- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-06-12
- Bylos Nr.
- eI2-8348-931/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04977-2023-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Agnė Stankevičienė (pirm.), Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Asta Adamonytė-Šipkauskienė
- Pareiškėjas
- R. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
- Advokatai
- Marius Rumšas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjui R. A. (R. A.), jo atstovui advokatui Mariui Rumšui
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. A. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 23S35688 dėl leidimo gyventi panaikinimo; 2) 2023 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 23S36535 dėl draudimo atvykti; 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimti naują sprendimą; 4) priteisti iš Departamento bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad gimė (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikoje. Vėliau tėvai persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas siekia susigrąžinti Lietuvos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka. Susigrąžinęs Lietuvos pilietybę, pareiškėjas atsisakys (duomenys neskelbtini) pilietybės.
Pabrėžia, kad atsakovo priimti sprendimai gali sudaryti kliūtį jam susigrąžinti Lietuvos pilietybę.
Atsakovo sprendimai priimti remiantis viena aplinkybe – kad jis (duomenys neskelbtini) tarnavo (duomenys neskelbtini) kariuomenėje. Mano, kad tai, kad jis atskleidė informaciją apie tarnybą, patvirtina jo sąžiningumą ir neketinimą nuslėpti informacijos, kuri gali būti panaudota prieš jį patį.
Departamentas, siekdamas nustatyti, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo įvertinti jo individualias vertybines nuostatas, susijusias su požiūriu į (duomenys neskelbtini) politiką, bei Europos Sąjungos vertybes, tačiau atsakovas vertybinių nuostatų nevertino.
Pareiškėjas pabrėžia, kad apie penkerius metus dirba (duomenys neskelbtini), yra drausmingas, pareigingas ir įstatymų besilaikantis asmuo. Tarnybą (duomenys neskelbtini) kariuomenėje baigė (duomenys neskelbtini), tai yra prieš (duomenys neskelbtini), o asmens požiūris ir vertybinės nuostatos per tokį ilgą laiką galėjo pasikeisti ir faktiškai pasikeitė.
Pareiškėjas tvirtina, kad jis visiškai nepalaiko (duomenys neskelbtini) vykdomos agresyvios politikos. Jo tarnyba (duomenys neskelbtini) kariuomenėje a priori (iš anksto, nepažinus faktų) nereiškia, kad palaiko (duomenys neskelbtini) valdžią ir jos vykdomą agresyvią užsienio politiką. Priešingai, pareiškėjas nesutinka ir nepritaria (duomenys neskelbtini) oficialios valdžios vykdomai politikai šalies viduje ir užsienyje, nepateisina (duomenys neskelbtini) valdžiai oponuojančių asmenų persekiojimo ir kalinimo, (duomenys neskelbtini) vykdomo (duomenys neskelbtini) karo (duomenys neskelbtini) rėmimo ir pagalbos agresorei kare.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad jo nepritarimas (duomenys neskelbtini) vykdomai politikai buvo viena iš priežasčių, kodėl išvyko gyventi ir dirbti į Lietuvą. Pažymi, kad kategoriškai nesutinka su skundžiamuose sprendimuose nurodyta aplinkybe, kad jis patikimas ir lojalus (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo.
Atsiliepimas
Atsakovas sprendimuose privalėjo nurodyti, kokios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas skleidžia ar skleis informaciją, kuri skatina nesantaiką, nurodyti faktines aplinkybes, patvirtinančias, kad pareiškėjas pateisina vykdomus karo nusikaltimus ir panašiai. Tačiau atsakovas apsiribojo teiginiais, jų nesusiedamas su konkretaus asmens požiūriu, asmeninėmis nuostatomis, keliančiomis grėsmę valstybės saugumui, antivalstybinėmis veikomis ar pagrįstais įtarimais tokių veikų atlikimu.
Atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5–7 punktuose ir 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes neįteikė pareiškėjui sprendimo dėl draudimo atvykti kopijos.
Pareiškėjo nuomone, skundžiami sprendimai turi būti panaikinti, kadangi yra neteisėti, nes juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą.
Šalies argumentai
Migracijos departamentas su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog nebuvo išnagrinėta individuali jo situacija. Atsakovas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos, todėl, priimdamas sprendimus, remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.
Atsakovas paaiškina, kad nesprendė klausimo dėl pareiškėjo pilietybės sugrąžinimo, o tai, kad jis siekia susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, niekaip nepaneigia jo grėsmės valstybės saugumui.
Pabrėžia, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) kariuomenėje tarnavo net (duomenys neskelbtini). VSD, įvertinęs šią aplinkybę, nustatė, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui ir yra pagrįstas manymas, kad gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo. Su tokiomis VSD išvadomis sutinka ir atsakovas, o pareiškėjo skunde minimos aplinkybės, kad jis jau daugiau kaip 8 metus dirba Lietuvoje, niekaip nepaneigia keliamos grėsmės.
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnyje įtvirtinti leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindai yra imperatyvūs, t. y. Departamentas, nustatęs bent vieną iš jų, turi ne teisę, bet pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi. Be to, priimant ginčijamus sprendimus buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai. Tokio pobūdžio ryšiai nenusveria jo grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad nuo pasikėsinimų siekiama apsaugoti valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Pabrėžia, kad pareiškėjo argumentai, kad laikosi teisės aktų, nėra baustas administracine tvarka, neturi jokios reikšmės, kai grėsmė Lietuvos saugumui nustatyta visai kitu pagrindu, t. y. dėl jo tarnybos (duomenys neskelbtini) kariuomenėje (duomenys neskelbtini) m.
Atsakovas pareiškėjui 2023 m. kovo 29 d. raštu Nr. 23SD7981 (el. paštu (duomenys neskelbtini)) pranešė apie priimtą 2023 m. kovo 27 d. Sprendimą dėl draudimo atvykti ir galimybę jį apskųsti įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovas pažymi, kad Įstatymo 133 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad užsienietis apie tokį sprendimą yra informuojamas, bet jam atskirai sprendimas nėra siunčiamas.
Atsakovo nuomone, ginčijami sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodo, kad kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose.
Nurodo, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Paaiškina, kad kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys (duomenys neskelbtini) valstybės institucijose ar tarnaujantys šių šalių ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybę bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos laiko priešiškiausiomis valdančiam režimui.
Taip pat pabrėžia, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų darbas su agentais orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).
VSD teigia, kad kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, (duomenys neskelbtini) karinės agresijos atveju su (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandai ir dezinformacijai platinti, diversijoms prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdyti.
VSD nuomone, priimant sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, taip pat nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo argumentus ir prašė skundą patenkinti. Pabrėžė, kad nepalaiko jokių ryšių su (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) institucijomis. Atsakydamas į Migracijos departamento pateiktą klausimyną aiškiai išreiškė savo poziciją, kad nepalaiko tiek (duomenys neskelbtini) vykdomos agresijos, tiek (duomenys neskelbtini) vykdomos politikos. Nurodė, kad prieš (duomenys neskelbtini) metus vedė (duomenys neskelbtini). Tiek (duomenys neskelbtini), t. y. visa jo šeima, gyvena (duomenys neskelbtini). Laisvalaikį leidžia su šeima. Kariuomenėje (duomenys neskelbtini)tarnavo savo noru. (duomenys neskelbtini) metais iš kariuomenės pasitraukė, nes baigėsi sudarytos sutarties terminas. Lietuvoje dirba (duomenys neskelbtini), charakterizuojamas teigiamai, moka mokesčius, nėra padaręs jokių pažeidimų, nenustatyta jokių kitų aplinkybių, kad jis keltų grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjas turi planų susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę. Kol kas jokio prašymo dėl pilietybės susigrąžinimo nėra pateikęs.
Šalies argumentai
Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje prašė skundą patenkinti. Nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kuriais grindžiamas skundas. Atstovas pabrėžė, kad Migracijos departamento sprendimai yra nepagrįsti, kadangi nurodytas situacijos prognozavimas, kuris pagrįstas tik spėjimais, o ne faktais. Atstovas rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimu, prašymo Nr. 1365/7, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, kad Migracijos departamentas diskriminuoja užsieniečius ir piktnaudžiauja valdžia. Migracijos departamentas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas kelia grėsmę, nors ši pareiga teko būtent jam. Aplinkybė, kad pareiškėjas su (duomenys neskelbtini) kariuomene buvo pasirašęs sutartį, nėra susieta priežastiniu ryšiu su grėsme Lietuvos valstybei. Pareiškėjas aiškiai išreiškė savo požiūrį į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) vykdomą politiką, todėl teismui dėl to neturėtų kilti abejonių.
Pareiškėjo atstovo įsitikinimu, Migracijos departamentas gali tik atsižvelgti į VSD išvadą, tačiau būtent jis atlieka vertinimą ir padaro galutinę išvadą. Migracijos departamentas privalėjo pasikviesti pareiškėją, apklausti ir išsiaiškinti jo politines pažiūras, įsitikinimus, taip pat galėjo paprašyti VSD pateikti daugiau duomenų. Migracijos departamentas privalėjo atsižvelgti į individualias pareiškėjo savybes – legalų darbą, teisės pažeidimų nebuvimą, tai, kad moka mokesčius Lietuvos valstybei.
Šalies argumentai
Atsakovo atstovė teismo posėdyje su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atstovė pabrėžė, kad įstatymai neįpareigoja Migracijos departamento papildomai apklausti pareiškėją gavus VSD išvadą, tačiau įpareigoja panaikinti turimą leidimą gyventi. Migracijos departamentas mano, kad VSD išvada yra išsami ir jos pakako priimti skundžiamus sprendimus. Atstovė pabrėžė, kad, kaip pareiškėjas nurodė teismo posėdyje, jis kariuomenėje tarnavo pagal pasirašytą sutartį ir ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjas privalėjo būti lojalus valstybei. Visa pareiškėjo šeima gyvena (duomenys neskelbtini), tai reiškia, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos institucijos turi visas galimybes daryti jam įtaką. Atstovė atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės susigrąžinimo yra deklaratyvaus pobūdžio.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 23S35688 ir 2023 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 23S36535 teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad R. A. yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis. 2021 m. balandžio 23 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti R. A. leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu (darbui), jis galiojo iki 2023 m. balandžio 29 d.
2023 m. sausio 16 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi.
Vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2022 m. gruodžio 24 d.) (toliau – ir Aprašas), 10.3¹ papunkčiu, priimant prašymą buvo paprašyta užpildyti klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo. R. A., atsakydamas į klausimyno 3-ią klausimą (Ar esate atlikęs karinę tarnybą? Jeigu taip, pateikite visą informaciją), nurodė: „(duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) metais (duomenys neskelbtini) karinis dalinys (duomenys neskelbtini)“.
Migracijos departamentui buvo pateiktas Valstybės saugumo departamento 2023 m. vasario 21 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir nustatė, kad R. A., tarnaudamas (duomenys neskelbtini) kariuomenėje, privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. (duomenys neskelbtini) valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Atsižvelgęs į rašte išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD padarė išvadą, kad R. A. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
2023 m. kovo 26 d. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į VSD vertinimą, kad R. A. buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, priėmė sprendimą Nr. 23S35688, kuriuo panaikino R. A. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas Nr. 1).
2023 m. kovo 27 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, priėmė sprendimą Nr. 23S36535, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos. Kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (toliau – ir Sprendimas Nr. 2).
Pareiškėjas su skundžiamais sprendimais nesutinka ir prašo panaikinti kaip nepagrįstus. Teigia, kad atsakovas privalėjo įvertinti jo individualias vertybines nuostatas, požiūrį į (duomenys neskelbtini) politiką bei Europos Sąjungos vertybes, tai, kad legaliai dirba, moka mokesčius, nėra padaręs jokių teisės pažeidimų ir turi planų susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę.
Pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal to paties straipsnio 3 dalį – užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, o šis ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Aprašo 10.3¹ papunktį, užsienietis asmeniškai, užpildęs prašymą išduoti ar pakeisti leidimą per MIGRIS, per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į Įstatymo 28 straipsnyje nustatytą instituciją, išskyrus Aprašo 11¹ punkte nurodytą atvejį, ir užpildyti Migracijos departamento parengtą klausimyną, jeigu užsienietis (vyresnis nei 18 metų) atitinka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento patvirtintame sąraše nustatytą kategoriją (-as) (šis papunktis taikomas, kai užsienietis asmeniškai atvyksta į Migracijos departamentą).
Aprašo 76 punkto 3 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad užsienietis Aprašo 10.3¹ papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui, siųsdamas paklausimą Valstybės saugumo departamentui, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, nurodo, kad užsienietis Aprašo 10.3¹ papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui.
Aprašo 131 punkte nustatyta, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs VSD informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo nustatytu pagrindu).
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Pažymėtina, kad, vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, Valstybės saugumo departamentas yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Valstybės saugumo departamento uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės saugumo departamentas koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. Valstybės saugumo departamentas teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad būtent Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021, kurioje taip pat buvo vertinamas užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui klausimas, yra konstatavęs, kad „nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas Raštu gavo patikimos ir pakankamos informacijos būtent apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, todėl įvertinęs pateiktas aplinkybes ir nustatęs, kad yra draudimo atvykti pagrindas, privalėjo priimti ir priėmė Sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Migracijos departamentui nesuteikta teisė kvestionuoti kitos kompetentingos institucijos pateiktą informaciją ar ją vertinti kitaip“. Taigi užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD ir teikia išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, o Migracijos departamentas ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Teismas nepritaria pareiškėjo nuomonei, kad Migracijos departamentui suteikta tik teisė atsižvelgti į VSD pateiktą išvadą, ir sutinka su atsakovo argumentais, kad Migracijos departamentas nekvestionuoja VSD išvadų ir nagrinėjamu atveju vertino, ar leidimo laikinai gyventi panaikinimas laikomas proporcinga ir būtina priemone tikslui (užtikrinti visuomenės saugumą) pasiekti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, nesutikdamas su VSD išvadomis ir jų pagrindu priimtais sprendimais, gali savo teises ginti teisme, kur įvertinami tiek procedūriniai, tiek skundžiamų Migracijos departamento sprendimų turinio aspektai.
Byloje nustatyta, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. 1 dėl pareiškėjo turimo leidimo laikinai gyventi panaikinimo, vadovavosi VSD 2023 m. vasario 21 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame pateikta išvada, jog R. A., tarnaudamas (duomenys neskelbtini) kariuomenėje, privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. (duomenys neskelbtini) valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Atsižvelgęs į rašte išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD padarė išvadą, kad R. A. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Pareiškėjas su tokiomis išvadomis nesutinka, nurodo, kad nepritaria (duomenys neskelbtini) oficialios valdžios vykdomai politikai šalies viduje ir užsienyje, nepateisina (duomenys neskelbtini) valdžiai oponuojančių asmenų persekiojimo ir kalinimo, ir kad (duomenys neskelbtini) vykdoma politika buvo viena iš priežasčių, kodėl pareiškėjas išvyko gyventi ir dirbti į Lietuvą.
Teismas pažymi, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis.
LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek EŽTT (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.
EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.
Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).
Visuotinai žinoma aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Jos 16 straipsnyje konstatuojama: „(duomenys neskelbtini).
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, vadovaujantis 2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatomis, sugriežtinus vizų režimą, sustabdytas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas ir sprendimų dėl šių prašymų priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje. Taip pat sustiprinta valstybės sienos apsauga, t. y. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) piliečiams taikomas individualus papildomas išsamus patikrinimas dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams.
Atkreiptinas dėmesys, kad, remiantis minėto Seimo nutarimo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nepaprastoji padėtis įvedama dėl precedento neturinčiu mastu sutelktų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pajėgų, kurios vykdo karinę agresiją prieš kaimynystėje esančią (duomenys neskelbtini) valstybę ir sukėlė humanitarinę bei pabėgėlių krizę, grasina Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų Europos valstybių saugumui ir kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams; be to, dėl galimų hibridinių atakų ir įvairiausio pobūdžio provokacijų visuomenės rimčiai kyla grėsmė, kurios neįmanoma pašalinti netaikant Nepaprastosios padėties įstatyme nustatytų konkrečių nepaprastųjų priemonių. Nepaprastosios padėties įvedimo tikslas – naudojant šiame nutarime nustatytas nepaprastąsias priemones ir priimant sprendimus, pašalinti dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) veiksmų ir jų lemiamų procesų kilusią grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams ir visuomenės rimčiai (1 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nepaprastoji padėtis įvesta visame Lietuvos Respublikos pasienio ruože prie Lietuvos Respublikos valstybės sienos su (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad visos indikacijos apie galimą grėsmę turi būti vertinamos itin jautriai.
Taigi, kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Nagrinėjamu atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus atsižvelgiant į pirmiau aptartą visuotinai žinomą informaciją, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad nepritaria (duomenys neskelbtini) oficialios valdžios vykdomai politikai šalies viduje ir užsienyje, tačiau (duomenys neskelbtini) kariniame dalinyje tarnavo (duomenys neskelbtini), be to, kaip nurodė teismo posėdyje, atliko ne privalomąją karo tarnybą, o tarnavo pagal sudarytą sutartį ir iš karinės tarnybos pasitraukė pasibaigus sudarytos sutarties terminui, o ne dėl savo įsitikinimų, nepritarimo valdžios vykdomai politikai. Teismo įsitikinimu, tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje karo tarnyboje ir (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais (duomenys neskelbtini) lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
Teismas nagrinėjamu atveju pabrėžia trečiojo suinteresuoto asmens nurodytus argumentus, kad VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, (duomenys neskelbtini) karinės agresijos atveju su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandai ir dezinformacijai platinti, diversijoms prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdyti. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia neturintis jokių ryšių su (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) institucijomis, nepritaria šalies vykdomai politikai ir tai buvo viena iš priežasčių išvykti iš šalies, bylos nagrinėjimo metu surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo šeima ir jam artimi žmonės ((duomenys neskelbtini)) liko gyventi (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, dirbdamas Lietuvoje (duomenys neskelbtini), laisvu nuo darbo metu vyksta namo į (duomenys neskelbtini), teikia (duomenys neskelbtini) gyvenančiai šeimai materialinį aprūpinimą. Šios aplinkybės, teismo nuomone, kelia abejonių pareiškėjo deklaruojamam nelojalumui (duomenys neskelbtini) valdžiai.
Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pažymėtina, kad vien faktas, jog pareiškėjo sutartis su (duomenys neskelbtini) kariuomene nutraukta prieš (duomenys neskelbtini), savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. Pareiškėjo galimi ryšiai su atitinkamomis (duomenys neskelbtini) tarnybomis bylos nagrinėjimo metu nebuvo niekaip paneigti.
Teismas pažymi, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) režimus palaikantiems ar su šiais režimais bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiamos teisės būtų naudojamos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti. Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės bei valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms.
Teismo įsitikinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Jo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Tai, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduota viza ir leidimas laikinai gyventi, jis dirba legaliai ir moka Lietuvos valstybei mokesčius, savaime nėra reikšmingiau nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybės nėra pakankama, kad būtų konstatuotas Sprendimo Nr. 1 neproporcingumas. Be kita ko, pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo noro ir ateities planų susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę nepaneigia pareiškėjo galimų ryšių su (duomenys neskelbtini) tarnybomis ir jo keliamos grėsmės valstybės saugumui.
Dėl pareiškėjo atstovo teismo posėdyje akcentuojamos Migracijos departamento pareigos apklausti pareiškėją ir pareikalauti VSD pateikti apie jį papildomą medžiagą, pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodo jokio teisės akto, nustatančio Migracijos departamento pareigą, gavus VSD informaciją, apklausti užsieniečius ar reikalauti papildomų duomenų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad, prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) apibrėžiant gero administravimo principo turinį taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. C-395/00). Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019).
Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjų teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjai turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, kokią konkrečiai medžiagą apie jį turėjo ar galėjo pateikti VSD. Pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, tačiau nei jis, nei jo atstovas teismo posėdyje nenurodė, kokias papildomas aplinkybes pareiškėjas būtų nurodęs ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikęs atsakovui, kad šis būtų priėmęs kitokį Sprendimą Nr. 1.
Dėl Migracijos departamento 2023 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 2 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių laikotarpiui teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kodėl šis sprendimas yra neteisėtas. Pažymėtina, kad nustatytas atvykti draudimo laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog laikotarpis, kuriam uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti ir ilgesnis negu penkeri metai.
Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvą trumpesniam negu 5 metų laikotarpiui. Tokį sprendimą atsakovas priėmęs įvertinęs informaciją, kad pareiškėjo tėvų deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad šios aplinkybės nėra teisingos, kadangi jo abu tėvai šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini). Taigi teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturi.
Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 38 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Migracijos departamentas Skundžiamu sprendimu Nr. 2 nusprendė 30 mėnesių uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, t. y. trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui ir neturinčiam Lietuvos šeiminių ryšių. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjo teises.
Sprendime Nr. 2 taip pat nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 30 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos.
Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 15 punkte įtvirtinta, kad duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą, valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.
Kadangi pareiškėjui pagrįstai taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jo duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas netenkintinas, prašymas priteisti pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. A. (R. A.) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.