Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-209-238/2015;

Teisėja: Jurga Vasiliauskienė Teisminio proceso Nr. 1-25-1-01351-2014-6;

2015 m. vasario 9 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Rimo Švirino, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Dariui Dziegoraičiui, nuteistojo T. M. gynėjai advokatei Angelei Fominienei, viešame teismo posėdyje nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo T. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė – 65 parų areštas. Vadovaujantis LR BK 64¹ straipsniu, paskirtoji bausme sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – 43 parų areštas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. M. pagal LR BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. spalio 10 d., apie 22.00 val., namuose, (duomenys neskelbtini), dešimt kartų spyrė savo sugyventinei – nukentėjusiajai L. V. į įvairias kūno vietas ir penkis kartus rankos kumščiu smogė į veidą, taip padarė nukentėjusiajai L. V. poodines kraujosruvas galvoje, kakle, kairėje krūtyje, dešiniame petyje, kairėje rankoje, abiejose kojose, odos nubrozdinimus veido dešinėje pusėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliantas prašo sušvelninti bausmę, kadangi jis nusikalstamą veiką padarė išprovokuotas, tačiau nukentėjusiosios atsiprašė, su ja susitaikė, ji jam atleido ir jokių pretenzijų neturi, o paskyrus arešto bausmę jis prarastų darbą. Tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo prašymas yra nepagrįstas, jį tenkinti įstatyminio pagrindo nėra, nes nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, šias anksčiau paminėtas įstatymo nuostatas taikė tinkamai. Teismas nurodė, kad skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas veikiant tiesiogine tyčia, nusikalstama veika baigta, į kaltinamojo asmenybę – T. M. administracine tvarka baustas, turi galiojančių nuobaudų, priklausomybės ligų centre neregistruotas, psichiatrijos klinikos stacionare nesigydė, konsultacijų kabinete nesilankė, dirbantis. Teismas kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (LR BK 59 str. 1 d. 2 p., 60 str. 1 d. 9 p.). Jis nusikalsta ir teisiamas šeštą kartą, nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą už tyčinius nusikaltimus nuosavybei.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, T. M. nusikaltimą padarė neišnykus ir nepanaikinus ankstesnio teistumo, taigi jis yra recidyvistas. Recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (LR BK 56 straipsnio 1 dalis), tačiau teismas pagrįstai nagrinėjamu atveju atsižvelgė į tai, kad įvyko buitinis konfliktas tarp šeimos narių, smurtas buvo neintensyvus, truko trumpą laiką, padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nusikaltimas nesukėlė nukentėjusiajai sunkių padarinių, liekamųjų reiškinių, teismas taip pat atsižvelgė į nuteistojo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo – jis prisipažino dėl nusikalstamos veikos padarymo, nuoširdžiai gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiosios, su ja susitaikė, taip pat atsižvelgė į nukentėjusiosios poziciją – nukentėjusioji nurodė, kad atleido kaltinamajam. Teismas savo sprendimą recidyvistui neskirti laisvės atėmimo bausmės tinkamai motyvavo ir pagrįstai skyrė arešto bausmę. Įvertinus šių aplinkybių visumą, darytina išvada, jog arešto bausmės paskyrimas yra pakankamas pasiekti bausmės tikslus, t. y. sulaikyti T. M. nuo nusikalstamų veikų darymo, užtikrinti teisingumo principą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tinkami įvertino visų anksčiau aptartų aplinkybių reikšmę nustatydamas bausmės rūšį ir dydį. Už LR BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą sankcijoje numatyta arešto bausmė, kurios dydis gali būti nuo 15 iki 90 parų (LR BK 49 straipsnio 3 dalis), bausmės vidurkis yra daugiau nei 52 paros, taigi, už padarytą nusikalstamą veiką nuteistajam skirta arešto bausmė yra mažesnė, negu minėto straipsnio sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis. Kolegija konstatuoja, kad paskirtos bausmės dydis yra adekvatus padarytam nusikaltimui ir nėra jokio pagrindo bausmės dydžio mažinti, nes paskirtoji bausmė užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

T. M. atžvilgiu taikyti LR BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo, nes byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad paskirtoji bausmė būtų aiškiai per griežta ir prieštarautų teisingumo principui, tokių aplinkybių apeliantas nenurodo ir savo apeliaciniame skunde.

Apeliaciniame skunde prašoma nuosprendžiu paskirtą bausmę – areštą pakeisti į baudą arba namų areštą. Šis prašymas negali būti tenkinamas, nes LR BK 140 straipsnio sankcijoje nėra numatyta tokia bausmė kaip bauda. Be to, BK 42 straipsnis, kur išvardintos bausmių rūšys, apskritai nenumato tokios rūšies bausmės kaip namų areštas. Jis gali būti skiriamas tik kaip kardomoji priemonė.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad paskyrus arešto bausmę apeliantas prarastų darbą, kadangi atostogos bausmei atlikti neskiriamos. Tačiau iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ matyti, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1A-150-238/2015 Kauno apygardos teismui 2015 m. sausio 16 d., atmetus nuteistojo T. M. apeliacinį skundą, įsiteisėjo Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. nuosprendis, kuriuo T. M. buvo paskirta bausmė – laisvės atėmimas 8 mėnesiams, bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Taigi, apelianto teiginys, kad paskyrus areštą šioje baudžiamojoje byloje jis neteks darbo, neatitinka tikrovės, kadangi skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė bus bendrinama su Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme.

Konstatuojama, kad apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.

Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo T. M. apeliacinį skundą atmesti.