Alytaus apylinkės teismo nutartis

Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas Ramūnas Šarka, sekretoriaujant Joanai Kardokienei, dalyvaujant pareiškėjui M. G. ir jo atstovui advokatui Mečislovui Norvaišui, išna­g­ri­nė­jęs M. G. skundą dėl nuta­ri­mo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014-06-26 nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 72N-14407529-14 Alytaus apskrities VPK Lazdijų rajono PK Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio viršininkas paskyrė M. G. administracinę nuobaudą, - 40 Lt dydžio baudą, už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 178 str. 1 d., padarymą.

Posėdžio metu pareiškėjas M. G. paaiškino, kad mokykloje vyko šventė ir jis buvo išgėręs, šoko su merginomis. Kažkas pasakė, kad atvažiavo jo mama ir jis išėjo į lauką. Lauke pamatė savo mamą, o jos automobilis stovėjo už 50 metrų Vytauto gatvėje. Mama jį pasitikimo prie mokyklos durų ir kartu su klasioku L. M. palydėjo iki automobilio. Mama ėjo įsikibusi į parankę, o draugas ėjo iš kitos pusės. M. G. teigia, kad vilkėjo kelnes, marškinėlius ir marškinius. Eidamas kalbėjosi su mama, klausė kodėl jį nori išsivežti jį. Pokalbio metu jam galėjo išsprūsti ir vienas kitas keiksmažodis, tačiau jis ėjo tvarkingai, nesišlaistė, nepasitenkinimo nereiškė ir visuomenės dorovės neįžeidė. Matė policininkus, bet nieko jiems nesakė. Kodėl jį sulaikė nežino.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Skundžiamas nutarimas priimtas remiantis administracinio teisės pažeidimo protokolu, kuriame nurodyta, kad M. G. 2014-05-31 apie 00.22 val., būdamas girtas (2,27 promilės), įžeisdamas žmogaus orumą ir visuomenę dorovę, šlaistėsi viešoje vietoje – Lazdijų m., Vytauto gatvėje (b. l. 12-13), tarnybiniais policijos pareigūnų R. K. ir O. A. pranešimais, kuriuose nurodyta, kad apie 00.22 val. stovėdami Lazdijų m., Vytauto gatvėje pastebėjo kaip pusnuogį, neblaivų M. G., vedė moteris ir jaunuolis, o vedamas M. G. elgėsi agresyviai, bandė nustumti jį vedusius asmenis, raminamas savo draugo, policininkams girdint rėkė „man pochui tegul mentai mane veža“ (b. l. 14-15), asmens blaivumo testu, kuriame užfiksuotas M. G. 2,27 promilių girtumas (b. l. 16) ir M. G. rašytiniu paaiškinimu, kuriuos jis pripažino, kad būdamas neblaivus gal ir nusikeikė ir nenorėjo važiuoti namo (b. l. 17).

Tokių įrodymų visuma visiškai pagrįstai leido policijos pareigūnui priimti skundžiamą nutarimą, nes šie įrodymai patvirtino, kad būdamas girtas M. G. viešoje vietoje buvo vedamas dviejų žmonių, nenorėjo važiuoti namo, garsiai keikėsi ir įžeidžiamai vadino policininkus. Jam buvo nustatytas pakankamai didelis girtumo laipsnis, jis neneigė savo kaltės. Be to, priimant skundžiamą nutarimą jokių įrodymų, prieštaraujančių tarnybiniuose policijos pareigūnų pranešimuose nurodytoms aplinkybėms nebuvo.

Pareiškėjas tik savo skunde paneigė savo kaltę ir, nors ir neginčija savo girto buvimo viešoje vietoje fakto, tačiau teigia, kad toks faktas nesukėlė pasekmių, kurios būtinos patraukti asmenį atsakomybėn pagal ATPK 178 str. 1 d. Teismas visiškai sutinka su skundo argumentu, kad atsakomybė pagal ATPK 178 str. 1 d. galima tik tada, kai girto buvimas viešoje vietoje įžeidžia žmogaus orumą ir visuomenės dorovę. Tačiau pareiškėjo argumentai, kad savo buvimu viešoje vietoje jis neįžeidė žmogaus orumo ir visuomenės dorovės yra nepagrįsti.

Nagrinėjant skundą liudytojais apklausti policijos pareigūnai R. K. ir O. A. patvirtino savo tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes. Jie parodė, kad į Vytauto gatvę atvažiavo pagal policijos budėtojo nurodymą patikrini gatve einančius ir triukšmaujančius jaunuolius, tačiau šie pabėgo jiems tik atvažiavus. Tuomet jie sustojo Vytauto gatvėje palaukti ir netrukus išgirdo triukšmą nuo mokyklos pusės. Po to pamatė ateinant tris žmones. Viena moteris ir vienas vaikinas vedė M. G., kuris buvo girtas, šūkavo, buvo agresyviai nusiteikęs, stumdėsi, norėjo ištrūkti iš jį vedusių asmenų ir mosikavo rankomis, keikėsi, vilkėjo tik kelnėmis ir apatiniais marškinėliais be rankovių. Paksui šiuos tris asmenis kiti žmonės nėjo. Kai juos pamatęs vaikinas sudrausmino M. G., šis pasakė „man pochui tegu mentai mane veža“. Tuomet jie sulaikė M. G..

Nagrinėjant skundą liudytoja apklausta M. G. motina J. G. parodė, kad girtą sūnų parsivežti iš mokyklos jai nurodė jos vyras. Kai atvažiavusi pamatė sūnų iš karto suprato, kad jis girtas, todėl iki savo automobilio ėjo įsikibusi į jo parankę. Iš kitos pusės ėjo jo klasiokas L. M.. Sūnus kalbėjo garsiau, eidamas klausė kodėl jį nori išvežti, vieną kartą nusikeikė, norėjo dar pasilikti. Sūnus vilkėjo juodas kelnes ir apatinius marškinėlius, o jo marškinius ir kaklairaištį į automobilį nunešė ji. Ji matė policijos pareigūnus, tačiau jos sūnus jiems nieko nesakė. L. M. sūnaus nedrausmino. Tik kai įlipo į jos automobilį policininkas jį ištraukė ir sulaikė. Dėl kokios priežasties ji nesuprato.

Nagrinėjant skundą liudytoju apklaustas L. M. parodė, kad po paskutinio skambučio šventės fejerverkų būdamas prie mokyklos laiptų pamatė ateinančią M. G. motiną, o netrukus į lauką išėjo ir pats M. G.. Šis buvo neblaivus, todėl liudytojas nusprendė jį palydėti iki automobilio ir padėjo jo motinai jį nuvesti. M. G. vilkėjo kelnes ir marškinius, o pats liudytojas vilkėjo kostiumą. K. M. Gervelis buvo neblaivus jo tonas buvo šiek tiek garsesnis nei įprastai. Jis visą laiką kalbėjo su savo mama. Už jų ėjo dar grupė žmonių. Jis matė policininkus tarnybiniame automobilyje. M. G. jis nedrausmino ir policininkams M. G. nieko nesakė. K. M. Gervelis įsėdo į motinos automobilį policininkai jį ištraukė, pripurškė dujų ir sulaikė. Dėl kokios priežasties jis nežino.

Nagrinėjant skundą liudytoju apklaustas L. L. parodė, kad po šventės fejerverkų jis buvo mokyklos kieme ir pamatė ateinančią M. G. motiną, kuri išsivedė Mantą. Jis su draugais nusprendė eiti iš paskos. Mantą vedė jo mama ir L. M.. Mantas kalbėjosi su mama. Jis ėjo už 20 metrų nuo jų ir negirdėjo ką jie kalba. M. G. nešūkavo, nerodė jokios nepagarbos aplinkiniams, vilkėjo kelnes ir baltus marškinius. K. M. Gervelis įsėdo į automobilį policininkas R. K. staiga pribėgo prie jo, trenkė į veidą, ištraukė iš automobilio papurškė dujų ir sulaikė. Kodėl taip pasielgė nesuprato. Mano, kad šis policininkas galėjo keršyti M. G. už tai, kad šis davė parodymus prieš R. K. kitoje byloje.

Nors visi pareiškėjo M. G. prašymu apklausti liudytojai davė jam palankius parodymus ir tvirtino, kad M. G. nuo mokyklos durų iki savo motino automobilio nuėjo gražiai ir neįžeisdamas žmogaus orumo ir visuomenės dorovės, o policininkai jį ištraukė iš automobilio ir sulaikė nežinia už ką, tačiau tokie liudytojų parodymai negali būti pakankamu pagrindu panaikinti skundžiamą nutarimą. Šiuos liudytojų parodymus paneigė liudytojais apklausti policijos pareigūnai, kurie betarpiškai matė ir girdėjo kaip M. G. elgėsi viešoje vietoje. Pabrėžtina, kad policininkai apie šį įvykį tarnybinius pranešimus surašė iš karto po įvykio, teismo posėdžio tas pačias aplinkybes patvirtino būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingus parodymus, abiejų pareigūnų parodymai yra nuoseklūs nuo tyrimo pradžios, tarp jų nėra jokių prieštaravimų, jie neturi jokio asmeninio suinteresuotumo šios bylos baigtimi, o šio įvykio liudytojais tapo vykdydami savo tiesiogines pareigas ir atsitiktinai pamatę būtent pareiškėją. Todėl teismas neturi jokio pagrindo abejoti policijos pareigūnų parodymais ir manyti, kad jie dėl kokių nors priežasčių yra neteisingi, ar kad šie liudytojai sąmoningai nori pakenkti pareiškėjui. L. L. Lenkausko manymas, kad policininkas R. K. nori atkeršyti M. G. už tai, kad šis kitoje administracinėje byloje davė priešingus parodymus nei R. K. yra tik niekuo nepagrįsta prielaida, kurią paneigė pats liudytojas R. K., paaiškinęs, kad tik po šio įvykio jis sužinojo, jog sulaikė tą patį asmenį (M. G.), su kuriuo anksčiau buvo liudytoju vienoje byloje.

Tuo tarpu liudytojų, kurie apklausti pareiškėjo prašymu, parodymai yra prieštaringi, nesutampa tarpusavyje, o visi šie liudytojai yra pareiškėjo M. G. draugai arba šeimos nariai, todėl jie subjektyviai yra suinteresuoti M. G. palankia bylos baigtimi. Pabrėžtina, kad tas pačias aplinkybes liudytojai nurodo skirtingai, todėl jų objektyvumas pasakojant apie šį įvykį kelia pagrįstų abejonių. Pavyzdžiui liudytojai L. M. ir L. L. patvirtino M. G. nurodytą aplinkybę, kad M. G. vilkėjo kelnes ir baltus marškinius, tačiau M. G. motina J. G. patvirtino ne savo sūnaus ir minėtų liudytojų, o policininkų parodymus, kad jos sūnus buvo be marškinių, o tik su apatiniais marškinėliais be rankovių. Be to, nors liudytojai L. M. ir L. L. teigė, kad pareiškėjas eidamas elgėsi padoriai ir su motina kalbėjo gražiai, tačiau ir pareiškėjo motina J. G. ir net pats M. G. pripažino, kad eidamas link automobilio jis keikėsi. Visų vienoje vietoje buvusių ir tas pačias aplinkybes mačiusių liudytojų parodymai būtų vienodi ir nesiskirtų, jeigu jie neturėtų jokio subjektyvaus suinteresuotumo šios bylos baigtimi. Tuo tarpu tokie prieštaravimai dėl tų pačių aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad šių liudytojų parodymai nėra patikimi įrodymai, kuriais remiantis galima teisingai nustatyti faktines įvykio aplinkybes. Be to, liudytojų parodymai apie policininkų veiksmus yra visiškai neįtikinantys ir racionaliai nepaaiškinami, nes be jokio pagrindo ištraukti iš automobilio pareiškėją, paguldyti ant žemės, papurkšti jam dujų ir uždėti antrankius, kaip teigė liudytojai, policininkai negali, ir taip elgtis be jokios priežasties jiems nebūtų jokios prasmės. Tuo tarpu policininkų nurodytos aplinkybės ir pareiškėjo elgesys kaip tik ir leidžia paaiškinti kodėl policininkai bandė sulaikyti M. G., o poreikis sulaikyti neblaivų pareiškėją kaip tik ir rodo, jog jo veiksmai įžeidė žmogaus orumą ir visuomenės dorovę. Policijos veiksmų adekvatumas sulaikant nusižengimą padariusį M. G. nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes šioje byloje nagrinėjami pareiškėjo M. G., o ne policininkų veiksmai.

Taip pat pažymėtina, kad minėtų liudytojų parodymai netiesiogiai net ir patvirtina policijos pareigūnų parodymus ir M. G. kaltę. J. G. patvirtino, kad savo sūnaus pasiimti atėjo prie pat mokyklos durų, o L. M. patvirtino, kad suprato, jog M. G. reikia palydėti į automobilį. Vadinasi M. G. neblaivumas jiems kėlė susirūpinimą ir jie norėjo, kad būdamas tokios būklės jis nepažeistų viešosios tvarkos ir visuomenės dorovės. Todėl tai tik patvirtina policininkų parodymus, kad M. G. dėl savo girtumo, net ir vedamas motinos ir draugo, nesugebėjo elgtis padoriai, eidamas garsiai keikėsi, ginčijosi su savo motina, norėjo ištrūkti iš jį vedusių asmenų, nepagarbiai pavadino policininkus. Tokie M. G. veiksmai viešoje vietoje, jam būnant net 2,27 promilių girtumo laipsnio, įžeidė žmogaus orumą ir visuomenės dorovę, nes nakties metu privalu elgtis priešingai – netriukšmauti, nesikeikti, neįžeidinėti pareigūnų. Todėl skundžiamas nutarimas nubausti pareiškėją už tai, kad jis girtas viešoje vietoje taip elgėsi yra teisėtas ir pagrįstas. Nors administracinio teisės pažeidimo protokole ir skundžiamame nutarime pareiškėjo veiksmai įvardyti labai lakoniškai – vienu žodžiu „šlaistėsi“, ir toks kaltinimas nėra labai informatyvus, tačiau išnagrinėjus pareiškėjo skundą, visus bylos įrodymus, ir nustačius jo atliktų veiksmų esmę, toks kaltinimo formulavimas, nėra pagrindas panaikinti priimtą nutarimą ir nutraukti bylą, nes pažeidėjo veiksmai atitinka tą ATPK straipsnį, pagal kurį jis buvo nubaustas, o pats pažeidimas yra įrodytas.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytas teismo išvadas, pripažintina, kad nutarimą priėmęs pareigūnas turėjo pagrindą priimti skundžiamą nutarimą ir paskirti M. G. nuobaudą, todėl pagrindo panaikini skundžiamą nutarimą ir nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą nėra.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis ATPK 302 str. 1 d. 1 p. teismas

nutaria:

Pareiškėjo M. G. skundo netenkinti.

2014-06-26 Alytaus apskrities VPK Lazdijų rajono PK Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio viršininko nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 72N-14407529-14 palikti nepakeistą.

Dėl nutarties per dvidešimt dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti duodamas skundas Kauno apygardos teis­mui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.