Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Diana Butrimienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams S. S. ir J. S. dėl iškeldinimo iš savavališkai pastatytų statinių, tretieji asmenys antstolis Valdas Čeglikas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, priimdama sprendimą už akių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas ieškinį grindžia CK 4.103 straipsnyje įtvirtintu draudimu gyventi savavališkai pastatytame statinyje, nurodo, jog atsakovai iki šiol naudojasi ginčo statiniais be jokio teisinio pagrindo, todėl atsakovų iškeldinimas iš griautino statinio siekiant įvykdyti teismo sprendimą yra proporcinga ir būtina priemonė, kadangi neiškeldinus savavališkos statybos objektuose gyvenančių asmenų, nėra galimybės įvykdyti teismo sprendimo dėl savavališkos statybos objektų nugriovimo (e. b. l. 1-5).

Atsakovams S. S. ir J. S., kurių buvimo vieta pareiškus ieškinį tapo nežinoma, ieškinio su priedais kopijos ir teismo pranešimas įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 str. nustatyta tvarka, t. y. viešo paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje būdu. Atsakovai atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė, todėl vadovaujantis CPK 142 str. 4 d., esant ieškovo prašymui, teismas priima sprendimą už akių.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas. Sprendimo už akių vykdymas atidėtinas 6 mėnesių terminui.

Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t.y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 str. 2 d.).

Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-10-31 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-32061-600/2013 tenkino inspekcijos ieškinį dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo ir įpareigojo atsakovą S. S. savo lėšomis per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti (duomenys neskelbtini) pastatytą 12,60 m ilgio ir 9,20 m pločio gyvenamąjį namą, nurodytą 2012-11-14 savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-121114-00335, bei 6,0 m ilgio ir 5,0 m pločio medinio karkaso statinį, nurodytą 2012-11-14 savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-121114-00333, bei sutvarkyti statybvietę. Tuo atveju, jei per nustatytą terminą šis reikalavimas nugriauti statinius nebus įvykdytas, teismas leido Inspekcijai nugriauti nurodytus statinius – savavališkai pastatytus valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini), pastatytą 12,60 m ilgio ir 9,20 m pločio gyvenamąjį namą, nurodytą 2012-11-14 savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-12114-00335, bei 6,0 m ilgio ir 5,0 m pločio medinio karkaso statinį, nurodytą 2012-11-14 savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-121114-00333 atsakovo S. S. lėšomis (e. b. l. 11-14, 24). Inspekcija teismo įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo 2014-06-16 aktu Nr. 4D-1621 konstatavo, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas neįvykdytas (e. b. l. 18-21). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-07-18 išdavė vykdomąjį raštą Nr. 2-32061-600/2013 (e. b. l. 22), todėl Inspekcija pradėjo priverstinio sprendimo vykdymo procesą. Remiantis antstolio Valdo Čegliko prašymu, Vilniaus miesto apylinkės teismas įsiteisėjusia 2015-02-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-8691-868/2015 leido išieškotojui Inspekcijai priverstinai nugriauti (duomenys neskelbtini), pastatytą 12,60 m ilgio ir 9,20 m pločio gyvenamąjį namą, nurodytą savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-121114-00335 bei 6,0 m ilgio ir 5,0 m pločio medinio karkaso statinį, nurodytą 2012-11-14 savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-121114-00333 bei išieškoti vykdymo išlaidas iš skolininko S. S. Inspekcijos naudai (e. b. l. 15-17). Antstolis 2016-02-25 patvarkymu Nr. 0116/14/01895 nurodė, kad griautinuose statiniuose pastoviai gyvena skolininkas S. S. ir J. S., todėl antstolis atidėjo priverstinio griovimo vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, iki bus išspęstas klausimas dėl griautinuose statiniuose gyvenančių asmenų su jiems priklausančiais daiktais iškeldinimo (e. b. l. 25-28).

Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė į bylą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016-04-19 sprendimą „Dėl Vilniaus (Kirtimų) romų taboro bendruomenės integracijos į visuomenę 2016-2019 metų programos tvirtinimo“ (e. b. l. 106-113).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. O minėto straipsnio 3 dalis numato, kad teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Gyvenimas savavališkai pastatytame statinyje patenka į naudojimosi teisės apimtį, o pagal CK 4.103 straipsnį gyventi tokiame statinyje (savavališkai pastatytame) yra draudžiama.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovai turi teisę gyventi savavališkai pastatytuose statiniuose. Byloje nustatyta, kad šie statiniai buvo pastatyti nesilaikant statybą reglamentuojančių teisės aktų, be privalomų statybą leidžiančių dokumentų, statiniai teisės aktų nustatyta tvarka niekada nebuvo registruoti Nekilnojamojo turto registre, be to, jie stovi ne statytojų nuosavybės teise ar kitais pagrindais valdomame žemės sklype, o valstybei priklausančioje žemėje. Taigi, atsakovai naudoja ginčo statinius be jokio teisinio pagrindo. Ginčo statiniai, t. y. 12,60 m. ilgio ir 9,20 m. pločio gyvenamasis namas bei 6,0 m. ilgio ir 5,0 m. pločio medinis karkaso statinys, esantys (duomenys neskelbtini), pastatyti savavališkai ir turi būti nugriauti įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu. CPK 18 straipsnis įtvirtina įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą visoms valstybės ir savivaldybės institucijoms, tarnautojams ir pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims bei vykdytinumą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi, nustačius, kad griautinu statiniu naudojasi (jame gyvena) atsakovai ir jų iš jo neiškeldinus, būtų pažeistas įsiteisėjusio sprendimo privalomumo principas. Dėl šios priežasties atmestini trečiojo asmens Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos argumentai dėl to, jog atsakovai iš gyvenamojo būsto turi būti iškeldinti tik tuomet, kai Vilniaus miesto savivaldybė suteiks jiems socialinį būstą.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai naudojasi savavališkai pastatytais statiniais, kurie negali būti civilinės apyvartos objektu, ir kurie pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą turi būti nugriauti, taip pat į tai, jog atsakovai ieškovo pareikštų reikalavimų neginčija (CPK 12 straipsnis), ieškovo reikalavimas iškeldinti atsakovus su visu jiems priklausančiu turtu iš savavališkos statybos objekto yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Kita vertus, žmogaus teisė į būstą ir jo neliečiamybę yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažinta, kad būstu šios konvencijos 8 straipsnio 1 dalies prasme gali būti laikoma ne tik patalpa, kuria žmogus turi įsigijęs nuosavybės teise ar valdo ją pagal įstatymus, tačiau ir ta patalpa, kurioje jis faktiškai nuolat gyvena ir turi pakankamą tęstinį ryšį su šia konkrečia vieta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2013, Europos Žmogaus Teisių Teismo: Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September 1996; Gillow v. the United Kingdom, judgment of 24 November 1986). Taigi pripažinus, kad asmens teisė į būstą ginama kaip konstitucinė vertybė, kaip viena iš pagrindinių žmogaus teisių, asmeniui, kurį siekiama iškeldinti iš būsto, jei būtų nustatyta, kad tai yra jo vienintelė gyvenamoji vieta ir kitos jis neturi bei neturi galimybės jį įsigyti, turi būti sudarytos sąlygos, kurios užtikrintų tokio asmens teisę į būstą.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog atsakovai nuosavybės teise turėtų kitą gyvenamąjį būstą, taigi, savavališkai pastatyti statiniai yra vienintelė atsakovų gyvenamoji vieta. Pažymėtina, jog iš trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktų rašytinių paaiškinimų matyti, jog savivaldybė pradėjo vykdyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016-04-19 sprendimu Nr. 1-410 patvirtintą Vilniaus (Kirtimų) romų taboro bendruomenės integracijos į visuomenę 2016-2019 metų programą, kuri suteikia galimybes atsakovams savivaldybės pagalba užsitikrinti teisę į gyvenamąjį būstą (e. b. l. 104-113), todėl, teismo vertinimu, šiuo atveju būtina suteikti protingą terminą, per kurį atsakovai galėtų susirasti kitą gyvenamąjį būstą ar kreiptis į už socialinę apsaugą atsakingą valstybės instituciją.

CPK 284 straipsnis nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu arba savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti arba išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes bei siekiant užtikrinti šalių interesų pusiausvyros principo įgyvendinimą bei sudaryti atsakovams sąlygas, kurios užtikrintų jų konstitucinę teisę į būstą, teismas sprendžia, jog yra pagrindas sprendimo už akių dalies, kuria atsakovai įpareigoti išsikelti iš savavališkos statybos objektų, vykdymą atidėti 6 mėnesiams nuo sprendimo už akių įsiteisėjimo dienos (CPK 284, 302 straipsniai)

Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas) lygiomis dalimis išieškomos iš atsakovų į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovų lygiomis dalimis į valstybės biudžetą priteistina 31,00 Eur žyminio mokesčio (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 7 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš šalių nepriteistinos, kadangi kiekvienai iš šalių tenkanti išlaidų dalis neviršija minimalaus 3,00 Eur dydžio (LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 142 str. 4 d., 279 str., 285-288 str., 307 str., teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Iškeldinti atsakovus S. S., a. k. (duomenys neskelbtini), ir J. S., a. k. (duomenys neskelbtini), su visu jiems priklausančiu turtu iš savavališkos statybos objektų – 12,60 m. ilgio ir 9,20 m. pločio gyvenamojo namo, nurodyto 2012-11-14 savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-121114-00335, bei 6,0 m. ilgio ir 5,0 m. pločio medinio karkaso statinio, nurodyto 2012-11-14 savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-121114-00333, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-31 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-32061-600/2013, kurio neatskiriama dalis yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-08-06 nutartis civilinėje byloje Nr. L2-32061-600/2013, pripažintų savavališkais ir griautinais, šios teismo sprendimo už akių dalies vykdymą atidedant 6 (šešiems) mėnesiams nuo sprendimo už akių įsiteisėjimo dienos.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų S. S., a. k. (duomenys neskelbtini), ir J. S., a. k. (duomenys neskelbtini), 31,00 Eur (trisdešimt vieną eurą 00 ct) žyminio mokesčio valstybei. Sumokėjus, mokėjimo kvitą nedelsiant būtina pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Išaiškinti atsakovams, kad per 20 (dvidešimt) dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos jie turi teisę teismui paduoti pareiškimą dėl sprendimo peržiūrėjimo, kuriame turi būti nurodoma: teismo, priėmusio sprendimą už akių, pavadinimas; šalies, paduodančios pareiškimą, pavadinimas; aplinkybės, liudijančios neatvykimo į teismo posėdį ir teismo neinformavimo iki teismo posėdžio priežasčių svarbumą, taip pat įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes; aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, bei įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes; pareiškimą paduodančios šalies prašymas; prie pareiškimo pridedamos šalies medžiagos sąrašas; pareiškimą paduodančios šalies parašas ir pareiškimo surašymo data.

Šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti apeliacine ar kasacine tvarka.

Ieškovas turi teisę per 30 (trisdešimt) dienų apskųsti sprendimą Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.