- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-19
- Bylos Nr.
- 2A-749-212/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32485-2015-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Zina Mickevičiūtė
- Atsakovas
- UAB „Transtira“
- Ieškovas
- Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro
- Trečiasis asmuo
- J. B., ADB „Gjensidige“
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Zina Mickevičiūtė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Transtira“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei UAB „Transtira“ dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tretieji asmenys J. B., ADB „Gjensidige“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašė priteisti iš atsakovės UAB „Transtira“ 1‘083,82 Eur nuostolių atlyginimą, 6 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. liepos 13 d. (duomenys neskelbtini) dėl J. B., vairavusio transporto priemonę Volvo FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Kadangi eismo įvykio metu transporto priemonės Volvo FH valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, UAB DK „PZU Lietuva“, veikdama ieškovo vardu pagal Paslaugų teikimo sutartį, atsižvelgdama į nukentėjusiųjų asmenų prašymus bei vadovaudamasi Hagos konvencija dėl eismo įvykiams taikytinos teisės, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) nuostatomis, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir ją atlygino, išmokėdamas 614,86 Eur ir 937,91 Eur dydžio draudimo išmokas.
2. Ieškovas, vykdydamas Paslaugų teikimo sutarties 2.1.3 p. nuostatas, kompensavo UAB DK „PZU Lietuva“ išmokėtą 1‘552,77 Eur draudimo išmoką. Atsakovė grąžino tik dalį reikalaujamos sumos – 468,95 Eur ir liko skolinga – 1‘083,82 Eur. Pagal TPVCAPDĮ ieškovas turi teisę išmokėtą draudimo išmoką reikalauti iš atsakingo už žalos padarymą asmens. Atsakovė grąžino tik dalį reikalaujamos sumos, t. y. 468,95 Eur ie yra skolinga 1‘083,82 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovės UAB „Transtira” ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai 1‘083,82 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1 083,82 Eur sumą, skaičiuojamas nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 33 Lt bylinėjimosi išlaidų.
4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 9 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą panaikino, priėmė iš dalies naują sprendimą - atmetė ieškinį dėl 307,43 Eur nuostolių atlyginimo. Sprendimo dalį dėl likusios 776,38 Eur sumos priteisimo grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu priteisė ieškovui Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro iš atsakovės UAB „Transtira“ 776,38 Eur žalos atlyginimo, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą (776,38 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. rugsėjo 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 23,64 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė atsakovei iš ieškovo 9,22 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš atsakovės – 22,91 Eur bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.
6. Nustatė, kad 2013 m. liepos 13 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė Lietuvoje registruotos transporto priemonės, vairuotojų, Lietuvos Respublikos piliečių, buvo užpildyta eismo įvykio deklaracija, žala administruota Lietuvoje. Eismo įvykio metu atsakovės UAB „Transtira“ samdytas vairuotojas J. B., vairuodamas vilkiką Volvo FH, valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), kuris privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu draustas nebuvo, su prie jo prikabinta priekaba KAESSBOHRERR XS, valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), kurios valdytojo privalomoji civilinė atsakomybė buvo apdrausta ADB „Gjensidige“, padarė žalos transporto priemonių junginiui: UAB „Girteka“ naudotam vilkikui Volvo, valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), ir prie jo prikabintai UAB „ME Trailers“ priekabai Schmitz, valstybinis registracijos Nr(duomenys neskelbtini)..
7. Teismas, atmesdamas atsakovės prašymą kreiptis dėl Vokietijos teisės turinio, 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartyje konstatavo, kad ginčo santykiams, vadovaujantis 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (reglamentas „Roma II“) 4 straipsnio 2 dalimi, taikytina Lietuvos Respublikos teisė.
8. Duomenų apie tai, kad įvykio metu vilkikas ir puspriekabė būtų atsikabinę, teismas nenustatė. Kadangi eismo įvykį sukėlusio vairuotojo vairuotas atsakovei priklausantis vilkikas privalomuoju transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimu apdraustas nebuvo, žalą atlygino ieškovas.
9. Nustatytos aplinkybės ir nurodyti argumentai sudarė pagrindą ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 776,38 Eur žalos atlyginimo.
10. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje, kuria visą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą panaikino ir priėmė iš dalies naują sprendimą, nurodė, kad bylinėjimosi išlaidų perskirstymo klausimas spręstinas bylą išnagrinėjus iš esmės. Byloje ieškovas sumokėjo 33 Eur žyminio mokesčio, atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjęs 32,51 Eur. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, ieškovui iš atsakovo priteisė 23,64 Eur (33 Eur x 71,63 proc.) bylinėjimosi išlaidų, iš ieškovo atsakovui – 9,22 Eur (32,51 Eur x 28,37 proc.) bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
12. Apeliantės nuomone, teismas neteisingai taikė ir aiškino Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Eismo įvykį sukėlė transporto priemonių junginį sudariusios transporto priemonės Volvo FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir priekaba KAESSBOHRERR XS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo drausta Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu draudimo bendrovėje UAB DK „PZU Lietuva“. Draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje (nagrinėjamu atveju - Vokietijoje) įvykusio eismo įvykio ir šios prievolės apimties klausimas yra išsamiai atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-378/2016. Draudiko prievolė mokėti draudimo išmoka kyla iš draudimo sutarties, kuriai taikoma Lietuvos teisė, tačiau šios prievolės ribos yra tiesiogiai sąlygotos žala padariusių asmenų prievolės apimties pagal Vokietijos teisę.
13. Pagal Vokietijos teisę vilkiko Volvo FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir priekabos KAESSBOHRERR XS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojams dėl eismo įvykio kilo bendra civilinė atsakomybė. Atsižvelgiant į tai, kad priekabos priekaba KAESSBOF1RERR XS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta privalomuoju draudimu, bei vadovaujantis TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 ir 2 dalimi, priekabos draudikui UAB DK „PZU Lietuva“, jos teisių perėmėjai ADB „Giensidige“ dėl eismo įvykio Vokietijoje kilo pareiga, neperžengiant priekabos valdytojo civilinės atsakomybės ribų, išmokėti draudimo išmoką. Pažymi, kad vilkiko Volvo FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė eismo įvykio Vokietijoje metu nebuvo drausta, todėl pareiga dėl eismo įvykio Vokietijoje išmokėti draudimo išmoką, neperžengiant vilkiko Volvo FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinės atsakomybės ribų TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 d., 3 d. ir 17 straipsnio 1 d. 1 p. pagrindu tenka ieškovui Draudikų biurui.
14. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijų teismas netinkamai aiškino ir taikė draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nesivadovavo aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, todėl nepagrįstai sprendė, kad Draudikų biuras turi teisę reikalauti, jog atsakovė UAB „Transtira“ padengtų visą nukentėjusiems sumokėtą draudimo išmoką dėl eismo įvykio metu vilkiko Volvo FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir priekabos KAESSBOHRERR XS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), junginio padarytos žalos.
Šalies argumentai
15. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog 100 procentų dėl eismo įvykio Vokietijoje išmokėtos draudimo išmokos pareiga atlyginti Draudikų biurui tenka tik apeliantei. Žala buvo padaryta transporto priemonių junginiu - transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustu vilkiku Volvo FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ADB „Gjensidige“ apdrausta priekaba KAESSBOHRERR XS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Vadovaudamasi Vokietijos teisės turiniu dėl bendros transporto priemonių junginio (vilkiko ir priekabos) valdytojų civilinės atsakomybės, apeliantė, neįvykdžiusi pareigos apdrausti vilkiko Volvo FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinės atsakomybės, atlygino Draudikų biurui vilkiko Volvo FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), eismo įvykio Vokietijoje metu sąlygotą žalą - patenkino ½ Draudikų biuro reikalavimo. Teisės susigrąžinti likusią 1/2 biuro išmokėtos išmokos dalį iš priekabos KAESSBOHRERR XS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininko UAB „Transtira“ Draudikų biuras neįgijo, nes priekaba KAESSBOHRERR XS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), teisės aktų nustatyta tvarka buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ADB „Gjensidige“.
16. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies, 23 straipsnio 1 dalies nuostatų reikalavimus, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teisės aiškinimo ir taikymo praktikai dėl Draudikų biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikšto atgręžtinio reikalavimo atsakingam už žalą asmeniui pagrįstumo, todėl neteisėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas - ieškinys atmestinas.
Atsiliepimas
17. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kadangi tiek eismo įvykio kaltininko, tiek nukentėjusio asmens transporto priemonės yra registruotos Lietuvos Respublikoje, todėl žala buvo administruojama pagal transporto priemonių registracijos valstybės, šiuo atveju - Lietuvos Respublikos, o ne Vokietijos teisę. Net ir 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) (toliau - Reglamentas) 4 straipsnio 2 punkte yra įtvirtinta analogiška kaip ir Konvencijoje taisyklė: „...jei abiejų asmenų - traukiamo atsakomybėn asmens ir žalą patyrusio asmens - įprastinės gyvenamosios vietos žalos atsiradimo metu yra toje pačioje šalyje, taikoma tos šalies teisė“.
18. TPVCAPDĮ 16 straipsnis nustato, kad išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Taigi, už vilkiko ir priekabos junginiu padarytą žalą atsakingas vilkiko draudikas, o jo nesant, kaip šiuo atveju – Biuras.
19. Nesutinka su apeliantės argumentais, jog turi būti vadovaujamasi jos nurodytomis teismų praktikomis. Nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo ir šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Apeliantės nurodytose bylose buvo nagrinėjami atvejai, kuomet eismo įvykį sukėlusio asmens transporto priemonė - vilkikas ir prie jo prikabinta priekaba buvo registruoti Lietuvos Respublikoje, o Vokietijoje nukentėjusiųjų asmenų transporto priemonės buvo registruotos ne Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu, šioje byloje ir eismo įvykį sukėlusio asmens valdytos transporto priemonės - vilkikas bei prie jo prikabinta priekaba, ir nukentėjusiųjų asmenų transporto priemonės - vilkikas Volvo (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei prie jo prikabinta priekaba Schmitz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo registruotos Lietuvos Respublikoje.
20. Kadangi šiuo atveju tiek eismo įvykio kaltininko, tiek nukentėjusių asmenų transporto priemonės yra registruotos Lietuvos Respublikoje, žala buvo pagrįstai administruojama pagal transporto priemonių registracijos valstybės, šiuo atveju - Lietuvos Respublikos teisę.
Atsiliepimas
21. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodo, jog abi eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės buvo registruotos Lietuvoje. Todėl pirmosios instancijos teismas pagristai konstatavo, kad ginčo įvykiui taikytina Lietuvos Respublikos teisė.
22. Pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad įvykio metu vilkikas ir puspriekabė būtų atsikabinę, todėl turi būti taikoma TPVCAPD 16 straipsnio 5 dalies taisyklė ir visa žala atlyginama velkančios transporto priemonės, t. y. vilkiko, savininko. Lietuvos teismų praktikoje išaiškinta, kad bendra vilkiko ir priekabos prievolė, t. y, 50/50 procentų atsakomybė, taikoma tik tais atvejais, kai abi junginio dalys yra apdraustos. Tuo tarpu tais atvejais, kada vilkikas yra nedraustas, žalą atlyginęs Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras regreso teise turi ją išsireikalauti iš vilkiko savininko, o ne puspriekabės draudiko.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
23. Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.
24. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 23 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Ši specialioji teisės norma įtvirtina Biuro regreso teisę į atitinkamus asmenis, t. y. kaltąjį dėl žalos padarymo arba savininką, atsakingą už transporto priemonės apdraudimą.
25. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad teismas neteisingai taikė ir aiškino Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos; kad Vokietijoje įvykusiam eismo įvykiui turi būti taikoma Vokietijos teisė.
26. Bylos duomenys patvirtina, kad 2007 m. liepos 13 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovės UAB „Transtira“ transporto priemonė Volvo FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir priekaba KAESSBOHRERR XS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodama stovėjimo aikštelėje su priekaba kairės pusės galu kliudė stovinčią transporto priemonę Volvo FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos priekabą Schmitz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 7, 13-22). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonė Volvo FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu apdrausta nebuvo, o priekaba KAESSBOHRERR XS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)buvo apdrausta UAB DK „PZU Lietuva“. Eismo įvykio kaltininkas - atsakovės UAB „Transtira“ darbuotojas trečiasis asmuo J. B., vairavęs transporto priemonę Volvo FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). (t. 1, b. l. 29, 60-61). UAB DK „PZU Lietuva“, atsižvelgdama į eismo įvykio metu nustatytas aplinkybes, nustatė žalos dydį ir ją atlygino išmokėdama 614,86 Eur dydžio draudimo išmoką už apgadintą priekabą Schmitz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 937,91 Eur dydžio draudimo išmoką už apgadintą transporto priemonė Volvo FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 25-27, 43-45). Ieškovas, vadovaudamasis Paslaugų teikimo sutarties 2.1.3. p., 2013 m. spalio 18 d. ir 2014 m. sausio 20 d. mokėjimais kompensavo UAB DK „PZU Lietuva“ išmokėtas draudimo išmokas.
27. 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės 4 straipsnyje numatyta: „ <...> jei abiejų asmenų – traukiamo atsakomybėn asmens ir žalą patyrusio asmens – įprastinės gyvenamosios vietos žalos atsiradimo metu yra toje pačioje šalyje, taikoma tos šalies teisė“.
28. Apeliantė neginčija aplinkybių, susijusių su eismo įvykių Vokietijoje, vairuotojo J. B. kaltės ir padarytos žalos. Taip pat nėra ginčo dėl transporto priemonių, dalyvavusių eismo įvykyje registracijos vietos – abi transporto priemonės ir priekabos yra registruotos Lietuvoje. Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas teisėtai vadovavosi 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės nuostatomis ir pagrįstai sprendė, kad šalių ginčui taikytina Lietuvos Respublikos teisė.
29. Nėra pagrindo vadovautis apeliantės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nes nagrinėjamų bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos. Apeliantės nurodomoje teismų praktikoje, nors eismo įvykiai ir yra įvykę Vokietijoje, tačiau eismo įvykio metu nekentėjusių asmenų transporto priemonės buvo registruotos Vokietijoje, o ne Lietuvoje ir žala padaryta Vokietijoje registruotam turtui arba asmeniui. Tokiais atvejais žalos nustatymo klausimus sprendžia ir nustatinėja Vokietijos draudikų biuras pagal Vokietijos teisę.
30. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes, ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 straipsnis). Apeliacinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui visas svarbias aplinkybes, objektyviai įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas ir priėmė teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).
31. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.