Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danguolė Šiugždinytė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi Vilijos Janulevičienės apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 9 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde taip pat pažymėta, kad tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, tiek Europos žmogaus teisių teismo praktika, tiek galiojančio Susirinkimų įstatymo nuostatos įtvirtina ne leidiminę, o pareikštinę taikių susirinkimų organizavimo tvarką. Žmogus turi teisę į taikius susirinkimus ir į saviraišką, ir valdžios institucijos šiuo atžvilgiu neturi diskrecijos teisės leisti ar neleisti taikaus susirinkimo. Susirinkimų įstatyme netgi nėra tokios sąvokos kaip „leidimas“ susirinkimui, kadangi pagal šio įstatymo 9, 10, 11 straipsnius susirinkimo organizatoriams užtenka pateikti pranešimą apie organizuojamą susirinkimą, joks leidimas jam nereikalingas. Savivaldybės vykdomasis organas tokiais atvejais išduoda pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, tačiau bet kuriuo atveju žmonėms negalima neleisti rinktis į taikius susirinkimus, išskyrus atvejus, kai gali būti pažeistas valstybės ar visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė ar kitų asmenų teisės ir laisvės.

Skundžiamame sprendime nėra nustatyta aplinkybių, kurios leistų daryti bent prielaidą, kad visuomenei ar viešajai tvarkai, kitų asmenų teisėms ir interesams būtų iškilusi bent menkiausia grėsmė ar jos tikimybė dėl piketo, kuriame dalyvavo apeliantė. Be to, tiek iš 2012-06-29 paaiškinimo, tiek iš kitų bylos duomenų matyti, jog apie planuojamą piketą elektroniniu paštu iš anksto buvo informuoti savivaldybės meras, vicemerė, tarybos nariai, žiniasklaida, todėl nėra pakankamo pagrindo manymui apie SĮ pažeidimą ar administracinio teisės pažeidimo padarymą. Šiuo atveju prioritetas turėtų būti teikiamas visuomenės, jos narių teisei į susirinkimų laisvę, kadangi buvo piketuojama dėl visuomeniškai svarbių dalykų, t.y. siekiant išreikšti pilietinę poziciją dėl didėjančių geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų. Visuomenė turi turėti galimybę išreikšti viešai ir laisvai savo nuomonę bei poziciją. Įvertinus tai, kad visuomenės atstovai informavo Prienų rajono savivaldybę apie piketą iš anksto bei kad nebuvo pažeista viešoji tvarka ir niekam nebuvo sukelta jokia grėsmė, parodo, jog piketas vyko teisėtai. Vien tas faktas, kad į piketą galimai atėjo (atsitiktinai prisijungė vėliau) vienu ar keletu žmonių daugiau, niekaip iš esmės nepažeidžia visuomenės saugumo, įstatymų saugomų gėrių, kadangi tai būtų pernelyg nežymus ir visiškai formalus pažeidimas, dėl kurio net netikslinga administracinio teisės pažeidimo teisena. Be to, iš byloje esančio vaizdo įrašo tik matyti, kad prie savivaldybės buvo galimai daugiau nei 10 žmonių, tačiau visiškai nenustatyta ir neįvertinta, kiek iš jų yra susiję su piketu, kiek iš jų tėra atsitiktiniai praeiviai ar smalsuoliai, kiek iš jų prisijungė prie piketo atsitiktinai niekieno nekviečiami.

Skunde taip pat nurodoma, kad jeigu formaliai būtų nustatyta, kad pažeidimas padarytas, visgi egzistuoja pagrindas taikyti ATPK 30¹ straipsnį ir visai neskirti administracinės nuobaudos arba skirti švelnesnę nei numatyta minimali sankcija, kadangi nenustatyta jokių sunkinančių aplinkybių, viešoji tvarka niekaip nebuvo pažeista, dėl įvykio niekam nesukelta grėsmė ir nepadaryta žalos, nebuvo siekiama pažeisti įstatymo, o piketu siekta tik visuomeniškai svarbių tikslų, užtikrinant visuomenės teisę į susirinkimus ir siekiant išreikšti pilietinę poziciją aktualiais vietos savivaldos klausimais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

ATPK 188⁷ straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už Susirinkimų įstatymo pažeidimą. V. Janulevičienei administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas už minėto įstatymo 9 straipsnio pažeidimą.

Pagal SĮ 9 straipsnį susirinkimų organizavimo tvarkos būtinasis elementas yra susirinkimo organizatorių arba jų atstovų raštiškas pranešimas apie susirinkimo organizavimą, kuris paduodamas ir nagrinėjamas šio įstatymo nustatyta tvarka. Susirinkimų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pranešimą apie susirinkimo organizavimą organizatorius arba jų atstovas paduoda ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki numatomo susirinkimo vedimo dienos. Šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad susirinkimų organizatoriai informuoja apie organizuojamą susirinkimą savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovą ar jo įgaliotą atstovą raštišku pranešimu (pateikiamas ir jo nuorašas), kurį pasirašo ne mažiau kaip du asmenys, kad suderintų susirinkimo vietą, laiką ir sąlygas. Šio straipsnio 3 dalis numato, kad pranešime turi būti nurodyta: 1) susirinkimo forma ir turinys; 2) susirinkimo data, jo pradžios ir pabaigos laikas; 3) susirinkimo vieta, eitynių ar procesijų maršrutai; 4) numatomas dalyvių skaičius; 5) pageidavimai policijai dėl viešosios tvarkos palaikymo; 6) ne mažiau kaip dviejų organizatorių ar jų įgaliotų asmenų vardai, pavardės ir gyvenamosios vietos. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad raštiškas pranešimas nėra reikalingas tada, kai susirinkimas organizuojamas savivaldybės tam paskirtoje nuolatinėje vietoje ar patalpoje ir nustatytu laiku, o jo dalyvių skaičius yra ribotas (iki 100 žmonių), tokiu atveju užtenka, kad apie susirinkimo organizavimą informuojamas savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovas ar jo įgaliotas atstovas. Nebūtina pranešti apie piketus, kuriuose dalyvauja ne daugiau kaip 10 žmonių. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovas ar jo įgaliotas atstovas išduoda nustatytos formos pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos.

Susirinkimų įstatymo 9 straipsnio analizė suponuoja išvadą, kad organizuojamiems susirinkimams nereikia išankstinio savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovo ar jo įgalioto atstovo nustatytos formos pažymėjimo dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, kai susirinkimas organizuojamas savivaldybės tam paskirtoje nuolatinėje vietoje ar patalpoje ir nustatytu laiku, o susirinkimo dalyvių skaičius yra iki 100 žmonių; kai piketuose dalyvauja ne daugiau kaip 10 žmonių.

SĮ 15 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad susirinkimą pradeda, jam vadovauja arba pirmininkauja ir užbaigia jo organizatoriai arba šių pakviesti asmenys, arba susirinkimo išrinkti asmenys. Susirinkimo organizatorius ir vadovas turi teisę: 1) sudrausti susirinkimo dalyvį, kuris pažeidžia viešąją tvarką ar šio įstatymo reikalavimus; 2) reikalauti, kad būtų pašalinti iš susirinkimo asmenys, keliantys netvarką, nesilaikantys įstatymų, arba prašyti tai padaryti policiją. Įvertinus minėtą įstatymo normą, galima daryti išvadą, kad susirinkimo organizavimas apima tokius veiksmus kaip jo rengimas, vadovavimas jam, susirinkimo dalyvių veiksmų koordinavimas ir pan.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos išplaukia išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas materialines normas, patikrinus byloje esančius įrodymus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes ir pagrįstai nustatė apeliantės kaltę dėl ATPK 188⁷ str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymo.

Visuotinės Žmogaus teisių deklaracijos 20 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsnyje įtvirtintos teisės į asociacijų ir taikių susirinkimų laisvę. Atitinkamai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Taigi, teisė į taikius susirinkimus nėra absoliuti, ji tam tikrais atvejais gali būti ribojama įstatymu, kurio nuostatos yra privalomos. ATPK 188⁷ straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už Susirinkimų įstatymo pažeidimą, taigi ši norma yra blanketinio pobūdžio. Administracinio teisės pažeidimo protokole yra nurodyta, kad neturėdama įstatymo nustatyta tvarka išduoto leidimo, apeliantė organizavo piketą, kuriame dalyvavo daugiau kaip 10 žmonių.

Nors pirmosios instancijos teisme V. Janulevičienė pripažino padariusi šiuos veiksmus, tačiau apeliaciniame skunde teigiama, jog ji tokio piketo, kuriame dalyvavo daugiau nei 10 žmonių, neorganizavo, apie jį elektroniniu paštu pranešė savivaldybės pareigūnams, o kiti žmonės iš tikrųjų buvo atsitiktiniai praeiviai ir/ar smalsuoliai, kurie byloje buvo nepagrįstai neapklausti. Su šiais skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka, juos vertina kaip gynybinę taktiką, nes Susirinkimų įstatymo 3 straipsnis, apibrėžiantis susirinkimų formas, numato, kad pagal šį įstatymą organizatoriai gali organizuoti įvairius susirinkimus: mitingus, piketus, demonstracijas, procesijas, įvairias eitynes, kitokius taikius beginklius susirinkimus, tačiau tik gavę atitinkama tvarka išduotą pažymėjimą. O byloje esantys įrodymai patvirtina, kad V. Janulevičienė organizavo susirinkimą (piketą), neturėdama nustatyta tvarka išduoto pažymėjimo dėl suderintos susirinkimo (piketo) vietos, laiko ir formos. Padariusi pastaruosius neteisėtus veiksmus apeliantė pati pripažino tiek paaiškinime, tiek tiesiogiai apklausiama teismo posėdyje. Dėl to apylinkės teismui nebuvo jokios būtinybės apklausti kitus pikete dalyvavusius asmenis ar laikyti, jog pranešimas apie organizuojamą piketą, išsiųstas elektroniniu paštu savo nuožiūra pasirinktiems savivaldybės darbuotojams, atitinka teisėtumo reikalavimus.

Apeliaciniu skundu taip pat prašoma taikyti ATPK 30¹ straipsnį ir visai neskirti administracinės nuobaudos, arba skirti švelnesnę nei numatyta minimali sankcija, kadangi nenustatyta jokių sunkinančių aplinkybių, viešoji tvarka niekaip nebuvo pažeista, dėl įvykio niekam nesukelta grėsmė ir nepadaryta žalos, nebuvo siekiama pažeisti įstatymo, o piketu siekta tik visuomeniškai svarbių tikslų, užtikrinant visuomenės teisę į susirinkimus ir siekiant išreikšti pilietinę poziciją aktualiais vietos savivaldos klausimais. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka, nors nagrinėjamu bylos aspektu pažymėtina, jog ATPK 30¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Įvertinus bylos medžiagą, sprendžiama, kad tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Į tai, kad pareiškėja nuoširdžiai gailisi dėl padaryto pažeidimo, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, buvo atsižvelgta individualizuojant administracinę nuobaudą. Nurodytos aplinkybės švelnina pareiškėjos atsakomybę ir, pagal administracinės nuobaudos skyrimo taisykles, leidžia taikyti minimalią nuobaudą, numatytą ATPK 188⁷ straipsnio 1 dalies sankcijoje (ATPK 30 str.). Taigi, už minėtą pažeidimą pareiškėjai skirta nuobauda minimali, individualizuota tinkamai, laikantis ATPK 30 ir 30² straipsnių reikalavimų bei įvertinus padaryto pažeidimo pavojingumą, pareiškėjos asmenybę ar jos socialinę padėtį. Jokių išskirtinių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą taikyti ATPK 30¹ straipsnį ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė. Administracine nuobauda siekiama nubaudimo ir prevencinių tikslų (ATPK 20 str.), o vien tik administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios administracinės nuobaudos paskyrimas šiuo atveju akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Įvertinus pažeidimo pobūdį ir kitas nustatytas aplinkybes pripažįstama, kad paskyrus mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, nebus pasiekti ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai. Laikytina, kad pareiškėjos dėl administracinės nuobaudos taikymo patiriami nepatogumai yra adekvatus jos padaryto pažeidimo rezultatas. Esant šioms aplinkybėms teismo nutarimas paliekamas galioti, o V. Janulevičienės apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Vilijos Janulevičienės apeliacinio skundo netenkinti. Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 9 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.