apeliantas dėsto savo argumentus jau ne apie teismo minėtą laiduotojų atsakomybę, bet apie vietoje to apelianto peršamus laidavimo santykius. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad įstatymas nenustato reikalavimo laidavimo sutarties turiniui, o tik formai, tačiau tai visai nereiškia, kad tokios sutarties turinys yra mažiau reikšmingas už formą. Juk tik iš laidavimo sutarties turinio galima spęsti apie visas reikšmingas laidavimo sutarties sąlygas - laidavimo terminus, apimtis ir kitas sąlygas, taip pat ir apie laiduotojų atsakomybę. Savo argumentu apeliantas pasitelkia ir kitus bendro pobūdžio teorinius samprotavimus apie tai, kad nei Civilinis kodeksas, nei joks kitas teisės aktas nedraudžia šalims pratęsti (atnaujinti) pasibaigusią laidavimo prievolę ir apie sutarties laisvės principą. Nors apeliantas nurodo, kad susitarime Nr. 4 esantys įrašai, kuriuos pasirašė atsakovai, yra aiškiai suformuluoti, tačiau šį savo tvirtinimą paneigia pats apeliantas toliau teigdamas, kad šio susitarimo Nr. 4 turinyje yra „suklysta dėl datos“. Apeliantas, viena vertus, teigia, kad susitarime Nr. 4 esantys įrašai yra aiškiai suformuluoti, kita vertus, jis pats pripažįsta, kad susitarime Nr. 4 pateikta nuoroda į 2004-09-30 laidavimo sutartį su jos vėlesniais pakeitimais ir papildymais yra klaidinga. Byloje yra nustatyta, kad nei susitarime Nr. 4 nurodytos 2004-09-30 laidavimo sutarties, nei jos vėlesnių pakeitimų ir papildymų niekada nebuvo. Atsakovai, teismo posėdžio metu davę priesaiką, paaiškino, kad jie su banku pasirašydami susitarimus jų teksto neanalizavo, nes negalėjo keisti teksto - ko bankas reikalavo, tą ir pasirašė, nes buvo suinteresuoti išgelbėti savo verslą. Tai yra užfiksuota ir pirmosios instancijos teismo sprendime. Kituose savo argumentuose apeliantas atkreipia dėmesį į atsakovų gyvenimišką patirtį, aukštąjį išsilavinimą, gimtąją kalbą. Šias aplinkybes apeliantas pernelyg sureikšmina ir tokiu pagrindu daro išvadą, kad „atsakovams taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai“. Atsakovų manymu, atsakovams negali būti taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, negu ieškovui - bankui. Nors atsakovai ir turi aukštąjį išsilavinimą, bet ne teisinį ar finansinį, o techninį. Be to, apeliaciniame skunde savo reikalavimus atsakovams apeliantas grindžia tik susitarimu Nr. 4, nors ieškinio atsakovams faktinis pagrindas buvo ne toks. Ieškinyje savo reikalavimus atsakovams ieškovas grindė tik 1999-12-16 laidavimo sutartimi, o ne susitarimu Nr. 4. Kaip matyti, ieškinyje trečiojo asmens BUAB „Roktra“ skola ieškovui buvo grindžiama 1999-11-30 skolos perkėlimo sutartimi, kuri buvo keičiama ir papildoma 2001-09-19 susitarimu Nr. 1, 2004-09-30 susitarimu Nr. 2, 2005-11-02 susitarimu Nr. 3 ir 2007-06-22 susitarimu Nr. 4 ir kuria su visais pakeitimais ir papildymais ieškovas ieškinyje toliau vadino Skolos perkėlimo sutartimi. Tuo tarpu 1999-12-16 laidavimo sutarties turinio analizė rodo, kad terminuotas laidavimas pagal šią sutartį jau yra pasibaigęs 2003-12-22.
Teigia, kad 2007-06-22 susitarimas Nr. 4 numatė, jog skolininkas UAB „Roktra“ iki 2007-07-31 turėjo laiduotojui sumokėti 3 200 Lt palūkanų, tačiau nesumokėjo. Tai reiškia, kad 2007-07-31 kreditoriui atsirado teisė pareikšti ieškinį dėl 3 200 Lt priteisimo iš laiduotojo. Su tuo sutiko ir ieškovo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje. Tačiau kreditorius per tris mėnesius nuo tokios teisės atsiradimo nesikreipė į teismą su ieškiniu, todėl toks tariamas laidavimas dėl 3 200 Lt palūkanų pasibaigė 2007-10-31 (CK 6.88 str. 1 d.). Taip pat ir dėl 2007-06-22 susitarime Nr. 4 numatytų kitokių palūkanų sumų sumokėjimo kitais terminais. Tais kitais atvejais toks tariamas laidavimas dėl palūkanų taip pat baigėsi dėl analogiškos priežasties. Prievolė sumokėti 17 666,09 Lt delspinigius 2007-06-22 susitarime Nr. 4 yra įteisinta kaip neterminuota. Tai seka iš šio susitarimo 3 ir 4 punktų. Tokiu atveju tariamas neterminuotas laidavimas už neterminuotą prievolę sumokėti delspinigius pagal 2007-06-22 susitarimą Nr. 4 baigėsi 2009-06-22 (CK 6.89 str. 1 d.), t. y. taip pat iki šio ieškinio pateikimo dienos. Esant tokioms aplinkybėms, teismas visiškai pagrįstai taikė ieškinio senatį ir ieškovo ieškinį laidavimo sutarties pagrindu pripažino nepagrįstu.
Apeliacinis skundas atmestinas, Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320str. 1d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliaciniame skunde ieškovas savo reikalavimus atsakovams grindžia 2007-06-22 Susitarimu Nr. 4 (toliau Susitarimas Nr.4), nors ieškinyje savo reikalavimus atsakovams ieškovas kildino tik iš 1999-12-16 laidavimo sutarties, o trečiojo asmens BUAB „Roktra“ skola ieškovui buvo grindžiama 1999-11-30 skolos perkėlimo sutartimi ( keista ir papildyta 2001-09-19 susitarimu Nr.1, 2004-09-30 susitarimu Nr.2, 2005-11-02 susitarimu Nr.3 ir 2007-06-22 susitarimu Nr.4 ). Apeliaciniame skunde apelianto argumentai iš esmės grindžiami ne su atsakovų atsakomybe pagal 1996-12-16 laidavimo sutartį, o su laidavimo santykiais, kurie, apelianto manymu, atsirado Susitarimo Nr. 4 pagrindu, t.y. ieškovas keičia ieškinio atsakovams faktinį pagrindą, o tai iš esmės laikoma naujo reikalavimo sprendimu apeliacinėje instancijoje, kas yra draudžiama (CPK 312 str.). Ieškovas ieškinio pagrindą turėjo teisę keisti pirmos instancijos teisme pagal CPK 141 str.1 d. taisykles, tačiau to nepadarė. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad CK nenustato laidavimo sutarties turinio reikalavimų, kad CK 6.79 str. yra numatytas tik reikalavimas laidavimo sutarties formai, kad 2003-12-21 pasibaigus terminuotam laidavimui, šalys galėjo susitarti dėl Susitarime Nr.4 numatytų trečiojo asmens įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo, tačiau nesutinka su argumentu, kad galima jau pasibaigusią laidavimo prievolę pratęsti.
Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Bendrasis principas yra tas, kaip pagrįstai konstatavo ir pirmos instancijos teismas, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). Tačiau priklausomai nuo to, kokia yra laidavimo rūšis (terminuotas ar neterminuotas laidavimas), įstatyme nustatyti kitokie laidavimo pabaigos pagrindai (terminai) (CK 6.88, 6.89 straipsniai).
Iš 1999-12-16 laidavimo sutarties turinio matyti, kad laiduotojai A. P. ir V. P. įsipareigojo atsakyti kreditoriui AB „Lietuvos žemės ūkio bankas“ ( dabar AB DnB NORD bankas) pagal skolos perkėlimo sutartį Nr. 355, sudarytą 1999-11-30, kuria AB „Lietuvos žemės ūkio bankas“ suteikia UAB „Roktra“ 300 000 (trijų šimtų tūkstančių) litų paskolą, jeigu skolininkas neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies iki 2003-09-20 (sutarties 1 punktas, b.l. 7). Laidavimo sutarties 2 p. nurodyta, kad „laiduotojams įvykdžius prievolę, jam pereina visos Kreditoriaus teisės skolininko atžvilgiu, turimos šioje prievolėje, o kreditorius iki 2003-10-20 dienos perduota laiduotojams dokumentus, patvirtinančius reikalavimą į prievolę, taip pat teises, užtikrinančias tą reikalavimą“ . Iš sutarties turinio matyti, kad atsakovai laidavo tik už 300 000 Lt paskolą iki 2003-09-20. Šalys pripažįsta, kad 300 000 Lt paskola bankui yra grąžinta. CK 6.88 straipsnio 1 dalis numato, kad terminuotas laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Kolegija pažymi, kad minėtoje normoje nustatytas trijų mėnesių terminas kreiptis į teismą dėl terminuoto laidavimo įvykdymo nėra ieškinio senaties terminas. Tai yra naikinamasis materialinės teisės terminas. Šalių susitarimas 1999-12-16 laidavimo sutartyje dėl laidavimo išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, todėl papildomai aiškinti šią sutartį pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles netikslinga. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nurodytas principas reiškia, kad, esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad šio principo nereikėtų pernelyg suabsoliutinti. Jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę. Akivaizdu, jog minėtos sutarties tekstas yra aiškus ir suprantamas šalių vienodai: laiduotojai (atsakovai) žino, kokią atsakomybę jie prisiėmė suteikdami kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindami skolininko prievolę. Taip pat kreditoriui (ieškovui) aiškiai suprantama, kokia apimtimi ir terminu atsako laiduotojai.
Apeliantas pripažįsta, kad laidavimas pagal 1999-12-16 laidavimo sutartį yra pasibaigęs. Kai šalys 2007-06-22 surašė ir pasirašė Susitarimą Nr.4, laidavimas pagal 1999-12-16 laidavimo sutartį buvo pasibaigęs. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, jei toks susitarimas neprieštarauja įstatymams. Tačiau pažymėtina, kad apelianto argumentai dėl ginčo dalyko ir jo pagrindo yra prieštaringi. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas pripažindamas, kad laidavimas pagal 1999-12-16 laidavimo sutartį pasibaigė, nurodydamas, kad Susitarimu Nr.4 buvo susitarta dėl naujos trečiojo asmens prievolės įvykdymo tvarkos ir atsiradusių laidavimo santykių, apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovų laidavimas pagal 1999-12-16 laidavimo sutartį nebuvo pasibaigęs (b.l.5, t-2).
Kadangi reikalavimas atsakovams pirmos instancijos teisme buvo pareikštas 1999-12-16 laidavimo sutarties pagrindu, tai apeliacine tvarka spręsti ieškovo reikalavimą kitu pagrindu ir nustatyti, ar surašant ir pasirašant Susitarimą Nr.4 pagrindu buvo susitarta dėl laidavimo negalima. Todėl dėl Susitarimo Nr.4 sąlygų tikrosios prasmės, jos pasekmių, ( CK 6.193 str.1 d.) teisėjų kolegija plačiau nepasisako.
Iš ieškovo atsakovo V. P. naudai CPK 98 str. pagrindu priteistina 2000 Lt advokato pagalbos išlaidų, kurios yra pagrįstos 2010-05-18 sutartimi dėl teisinės pagalbos Nr.16, 2010-06-02 sąskaita už teisines paslaugas Nr.209 ir 2010-10-28 mokėjimo dokumentu. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (b.l. 12, t-2) priteistinos iš ieškovo CPK 88 str. 1 d.3 p., 92 str. pagrindais.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš AB DnB NORD bankas į. k. 112029270 2000 Lt ( du tūkstančius litų) advokato pagalbos išlaidų V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai ir 8,30 Lt (aštuonis litus ir 30 centų) teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.