- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-08
- Bylos Nr.
- A-822-949-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Remigijui Varnaičiui, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos apeliaciniam teismui, Lietuvos Respublikos, Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos
- Pareiškėjas
- A. J.
- Kategorijos
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos apeliaciniam teismui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir su tuos susijusių išmokų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Pareiškėja A. J. kreipėsi į teismą, prašydama:
1. priteisti iš atsakovų - Lietuvos Respublikos ir Lietuvos apeliacinio teismo dėl atlyginimo sumažinimo netektą uždarbį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio mėnesio iki 2008 m. kovo 1 d., kuris sudaro iš viso 315391,06 Lt įskaitant neišmokėtą 232887,60 Lt (atsižvelgiant į infliaciją);
2. įpareigoti atsakovą - Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingas lėšas;
3. įpareigoti Lietuvos Respubliką ir Lietuvos apeliacinį teismą toliau mokėti ne mažesnį kaip 1997 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ nustatytą atlyginimą.
Skunde (b.l. 3-6)) nurodė, kad dirba Lietuvos apeliacinio teismo teisėja. Iki 2000 m. sausio 1 d. gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau tekste – ir LRV 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689), tačiau nuo 2000 m. sausio 1 d. mokamas sumažintas atlyginimas, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau tekste – Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494). Pagal pastarąjį nutarimą atlyginimų koeficientas pareiškėjai buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Lietuvos Respublika neskyrė tinkamo finansavimo, o Lietuvos apeliacinis teismas nepriskaičiavo viso priklausančio atlyginimo. Tokiais veiksmais atsakovai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą, draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms ir pareigūnams kištis į teismų veiklą, taip pat jos teises į įstatymų saugomus interesus.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimais, taip pat 2000 m. sausio 12 d. sprendimu nustatyta ir išaiškinta, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ir kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą, kad teisėjų atlyginimą, kuris negali būti mažinamas per visą teisėjo darbo teisme laiką, sudaro visos išmokos, mokamos teisėjui iš valstybės biudžeto.
Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad pagal Teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalį (atsižvelgiant į Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatą), teisėjo darbo teisme metu jo atlyginimas gali būti sumažintas, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė.
Vertina, kad Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 buvo priimtas tik dėl politinės valios, nes valstybės ekonominė ir finansinė padėtis iš esmės nepablogėjo tiek, kad valstybė pritrūko lėšų savo funkcijoms vykdyti. Priimant šį nutarimą, nebuvo išlaikyta proporcingumo pusiausvyra tarp asmenų, kuriems mažinamas atlyginimas, ir kitų asmenų bei valstybės interesų. Nuo 2000 metų iki šiol valstybės ekonominė padėtis keitėsi, tačiau minėtas nutarimas nebuvo panaikintas ir tokia padėtis neištaisyta iki šiol. Valstybė privalo savo prievolę įvykdyti visiškai - atsiskaityti su pareiškėja už visą laikotarpį.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimu į skundą nurodė, kad panašioje faktinėmis aplinkybėmis civilinėje byloje ekonominės – finansinės ekspertizės išvadose konstatuota, jog 1999 metų pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, artima valstybės nemokumui. Ji pagerėjo tik 2003 metais, o pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių. Valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimus, buvusius iki 2001 m. sausio 1 d. Mano, kad pareiškėjos teiginys, jog sunki ekonominė ir finansinė valstybės padėtis buvo, tačiau pablogėjusi ne tiek, kad mažinti teisėjams atlyginimus, nepagrįstas įrodymais.
Paaiškino, kad 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ Vyriausybė, vykdydama Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programą, atsižvelgdama į esamą ekonominę bei finansinę būklę ir siekdama racionaliau naudoti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tame tarpe ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, susiaurinant ratą teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. Šiuo nutarimu buvo pakeista 12 Vyriausybės nutarimų, sumažinant biudžetinių įstaigų finansavimą, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų darbuotojų atlyginimai, sumažintos valstybės sektoriuje dirbančių asmenų socialinės garantijos. Vyriausybė 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 didesnei daliai pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. šio koeficiento iš viso nebetaikė. Kai kurie jų kreipėsi į teismus dėl nepagrįstai sumažintų atlyginimų; šiose bylose Konstitucinis Teismas sprendė, ar toks sumažinimas neprieštarauja Konstitucijos 48, 94, 131 straipsniui (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas). 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 likusiems nurodytiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Tokiu būdu didžioji dauguma pareigūnų 1999 m. gruodžio mėn. jau buvo išbraukti iš nutarimo teksto (liko tik teisėjai ir prokuratūros vadovai). Teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai,- paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t. y. 75% priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio.
Pažymėjo, jog šioje byloje taikytinas Darbo kodekso 298 straipsnis, nustatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Teismų įstatymas nenustato specialios normos, todėl mano, kad turėtų būti taikoma analogija, kaip ji taikoma teismų praktikoje valstybės tarnautojams (teisėjai yra valstybės pareigūnai).
Atsakovas Lietuvos apeliacinis teismas atsiliepime į skundą (b.l. 38-39 ) paaiškino, kad teismai yra valstybės biudžetinės įstaigos, finansuojamos iš valstybės biudžeto (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 126 str.). Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu kasmet patvirtinami Apeliaciniam teismui skiriami asignavimai, tarp jų - išlaidoms (atskirai - darbo užmokesčiui) ir turtui įsigyti. Teismas, būdamas asignavimų valdytojas, įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį (Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo (toliau – ir Biudžetinės sandaros įstatymo) 5 str. 1 d. 1 p.). Biudžetinės sandaros įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus, teismui, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne teismo, o Vyriausybės kompetencijai. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, mano, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Šalies argumentai
Pareiškėjos prašyme keliamas klausimas dėl teisėjos atlyginimo sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo, kuris turi būti sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija kaip tiesioginio taikymo aktu (Konstitucijos 6 straipsnis) bei konstitucines nuostatas plėtojančia konstitucine doktrina, atsižvelgiama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus aktuliais bylos nagrinėjimo klausimais.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies – A. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, žalai atlyginti priteisė 166553,47 litus (su mokesčiais, juos išskaičiuojant vykdymo procese) kaip negautą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2003 metų sausio mėnesio iki 2008 metų kovo 1 d. A. J. , teismas priteisė atskaičius mokesčius, išmokėti 121584,05 litus.
Teismas nurodė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, spręsdama analogišką ginčą, 2007 m. vasario 21 d. nutartyje, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Plenarinė teisėjų kolegija išaiškino, kad nustačius, jog atlyginimas ieškovėms (civilinė byla Nr. 3K-P-187/2007) buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimą ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti.
Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą byloje Nr. 26/07, ankstesni teismų sprendimai analogiškose bylose turi precedento galią ir jais turi būti vadovaujamasi sprendžiant analogiškas bylas. Šioje byloje precedento galią turi Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008. Kadangi bylos analogiškos, teismas spręsdamas ginčas vadovavosi įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, joje padarytomis išvadomis ir argumentais.
Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta.
Vienas esminių kriterijų, leidžiančių valstybei imtis atitinkamų ekonominių priemonių, tarp jų ir atlyginimo mažinimo, tiek Konstitucinio Teismo sprendimuose, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje yra itin sunkios valstybės ekonominės, finansinės padėties atitinkamu laikotarpiu nustatymas. Teisėjų kolegijos minėtoje byloje paskirtos ekspertizės akte (b.l. 47-115) ekspertai padarė išvadą, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė nagrinėtų rodiklių. Ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos sukūrimas nebuvo toks akivaizdus, kaip būklės pablogėjimas 1999 metais (ekspertizės akto išvados 6 punktas). Itin sunki finansinė padėtis valstybėje prasidėjo 1999 metais, o 2004 metais 7 iš 12 nagrinėtų rodiklių buvo pagerėję – iš jų 5 susiję su VSD fondo būkle. Tačiau net 4 rodikliai, rodantys pagrindinio valstybės lėšų fondo, t. y. valstybės biudžeto, būklę – valstybės biudžeto pajamų vykdymas, biudžeto deficitas absoliučia suma, valdžios sektoriaus skola bei šios skolos dalis nuo BVP – nepasiekė ikikrizinio lygio iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2006 metų) (ekspertizės akto išvadų 12 p.). Apibendrinant 1997 ir 1999 metų finansinę bei ekonominę padėtį valstybėje, patikimai galima teigti, kad padėtis 1999 metais buvo blogesnė nei 1997 metais (ekspertizės akto išvadų 15 p.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime (bylos Nr. 01/05) konstatavo, kad visuotinai žinoma, jog 1998 metais ir vėliau Lietuvoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė-finansinė padėtis, kurią daugiausia nulėmė Rusijoje kilusi ekonominė-finansinė krizė, kiti išorės veiksniai, labai neigiamai paveikę įvairių valstybių, taip pat ir Lietuvos, ekonominę-finansinę sistemą, inter alia tai, kad į 1999 metų valstybės biudžetą nebuvo surinkta labai didelė lėšų suma, reikalinga švietimui, sveikatos apsaugai, socialiniam aprūpinimui, kitoms visuomenės ir valstybės reikmėms finansuoti, kitoms valstybės funkcijoms vykdyti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog tai, kad 1999 metų pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties neigiamas poveikis dar kurį laiką atsiliepė valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, vertintina kaip tokia faktinė situacija, kurios įstatymų leidėjas negalėjo nepaisyti (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas). Ši Konstitucinio Teismo suformuluota nuostata taikytina ne tik 1999 metams, bet ir 1998 metams, taip pat 2000–2001 metams; neigiamas minėtos ekonominės ir finansinės krizės poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, įvairių valstybės finansinių įsipareigojimų vykdymui buvo jaučiamas gana ilgai.
Lietuvos Konstitucinis Teismas konstatavo, jog teisėjų atlyginimų mažinimas bus teisėtas tik tuomet, jei tai bus daroma proporcingai. Tai reiškia, kad esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas. Be to, esant itin sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas.
Analizuojant 1999, 2000 ir 2001 metams Valstybės biudžeto ir savivaldybės biudžetų rodiklių patvirtinimo įstatymus (patvirtinti atitinkamai 1998 m. gruodžio 3 d. įstatymu Nr. VIII-949, 1999 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. VIII-15036, 2000 m. gruodžio 19 d. įstatymu Nr. IX-89), teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos Seimui 1999 metais ateinantiems 2000 metams patvirtintos didesnės, nei praėjusiems 1999 metams, tiek darbo užmokesčio, tiek nepaprastosios išlaidos, darbo užmokesčio išlaidos taip pat padidėjo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, ministerijoms (Krašto apsaugos ministerijai, Kultūros ministerijai, Švietimo ir mokslo ministerijai). Panaši situacija buvo ir lyginant 2000 metams bei 2001 metams skirtus asignavimus darbo užmokesčiui (padidėjo Lietuvos valstybės kontrolei, Valstybinei Lietuvių kalbos komisijai prie LR Seimo, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai, Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Finansų, Krašto apsaugos, Kultūros, Susisiekimo, Švietimo ir mokslo, Teisingumo ministerijoms), taip pat iš biudžeto skirta 1 000 000 Lt asignavimų Valdovų rūmams statyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje šioje byloje, yra konstatuota, kad esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas. Tokiu atveju mažinant atlyginimus turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp asmenų, kuriems atlyginimas sumažinamas, teisių ir teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų. Be to, esant itin sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas. Nei viena, nei antra sąlyga (mažinimas visiems, nedidinimas niekam) nebuvo įvykusios.
Ekspertizės akto išvadose konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 metų, valstybės sunki finansinė padėtis nepasibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2006 metų) (ekspertizės akto 6 p., 12 p.).
Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavęs, kad šalies ekonominė padėtis pagerėjo nuo 2003 metų, tačiau nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju, atlyginimų mažinimo) taikymo, tuo buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas, todėl ieškovų pažeistos teisės turi būti ginamos. Nuo 2003 metų sausio 1 dienos Valstybė turėjo atkurti teisėjams iki atlyginimų sumažinimo mokėtus atlyginimus, kas padaryta nebuvo.
Teismas nagrinėjamoje byloje konstatavo, kad pareiškėjai A. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės , priteistinas neišmokėtas atlyginimas nuo 2003 metų sausio mėnesio. Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas negali būti atsakovu reikalavimo dalyje dėl atlyginimo skirtumo priteisimo, nes jo kaltės nėra (LR CK 6.248 str.). Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos ir jos atstovo daromą prielaidą, kad Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 buvo priimtas tik dėl politinės valios, nes valstybės ekonominė ir finansinė padėtis iš esmės nebuvo pablogėjusi tiek, kad valstybė pritrūktų lėšų valstybės funkcijoms vykdyti, paneigia ekspertizės aktas (b.l. 47-115). 1999 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos rašte Nr. 01-03-4852 (b.l. 21) Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl nutarimo projekto, nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad 2000 metų biudžete neskiriama pakankamai lėšų teisėjų, prokurorų darbo užmokesčiui, siūloma taikyti koeficientą 1,75. Teismas vertino, kad, jog 2000 metų biudžetas teisėjų darbui apmokėti buvo mažinamas ir minėtas raštas atsirado to meto šalies ekonominės finansinės būklės kontekste.
Teismas atmetė pareiškėjos reikalavimą priteisti nuostolius, atsižvelgiant į infliaciją, , kadangi nei atlyginimų mokėjimą teisėjams reglamentuojantys norminiai aktai, nei LR darbo kodeksas atlyginimų nuvertėjimo kompensavimo nenumato. Delspinigių priteisti remiantis teisės aktais pareiškėja neprašė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad nes nėra priimti teisės aktai, kuriais atkuriama padėtis, buvusi iki atlyginimų sumažinimo, todėl reikalavimas Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti pinigines lėšas atlyginimo skirtumo mokėjimui ir reikalavimas Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Lietuvos apeliaciniam teismui dėl įpareigojimo mokėti ne mažesnį, kaip 1997 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ nustatytą atlyginimą yra nepagrįstas. Sumos priteisiamos iš atsakovo Lietuvos Respublikos, kurios biudžetą tvirtina Seimas, papildomai įpareigoti Vyriausybę skirti lėšas nėra teisinės galimybės. Teisėjų darbo užmokestis nustatomas įstatymu (Teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalis).
Teismas pažymėjo, kad atlyginimo sumažinimas akivaizdžiai neproporcingas dar ir dėl to, kad atlyginimas sumažintas ženkliai, esmingai. A. J. dėl neteisėto sumažinimo patyrė nuostolį – maždaug ketvirtadaliu mėnesio pajamų (b.l. 7-15).
Teismas pareiškėjai A. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisė 166553,47 litus (su mokesčiais) atlyginimo skirtumo, susidariusio laikotarpiu nuo 2003 metų sausio mėnesio iki 2008 m. kovo 1 d. Pajamų mokestis iš nepriemokos šioje sumoje yra 39972,82 litai, sodros mokestis – 4996,6 litai. Atskaičius mokesčius pareiškėjai turi būti išmokėta 121584,05 litai. Įsiskolinimo dydį patvirtina byloje esančios Lietuvos apeliacinio teismo buhalterinės pažymos (b.l. 10-15). Teismas pažymėjo, kad atlyginimo skirtumas priteistinas su visais mokesčiais. Jie turės būti išskaityti sprendimo vykdymo procese. Teismas nurodė, kad žalos atlyginimo dydis norminiais aktais neribojamas. Ieškinio senaties termino eiga neprasidėjusi, pažeidimas tęstinis (LR CK 1.127 str.).
III.
Pareiškėja A. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos reikalavimą tenkinti pilnai.
1. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime pažymėjo, kad esant ne bet kokiai sunkiai ekonominei finansinei situacijai galima mažinti teisėjų atlyginimus, tačiau situacija turi būti tokia, kad nesumažinus atlyginimų, valstybė negalės toliau vykdyti savo funkcijų. Mažinti teisėjams atlyginimus galima esant išskirtinei ekonominei krizei arba gaivalinei nelaimei ir tai galima daryti tik laikantis proporcingumo principo bei tik tam tikrą griežtai apibrėžtą laiką.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 20 d. sprendimu analogiškoje administracinėje byloje Nr. 1-611-764/2008 priteisė iš atsakovų atlyginimo nepriemoką nuo 2000 m. sausio 1 d. ir įpareigojo mokėti atlyginimą buvusį iki sumažinimo dienos. Teismas konstatavo, kad valstybės ekonominės bei finansinės padėties pablogėjimas 1999 m. nebuvo toks didelis, kad jį galima būtų apibrėžti sąvoka „itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis“.
3. Byloje atsakovai neįrodė, kad Lietuvoje buvo ekonominė krizė ir nesumažinus teisėjams atlyginimų, valstybė negalėjo vykdyti savo funkcijų.
4. Tikroji teisėjams atlyginimo sumažinimo priežastis nurodyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos teikime Vyriausybei dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projekto. Teikimas pasirašytas viceministro. Jame nurodyta: ,,Atsižvelgiant į tai, kad 2000 metų biudžete nėra numatyta skirti pakankamai lėšų teisėjų, prokurorų darbo užmokesčiui, teisingumo ministerija teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo „dalinio pakeitimo projektą“. Tai reiškia, kad atlyginimo sumažinimo teisėjams tikroji priežastis buvo ta, kad Seimas neskyrė pakankamai lėšų teisėjų atlyginimams išmokėti.
Lietuvos Respublikos 2000 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžeto finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte 6 str. Įstatymo priedėlio pakeitime matyti, kad teismams buvo sumažintas finansavimas 30 mln. litų. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų atlyginimams skirtos lėšos buvo sumažintos nuo 3920 tūkst. litų iki 3870 tūkst. litų. Valstybės išlaidos padidintos 800000 tūkst. litų. Teismas šių dokumentų neįvertino.
5. Teismas nepagrįstai vertindamas Lietuvos apeliacinio teismo nutartį analogiškoje byloje rėmėsi ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi. Šiuo atveju, bylose dalyvavo ne tie patys asmenys, pareiškėjo bylą niekada nebuvo nagrinėta Lietuvos apeliaciniame teisme.
6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija dėl teisėjų atlyginimo civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 (procesinio sprendimo kategorijos : 19.4,20.2 92 (S)) nurodė, kad taikytinos CK šeštos knygos nuostatos. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 taip pat matyti, kad esant tokios kategorijos byloms taikytinos civilinės teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalos padarymą.
7. Pagal CK 6.251 straipsnį padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. CK 6.271 straipsnis numato atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Komentuojamas straipsnis yra specialioji norma, taikoma, kai žalą padarė viešasis asmuo - valstybė ar savivaldybė viešojo administravimo srityje. Šis straipsnis taikomas, kai viena teisinio santykio, kurį reglamentuoja viešoji teisė, šalis – valstybė ar savivaldybė, padarė žalą kitai šio santykio šaliai – fiziniam ar juridiniam asmeniui. Nors žalą padaro valstybė, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai (LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 26 d. nutartis c. b. Nr. 3k-3-92/1999, A. Z. ir Visagino miesto valstybinė mokesčių inspekcija).
8. Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), todėl teismas, vykdydamas teisingumą, nagrinėjamoje administracinėje byloje privalo ją taikyti ir konstatuoti, jog Lietuvos valstybei kyla pareiga mokėti pareiškėjai teisėjo atlyginimą, ne mažesnį, nei teisėjų atlyginimų dydžiai apskaičiuojami taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo bei Lietuvos „Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ numatytas taisykles, ir toliau po šio sprendimo priėmimo.
Šalies argumentai
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
1. LAT CBS teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 21 d. nutartyje Nr. 3K-P—187/2007 nurodyta, kad Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje numatytas teisėjų atlyginimų mažinimas galimas esant valstybėje itin sunkiai ekonominiai, finansinei padėčiai, laikinai ir proporcingai.
2. Apeliacinės instancijos teismas c.b. Nr. 2A-3/2008 siekiant išsiaiškinti ar valstybės ekonominė, finansinė padėtis buvo itin sunki, todėl teisėjų atlyginimai galėjo būti sumažinti, paskyrė ekspertizę, kadangi nagrinėjamas klausimas reikalauja specialių žinių. Ekspertizės akto išvadose konstatuota, kad „apibendrinant nagrinėtus rodiklius, galima teigti, kad itin sunki finansinė padėtis valstybėje prasidėjo 1999 metais, o 2004 metais 7 iš 12 nagrinėtų rodiklių buvo pagerėję - iš jų 5 susiję su VSD fondo būkle - valstybės biudžeto būklę - valstybės biudžeto pajamų vykdymas, biudžeto deficitas absoliučia suma, valdžios sektoriaus skola bei šios skolos dalis nuo BVP- nepasiekė ikikrizinio lygio iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2006 m.). Kadangi valstybės biudžetas apimtimi ir svarba yra žymiai didesnis už VSDF biudžetą, negalime teigti, kad sunki valstybės finansinė padėtis pasibaigė iki nagrinėto laikotarpio pabaigos“. Taigi, ekspertizės išvadose nustatyta, jog itin sunki padėtis šalyje truko iki 2003 m., o valstybės sunki finansinė padėtis nepasibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos, t. y. iki 2006 m.
3. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir konstitucinę doktriną sprendžiant klausimą dėl sąlygų, kurioms esant galima sumažinti teisėjų atlyginimus, reikia vertinti tiek valstybės ekonominę, tiek valstybės finansinę padėtį. Tuo labiau, kad tai vienas kitą sąlygojantys procesai (ekspertizės akto 3 psl. nurodyta, kad ekonominė ir finansinė padėtis dažnai yra susiję reiškiniai, nes valstybės ekonominė padėtis tiesiogiai veikia valstybės finansinę padėtį) ir ši padėtis negali pasikeisti labai greitai, todėl teisėjų atlyginimų sumažinimo sąlygų aiškinimas negali būti susiaurinamas.
4. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d nutarimo nuostata, kad mažinti teisėjų atlyginimą galimą tik įstatymu ir laikinai - kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki - turi būti aiškinama atsižvelgiant į bylos specifiką ir teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, ypatumus. Pirma, iš ekspertizės akto išvadų matyti, kad valstybės itin sunki ekonominė, finansinė padėtis nesibaigė iki 2006 m. Antra, net jei padėtis būtų pagerėjusi ir priemonių būtinumas išnykęs 2006 m., aptariama priemonė panaikinama laikantis nustatytos tvarkos, t. y. priimant įstatymus, kuriems atsirasti reikia ir turinčių įstatymų iniciatyvos teisę, ir politinės valios.
5. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos Respublikos Seimas sprendžia klausimus, susijusius su teisėjų atlyginimo teisiniu reguliavimu, teisės aktų nustatyta tvarka savo kompetencijos ribose: 1) Įsigaliojus Teismų įstatymui, nuolat buvo rengiami, registruojami ir svarstomi atskiri įstatymo straipsnių projektai; 2) Parengtas Negautos teisėjų atlyginimo dalies grąžinimo įstatymo projektas, Nr. XP-3194, kuris po teikimo procedūros Seime grąžintas Vyriausybei tobulinti ir bus pateiktas priėmimui pakartotinai per Seimo rudens sesiją (rengėjas-Vyriausybė); 3) Seimui pateiktas Teisėjų atlyginimo įstatymo projektas, projekto Nr. XP-3117 (rengėjas- Vyriausybė), kuris šiuo metu svarstomas komitetuose ir bus svarstomas Seimo plenariniame posėdyje rudens sesijoje (teisės aktų projektai yra viešai paskelbti Seimo tinklapyje). Įstatymų priėmimo procedūroje dalyvauja suinteresuotų grupių – teisėjų - atstovai.
Minėtų aplinkybių neįvertinimas sprendžiant klausimą dėl laikinumo sąlygos nustatymo iškreipia įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios kompetencijas ribas, pažeidžia teisinės valstybės principą bei Konstitucijos 5, 67, 69 straipsniuose įtvirtintas nuostatas.
6. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų būtinų valstybės ekonominės, finansinės padėties kriterijų. Todėl pažeidė Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalį, 96, 126 straipsnius, Civilinio proceso kodekso 185, 218 straipsnius ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos tos pačios kategorijos bylose.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos apeliacinis teismas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pabrėžė, kad Lietuvos apeliacinis teismas nėra tinkamas atsakovas šioje byloje. Mano, kad nagrinėjant A. J. apeliacinį skundą, turėtų būti laikomasi Konstitucinio Teismo formuojamos konstitucinės doktrinos nuostatų, atsižvelgiama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus aktualiais bylos nagrinėjimo klausimais.
Tretysis suinteresuotas asmuo Finansų ministerija su A. J. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą prašo palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, kuri yra analogiška bylai išnagrinėtai Vilniaus apygardos administraciniame teisme, skyrė valstybės ekonominę ir finansinę ekspertizę. Ekspertizės išvadose yra konstatuota, kad 1999 metų pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis: „1999 metų valstybės finansų padėtis, įvertinant kitus ekonominius bei finansinius rodiklius, buvo labai artima valstybės nemokumui (angl. default). Ekonominė padėtis pagerėjo 2003 m., o pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė iki krizinio laikotarpio rodiklių“. Atsižvelgdama į šiuose Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. lapkričio 13 d. nutarimuose išdėstytas aplinkybes, Finansų ministerija daro išvadą, kad 1999 metų pabaigoje susiklosčiusi itin sunki valstybės ekonominė finansinė padėtis yra laikytina visuotinai žinoma aplinkybe. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 1 dalimi, aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, nereikia įrodinėti. Todėl Finansų ministerija mano, kad apelianto teiginys, kad byloje atsakovai neįrodė, kad Lietuvoje buvo ekonominė krizė, yra visiškai nepagrįstas. Minimos Konstitucinio Teismo nuostatos taip pat nurodo ir objektyvias priežastis, kodėl Seimas neskyrė pakankamai lėšų teisėjų atlyginimams išmokėti.
Finansų ministerija mano, kad priimdamas sprendimą Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnį, kuris nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Sis terminas savo pobūdžiu yra materialinis teisinis terminas. Vadovaujantis asmenų lygybės prieš įstatymą principu, visų tapačių teisinių santykių dalyvių pažeistos teisės turi būti ginamos analogiškai. Kadangi Lietuvos Respublikos teismų įstatymas nenustato specialios normos, todėl turėtų būti taikoma analogija, kaip ji taikoma teismų praktikoje valstybės tarnautojams, t. y. turi būti taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje yra reglamentuota, kad teisėjas yra valstybės pareigūnas. Atsižvelgiant į teisėjų skyrimo ir atleidimo procedūras, darytina išvada, kad teisėjų darbdavys yra valstybė, o darbovietė -konkretus teismas. Be to, nagrinėjamos bylos negalima traktuoti kaip žalos atlyginimo bylos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kurie taikomi apskaičiuojant teisėjų atlyginimus, nėra pripažinti neteisėtais, faktiškai šioje byloje nėra ir konstatuotų valstybės neteisėtų veiksmų. Nesant neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 straipsnis) negali atsirasti ir atsakomybė už padarytą žalą.
Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad lėšos valstybės biudžete nebuvo numatytos dėl valstybės sunkios finansinės ir ekonominės padėties. Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktame ekspertizės akte konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 m.
Dėl teisėjų atlyginimo pagrįstumo mažinimo nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo prašymą pateiktą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
2009 m. rugpjūčio 19 d. teisme gautas A. J. prašymas atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Prašymas grindžiamas ta aplinkybe, kad pranešimą apie bylos nagrinėjimą 2009 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėja gavo savo darbovietėje po teismo posėdžio. Tą aplinkybę liudija Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo lydraštis (b. l. 173) bei prie pareiškėjos prašymo pridėtas Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko įsakymas dėl atostogų.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat siekiant užtikrinti pareiškėjos A. J. teisę į Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnyje numatytas procesines garantijas, pareiškėjos prašymas tenkintinas, o bylos nagrinėjimas atnaujinamas iš esmės.
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 82 straipsnio 8 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atnaujinti administracinės bylos pagal pareiškėjos A. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos apeliaciniam teismui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir su tuos susijusių išmokų priteisimo nagrinėjimą.
Nutartis neskundžiama.