Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovės E. S. ieškinį atsakovui Ž. P. dėl garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis asmuo – UAB „15min“), ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė E. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė 1) pripažinti, kad interneto tinklapyje „www.15min.lt“ paskelbtoje publikacijoje „Viešųjų pirkimų tarnybos vadovą Ž. P. poste saugo laikas“ atsakovo paskelbti teiginiai apie ieškovę „kiek man žinoma, ji ne pirmą kartą „laukiasi“, kai tik atsiduria tokioje situacijoje“ neatitinka tikrovės ir žemina ieškovės garbę bei orumą; 2) įpareigoti atsakovą per dvi savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis visuomenės informavimo priemonėje „www.15min.lt“ paskelbti tokio turinio pranešimą“ Vilniaus miesto apylinės teisme nustatyta, kad „2011 m. gruodžio 15 d. interneto puslapyje „www.15min.lt“ paskelbtoje publikacijoje „Viešųjų pirkimų tarnybos vadovą Ž. P. saugo laikas“ paskelbti Ž. P. teiginiai „kiek man žinoma, ji ne pirmą kartą „laukiasi“, kai atsiduria tokioje situacijoje“ neatitinka tikrovės, žemina E. S. garbę ir orumą“; 3) priteisti ieškovei iš atsakovo 1 Lt neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinį grindė tuo, kad atsakovas, eidamas valstybės tarnautojo pareigas, bendraudamas su žiniasklaidos priemonės atstove, kalbėdamas apie tuo metu buvusią savo pavaldinę (ieškovę), komentuodamas jos atleidimo iš darbo aplinkybes, išsakė teiginius, kurie, ieškovės nuomone, žemina jos garbę ir orumą. Dėl to ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą privataus kaltinimo tvarka dėl atsakovo patraukimo baudžiamojo atsakomybėn pagal BK 154 str. 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 3 d. nuosprendžiu atsakovą išteisino, o civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą. Vilniaus apygardos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį paliko nepakeistą. Iš atsakovo žodžių galima suprasti, jog ieškovė ne pirmą kartą atsidūrė situacijoje, kai nuo atleidimo iš darbo ne pirmą kartą ginasi tariamu nėštumu. Tokia tikrovės neatitinkanti informacija ieškovę pažemino ir paniekino, kad visuomenė suabejotų ieškovės, kaip valstybės tarnautojos padorumu, sąžiningumu, sumenkino ieškovės dalykinę reputaciją, nors atsakovas turėjo jam pateiktą medicininę pažymą, kurioje patvirtintas ieškovės nėštumo faktas. Ieškovė anksčiau niekada nėra kam nors teikusi melagingų pažymą apie nėštumą, o atsakovas teiginius apie ją išsakė per visuomenės informavimo priemonę, jo teiginius pacitavo žurnalistė ir paskelbė publikacijoje. Ginčijamų teiginių paskleidimo metu atsakovas ėjo Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo pareigas, jis turi teisinį išsilavinimą, dėstė teisės disciplinas universitete, todėl turėjo suvokti, kad paskleisdamas tikrovės neatitinkančias žinias, elgiasi neteisėtai, nepamatuotai. Duomenys apie asmens nėštumą yra asmens duomenys, todėl atsakovas atskleidė jos asmens duomenis. Atsakovas siekė sumenkinti ieškovės reputaciją, pasinaudodamas visuomenės informavimo priemone, bandė pateisinti savo poelgį, sprendimą atleisti ieškovę iš užimamų pareigų. Atsakovo išsakyti teiginiai turėjo neigiamos įtakos ieškovės autoritetui prieš kolegas, ji buvo priversta atsakinėti į nemalonius buvusių kolegų, giminaičių, draugų, pažįstamų klausimus, todėl jautėsi pažeminta ne tik kaip valstybės tarnautoja, bet ir kaip moteris. Dėl atsakovo teiginių patyrė itin didelį stresą, daug emocinių išgyvenimų. Po ginčijamų teiginių paskleidimo pablogėjo sveikata, kilo grėsmė normaliai nėštumo būklei, todėl prašė priteisti simbolinį 1 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas Ž. P. su ieškiniu nesutiko, nurodydamas, kad nagrinėdamas civilinę bylą teismas neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nuskalstamų veiksmų ir jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, padarė juos asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, ar ne. Kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai neturi prejudicinės galios civilinėje byloje. Baudžiamąją bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčijamas atsakovo teiginys apie ieškovės nėštumą yra žinia, bet apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tai abejonė, o abejonė yra asmens nuomonė. Nurodė, kad nesakė UAB „15min“ žurnalistei L. Ž. frazės: „Kiek man žinoma, ji ne pirmą kartą „laukiasi“, kai tik atsiduria tokioje situacijoje“. Žurnalistė į publikaciją įrašė nurodytą frazę subjektyviai interpretuodama ir performuluodama pokalbio su atsakovu turinį. Be to, ginčijamas teiginys nepažeidžia asmens garbės ir orumo, nes jis neinformatyvus ir nelogiškas. Frazė, kad moteris ne pirmą kartą laukiasi, nesusijusi su asmens garbe ir orumu, todėl negali jų žeminti.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2011 m. gruodžio 15 d. interneto tinklapyje „15min.lt“ paskelbta žurnalistės L. Ž. publikacija „Viešųjų pirkimų tarnybos vadovą Ž. P. poste saugo laikas“. Publikacijoje parašyta, kad atsakovas teigė: „(...) abejonių kyla ir dėl E. S. nėštumo, todėl dėl jo patvirtinimo informacijos laukiama iš Sveikatos apsaugos ministerijos. Kiek man žinoma, ji ne pirmą kartą laukiasi“, kai atsiduria tokioje situacijoje (...)“. Ieškovė teigia, kad nurodyti teiginiai žemina jos garbę ir orumą. Dėl jų paneigimo ieškovė kreipėsi į atsakovą ir trečiąjį asmenį, bet pastarieji atsisakė tai padaryti. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 3 d. nuosprendžiu išteisino atsakovą, nes nepadaryta nusikalstamos veikos, nustatytos BK 154 str. 2 d. (šmeižimas). Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. spalio 7 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Teismas taip pat nustatė, kad Ž. P. yra tinkamas atsakovas pagal nagrinėjamoje byloje pareikštą ieškinį, nes atsakovas pasakė publikaciją parengusiai žurnalistei ginčijamą frazę, žurnalistė pacitavo atsakovo žodžius, o trečiasis asmuo (visuomenės informavimo priemonė) atskleidė duomenis pateikusį asmenį – atsakovą.

Teismo vertinimu, Interneto tinklapyje „15min.lt“ paskelbtoje publikacijoje „Viešųjų pirkimų tarnybos vadovą Ž. P. poste saugo laikas“ išsakytas teiginys „Kiek man žinoma, ji ne pirmą kartą „laukiasi“, kai tik atsiduria tokioje situacijoje“ yra nuomonė, kurią atsakovas išsakė pokalbio su žurnaliste telefonu metu, komentuodamas savo, kaip Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus, sprendimą atleisti ieškovę iš Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigų. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas suabejojo ieškovės pateiktos 2011 m. lapkričio 25 d. medicininės pažymos apie ieškovės nėštumą turiniu, nes nurodytą medicininę pažymą ieškovė pateikė po to, kai jai buvo pranešta apie Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigybės panaikinimą. Tai, kad atsakovas abejojo ieškovės pateiktos pažymos turiniu, patvirtino taip pat ir liudytoja apklausta žurnalistė. Byloje reikšminga tai, kad prieš ieškovės ginčijamą publikacijos teiginį esančiame sakinyje, kalbėdama apie atsakovą, žurnalistė parašė: „Pasak jo, abejonių kyla ir dėl E. S. nėštumo, todėl dėl jo patvirtinimo informacijos laukiama iš Sveikatos apsaugos ministerijos“. Taigi iš visos publikacijos konteksto atsakovas pateikė ieškovės elgesio įvertinimą, pagrįstą savo supratimu, išdėstė abejones, todėl atsakovo teiginys, kurį ginčija ieškovė, yra nuomonė, bet ne žinia. Teismas taip pat įvertino aptariamo teiginio konstrukciją. Analizuojamas atsakovo teiginys prasideda žodžiais „kiek man žinoma“. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne veiksmažodžio „žinoti“ pirmoji reikšmė pateikiama kaip „turėti galvoje“, „turėti žinių“, „nusimanyti“. Žodžių junginyje „kiek man žinoma“ yra dalelytė „kiek“. Nurodyta dalelytė analizuojam žodžių junginiui suteikia kitą reikšmę. Vartojant dalelytę „kiek“ kartu su žodžiu „žinoma“, norima pasakyti, kad žinoma ne viskas, ne iki galo, galbūt neteisingai. Dėl to žodžių junginys „kiek man žinoma“ atitinka tą pačią mintį, pasakomą žodžių junginiu „jeigu aš teisingai žinau“. Taigi ieškovės ginčijamo publikacijos sakinio pradžia „Kiek man žinoma“ implikuoja šį teiginį išsakiusio asmens dvejojimą, abejonę, kaip nuomonės išraiškos formą. Baudžiamąją bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas taip pat padarė išvadą, kad atsakovas savo žodžiais jokių faktų nekonstatavo, išdėstė tik savo požiūrį į susidariusią situaciją – išreiškė abejones dėl ieškovės nėštumo, bet nekonstatavo fakto, kad ji nėra nėščia. Tuo metu, kai žurnalistė rengė publikaciją ir kreipėsi į atsakovą pakomentuoti be kita ko taip pat ir ieškovės atleidimo iš pareigų aplinkybes, atsakovas nebuvo gavęs atsakymo iš Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (šis atsakymas gautas 2011 m. gruodžio 21 d., t. y. praėjus 6 d. po ginčijamos publikacijos paskelbimo interneto tinklapyje „15min.lt“), todėl pokalbio su žurnaliste metu, taip pat pastabų dėl parengtos publikacijos pateikimo metu, nuomonę apie ieškovę atsakovas buvo susiformavęs iš jos elgesio. Aptariamą nuomonę atsakovas pareiškė sąžiningai, jis nesiekė žeminti ir menkinti ieškovės. Tokią išvadą padarė taip pat ir baudžiamąją bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas. Atsakovo nuomonė apie ieškovę išsakyta trečiojo asmens darbuotojo – žurnalisto – parengtoje publikacijoje, kurios pagrindinė tema buvo ne ieškovės atleidimo iš pareigų aplinkybės, bet atsakovo vadovavimo Viešųjų pirkimų tarnybai ir kompetencijos vertinimas. Be to, atsakovas ginčijamą nuomonę apie ieškovę išsakė atsakydamas į kritiką, kuria kritikuotas jo vykdytas personalo administravimas. Įvertinus ginčijamą teiginį jo išsakymo metu buvusių aplinkybių kontekste, nuomonę apie ieškovės nėštumą atsakovas išsakė sąžiningai.

Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovas atskleidė jos asmens duomenis, t. y. aplinkybes apie ieškovės nėštumą. Liudytoja apklausta žurnalistė paaiškino, kad nutarė parengti straipsnį apie atsakovą, jo kompetenciją, vadovavimo valstybės institucijai metodus, nėščios ieškovės atleidimą iš pareigų apie tai išgirdusi Seimo posėdyje. Taigi nurodyta tema buvo kilusi vieša diskusija. Kadangi atsakovas nedalyvavo Seime svarstant jo tinkamumą eiti Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo pareigas, žurnalistė kreipėsi į atsakovą ir telefonu paprašė patekti savo nuomonę ir pakomentuoti viešos diskusijos metu iškeltus klausimus. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovas neatskleidė asmens duomenų apie ieškovės nėštumą, nes jie jau buvo anksčiau kilusios viešos diskusijos objektu.

Teismui nustačius, kad ieškovės ginčijamu teiginiu atsakovas pateikė savo nuomonę, bet ne žinias, nebuvo pagrindo konstatuoti kitų CK 2.24 str. įtvirtintų sąlygų buvimą ir pripažinti ieškovės garbės ir orumo pažeidimą. Tai pat nustatęs, kad ieškovės garbė ir orumas nepažeisti, teismas nepasisakė dėl byloje dalyvaujančių asmenų argumentų, susijusių su neturtinės žalos ieškovei nustatymu bei vertinimu.

Atmetus ieškinį, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje iš ieškovės priteisė bylinėjimosi išlaidos, tačiau atsižvelgęs į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio rekomenduojamus maksimalius advokato užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą civilinėse byloje dydžių 2, 8.19 p., taip pat į bylos pobūdį, bylos duomenų apimtį (apimtis nedidelė), sprendžiamų teisinių klausimų pobūdį (naujų teisinių klausimų nekelta) teismas trečiojo asmens prašomų priteisti išlaidų advokato pagalbai dydį sumažino nuo 735,82 Eur iki 200 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė E. S. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti pilnai.

1) Dėl apeliantės veiksmų, įtakojusių atsakovo išsakytą poziciją. Atsakovas publikacijos paskelbimo metu buvo valstybinės įstaigos vadovas, valstybės tarnautojas. Visas straipsnis buvo ne apie santykius tarp jo ir ieškovės, o apie atsakovo veiklos įvertinimą Seimo komitete. Klausimai dėl ieškovės atleidimo buvo užduoti ne šiaip domintis eiliniu personalo pertvarkymo faktu, bet akivaizdžiai esant grubiam imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimui, ir šis klausimas buvo svarstomas Seimo komiteto posėdyje, todėl teismas privalėjo įsigilinti į visą straipsnio kontekstą, o ne tik į trijų žodžių kombinaciją „kiek man žinoma“, kuri vienintelė ir buvo analizuota sprendime. Byloje nėra nustatyta, kad ieškovė būtų buvusi anksčiau atleidžiama ir teikusi pažymas apie nėštumą. Teismas nenurodė koks būtent apeliantės elgesys buvo pagrindu atsakovui suabejoti pažymos apie nėštumo būklę tikrumu. Teismas taip pat nenagrinėjo atsakovo teiginių, kad toks apeliantės elgesio modelis kartojasi.

2) Atsakovo teiginiai yra sprendimo atleisti pažeidžiant socialines garantijas motyvai. Atsakovas savo teiginiais apie ieškovės neva buvusį ankstesnį elgesį siekiant apgaulės būdu įgyti socialines garantijas, tai bandant daryti ir šiuo konkrečiu atveju, paskleidė akivaizdžiai ją žeminančią žinią, pažeidė garbę ir orumą, nes paskleistų žinių turinys kiekvienam protingam, moraliam žmogui sukelia mintį, kad ji klastodama medicinines pažymas apie nėštumą siekia išvengti nemalonių sau padarinių atleidimo iš darbo atveju. Kiekvienas protingas žmogus suvokia, kad jei įstaigos vadovas sąmoningai atleidžia nėščią valstybės tarnautoją, jo veiksmai turi motyvuotą pagrindimą, šiuo konkrečiu atveju - abejonės dėl pažymos tikrumo yra pagrįstos konkrečiais pasikartojančiais faktais, tiesiog vadovas laukia oficialių patvirtinimų. Todėl teismo motyvas, kad atsakovas ginčijamą nuomonę apie ieškovę išsakė atsakydamas į kritiką, kuria kritikuotas jo vykdytas personalo administravimas, yra niekinis.

3) Teismai yra nustatę, kad atsakovo pasakyta ginčo frazė yra neigiamo turinio apie apeliantę. Pirmos instancijos teismas nurodydamas, kad atsakovas nuomonę apie apeliantę buvo susiformavęs iš jos elgesio, pareiškė sąžiningai, nesiekė menkinti ir žeminti apeliantės, rėmėsi baudžiamosios bylos 1A-599-378/2013 nuosprendžio motyvais, tačiau neatkreipė dėmesio, kad tokias išvadas Vilniaus apygardos teismas paskelbė vertinant Ž. P. paskleistą informaciją kaip šmeižimą baudžiamosios teisės prasme. Teismo argumentai nagrinėjant tiesioginės tyčios klausimą šmeižimo byloje, kaip būtinąjį nusikaltimo sudėties elementą, nesietini su CK 2.24 str. nurodytų aplinkybių visetu, įrodinėtinu civilinėje byloje dėl garbės ir orumo. Civilinėje byloje motyvas ir tyčios forma reikšmės neturi. Tai vienas iš kriterijų, atribojančių civilinę atsakomybę nuo baudžiamosios už tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimą. Be to, 2013 m. birželio 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas nurodė ir kitus motyvus, į kuriuos teismas privalėjo atsižvelgti.

4) Teismas netinkamai taikė nuomonės ir žinios atskyrimo kriterijus. Atsakovas, komentuodamas savo sprendimo netaikyti socialines garantijas asmeniui, kuriam jos priklauso, paskleidė konstatuojamo pobūdžio informaciją. Buvo konkretus klausimas apie netaikytas socialines garantijas, ir konkretus atsakymas kodėl jos netaikytos, todėl atsakovo išsakyti teiginiai yra konstatuojamo pobūdžio ir yra žinia, kuri lengvai patikrinama.

5) Pirmos instancijos teismas pateikė lingvistinį atsakovo teiginio dalies išaiškinimą, pasirėmęs Dabartinės lietuvių kalbos žodynu, tačiau nesirėmė specialistų filologų pagalba. Teismas nenurodydamas motyvų (lietuvių kalbos taisyklių ar kitų patikrinamų pagrindų) išaiškino, kad žodis kiek kartu su žodžiu žinoma žodžių junginiui suteikia kitą reikšmę, dėl to žodžių junginys kiek man žinoma atitinka tą pačią mintį, pasakomą žodžių junginiu jeigu aš teisingai žinau. Tai vertintina kaip asmeninė teisėjo nuomonė, nes žodis kiek šiame kontekste atlieka savarankiškų sakinių jungtį ir nesuteikia jokios kitos reikšmės (kaip pavyzdys - kiek aš girdėjau, jie jau atvažiavo). Jeigu žodį kiek vertinti tik kaip kiekybinę išraišką, tai nekeičia pagrindinės šio sakinio minties man žinoma.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Ž. P. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

1) Nagrinėjant bylą dėl garbės ir orumo, ieškovės ir atsakovo, o tiksliau atsakovo buvusios darbovietės ginčai, susiję su darbo santykiais, yra teisiškai nereikšmingi, todėl neteikia į bylą kokių nors įrodymų dėl apeliantės atleidimo teisėtumo.

2) Įmonės vadovas turi teisę, o dažnai ir pareigą tikrinti visų gaunamų raštų, pažymų ir kt. teisėtumą ir jų išdavimo pagrįstumą. 2011 m. lapkričio 25 d. apeliantė pateikė medicininę pažymą apie nėštumą, t. y. sekančią dieną po to, kai jai buvo pranešta apie jos pareigybės panaikinimą. Tuo metu jokio nedarbingumo pažymėjimo ji nepateikė. Iki pranešimo apie pareigybės panaikinimą jokių duomenų apie savo nėštumą darbovietei ji nebuvo pateikusi. Tokiomis aplinkybėmis jis turėjo teisę suabejoti jos nėštumu ir padarė tuo klausimu užklausas į įvairias institucijas. Manė, kad atlieka savo kaip vadovo pareigą ir elgiasi sąžiningai. Žurnalistė L. Ž. paskambino po posėdžio LR Seime, kur jis buvo užsipultas, kad bando iš Viešųjų pirkimų tarnybos atleisti nėščią apeliantę, svarstoma jo kompetencija ir kt. Žurnalistė tikėjosi išgirsti jo nuomonę dėl svarstymo rezultatų. Pirmos instancijos teismas teisingai išsprendė žinių ir nuomonės atribojimo problemą ją vertindamas visos publikacijos „Viešųjų pirkimų tarnybos vadovą Ž. P. poste saugo laikas“ kontekste, tuo metu vykusių realių įvykių kontekste ir išanalizavęs baudžiamosios bylos Nr. 1A-599-378/2013 medžiagą.

3) Apeliaciniame skunde išdėstyti apeliantės emociniai vertinimai argumentais, o juo labiau, įrodymais, negali būti laikomi. Nors apeliantė bando remtis baudžiamosios bylos medžiaga, selektyviai atrinkdama ir cituodama neva savo ieškinio, o tuo pačiu ir apeliacinio skundo, pagrįstumą patvirtinančias detales, tačiau daugelyje savo procesinių dokumentų ginčijamą citatą pati laiko nuomone, tačiau ginčija tokios nuomonės pagrįstumą ir paskleidimo teisėtumą.

4) Tiek baudžiamojoje teisėje, nagrinėjant bylas dėl veikų, numatytų BK 154 str., tiek civilinėje teisėje, nagrinėjant bylas dėl garbės ir orumo CK 2.24 str., žinios ir nuomonės samprata yra vienodos. Niekuo nesiskiria ir jų atribojimo kriterijai.

Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „15min“ su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

1) Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamus atsakovo teiginius įvertino kaip nuomonę, nes atsakovas neteigė, kad ieškovė tikrai nėra nėščia. Atsakovas, komentuodamas jam pareikšta kritiką dėl galimai neteisėtų jo veiksmų, paaiškino, kad atleidimo metu jis neturėjo informacijos apie ieškovės nėštumą, o dėl medicininės pažymos, kuri buvo pateikta po to, kai ieškovei buvo pranešta anie Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigybės panaikinimą, tikrumo jam kyla abejonių. Ginčijamo atsakovo teiginio konstrukcija prasideda žodžių junginiu „kiek man žinoma“, kuris, priešingai nei teigia ieškovė savo apeliaciniame skunde, nėra tik bereikšmė savarankiškų sakinių jungtis, o aiškiai implikuoja atsakovo abejonę. Tokį aiškinimą patvirtina ir prieš ginčijamą teiginį esantys sakinys: „Pasak jo, abejonių kyla ir dėl E. S. nėštumo, todėl dėl jo patvirtinimo informacijos laukiama iš Sveikatos apsaugos ministerijos“. Taigi vertinant viso straipsnio kontekstą pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčijamo teiginio kvalifikavimo kaip nuomonės yra pagrįsta ir teisinga. Analogiškos išvados priėjo ir Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 7 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-599-378/2013.

2) Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad išsakytais teiginiais buvo ne siekiama pažeminti ieškovę, o tik atsikirsti į atsakovo atžvilgiu išsakytą kritiką ir paaiškinti atliktų kritikuojamų veiksmų motyvus. Tuo metu, kai atsakovas bendravo su žurnaliste ir buvo paskleisti ginčijami teiginiai, atsakovas dar nebuvo gavęs iš kompetentingų institucijų patvirtinimo dėl ieškovės nėštumo ir pateiktos pažymos tikrumo, todėl galėjo sąžiningai klysti, o ginčo laikotarpiu atsakovas turėjo pakankamą faktinį pagrindą jo išreikštoms abejonėms kilti. Atsakovas nevartojo ieškovę įžeidžiančių žodžių, jis pateikė savo subjektyvų jam žinomų faktinių aplinkybių vertinimą, jo išsakyti komentarai nesudaro pagrindo eiliniam skaitytojui spręsti, kad tai yra neginčytinas faktas, greičiau tai yra suprantama kaip atsakovo išreikšta abejonė, dvejonė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

LR CPK 306 str. 3 d. nustato, kad be kita ko kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami įrodymai, numatyti šio Kodekso 314 str., ir motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau (jeigu apeliantas jų turi). CPK 314 str. nurodoma jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Nagrinėjamu atveju apeliantė 2015 m. gruodžio 4 d. ir 2016 m. kovo 22 d. pateikė papildomus paaiškinimus bei įrodymus, reaguodama į atsakovo ir trečiojo asmens atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodomus argumentus, tačiau teisėjų kolegija nepriima ir nevertina apeliantės papildomų rašytinių paaiškinimų, pateiktų po to, kai buvo priimtas šio asmens apeliacinis skundas, nes CPK nesuteikia teisės apeliantei pateikti papildomus paaiškinimus, o pagal CPK 323 str., pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, papildyti apeliacinį skundą yra draudžiama.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.

Asmens garbė ir orumas yra asmeninės neturtinės vertybės, kurias gina teisė. Teisė į garbės ir orumo gynimą garantuojama Konstitucijos 21 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje. Teisė į garbę ir orumą – tai asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų fonrmuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus. Garbė ir orumas pažeidžiami apie asmenį paskleidus tikrovės neatitinkančius ir jo garbę bei orumą žeminančius duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta civilinėj byloje Nr. 3K-3-347/2011).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje taip pat įtvirtinta žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, tačiau ji nėra absoliuti. Asmenys, besinaudojantys teise skleisti informaciją, turi laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve, nevaržyti kitų asmenų teisių (taip pat į garbę ir orumą) bei teisėtų interesų (Konstitucijos 25 str. 3 d.). Teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Kai asmuo, įgyvendindamas savo teisę skleisti informaciją, pažeidžia teisės normų nustatytus reikalavimus ir kito asmens teises ir teisėtus interesus, jam taikoma teisinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. C., A. C. v. UAB „Tele-3“, UAB „TV PRO media“, bylos Nr. 3K-3-481/2012).

Asmens garbės ir orumo gynimą reglamentuojančio CK 2.24 str. 1 d. nustatyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Preziumuojama, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad 2011 m. gruodžio 15 d. interneto tinklapyje „15min.lt“ paskelbta žurnalistės L. Ž. publikacija „Viešųjų pirkimų tarnybos vadovą Ž. P. poste saugo laikas“. Publikacijoje parašyta, kad atsakovas teigė: „(...) abejonių kyla ir dėl E. S. nėštumo, todėl dėl jo patvirtinimo informacijos laukiama iš Sveikatos apsaugos ministerijos. Kiek man žinoma, ji ne pirmą kartą laukiasi, kai atsiduria tokioje situacijoje (...)“. Apeliantė savo teises bandė ginti baudžiamojo proceso tvarka, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 3 d. nuosprendžiu išteisino atsakovą, nes nepadaryta nusikalstama veika, nustatyta BK 154 str. 2 d. (šmeižimas). Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. spalio 7 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Apeliantės E. S. teigimu, pirmos instancijos teismas netinkamai taikė nuomonės ir žinios atskyrimo kriterijus, nes atsakovas paskleidė akivaizdžiai ją žeminančią žinią, pažeidė jos garbę ir orumą, nes paskleistų žinių turinys kiekvienam protingam, moraliam žmogui sukelia mintį, kad ji klastodama medicinines pažymas apie nėštumą, siekia išvengti nemalonių sau padarinių atleidimo iš darbo atveju.

Visuomenės informavimo įstatymo (aktuali 2010 m. birželio 30 d. redakcija, galiojusi paskelbto straipsnio metu) 2 str. 36 d. nustatyta, kad nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų; žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (2 str. 84 d.).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. O nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. S. v. K. S. P., bylos Nr. 3K-3-1-219/2015).

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad siekiant tinkamai atskirti žinią nuo nuomonės, svarbiausia yra įvertinti pateikiamo straipsnio kontekstą, autoriaus formuluotes, ar jo teikiama informacija yra suprantama kaip neginčytinas faktas, ar kaip jo asmeninis tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas. Žinios ir nuomonės atskyrimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas tiriant ir vertinant byloje surinktų įrodymų visumą. Vertinant, ar paskleista informacija yra žinia, ar nuomonė, negalima apsiriboti atsietu pažodiniu paskleisto teksto traktavimu, kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į teiginio kontekstą, paskelbimo (pasakymo, išspausdinimo ir kt.) aplinkybes ir pan. Darant išvadą dėl paskleistos informacijos pobūdžio būtina atsižvelgti į visą kontekstą, kuriame ji pateikta, informacijos pateikimo konstrukciją, pagal kurią spręstina, ar autorius teikia informaciją apie su asmeniu susijusį faktą ką nors teigdamas, nurodydamas, ar pateikia savo tam tikrų duomenų subjektyvų vertinimą, kaip jis supranta teikiamus duomenis. Nuomones ir faktus galima atskirti nustačius, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė, abejonė, klausimas, ar dar kitokia forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. S. v. K. S. P., bylos Nr. 3K-3-1-219/2015).

Teisėjų kolegija pažymi, jog priešingai nei nurodo apeliantė, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog ginčo teiginį teismas vertino viso straipsnio kontekste, teismas taip pat įvertino atsakovo teiginio paskelbimo aplinkybes bei nurodė išsamius motyvus, su kuriais nesutikti nėra jokio pagrindo. Nagrinėjamu atveju trečiojo asmens darbuotoja - žurnalistė L. Ž. po LR Seime Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete vykusio posėdžio, kurio metu buvo vertintas atsakovo vadovavimas Viešųjų pirkimų tarnybai ir jo kompetencija, rengė publikaciją ir kreipėsi į atsakovą pakomentuoti be kita ko ir ieškovės atleidimo iš pareigų aplinkybes. Atsakovas pokalbio su žurnaliste telefonu metu, komentuodamas savo, kaip Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus, sprendimą atleisti ieškovę iš Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus pavaduotojos pareigų, išsakė ginčo informaciją, nurodydamas, kad „(...) abejonių kyla ir dėl E. S. nėštumo, todėl dėl jo patvirtinimo informacijos laukiama iš Sveikatos apsaugos ministerijos. Kiek man žinoma, ji ne pirmą kartą laukiasi, kai atsiduria tokioje situacijoje (...)“. Pats atsakovas neneigė, kad jam buvo kilusios abejonės dėl apeliantės nėštumo, nes ji 2011 m. lapkričio 25 d., t. y. sekančią dieną, kai jai buvo pranešta apie jos pareigybės panaikinimą, pateikė pažymą apie nėštumą, nors iki tol jokių duomenų apie nėštumą savo darbovietei pateikusi nebuvo. Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, tuo metu, kai atsakovas bendravo su žurnaliste ir buvo paskleista ginčo informacija, atsakovas nebuvo gavęs atsakymo iš Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (šis atsakymas gautas 2011 m. gruodžio 21 d., t. y. praėjus 6 d. po ginčijamos publikacijos paskelbimo interneto tinklapyje „15min.lt“), todėl pokalbio su žurnaliste metu nuomonę apie ieškovę atsakovas buvo susiformavęs iš jos elgesio. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, taip pat įvertinant, kad ginčo informacija buvo paskleista žurnalistės L. Ž. parengtoje publikacijoje „Viešųjų pirkimų tarnybos vadovą Ž. P. poste saugo laikas“, kurios pagrindinė tema buvo ne apeliantės atleidimo iš pareigų aplinkybės, bet atsakovo vadovavimo Viešųjų pirkimų tarnybai ir kompetencijos vertinimas, darytina išvada, kad pokalbio su žurnaliste metu atsakovas išsakė savo subjektyvią nuomonę dėl apeliantės atleidimo iš pareigų aplinkybių, jo nuomonė buvo išreikšta sąžiningai ir etiškai, atsakant į kritiką dėl jo vykdyto personalo administravimo. Todėl apeliantės argumentai, kad byloje nenustatyta, jog ji būtų buvusi anksčiau atleidžiama ir teikusi pažymas apie nėštumą ar kad toks jos elgesio modelis kartojasi, atmestini kaip nepagrįsti, nes nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai. Be to, išsakyta subjektyvi atsakovo nuomonė nereiškia, kad atsakovas siekė žeminti ieškovės garbę ir orumą.

Teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliantės argumentą, kad pirmos instancijos teismas neteisingai lingvistiškai išaiškino atsakovo teiginį, nurodydama, kad žodis kiek atlieka savarankiškų sakinių jungtį ir nesuteikia jokios kitos reikšmės. Pirmos instancijos teismas analizuodamas atsakovo ginčo teiginio konstrukciją ir remdamasis Dabartinės lietuvių kalbos žodynu, kuris prasideda žodžiais „kiek man žinoma“, teisingai nustatė, kad vartojant dalelytę „kiek“ kartu su žodžiu „žinoma“, norima pasakyti, kad žinoma ne viskas, ne iki galo, galbūt neteisingai, todėl žodžių junginys „kiek man žinoma“ atitinka tą pačią mintį, pasakomą žodžių junginiu „jeigu aš teisingai žinau“, kas implikuoja šį teiginį išsakiusio asmens dvejojimą, abejonę, kaip nuomonės išraiškos formą. Teisėjų kolegija, analizuodama tiek visą atsakovo pasisakymo kontekstą, tiek atskirą jo teiginį ir jo dalis, taip pat prieina išvados, jog atsakovas dvejodamas, abejodamas išsakė savo nuomonę, ką patvirtina liudytojos L. Ž. parodymai ir prieš ginčo informaciją esantis sakinys: „Pasak jo, abejonių kyla ir dėl E. S. nėštumo, todėl dėl jo patvirtinimo informacijos laukiama iš Sveikatos apsaugos ministerijos“. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas, nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmos instancijos teisme, buvo pateikęs prašymą dėl ekspertizės skyrimo, tačiau apeliantė prieštaravo tokiam prašymui, todėl argumentas, kad teismas lingvistinį atsakovo teiginio dalies aiškinimą atliko pasirėmęs Dabartinės lietuvių kalbos žodynu, o nesirėmė specialistų filologų pagalba taip pat vertintinas kritiškai. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad atsakovas savo žodžiais jokių faktų nekonstatavo, o tik išreiškė abejones dėl apeliantės nėštumo, todėl išsakyta subjektyvi atsakovo nuomonė nesudaro pagrindo eiliniam skaitytojui spręsti, kad apeliantė klastodama medicinines pažymas apie nėštumą, siekė išvengti nemalonių sau padarinių atleidimo iš darbo atveju.

Apeliantė nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi baudžiamosios bylos 1A-599-378/2013 nutarties motyvais, neatkreipdamas dėmesio, kad tokias išvadas Vilniaus apygardos teismas paskelbė vertinant Ž. P. paskleistą informaciją kaip šmeižimą baudžiamosios teisės prasme, o teismo argumentai nagrinėjant tiesioginės tyčios klausimą šmeižimo byloje, nesietini su CK 2.24 str. nurodytų aplinkybių visetu, įrodinėtinu civilinėje byloje dėl garbės ir orumo, tačiau teigia, kad pirmos instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į 2013 m. birželio 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį. Civiliniame procese prejudiciniais faktais pripažįstamos asmens nusikalstamų veiksmų pasekmės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (CPK 182 str. 3 p.). Šios bylos procese nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 3 d. nuosprendžiu išteisino atsakovą, nes nepadaryta nusikalstamos veikos, nustatytos BK 154 str. 2 d. (šmeižimas). Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. spalio 7 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Vadinasi, pasireiškė priešingas civilinio proceso įstatymo reglamentuojamas efektas, t. y. nebuvo nustatytos nusikalstamų veiksmų pasekmės, todėl apeliantės nurodomame 2013 m. birželio 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendyje suformuluotos teismo išvados neturi prejudicinės reikšmės. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pirmos instancijos teismas išvadas dėl paskleistos informacijos vertinimo motyvavo savarankiškai civilinės teisės prasme.

Apibendrinus išdėstytą, apeliacinės instancijos konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi teisės normomis dėl žinios ir nuomonės atribojimo, tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylinėjimo išlaidų

Atsakovas Ž. P. prašė jo naudai priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimą į apeliacinį skundą surašymą, ir pateikė prašymą pagrindžiančius dokumentus. Teismas, įvertinęs, kad apeliantės apeliacinis skundas netenkintinas, advokato suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, jų apimtį, ginčo sudėtingumą, bylos apimtį bei remdamasis 2015 m. kovo 19 d. LR teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalius dydžius 2 p., 8.11 p. prieina prie išvados, kad yra pagrindas prašomas atlyginti bylinėjimosi išlaidas priteisti prašoma apimtimi, jas atlyginant iš apeliantės.

Trečiasis asmuo UAB „15min“ prašė jo naudai priteisti 621,09 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, ir pateikė prašymą pagrindžiančius dokumentus, nurodydamas, kad didžioji dalis suteiktų teisinių paslaugų sudarė atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas. Teisėjų kolegija įvertinusi trečiojo asmens atstovo byloje parengto procesinio dokumento apimtį, byloje nagrinėjamų klausimų sudėtingumą bei teismų formuojamą praktiką šiais klausimais, taip pat atsižvelgusi į tai, kad apeliacinės instancijos teisme trečiojo asmens interesus atstovauja tas pats atstovas, kuris atstovavo pirmosios instancijos teisme, todėl bylos aplinkybės jam buvo žinomos, vadinasi, ir darbo laiko sąnaudos neturėjo būti didesnės nei įprastinės tokio pobūdžio procesinio dokumento parengimui, bei remdamasi 2015 m. kovo 19 d. LR teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalius dydžius 2 p., 8.11 p., sprendžia, kad yra pagrindas bylinėjimosi išlaidas mažinti, priteisiant iš apeliantės (ieškovės) trečiojo asmens naudai 300 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str. 1 d.).

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės (ieškovės) E. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 300,00 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovo Ž. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš apeliantės (ieškovės) E. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 300,00 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų trečiojo asmens UAB „15min“ (į. k.126366874), naudai.