Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-150-238/2015;

Teisėja: Liuba Kymantienė Proceso Nr. 1-24-1-01254-2013-6;

2015 m. sausio 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Rimo Švirino ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei-Puidienei, dalyvaujant prokurorui Evaldui Tarasevičiui, nuteistojo A. V. gynėjai advokatei Marytei Vietaitei, nuteistojo T. M. gynėjai advokatei Singridai Samoškienei, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. V. ir T. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo: A. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 182 straipsnio 1 dalį – 15 MGL (1950 litų) dydžio bauda; pagal LR BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį – 10 MGL (1300 litų) dydžio bauda. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudėjus ir paskirta subendrinta bausmė –20 MGL (2600 litų, t. y. 753,01 EUR) dydžio bauda; T. M. nuteistas pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš Ž. A., A. V. ir T. M., solidariai priteista 7270 Lt UAB „Mokilizingas“ ir 1000 Lt nukentėjusiajam A. P. turtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas Ž. A., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, veikdamas kartu su Ž. A. ir T. M., 2013 m. spalio 11 d., apie 14.00 val., S. V. įmonės „Santera“ parduotuvėje, esančioje Raudondvario pl. 96, Kaune, Ž. A. pasinaudojus netikra A. P. vardu išduota asmens tapatybės kortele Nr. 12719239, ir prisistačius A. P. ir sudarius su UAB „Snoro lizingas“ tikslinės paskolos sutartį Nr. KCM31011LCPA, pagal kurią kartu su Ž. A. ir T. M. apgaulės būdu savo naudai įgijo du motorinius pjūklus „STIHL MS362“ ir vieną motorinį pjūklą „STIHL MS261“, bendros 7270 litų vertės.

Be to, jis pagal LR BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, veikdamas kartu su Ž. A., 2013 m. spalio 11 d., apie 15.20 val., S. V. įmonės „Santera“ parduotuvėje, esančioje Raudondvario pl. 96, Kaune, Ž. A. pasinaudojus netikra A. P. vardu išduota asmens tapatybės kortele Nr. 12719239, prisistačius A. P. ir bandžius sudaryti su UAB „Snoro lizingas“ tikslinės paskolos sutartį, pagal kurią pasikėsino apgaulės būdu savo naudai įgyti prekių, bendros 1830 litų vertės, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes kartu su Ž. A. buvo sulaikytas apsaugos darbuotojo.

T. M. pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, veikdamas kartu su Ž. A. ir A. V., 2013 m. spalio 11 d., apie 14.00 val., S. V. įmonės „Santera“ parduotuvėje, esančioje Raudondvario pl. 96, Kaune, Ž. A. pasinaudojus netikra A. P. vardu išduota asmens tapatybės kortele Nr. 12719239, prisistačius A. P. ir sudarius su UAB „Snoro lizingas“ tikslinės paskolos sutartį Nr. KCM31011LCPA, pagal kurią kartu su Ž. A. ir A. V. apgaulės būdu savo naudai įgijo du motorinius pjūklus „STIHL MS362“ ir vieną motorinį pjūklą „STIHL MS261“, bendros 7270 litų vertės, taip padarė UAB „Snoro lizingas“ 7270 litų turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. V. ir T. M. apeliaciniai skundai atmestini.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Iš esmės nuteistieji ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jų kaltė, vertinimą. Kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių įstatymo reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apeliantų kaltės padarius nusikalstamas veikas. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistųjų nurodytus argumentus dėl jų nekaltumo. Teismas atliko įrodymų vertinimą, ir jis yra pateiktas nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolų ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismo išvados, kad A. V. padarė LR BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, o T. M. padarė LR BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, yra pagrįstos.

Byloje neginčytinai nustatyta ir Ž. A. nuteistas už tai, kad 2013 m. spalio 11 d., apie 14.00 val., S. V. įmonės „Santera“ parduotuvėje, esančioje Raudondvario pl. 96, Kaune, pasinaudojęs netikra A. P. vardu išduota asmens tapatybės kortele ir prisistatęs A. P., sudarė paskolos sutartį, pagal kurią įgijo tris motorinius pjūklus, taip pat 2013 m. spalio 11 d., apie 15.20 val., S. V. įmonės „Santera“ parduotuvėje, esančioje Raudondvario pl. 96, Kaune, pasinaudojęs netikra A. P. vardu išduota asmens tapatybės kortele ir prisistatęs A. P., bandė sudaryti paskolos sutartį, pagal kurią pasikėsino apgaulės būdu įgyti prekių, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė. Šių aplinkybių nuteistasis Ž. A. neneigė, padaręs nusikalstamas veikas prisipažino. Ž. A. nuteistas už tai, kad veiką (BK 182 straipsnio 1 dalis) padarė veikdamas kartu su A. V. ir T. M., o veiką (BK 22 straipsnio 1 dalis, BK 182 straipsnio 1 dalis) padarė veikdamas kartu su A. V.. Analogiškai ir A. V. bei T. M. nuteisti už tai, kad minėtus nusikaltimus padarė veikdami kartu su Ž. A..

Apeliaciniuose skunduose A. V. ir T. M. teigia, kad jie nežinojo, jog Ž. A. turi suklastotą asmens tapatybės kortelę ir kad siekia apgaulės būdu pasirašyti sutartis ir jų pagrindu gauti motorinius pjūklus ar kitas prekes, t. y. neigia veikę bendrininkų grupėje su Ž. A.. Nurodo, kad jie neatliko jokių sukčiavimo veiksmų, t. y. neatliko jokių apgaulės veiksmų, kuriais būtų užvaldytas, pasisavintas ar pasikėsintas pasisavinti turtas, jokio išankstinio susitarimo tarp jų ir Ž. A. nebuvo.

Kolegija pažymi, kad pagal LR BK 24 straipsnio 1 dalį, bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina ir atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką. Pagal BK 24 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia, savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). Būtinu bet kurios bendrininkavimo rūšies ar formos požymiu yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

Baudžiamoji teisė nekelia susitarimui didelių reikalavimų. Susitarimas gali būti ir gana išsamus, ir visiškai primityvus. Todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales, taigi apeliantų nurodyta aplinkybė, kad Ž. A. veikė vienas ir apeliantai jokios įtakos šio nusikaltimo realizavimui neturėjo, nepaneigia bendrininkavimo fakto, nes įstatymas nereikalauja, kad kiekvienas nusikaltimo bendrininkas įgyvendintų visus objektyviuosius inkriminuojamo nusikaltimo požymius. Kelių asmenų dalyvavimo bendrumas pasireiškia tuo, kad kiekvieno asmens veika yra indėlis į nusikalstamą veiką. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, pagrįstai pripažino A. V. ir T. M. veikus bendrininkų grupėje su Ž. A.. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bendrininkų susitarimas nagrinėjamu atveju buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais, t. y. pritarimu vienas kito veiksmams, tuo nuteistieji A. V., T. M., Ž. A. bendrai realizavo sukčiavimo sudėties objektyviuosius požymius – apgaulės būdu savo naudai įgijo svetimą turtą, o antruoju atveju – A. V. ir Ž. A. tai padaryti pasikėsino.

Apeliantas A. V. teisme ir tyrime nurodė, kad Ž. A. nepažįsta, o T. M. nurodė, kad Ž. A. pažįsta labai menkai (ikiteisminiame tyrime apklausos metu nurodė, kad prie jų priėjo nepažįstamas jaunas vaikinas, kuris paprašė panešti jo nupirktus daiktus). Tačiau šie nuteistųjų paaiškinimai apie tarpusavio santykius buvo visiškai paneigti byloje surinkta medžiaga. Iš baudžiamojoje byloje Nr. 1-1640-573/2010 atliktų apklausų matyti, kad Ž. A. ir T. M. yra pažįstami. Nors tiek nuteistasis Ž. A., tiek nuteistasis A. V. teismo posėdžio parodė, kad jie nėra pažįstami, tačiau byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, jog 2013-10-11, apie 16.14 val., Ž. A. kartu su A. V. atėję į parduotuvę kalbasi tarpusavyje, apžiūrinėja prekes, vėliau abu kalbasi su parduotuvės darbuotoju, kaip paaiškėjo vėliau – dėl dar vienos lizingo sutarties panaudojant netikrą asmens tapatybės kortelę. Liudytojas A. T. teismo posėdžio metu paaiškino, kad UAB „Santera“ parduotuvėje buvo sudarinėjama lizingo sutartis, prisimena Ž. A., taip pat tai, kad asmenys buvo dviese, kitas su ryškia striuke (kaip matyti iš vaizdo įrašo, tai buvo A. V.), analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojas R. Z., kuris taip pat nurodė, kad šie asmenys tarpusavyje bendravo, jis suprato, kad jie yra pažįstami, galbūt net draugai. Liudytojas A. T. paaiškino, kad pirktas prekes Ž. A. iš parduotuvės išsinešė padedamas dviejų asmenų, kurie anksčiau buvo priėję domėtis sutartimi (t. 1, b. l. 32-33). Liudytojas A. V. paaiškino, kad dirba UAB „Santera“, jo draugas A. V. domėjosi dėl benzininių pjūklų pirkimo, teigė norėjęs pirkti tėvui, tačiau apie lizingo sąlygas jo neklausė, nors ikiteisminio tyrimo metu liudytojas nurodė, kad A. V. klausė jo, ar UAB „Santera“ galima įsigyti benzininių pjūklų lizingu. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis A. V. yra liudytojo A. V. draugas, šis dalinis parodymų pakeitimas laikytinas siekiu padėti A. V. išvengti atsakomybės. Nustatyta, kad nuteistieji A. V. ir T. M. UAB „Santera“ parduotuvėje buvo lygiai tiek laiko, kiek nuteistasis Ž. A. užtruko pildydamas lizingo dokumentus, jo laukė, o kai apgaulės būdu buvo gautos prekės, tuomet jie nieko nepirkę atėjo padėti nunešti apgaule įgytus benzininius pjūklus. Nuteistasis A. V. teismo posėdžio metu parodė, kad reikėjo tėvui nupirkti pjūklą, žoliapjovę, o T. M. reikėjo glaistyklės. Tačiau nustatyta, kad nei vienas iš nuteistųjų šių prekių neapžiūrinėjo ir nepirko, o iš parduotuvės išėjo nešini neteisėtai įgytais benzininiais pjūklais. Taigi byloje nustatyta, kad tiek A. V., tiek T. M. parduotuvėje buvo tuo pačiu metu kaip ir Ž. A., laukė, kol šis įformins lizingo dokumentus ir gaus prekes, jie stebėjo Ž. A., kai šis pasirašinėjo sutartį, prekes padėjo nešti ir kai prekės buvo užvaldytos, T. M. pasišalino, o A. V. ir Ž. A. ėjo gerti alaus, o abu grįžę dar pasikėsino apgaule užvaldyti kitą turtą. Tai rodo, kad apeliantai žinojo, suprato, kokiu tikslu jie visi buvo atvykę į parduotuvę, ir siekė bendro tikslo – apgaule užvaldyti turtą, o ne atsitiktinai paprašyti Ž. A. nešė jo nupirktus daiktus.

Kolegija vertina tai, kad A. V. ir T. M. nebuvo atsitiktinai atsiradę asmenys parduotuvėje, jie į parduotuvę atvyko tuo pačiu metu kaip ir Ž. A., jie laukė visą tą laiką ir iki to laiko, kol Ž. A. įformino dokumentus, nešė gautas prekes. Jas nešti ar pakrauti į automobilį apeliantams būtinumo nebuvo, nes vienam Ž. A. nebuvo sudėtinga tai atlikti, tačiau šiuos veiksmus atliko trise. Svarbu tai ir iš bylos duomenų nustatyta ta aplinkybė, kad A. V. ir T. M. jokių kitų tikslų, nei gauti ir nešti apgaulės būdu įgytus benzopjūklus, neturėjo. Prieš nusikaltimo padarymą A. V. pas A. V. domėjosi dėl benzopjūklų įsigijimo lizingo būdu, o būtent apie tas prekes, kurios ir buvo lizingo būdu įgytos apgaule. Tai duoda pagrindą daryti išvadą, kad jau prieš darant nusikalstamus veiksmus A. V. apie tai žinojo. Juo labiau kad ikiteismine tyrime liudytojas A. V. yra nurodęs, kad A. V. nurodė, kad prekes ims ne sau, domėjosi, koks bankas lizinguoja (t. 1, b. l. 35).

Be to, iš vaizdo medžiagos matyti, kad pasikėsinant padaryti sukčiavimą (BK 22 straipsnio 1 dalis, BK 182 straipsnio 1 dalis) Ž. A. ir A. V. iki jų sulaikymo buvo kartu, taigi jis matė ir girdėjo vienas kito atliekamus veiksmus, abu bendrai kalbėjo su pardavėju, matė, kokie dokumentai (kito asmens) pateikiami, todėl daroma išvada, kad A. V. suprato ir suvokė, kad prekes kėsinasi įsigyti apgaule.

Vertinant apeliantų argumentus, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog jie būtų turėję tikslą sukčiauti, iš šios veikos pasipelnyti ir pan., pažymėtina, kad asmenys, dalyvaujantys darant nusikaltimą, gali vadovautis skirtingais motyvais ir paskatomis. Tačiau skirtingi motyvai, kuriais vadovaujasi bendrininkai, nedaro įtakos jų padarytas veikas vertinant kaip bendrininkavimą. Sukčiavimas yra ir tais atvejais, kai kaltininkas įgyja svetimą turtą kitų naudai, o tai, kaip jis (ar kitas asmuo, kurio naudai turtas įgyjamas) panaudos neteisėtai įgytą turtą, baudžiamajai atsakomybei pagal šį BK straipsnį reikšmės neturi.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas paminėtų įrodymų visumą, nuteistųjų teismo klaidinimą nurodant tikrovės neatitinkančias aplinkybes (tai, kad nuteistieji tarpusavyje nėra pažįstami, vienas kito nėra matę ir kt.), šių parodymų visišką prieštaravimą vaizdo medžiagoje užfiksuotiems duomenims bei byloje niekaip nesuinteresuotų liudytojų A. T., R. Z., A. V. parodymams, taip pat liudytojo A. V. dalinį parodymų pakeitimą, daro išvadą, jog nuteistieji veikė bendrininkų grupėje, vienam iš nuteistųjų Ž. A. panaudojant netikrą asmens tapatybės kortelę įgijo ir siekė neteisėtai įgyti savo naudai svetimą turtą, todėl apeliantų veiksmai visiškai teisingai kvalifikuoti ir jie nuteisti pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalį ir LR BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį.

Skirdamas nuteistiesiems bausmes, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į padarytų veikų pavojingumo pobūdį – A. V. padarė vieną nesunkų ir pasikėsino padaryti vieną nesunkų nusikaltimą, T. M. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, nuteistųjų asmenybes –A. V. nusikalto ne pirmą kartą, teistumas išnykęs, padarė dvi nusikalstamas veikas, baustas administracine tvarka, žalos neatlyginęs, dirba, išlaiko tris nepilnamečius vaikus; T. M. teisiamas ne pirmą kartą, bausmę atlikęs, teistumai neišnykę, baustas administracine tvarka, nedirbantis, žalos neatlyginęs, į nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupė (LR BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas įvertino visų šių aplinkybių visumą ir A. V. skyrė bausmę – baudą, o T. M. – terminuotą laisvės atėmimą, bausmės dydžius parinkdamas sankcijos ribose, mažesnes nei bausmės vidurkiai, todėl laikytina, kad bausmės paskirtos teisingai. Pirmosios instancijos teismas A. V. paskirtas bausmes, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrindamas dalinio sudėjimo būdu prie griežtesnės iš bausmių iš dalies pridėjęs švelnesnę bausmę ir galutinę subendrintą bausmę skyręs 20 MGL dydžio baudą, bausmių bendrinimo taisyklių nepažeidė ir subendrino jas teisingai.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o nuosprendis paliekamas galioti.

Kauno apygardos teisme 2014-12-17 gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinkimu byloje teisinę pagalbą nuteistajam T. M. teikė advokatė Singrida Samoškienė ir antrinės teisinės pagalbos išlaidas iki 2014-12-17 sudaro advokato užmokestis 233 Lt (67,54 Eur), o A. V. teikė advokatė Marytė Vietaitė ir antrinės teisinės pagalbos išlaidas iki 2014-12-17 sudaro advokato užmokestis 193,20 Lt (55,95 Eur). Pažymose nurodyta, kad ši suma priteistina valstybei.

Kolegija daro išvadą, kad pagal Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktas pažymas nėra įstatyminio pagrindo priteisti valstybei prašomas sumas. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - LR BPK) 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taigi yra pagrindas konstatuoti, kad minėta norma (BPK 106 straipsnio 2 dalis) numato išieškojimą išlaidų, kai jos susidaro. Šiuo atveju pateiktas tik apskaičiuotas advokato darbo užmokestis, kuris dar nėra jam sumokėtas, o bus sumokėtas tik ateityje, todėl tai negalima traktuoti kaip „susidariusias išlaidas“, apie kurias kalbama BPK 106 straipsnio 2 dalyje. Susidariusias išlaidas ir apmokėjimą advokatui už darbą gali patvirtinti tik Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buhalteriniai dokumentai, kurie patvirtintų faktą, kad pinigai advokatui tikrai sumokėti. Pažymėtina, kad išlaidos - tai įmonės padarytos per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį piniginės išlaidos, turto bei paslaugų sunaudojimas, taip pat atsiradusios skolos, susijusios su įmonės ūkine veikla. Tai reiškia išleidžiamos lėšos. Sąvoka „išlaidos“ yra išleisti arba išleidžiami pinigai (arba kitos gėrybės), kurias keičiame į kokį nors kitą turtą (pavyzdžiui, perkame prekes, apmokame paslaugas). Arba trumpiau apibrėžiant, išlaidomis galima vadinti pinigus ar kitą turtą, išleistą neuždirbant pajamų. Sąnaudos - ūkio subjekto ekonominės naudos sumažėjimas dėl turto sunaudojimo, turto pardavimo, turto netekimo, turto vertės sumažėjimo bei įsipareigojimų prisiėmimo per ataskaitinį laikotarpį, kai dėl to sumažėja nuosavas kapitalas, išskyrus tiesioginį jo mažinimą“ (Buhalterinės apskaitos įstatymas), kitais žodžiais tariant, sąnaudos - tai bet kokio turto sumažėjimo arba skolų padidėjimo dalis, kuri buvo sunaudota ataskaitinio laikotarpio metu parduotai produkcijai pagaminti arba paslaugoms suteikti.

Konstatuojama, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė duomenis apie tai, kokias sumas sudaro advokato darbo užmokestis. Tačiau nepateikė duomenų, jog Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba už antrinę teisinę pagalbą byloje advokatėms minėtas sumas sumokėjo ar jas pervedė joms ir dėl to jau susidarė išlaidos. Taip daroma išvada, kad valstybė dar neturėjo išlaidų ir valstybei neatsirado nuostolių, kurių pagrindu būtų galima spręsti klausimą dėl priteisimo ar nepriteisimo išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą. Esant šioms aplinkybėms Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos nesudaro pagrindo spręsti išlaidų išieškojimo klausimo, todėl valstybei minėtos sumos iš nuteistųjų nepriteisiamos, minėtas klausimas paliekamas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistųjų A. V. ir T. M. apeliacinius skundus atmesti.