Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Kursevičiaus, teisėjų Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE veikiančio per filialą Lietuvoje apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1933-187/2014 pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE veikiančio per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje ieškinį atsakovui UAB „Autobitė“, trečiajam asmeniui nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų UADBB EDRAUDA dėl draudiminės išmokos grąžinimo, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas „BTA Insurance Company“ SE veikiantis per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

1. Apeliantas sutinka su didesne dalimi teismo nustatytų aplinkybių, tačiau įsitikinęs, jog dalies šių aplinkybių vertinimas yra atliktas netinkamai. Teismo išvados prieštarauja LAT suformuotai praktikai dėl įrodymų vertinimo. Netinkamai taikytos normos reglamentuojančios transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą.

2. Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti draudimo sutartį Nr. 12 4940136 ir joje nurodytas esmines draudimo sutarties sąlygas. Būtent draudimo sutartyje sutarties šalys nustatė draudimo sutarties galiojimo terminą, kuris atsakovo prašymu buvo nustatytas tik 3 mėnesiams, įmokos dydį ir įmokos sumokėjimo terminus. Draudimo liudijimas tik patvirtina draudimo sutarties sudarymą ir suteikiamą draudimo apsaugą. Draudimo liudijime nebūna nurodomi draudimo įmokų mokėjimo terminai, nes sutartis įsigalioja nuo sutartyje nurodytos datos ir įsigaliojimas nesiejamas su įmokos mokėjimu ar nemokėjimu. Draudimo sutartis yra nenuginčyta ir pagal ją yra išmokėta draudimo išmoka už atsakovo sukeltą žalą.

2. Pirmosios instancijos išvada, kad atsakovas sumokėdamas draudimo įmoką 2013-12-02, jau po įvykio, kuris buvo 2013-11-26, nepažeidė draudimo sutartyje nustatyto draudimo įmokos sumokėjimo termino – 2013-11-19, prieštarauja ne tik CK 1.5 str. įtvirtintiems principams, bet ir logikos dėsniams.

3. Aplinkybė, kad atsakovas gavo draudimo brokerio raginimą sumokėti 2013-11-26, yra teisiškai nereikšminga, nes draudimo įmokos sumokėjimo terminas yra numatytas draudimo sutartyje ir niekas šio termino nepakeitė. Net jeigu vertinti, kad draudimo Brokeris pakeitė atsakovui įmokos sumokėjimo terminą, tai atsakovas apie šį pakeitimą sužinojo tik 2013-11- 26, tuo tarpu pagal 2013-11-14 sudarytą draudimo sutartį, draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2013-11-19.

4. Teismas didelę reikšmę teikė dokumentui, pavadintam sąskaita-faktūra, tačiau neįvertino aplinkybės, kad šis dokumentas nėra sąskaita-faktūra, kaip tai apibrėžia buhalterinę apskaitą reglamentuojantys teisės aktai. Tuo tarpu, draudimo sutartyje Nr. 124940136 yra BAĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyti privalomi rekvizitai ir papildomi apskaitos dokumentų rekvizitai. Todėl atsakovo aiškinimas, kad jis nesuprato, jog draudimo įmokas reikia mokėti pagal draudimo sutartį, kuri pripažįstama sąskaita faktūra, o ne pagal raštą, kuris yra niekinis, pripažintinas kaip piktnaudžiavimas procesu ir teismo klaidinimas. Nagrinėjamu atveju, teismas buvo šališkas ir vadovavosi atsakovo pateiktais klaidinančiais neteisingais paaiškinimais.

5. Teismas nepagrįstai vertino, kad draudimo sutarties sąlygos yra nurodytos draudimo liudijime, o ne, draudimo sutartyje, t.y. neteisingai vadovavosi CK 6.989 str. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas draudimo sutarties nepažeidė, yra neteisinga, nes atsakovas apie prievolę mokėti draudimo įmoką iki 2013-11-19, sužinojo 2013-11-14, kai buvo sudarytą draudimo sutartis ir dėl nežinomų priežasčių, savo rizika, įsipareigojimų nevykdė, draudimo įmokos nemokėjo. Atsakovas išleisdamas į reisą vairuotą, neabejotinai turėjo patikrinti ir aplinkybę dėl draudimo sutarties apmokėjimo. Draudimo įmokos sumokėjimas jau po draudžiamojo įvykio, neatleidžia atsakovo nuo atsakomybės pagal TPVCAPD įstatymo 11 str. 7 d.

CK 6.989 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (polisas). Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 18 punkto nuostatose ir pačiame TPVCAPDĮ (9 str. 2 d.). Draudimo polise nurodomos pagrindinės draudimo sutarties sąlygos. TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo sutartyje nurodytos datos, šiuo atveju pagal draudimo polisą - 2013-11-19. Draudimo poliso įsigaliojimas nesiejamas su įmokų sumokėjimo terminu. Dėl įmokų mokėjimo tvarkos šalys sulygsta individualiu susitarimu. Atsižvelgiant į tai, teismo išvada, kad atsakovas visiškai pagrįstai tikėjosi, kad gavus draudimo polisą draudimo sutartis yra sudaryta ir yra galiojanti, yra visiškai pagrįsta. Draudimo Brokeris, derindamas draudimo poliso sąlygas su atsakovu, veikė kaip ieškovo atstovas, todėl draudimo Brokerio sudaryti sandoriai ir sąlygos ieškovui yra privalomi, be to šio fakto apeliantas neginčija. Atsakovas tinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, prievolę sumokėti draudimo įmoką įvykdė laiku. Dėl draudimo sutarties Nr. 12 4940136 ir joje nurodytų draudimo įmokos mokėjimo terminų šalys nesitarė, atsakovas šios sutarties nebuvo gavęs, jos nėra pasirašęs. Draudimo poliso kaina, jo apmokėjimo sąlygos individualiai buvo suderinti su ieškovo vardu veikiančiu draudimo Brokeriu, su draudimo brokeriu suderintų sąlygų atsakovas nepažeidė, draudimo įmoką sumokėjo iš Brokerio gavęs sąskaitą draudimo įmokai sumokėti.

2013 m. lapkričio 26 d. atsakovas iš draudimo Brokerio jokio raginimo sumokėti draudimo įmoką negavo, nurodytą dieną draudimo Brokeris atsakovui faktiškai pateikė sąskaitą draudimo įmokai sumokėti. Nėra įrodymų, kad ieškovo nurodoma draudimo sutartis buvo pateikta atsakovui, kad atsakovas su jos sąlygomis susipažino, sutiko ir įsipareigojo jų laikytis. Ieškovo teiginiai neva atsakovas pažeidė draudimo sutartyje Nr. 12 4940136 nustatytą draudimo įmokos mokėjimo terminą yra visiškai nepagrįsti. Draudimo Brokerio atsakovui pateikta sąskaita draudimo įmokai sumokėti yra sudėtinė su draudimo brokeriu sulygtos draudimo sutarties dalis, kurioje yra individualiai aptartas draudimo įmokos dydis ir jos sumokėjimo terminas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Byloje keliamas teisės normų, reglamentuojančių draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, taikymo klausimas. Todėl nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl draudimo išmokos iš atsakovo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

TPVCAPDĮ tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Vienas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo bruožų – jo privalomumas. Galiojančiame teisiniame reguliavime įtvirtintų nuostatų dėl šios rūšies draudimo sutarčių tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti ir transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-382/2009; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012; kt.).

TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo sutartyje nurodytos datos. Draudimo sutartis, sudaryta pagal TPVCAPDĮ, yra rašytinė, terminuota ir konsensualinė. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012). Kartu teisiniame reguliavime įtvirtinta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis). Taigi, įstatymas nustato teisinę kompensuojamojo pobūdžio sankciją, kuri taikoma įstatymo ir sutarties nustatytas pareigas pažeidusiam draudėjui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad draudimo įmoka yra draudimo sutartyje nurodyta pinigų suma, kurią draudėjas draudimo sutarties sąlygomis moka draudikui už draudimo apsaugą. Draudimo įmokų mokėjimas yra viena draudėjo pareigų. Ji turi būti vykdoma tinkamai, t. y. pagal įstatymo ar sutarties reikalavimus. Jeigu pažeidžiama sutartimi nustatyta draudimo įmokų mokėjimo tvarka, pavyzdžiui, draudimo įmoka mokama ne laiku arba ne visa, tai kvalifikuojama kaip draudėjo pareigų nevykdymas. Dėl pareigų nevykdymo gali būti ribojamos asmens teisės, nutraukiama sutartis, reikalaujama kompensacijos ar atlyginti nuostolius ir kt. Tokios sankcijos yra nustatytos draudėjui už pareigos mokėti draudimo įmoką pažeidimą. Draudimo įmokos mokamos pagal sutarties reikalavimus, t. y. jos turi būti sumokėtos sutartyje nustatyto dydžio, joje nustatytomis dalimis, terminais ir tvarka. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinamas kaip draudėjo sutartinių pareigų pažeidimas. Tai reiškia, kad ir dalies įmokos sumokėjimas, ir jos sumokėjimas ne sutartyje nurodytu terminu yra sutarties pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012). Tai sudaro pagrindą draudikui, išmokėjusiam išmoką, reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis). Kasacinis teismas išaiškino, kad ši draudiko teisė savaime nėra ribojama (veikiama) TPVCAPDĮ nuostatų, reglamentuojančių draudimo sutarties nutraukimą (TPVCAPDĮ 7 straipsnio 2 dalis), galimybės reikalauti delspinigių (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 dalis) ar pranešimo draudėjui apie draudimo įmokų nesumokėjimo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. BUAB„Cargo and go“, bylos Nr. 3K-3-123/2013). Tačiau kartu pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, ši TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio „Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas“ 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Nurodytoje TPVCAPDĮ 22 straipsnio normoje inter alia nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012).

Byloje nustatyta, kad tarp šalių 2013 m. lapkričio 14 d. buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 12 4940136, kuria buvo apdrausta automobilio DAF FT XF v/n (duomenys neskelbtini) civilinė atsakomybė. Nors Sutarties 2. punkte nustatyta, kad sutartis įsigalioja nuo 2013-11-19 ir galioja iki 2014-11-18, tačiau atsižvelgiant į sutartyje nurodytą paties draudėjo UAB „Autobitė“ prašymą nuo 2014-02-18 sutartį nutraukti, įmokos dydį bei išduotame draudimo liudijime nurodytą sutarties galiojimo terminą, pripažintina, kad šalių draudimo sutartis sudaryta laikotarpiui nuo 2013-11-19 iki 2014-02-18. Pagal sutartį draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2013-11-19 (33, 34 b. l.).

Byloje nustatyta, kad 2013-11-14 įprastinę transporto priemonių draudimo valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį rengė ieškovas, kuris yra draudimo srities profesionalas, o draudimo įmokos terminas derintas per draudimo brokerį – trečiąjį asmenį UADBB EDRAUDA. Pagal LR CK 6.185 str. 2 d. sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti. Minėta draudimo sutartis turi būti sudaryta rašytine forma. Ją patvirtina draudimo liudijimas (polisas), kurio turiniui keliami reikalavimai apibrėžiami CK 6.991 str. 1 d. (CK 6.989 str.). Byloje nustatyta ir šalys neginčija fakto, kad minėta draudimo sutartis atsakovo nepasirašyta, nors pagal LR CK 1.76 str. 1 d. rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys. Šiuo atveju draudimo sutartis sudaryta elektroniniu būdu, todėl nei draudimo sutartis, nei draudimo liudijimas nėra pasirašomi atsakovo. Be to, atsakavo parašo nebuvimo privalomojo draudimo sutartyje ir draudimo liudijime, negalima absoliutinti, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jam draudimo įmokos mokėjimo terminas buvo žinomas. Byloje kaip rašytinis įrodymas pateiktas ir draudimo liudijimas (polisas), tačiau jame nėra nurodyto konkretaus draudimo įmokos mokėjimo termino. Šiuo atveju teisus apeliantas teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi CK 6.989 straipsniu ir klaidingai išaiškino, kad draudimo sutarties sudarymą patvirtina draudimo liudijimas – polisas. Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo liudijimas tik patvirtina draudimo sutarties sudarymą ir suteikiamą draudimo apsaugą. Draudimo liudijime nebūna nurodomi draudimo įmokų mokėjimo terminai, nes sutartis įsigalioja nuo sutartyje nurodytos datos.

Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovas UAB „Autobitė“ TPVCA draudimo sutarties sąlygas derino per draudimo brokerį – trečiąjį asmenį UADBB EDRAUDA, kaip ir šalys neginčija eismo įvykio kaltininko bei žalos dydžio.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu teismo sprendimu, draudimo sutarties galiojimo termino nesiejo su įmokos sumokėjimu. Tokiai teismo išdėstytai pozicija apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria, nes byloje esanti atsakovo pateikta išankstinio mokėjimo sąskaita patvirtina, kad draudimo sutarties sudarymo metu draudimo įmoka nebuvo sumokėta, atsakovas su draudimo Brokeriu derino draudimo sutarties apmokėjimo terminą, kurį atidėjo iki 2013-11-25. Todėl šiuo atveju svarbus išankstinio mokėjimo sąskaitoje – iki 2013-11-25 atidėto draudimo įmokos sumokėjimo termino aspektas. Teisėjų kolegija sutinka, nesant šią aplinkybę paneigiančių duomenų, su teismo išvada, kad atsakovas sąskaitą apmokėjimui iš draudimo Brokerio gavo 2013-11-26, tai yra pasibaigus nustatytam apmokėjimo terminui. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nereiškia, kad ir pasibaigus draudimo įmokos sumokėjimo terminui, atsakovas atleidžiamas nuo draudėjo pareigų vykdymo.

Nagrinėjamos bylos atveju, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas sąskaitą apmokėjo per 3 darbo dienas, tai yra per protingą ir teisingą terminą, ir konstatavo, kad prievolės įvykdymo terminas, yra praleistas ne dėl atsakovo kaltės, todėl civilinės atsakomybės atsakovui netaikė. Su tokiu pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių vertinimu teisėjų kolegija nesutinka.

Visų pirma, byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas draudiminę įmoką draudimo Brokeriui sumokėjo 2013-12-02 (45, 62, 64 b. l.). Draudžiamasis įvykis įvyko 2013-11-26, t. y. laikotarpiu nuo 2013-11-19 iki 2014-02-18, už kurį visos 4750 Lt draudimo įmokos atsakovas dar nebuvo sumokėjęs. Byloje atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kodėl iki 2013-11-25 šalių nustatyto draudimo įmokos sumokėjimo termino, ar 2013-11-26 – draudžiamojo įvykio dieną ir dieną kuomet išankstinė apmokėjimo sąskaita atsakovui jau buvo įteikta, draudimo įmoka nebuvo sumokėta. Priešingai, byloje paties apelianto pripažinta, kad dėl pasikeitusios kainos ir pritrūkusių pinigų, draudimo įmoka sumokėta tik 2013-12-02 (64 b. l.). Pažymėtina ir tai, kad draudimo Brokeris 2013-11-29 teiravosi atsakovo dėl pavedimo atlikimo (63 b. l.) Antra, apylinkės teismas, nepagrįstai 3 darbo dienų terminą, draudimo įmokai sumokėti laikė protingu ir teisingu terminu. Byloje nėra duomenų apie tai, kad šalys draudimo įmokos sumokėjimo terminą siejo tik su darbo dienomis, ar kad šalys būtų susitarę pratęsti jau nustatytą 2013-11-25 apmokėjimo terminą. Vertindama draudimo sutarties, kaip rizikos sutarties, prasmę, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad atsakovas išleisdamas savo transporto priemonę į reisą, privalėjo užtikrinti draudimo įmokos apmokėjimą. Kadangi draudiminė įmoka buvo sumokėta tik po draudžiamojo įvykio ir apeliacinės instancijos teismui konstatuojant, kad, nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir apdrausta transporto priemone padarius žalos, draudikas turi teisę susigrąžinti jai atlyginti išmokėtas draudimo sumas iš draudėjo, nepaisant to, kad draudėjas sumokėjo draudimo įmoką po draudžiamojo įvykio.

Grąžinamos sumos dydžio nustatymui svarbios šios aplinkybės: nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos konkrečioje byloje nustatytos aplinkybės. Teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamos bylos duomenimis, grąžinamos sumos dydis nustatytinas atsižvelgiantį sutarties šalių tarpusavio santykius į tai, kad ginčo šalys yra juridiniai asmenys, kur vienam jų (ieškovui) draudimas yra jo įprasta komercinė veikla (kuriam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai), o kitam (atsakovui) –bendrovės pagrindinės veiklos inter alia yra transporto paslaugos; krovinių vežimais keliais, įskaitant tarptautinį krovinių gabenimą, ir kt. Ginčo šalims yra (turi būti) žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir jo ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos (neprieštaraujančios imperatyviosioms įstatymo nuostatoms). Iš to, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas į minėtas aplinkybes neatsižvelgė, ne visas faktines aplinkybes vertino tinkamai, todėl yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą pakeisti.

Nagrinėjamu atveju, nustatant draudikui grąžintinos sumos dydį, svarbu atsižvelgti į tai, kad bylos duomenimis, atsakovas vienintelę 4750,00 Lt draudimo įmoką pagal draudimo sutartį Nr. 12 4940136 sumokėjo tik po 6 dienų, t. y. po to kai įvyko eismo įvykis. Teismas šiame kontekste vertina šalių sulygtą ir nepakeistą 2013-11-25 terminą draudiminei įmokai sumokėti ir šio termino reikšmę nagrinėjamam ginčui. Aplinkybė, kad išankstinė apmokėjimo sąskaitą atsakovui įteikta 2013-11-26, nepaneigia atsakovo galimybės draudiminę įmoką sumokėti nuo draudimo sutarties sudarymo momento iki sutarto ir nepakeisto draudimo įmokos sumokėjimo termino (6 dienos). Šios aplinkybės atskleidžia, kad, viena vertus, draudėjas vengė mokėti draudimo įmoką nustatytu laiku ir taip pažeidinėjo sudarytą draudimo sutartį, kita vertus – draudikas pavėluotai sumokėtą įmoką priėmė, draudimo sutarties nenutraukė. Nustatant ieškovui grąžintinos sumos dydį svarbu yra ir tai, kad ginčo šalys yra juridiniai asmenys, vienam jų (ieškovui) draudimas yra įprasta komercinė veikla ir jam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, o kitam (atsakovui) –bendrovės pagrindinė veikla yra transporto paslaugos, krovinių vežimas keliais, įskaitant tarptautinį krovinių gabenimą, ir kt. Ginčo šalims yra (turi būti) žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos (neprieštaraujančios imperatyviosioms įstatymo nuostatoms).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau nurodytus išaiškinimus dėl kriterijų, reikšmingų sprendžiant dėl draudikui grąžintinos sumos dydžio (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis), pirmiau nurodytas aplinkybes vertina kaip pagrindą per pusę (50 procentų) mažinti iš draudėjo draudikui TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies pagrindu priteistiną sumą. Nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisinat iš atsakovo ieškovo naudai 1556,56 Eurų dydžio draudiminę išmoką (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Taip pat šio straipsnio 2 d. pažymima, jog jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose patyrė 130,91 Eurų bylinėjimosi išlaidų, o atsakovas 1446,06 Eurų. Atsižvelgiantį tai, kad teismas tenkino 50 proc. ieškinio, todėl iš atsakovo priteistina 65,45 Eurų bylinėjimosi išlaidų, o iš ieškovo atsakovui priteistina 723,03 Eurų bylinėjimosi išlaidų. Atlikus tarpusavio įskaitymą, iš ieškovo atsakovui priteisiama 657,58 Eurų suma, skirta bylinėjimosi išlaidų atlyginimui.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo UAB „Autobitė“, įmonės kodas 180268335, ieškovui „BTA Insurance Company“ SE, registracijos kodas 40003159840, veikiančiam per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, kodas 300665654, 1556,56 Eurų (vieną tūkstantį penkis šimtus penkiasdešimt šešis eurus 56 cnt) draudiminės išmokos, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 1556,56 Eurų sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-07-31) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš ieškovo „BTA Insurance Company“ SE, registracijos kodas 40003159840, veikiančiam per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, kodas 300665654, atsakovui UAB „Autobitė“, įmonės kodas 180268335, 657,58 Eurų (šešis šimtus penkiasdešimt septynis eurus 58 cnt) bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti“.