Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės,

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui A. V., jo gynėjai advokatei Jolantai Teresei Litvinskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokurorės Tauros Kavaliauskaitės (toliau – ir prokurorė) bei atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens A. V. (toliau – ir apeliantas) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. V., padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojo V. V. atsakomybėn be užstato, nustatant 1 metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, 72 straipsnio 2 bei 3 dalimis, A. V. paskirtos šios baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams 6 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2025 m. liepos 1 d.; automobilio „BMW X3XDrive281“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacinis kodas: (duomenys neskelbtini), konfiskavimas.

A. V. vardu registruotam automobiliui „BMW X3XDrive281“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacinis kodas: (duomenys neskelbtini), taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas paliktas galioti iki nuosprendžio dalies dėl automobilio konfiskavimo įvykdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde A. V. nesutinka su jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminu bei prašo jį sušvelninti iki 1-1,5 metų, o apeliaciniame skunde prokurorė prašo atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui paskirti baudžiamojo poveikio priemonę, kuri numatyta BK 72⁵ straipsnyje. Atsižvelgus į tai ir byloje nenustačius padarytų jokių kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teisėjų kolegija pasisako tik apeliacinių skundų ribose.

Dėl A. V. apeliacinio skundo

6. Baudžiamojo poveikio priemonė yra teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, apribojanti pilnamečio asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, teises ir laisves bei jam nustatanti specialias pareigas ir padedanti įgyvendinti bausmės paskirtį. Akivaizdu, jog atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimu turi būti siekiama to paties rezultato, kurio siekiama bausme, t. y. asmens, padariusio nusikalstamą veiką, pataisymo, galimybės daryti naujas nusikalstamas veikas apribojimo arba atėmimo. BK 67 straipsnio 2 dalis numato, jog pilnamečiam asmeniui, kuris buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais, galima skirti baudžiamojo poveikio priemones.

7. Baudžiamasis įstatymas numato, jog teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones tais atvejais, kai naudodamasis šia teise asmuo padarė nusikalstamą veiką (BK 68 straipsnio 1 dalis). Uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones gali būti paskirtas nuo vienerių iki penkerių metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 11 d. nuosprendžiu A. V. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas vairuoti kelių transporto priemones 2 metams 6 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. liepos 1 d. Apeliaciniu skundu yra prašoma šį terminą sušvelninti iki 1,5 arba iki 1 metų.

8. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas baudžiamojo poveikio priemonės terminą 2 metams 6 mėnesiams, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė. Neginčytinai nustatyta tai, jog A. V. padarė vieną šiurkščiausių bei pavojingiausių KET pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatyta daugiau nei 1,51 promilių – jo kraujyje buvo rasta 1,86 promilės etilo alkoholio. Akcentuotina, kad šis kiekis yra daugiau nei keturis kartus viršijantis minimalią leistiną etilo alkoholio koncentraciją kraujyje bei 0,35 promilės viršija ribą, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė. Pastebėtina ir tai, jog A. V. buvo sustabdytas vairuojantis neblaivus sostinėje darbo dieną, kai eismas gatvėse yra itin intensyvus, taigi šie jo veiksmai kėlė didelį ir realų pavojų kitų eismo dalyvių ir paties apelianto sveikatai ir gyvybei, o kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, apeliantas visgi padarė žalą svetimam turtui – atsitrenkė į apšvietimo stulpą (1 t., b. l. 19–21, 22–32). Be to, baudžiamosios bylos duomenys įrodo ir tai, kad transporto priemonėje įvykio metu A. V. buvo ne vienas, o su kitu asmeniu, kas tik padidina jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Dėl nurodytų aplinkybių pritartina vertinimui, kad šiuo atveju nustatytas pagrindas apeliantui skirti baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

9. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į A. V. gynėjos bei prokurorės siūlytus specialiosios teisės terminus. Kaip matyti iš 2025 m. liepos 9 d. teisiamojo posėdžio protokolo (1 t., b. l. 172–176), prokurorė prašė apeliantui uždrausti naudotis specialiąja teise 2 metų terminui, o gynyba – 1 metų terminui. Pažymėtina, kad paskirtas baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra 6 mėnesiais mažesnis nei BK 68 straipsnio 2 dalyje nustatytas vidurkis. Pažymėtina, kad kitų baudžiamojo proceso subjektų (valstybinio kaltintojo ar gynybos) siūlomi bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių dydžiai nesaisto baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo, nes byloje kylančius klausimus teismai turi spręsti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaudamiesi įstatymu. Taigi vien tai, jog buvo nustatytas griežtesnis baudžiamojo poveikio priemonės terminas, nei siūlyti teisiamajame posėdyje, nedaro skundžiamo nuosprendžio neteisėtu.

10. Sutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, jog A. V. praeityje neteistas (1 t., b. l. 144–145), tačiau pastebėtina, kad per paskutinius penkerius metus apeliantas buvo tris kartus baustas administracine tvarka dėl administracinių nusižengimų, susijusių su transportu ir kelių ūkiu, jam paskirtos baudos yra sumokėtos (1 t., b. l. 141–142). Nors jo padaryti pažeidimai nėra šiurkštūs – apeliantas baustas už greičio viršijimą ir transporto priemonės vairavimą naudojantis mobilaus ryšio priemone – tačiau jie neigiamai charakterizuoja A. V. Kitos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, t. y. tai, jog apeliantui teisė vairuoti yra būtina dirbti pagal specializaciją, negali būti vertinamos kaip išimtinės, kurių pagrindu būtų galima sušvelninti apeliantui paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Konstatuotina, jog nustačius minimalų baudžiamojo poveikio priemonės terminą būtų pažeisti proporcingumo ir teisingumo principai bei kuriama praktika, kuri paneigia baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, sukelianti nebaudžiamumo jausmą. Be to, tai, jog A. V. specialioji teisė yra reikalinga atlikti jo darbines funkcijas neatsirado staiga ir iš niekur, o egzistavo ir tuo metu, kai apeliantas vairavo būdamas neblaivus ir taip rizikavo prarasti teisę vairuoti kelių transporto priemones. Nors sutiktina su argumentais, jog A. V. nėra piktybinis KET pažeidėjas bei pergyvena dėl savo veiksmų, atsižvelgtina į tai, jog skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, taigi nėra pagrindo teigti, jog paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės neproporcingai varžo jo teises bei laisves ar kaip kitaip neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių bei apelianto asmenybės. Pabrėžtina, kad atsižvelgus į nusikaltimų, susijusių su transporto priemonių vairavimu asmenims esant neblaiviems, pavojingumą, kaltininko patiriami sunkumai paprastai nėra laikytini pagrindu neatimti asmeniui specialiosios teisės. Esant pirmiau aptartoms aplinkybėms darytina išvada, jog paskirtas 2 metų 6 mėnesių specialiosios teisės atėmimo terminas yra teisingas ir proporcingas A. V. padarytai nusikalstamai veikai, todėl nėra trumpinamas.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo

11. BK 72⁵ straipsnis numato, kad teismas gali įpareigoti asmenį dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose, jeigu šis asmuo padarė BK numatytą nusikalstamą veiką būdamas abstinencijos būsenos arba apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per teismo nustatytą terminą, kuris negali būti ilgesnis negu dveji metai.

12. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas A. V. paskyrė dvi baudžiamojo poveikio priemones – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 metams 6 mėnesiams (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 68 straipsnis) ir automobilio „BMW X3XDrive281“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimą (BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 72 straipsnis). Prokurorės nuomone, šiuo atveju turėjo būti paskirta ir BK 72⁵ straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo 2025 m. liepos 11 d. nuosprendžio motyvus ir apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog šis prokurorės prašymas yra nepagrįstas, todėl yra atmetamas.

13. Pažymėtina, kad iš BK 72⁵ straipsnio matyti, kad baudžiamasis įstatymas nenumato įpareigojimo aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę privalomai skirti asmeniui, vairuojančiam transporto priemonę esant neblaiviam, o yra paliekama galimybė kiekvienu atveju įvertinti šios priemonės taikymo būtinybę. Prokurorė teigia, jog tai, kad A. V. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bei iš karto po įvykio bandė išvengti atsakomybės ir kaltę permesti savo blaiviam draugui įrodo jo neatsakingą ir lengvabūdišką požiūrį į savo veiksmus. Nors iš dalies sutiktina, jog A. V. iš pradžių neigė vairavęs automobilį (1 t., b. l. 94–96), tačiau yra atsižvelgtina ir į tai, kad apklaustas ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje apeliantas savo kaltę visiškai pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi (1 t., b. l. 113–114, 172–173). Pastebėtina ir tai, jog A. V. įvykio metu buvo nustatytas vidutinis neblaivumo laipsnis (1,86 promilės), kas galėjo turėti įtakos jo policijos pareigūnams duotiems pirminiams paaiškinimams, ką iš dalies įrodo ir V. V. parodymai dėl sūnaus patirto šoko ir pergyvenimo (1 t., b. l. 174). Taigi šiuo atveju negalima sutikti su prokurorės argumentais, jog pirminė A. V. reakcija ir paaiškinimai įrodo apelianto lengvabūdiškumą ir abejingumą savo veiksmams.

14. Šiame kontekste atsižvelgtina ir į tai, jog A. V. yra charakterizuojamas teigiamai, be to, 2025 m. liepos 2 d. atestuotas pagal 4 valandų Privalomojo mokymo apie alkoholio, narkotinių ir psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo poveikį žmogaus sveikatai mokymų programą (1 t., b. l. 170), taip pat negauta duomenų, jog apeliantas turėtų problemų su alkoholio vartojimu ar būtų praeityje teistas (baustas) už vairavimą esant neblaiviam. Be to, kaip nurodyta pirmiau, apeliantui yra paskirtos dvi pakankamai svarios baudžiamojo poveikio priemonės, kurios atitinka tiek A. V. asmenybę, tiek jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, dėl to spręstina, jog BK 72⁵ straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas būtų perteklinis, ypač įvertinus tai, jog analogiško pobūdžio kursus apeliantas jau yra išklausęs. Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo aplinkybes, kurios pirmosios instancijos teismo buvo visapusiškai ir išsamiai įvertintos (nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir pan.), o skundžiamo nuosprendžio motyvai ir išvados apeliacinės instancijos teismui nekelia jokių abejonių. Dėl to spręstina, jog šiuo atveju nenustatyta būtinybė A. V. atžvilgiu taikyti BK 72⁵ straipsnio nuostatas.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

15. Vilniaus apygardos teisme 2025 m. spalio 15 d. gauta pirminė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2025-11380 už A. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Pažymoje nurodyta, jog valstybės naudai priteistina suma sudaro 50,00 Eur dydžio sumą.

16. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios taikomos ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, numato, jog iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nurodytos nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose, atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218-1073/2020).

17. Būtinybę A. V. paskirti gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatos, dėl to bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Be to, šioje byloje buvo nagrinėjami A. V. ir prokurorės apeliaciniai skundai, kurie atmetami. Dėl šių priežasčių Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo A. V. nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens A. V. ir Vilniaus apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokurorės Tauros Kavaliauskaitės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 11 d. nuosprendžio atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų 50,00 Eur dydžio sumai už A. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.