Marijampolės apylinkės teismo nuosprendis

Nukentėjusįjį V. K. pažinojo. Su juo buvo ir anksčiau dirbęs, todėl vienas kitą gerai pažinojo ir buvo abipusis pasitikėjimas. Viskas vyko 2018 metų rugpjūtį, kuomet jau buvo prasidėjusi finansinė duobė. V. K. paprašė nuvežti į Vokietiją automobilį „VW Touran“, perduoti jį ten R. B., o iš jo paimtus pinigus parvežti atgal V. K.. Konkrečios pinigų sumos neprisimena, bet gali būti kaltinime nurodyta suma – 10 600 Eur. Asmeniškai su V. K. pervežimo sutarties nesudarė, taip pat nebuvo sudaryta ir sutartis tarp V. K. bei UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriame dirbo. Tas automobilis turėjo būti nugabentas ir už jį parvežti pinigai vien jų žodiniu tarpusavio susitarimu. V. K. apgauti neketino. Automobilį nugabeno bei už jį gavo pinigų sumą, kuri buvo nurodyta. Pinigai buvo perduoti automobilį nugabenusio tralo vairuotojui. Saugumo sumetimais, tralų vairuotojai grynų pinigų nevežioja. Todėl jam buvo duotas nurodymas nupirkti už gautus pinigus automobilius Vokietijoje, kurie, pargabenus į Lietuvą, būtų parduoti, o gauti pinigai tada perduoti V. K.. Pastarasis žinojo, kad toks mechanizmas šiame versle taikomas. Su juo nebuvo aptartas už nugabentą automobilį gautų pinigų panaudojimo klausimas. Juos reikėjo tik grąžinti po automobilio pristatymo nurodytu adresu. Tralo vairuotojas už pristatytą automobilį gautus pinigus panaudojo jo nurodymu. Vairuotojui buvo duoti adresai Vokietijoje, kur yra parduodami automobiliai. Vairuotojas nuvyko ir už gautus pinigus, kurie turėjo būti parvežti V. K., nupirko ir parvežė automobilius. V. K. apie tai nežinojo. Dabar jau neprisimena, kiek ir kokių automobilių buvo nupirkta už V. K. priklausiusius pinigus. Automobilius pardavus Lietuvoje, gautais pinigais buvo padengti pagal jau minėtą mechanizmą ankstesnių klientų užsakymai, o V. K. pinigai neatiduoti. Tikėjosi, kad juos atiduos iš būsimų klientų užsakymų, tačiau strigus verslo planui, to padaryti negalėjo. Todėl pinigų šiam nukentėjusiajam negrąžino. Su V. K. ne buvo sutarta konkreti data, kada bus jam grąžinti pinigai, todėl tikėjosi, kad juos grąžins vėliau. Strigus verslui, V. K. nuolat klausdavo, kada bus atiduoti pinigai. Kokia forma tarp jų vyko pokalbiai, dabar neprisimena. Jis skambindavo arba atvažiuodavo į darbą. Jam atvirai papasakojo, kokia padėtis susiklostė ir pasakė, kad reikia laukti, kol pinigai bus grąžinti. Konkretaus termino pinigams grąžinti nederino. Kontaktų šiuo klausimu skaičiaus su juo dabar jau neprisimena. Kiek laiko truko toks bendravimas, taip pat neprisimena. Vieną dieną sulaukė skambučio iš policijos ir tokiu būdu sužinojo, jog V. K. dėl pinigų parašė pareiškimą. Iki tyrimo pradėjimo nesiėmė jokių priemonių, kad tą problemą išspręsti, nes tam nebuvo galimybių dėl finansinės duobės. Su V. K. nebuvo pasirašęs jokių dokumentų dėl pinigų grąžinimo. Nuo jo nesislapstė, nes kaip jau buvo minėjęs, susirgo ir iš vyko gydytis. Kad skolingas V. K. pinigus pripažįsta ir ne neigia prievolės juos grąžinti.

Panašiai atsitiko ir su nukentėjusiuoju S. K.. Iš jo buvo paimti pinigai, tačiau dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, nebuvo pargabentas jam automobilis bei nebuvo grąžinti jam pinigai. Datos dabar jau neprisimena, bet gali būti, kad tai buvo kaip ir nurodyta kaltinime, paskambino šis nukentėjusysis. Jis paprašė parvežti automobilį. Susitarė, jog su užsakovus susitiks tralo vairuotojas. Nukentėjusysis buvo ne iš Marijampolės. Vairuotojas su juo susitiko ir paėmė iš S. K. pinigus su bei adresą Vokietijoje, kur reikia nupirkti automobilį. Prieš nuperkant jį Vokietijoje, reikėjo jį apžiūrėti, ar tinkamas. Jei tinkamas, tai jį reikėjo nupirkti ir pargabenti. S. K. perdavė 7900 eurų. Dėl susiklosčiusios sunkios padėties, nebuvo nuvykta automobilio nurodytu adresu. Taip jau gavosi, kad buvo paimti tik pinigai iš nukentėjusiojo, tačiau jį apgauti neketino. Kaip jau minėjo, grynųjų pinigų vairuotojai į užsienį nesiveždavo. Jie būdavo įnešami į sąskaitą ir po to Vokietijoje išgryninami. Tada jau grynai nuperkami automobiliai. Dėl finansinių sunkumų sąskaitoje nebeliko pinigų, todėl vairuotojas negalėjo jų nuimti ir nupirkti nukentėjusiajam automobilį. Pagal tuo metu naudotą modelį, už šio nukentėjusiojo pinigus Vokietijoje buvo nupirktas kitas automobilis pirmesniam už S. K. klientui. Taip darydamas, buvo įsitikinęs, jog suveiks jo verslo planas ir už vėliau gautus pinigus bus nupirktas automobilis S. K.. Šis, sužinojęs, kad užsakytas automobilis „Opel Zafira“ negrįžta, paskambino ir pareikalavo grąžinti pinigus. Nukentėjęs paskubėjo, nes po kelių dienų jo užsakymas būtų buvęs įvykdytas. Kadangi užsakytą automobilį vėlavo paimti, skambino jo pardavėjui ir prašė dar palaukti. Nuo užsakymo iki šio kliento atsisakymo nuo automobilio praėjo apie dvi savaitės. Šiam atsisakius vėluojančio užsakymo, pažadėjo, kad kai grįš iš Vokietijos tralas, tada grąžins jam pinigus. Jis kurį laiką skambinėjo ir klausė dėl pinigų. Tada buvo atvažiavęs ir prašė pasirašyti skolos lapelį perduotai sumai. Nepamena, ar rašė įsipareigojimą, per kokį laiką grąžins nukentėjusiajam pinigus. Iki šios dienos nepadarė jokių veiksmų, kad grąžinti pinigus. To priežastis jau yra nurodęs.

Analogiška situacija susiklostė ir dėl nukentėjusiojo E. J.. Jį pažinojo kaip gydytoją ir su juo anksčiau jau buvo turėjęs reikalų – vykdė užsakymą. Jis paskambino ir paprašė parvežti automobilį. Po to susitiko Kaune vienoje iš degalinių, kur nukentėjęs perdavė adresą, kur yra automobilis Vokietijoje bei jo nupirkimui perdavė 3800 Eur. Reikėjo nupirkti automobilį „Ford Focus“. Buvo sutarta, kad prieš nuperkant, vairuotojas jį apžiūrės ir įvertins, ar jis neturi defektų. Vokietijoje tralo vairuotojas apžiūrėjo automobilį ir paskambinęs nukentėjusiajam paaiškino, kad automobilis pagal savo būklę nevertas tų pinigų. Tada E. J. to automobilio atsisakė, liepė jo nepirkti ir sakė, kad ieškos kito pasiūlymo. Nukentėjusiojo pinigai pagal paskirtį nebuvo panaudoti. Konkretaus susitarimo, kad nenupirkus jo prašomo automobilio, pinigai bus parvežti, su nukentėjusiuoju nebuvo. Nukentėjusysis ieškojo kito automobilio. Kadangi tuo metu buvo finansinės problemos, nukentėjusiojo pinigus panaudojo kitom kliento automobilio įgijimui. Termino per kiek laiko jis susiras kitą automobilio pardavėją nebuvo. Dabar neatsimena, kiek laiko praėjo, kai E. J. nurodė kito automobilio pardavėjo adresą. Tačiau pinigų jau nebuvo, o finansinė duobė neleido įgyti nukentėjusiojo nurodyto antrojo automobilio. Kadangi nukentėjusiojo nurodytas antrasis automobilis nupirktas nebuvo, šis pareikalavo grąžinti pinigus. Tuo metu pinigų turėjo, bet jais reikėjo dengti ankstesnių užsakovų pirkinius. Dėl nurodytų aplinkybių už šio nukentėjusiojo pinigus buvo nupirktas kitam užsakovui. Jau buvo išvykęs gydytis, kai sužinojo, kad ir šis užsakovas kreipėsi į policiją. Nuo šio nukentėjusiojo, kaip ir nuo kitų, nesislapstė. Telefono nebuvo išjungęs, o tik peradresavo skambučius draugui. Pripažįsta, kad skolingas, apgauti nenorėjo, žada, jog užsidirbęs pinigų, grąžins juos nukentėjusiajam. Tam reikia laiko.

Analogiška situacija buvo ir su nukentėjusiuoju A. Č. Su juo jau buvo anksčiau bendravęs. Todėl buvo pasitikėjimas. Jis prašė pargabenti automobilį iš Vokietijos. Susitarė susitikti. Nukentėjęs atvyko kartu su savo draugu Arvydu. Perdavė adresą, kur yra parduodamas automobilis, ir už jį mokėtinus 18 500 eurų. Viskas vyko tos pačios finansinės duobės metu 2018 metų rugsėjo mėnesį. Už perduotus pinigus reikėjo pargabenti „Hyundai“ markės visureigį. Šis automobilis taip pat nepasiekė užsakovo. Dėl kilusių problemų, vėlavo pas automobilio pardavėją. Skambino pardavėjui, prašė palaukti. Bet pas pardavėją nuvykę nebuvo, automobilio už A. Č. pinigus nenupirko ir nepargabeno. A. Č. duotais pinigais padengė kažkokį kitą ankstesnio kliento užsakymą. Tačiau A. Č. apgauti neketino, tikėjosi, kad būsimų klientų pinigais padengs ir išpildys jo užsakymą. Sužinojęs, kad nėra nei automobilio, nei pinigų, nukentėjusysis atvyko pas jį į darbą. Buvo pasirašytas skolos lapelis, pagal kurį nukentėjusysis laukė savo pinigų. Tačiau strigus verslui, pinigų nebuvo ir negalėjo jų grąžinti. Jam susirgus, A. Č., kaip ir kiti nukentėjusieji, kreipėsi į policiją. Jau keletą metų verslas taip veikė, kad dabartinių klientų užsakymų pinigais buvo pirmiausia vykdomi ankstesnių klientų užsakymai. Šis modelis veikė ir tikėjosi, kad vieną dieną viskas išsilygins. Tiek A. Č., tiek ir kiti klientai, kuomet perduodavo pinigus ir savo užsakymus, apie tokį verslo modelį nežinojo. Jis jiems apie tai nesakė ir neįspėjo. Negalvojo, jog tai nesąžininga jų atžvilgiu. A. Č. atveju buvo įsitikinęs, kad pastarojo pinigus išleidus, bus Vokietijoje gauta pinigų jo užsakymui įvykdyti. Paimant nukentėjusiojo pinigus, jo apgauti tikslo nebuvo. Šis verslo modelis nebuvo sukčiavimas. Viskas baigėsi taip ne todėl, kad baigėsi žmonės su pinigais verslui, o nutrūko pats verslas dėl blogų gandų. Pripažįsta, kad tokią pinigų sumą skolingas nukentėjusiajam, tačiau nelaiko tai sukčiavimu. Tikslo jo apgauti neturėjo. Kuomet turės pinigų, juos būtinai grąžins.

Taip atsitiko ir su nukentėjusiuoju S. N. atžvilgiu. Šis asmuo buvo iš V. A. atvykęs pirkti automobilių. Viskas vyko taip pat 2018 metų rugsėjo mėnesį. Šis asmuo paskambino ir jie susitiko degalinėje „(duomenys neskelbtini) “. Nukentėjusysis paprašė iš Vokietijos pargabenti už 1100 Eur automobilį „(duomenys neskelbtini) “. Tolimesnių šio įvykio detalių neprisimena. Bet ir šiuo atveju už paimtus pinigus prašomas automobilis pargabentas nebuvo, o už juos nupirktas automobilis ankstesniam klientui. Po to daugiau su šiuo asmeniu nėra bendravęs. Jis jo neieškojo, o tik kreipėsi į policiją.

Nukentėjusįjį D. K. pažįsta. Turėjęs su juo ir anksčiau verslo reikalų. Jis paskambino ir paprašė parvežti du automobilius. Susitiko(duomenys neskelbtini). Nukentėjęs perdavė, kaip ir rašoma kaltinime, 3600 Eur ir už juos prašė iš Vokietijos pargabenti automobilius „VW Passat“ bei „Opel Signum“. Dabar visų smulkmenų neprisimena. Tačiau viskas įvyko dėl prašomų įgyti automobilių pardavėjų nelankstumo. Kuomet į Vokietiją nuvyko tralas, buvo savaitgalis. Pardavėjai nesutiko jo metu perduoti automobilių. Todėl, kad tralas nebūtų prastovose ir negrįžtų pustuštis, vietoje prašomų automobilių buvo įgyti ir pargabenti kiti. Pabaiga kaip ir kitų - už tuos pinigus paimti kiti automobiliai, o paskui strigęs verslas ir neturėjimas pinigų grąžinti šiam nukentėjusiajam. Jis manęs po visko neieškojo, kažkokių skolos dokumentų nepasirašinėjom. Nukentėjusiojo apgauti tikslo neturėjo.

Gailisi, kad su nukentėjusiaisiais įvyko toks nesusipratimas. Tikrai jų apgaudinėti tikslo neturėjo. Daro viską, kad vėl atsistotų ant kojų ir grąžintų skolas nukentėjusiesiems. Meluoti neturi tikslo. Turi konkretų planą, kaip gražins pinigus, tačiau jo atskleisti negali, nes tai komercinė paslaptis. komercinė paslaptis. Tralai, kuriais buvo gabenami automobiliai, priklausė sutuoktinei ir buvo išnuomoti A. M. bendrovei. Šiose visose istorijose veikė kaip fizinis asmuo, naudodamasis A. M. bendrovei išnuomotu transportu. Pats ten buvo samdomas darbuotojas, o dirbdamas bendrovėje dar ir savo biznį turėjo. Minėtus tralus pardavė su sutuoktine dar 2018 metų vasarą, nes tokiu būdu bandė išlipti iš finansinės duobės. Visų finansinių problemų gauti pinigai už autovežius neišsprendė. Namą pardavė taip pat 2018 metais. Gautais pinigais padengė kažkiek skolų. Namo pardavimo momentu dar nebuvo šių nukentėjusiųjų. Visų finansinių problemų neišsprendė. Vėliau prasidėjo ikiteisminis tyrimas, kurio metu buvo apribotas judėjimas, todėl negalėjo uždirbti pakankamai lėšų skolų padengimui. Pinigų užsidirbo tik šeimai išlaikyti. Šiuo metu žmona išlaiko šeimą jį ir tris vaikus. Šeimos automobilius „VW Golf“ ir „VW Touareg“ pardavė dėl tos pačios priežasties – reikėjo pinigų skoloms dengti. Automobilių pardavimo metu šių nukentėjusiųjų taip pat dar nebuvo. Šiuo metu sutuoktinė J. R. važinėja automobiliu „VW Touareg“, kuris jų buvo parduotas draugui A. Č., kuris leidžia reikalui esant jai tuo automobiliu pasinaudoti.

Nors kaltinamasis savo kaltę neigia, ji pilnai įrodyta nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais bei bylos rašytine medžiaga.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. Č. paaiškino, kad norėjo įsigyti automobilį. Kadangi rizikinga pervesti pinigus į užsienį pardavėjui realiai nemačius siūlomo automobilio, vienas pažįstamas rekomendavo kaltinamąjį. Sakė, kad kažkada šis buvo pargabenęs automobilį iš pardavėjo užsienyje. Kartu nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), buvusį ofisą pas kaltinamąjį. Sutarė, kad pargabens automobilį „Hyundai Santa FE“. Jo įgijimui perdavė 18 500 Eur. Kaltinamasis priėmė pinigus ir sakė, kad jie bus perduoti autovežio vairuotojui. Žadėjo, kad automobilio nuvažiuos nupirkti trečiadienį, nes būtent tada tralas bus Vokietijoje. Nupirktas automobilis iškart bus pargabentas atgal. Niekas įtarimų nesukėlė, kaltinamąjį rekomendavę žmonės buvo pažįstami. Atėjus žadėtam terminui, pradėjo skambinėti kaltinamajam. Iš jo pusės prasidėjo keistas vilkinimas. Buvo sakoma, kad dėl kažkokių aplinkybių tralas dar nepasiekė vietos, kad dar tik nuvažiuos ir pan. Tada, suėjus automobilio pargabenimo terminui, pareikalavo susitikimo su kaltinamuoju. Susitiko praėjus penkioms dienoms po to, kuomet automobilis turėjo būti pargabentas. Susitikimo metu sužinojo, kad nėra automobilio ir pinigų. Tuomet buvo pasirašytas vekselis, jog automobilio įgijimui perduoti pinigai kaltinamojo bus grąžinti 2018 metų spalio 6 dieną. Kaltinamasis prisiekinėjo, kad tie pinigai yra ir bus grąžinti, kai tik tralo vairuotojas juos parveš. Suėjus šiam terminui, niekas pinigų negrąžino. Tada skambino kaltinamojo duotu telefono numeriu, tačiau juo atsiliepė kitas asmuo, kuris iš pradžių aiškino, kad kaltinamasis išvykęs, vėliau – kad jis serga, o galiausiai nieko neaiškino, bet nachališkai pasiuntė tolyn. Yra įsitikinęs, jog buvo apgautas. Perduodamas pinigus sutarė labai aiškiai, kad bus apžiūrėtas pardavėjo siūlomas automobilis, ir jei bus be defektų, bus už perduotus pinigus įgytas ir pargabentas. Apie tai, kad pinigai bus naudojami ne pagal paskirtį, kaip savo parodymuose nurodė kaltinamasis, nebuvo net kalbos. Tokiomis sąlygomis pinigai nebūtų buvę perduoti. Be to, apgavystės faktą įrodo tai, kad draugas, kuris moka vokiškai, skambino šio automobilio pardavėjui. Jis patvirtino, kad automobilio apžiūrėti ir pirkti niekas nebuvo atvykęs. Negali patvirtinti ar paneigti aplinkybės, jog kaltinamasis taip pat skambino automobilio pardavėjui, kaip ir sako, tačiau jei ir paskambino, tai tik tam, kad laiko pratemptų savo pasiteisinimams. Kaltinamajam pasirašius vekselį, nesitikėjo, kad jis bus tinkamai realizuotas ir tokiu būdu bus atgauti pinigai. Suprato, kad yra apgautas, todėl vekselį pasiūlė pasirašyti tik tam, kad eidamas į policiją dėl apgavystės, turėtų nors kokį įrodymą, kad pinigai kaltinamajam buvo perduoti, nes tarp jų jokio rašytinio susitarimo sudaryta nebuvo. Tuo pačiu tikslu įrašė ir pokalbius, kad turėtų įrodymų. Vėliau pasidomėjo kaltinamuoju ir sužinojo, kad jo apgavysčių auka yra ne jis vienas. Pareikštą civilinį ieškinį palaiko pilnai ir prašo tenkinti.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas E. J. paaiškino, kad kaltinamąjį pažįsta nuo 2013 metų. Pats moka vokiečių kalbą, todėl radęs skelbimą apie parduodamą automobilį pats susikalba su pardavėju. Telieka tik surasti, kas už tą automobilį perduotų pinigus pardavėjui ir jį pargabentų. Pirmą kartą kreipėsi dėl to į bendrovę Prienuose, kuri būtent rekomendavo kaltinamąjį kaip patikimą tuo užsiimantį asmenį. Su juo susiskambino, nuvyko į Marijampolę ir susipažino. Miesto pakraštyje buvo kaltinamojo ofisas. Jis pasirodė kaip malonus ir dalykiškas žmogus. Jam prisistatė esąs gydytojas. Sutarė, kad pagal jo surastą skelbimą nuvyks į Vokietiją ir už 3400 eurų nupirks bei pargabens automobilį. Siūlomose kaltinamojo paslaugose imponavo tai, kad vairuotojai nuvažiuoja prie parduodamos mašinos, viską apžiūri ir pasako, ar verta ją įgyti. Pirmasis automobilis buvo nupirktas ir parvežtas į Lietuvą. Viskas įvyko sklandžiai. Nuo tada palaikė ryšius. Dar po metų taip pat pirko automobilį. Viskas vėl įvyko sklandžiai. 2015 metais tokiu būdu įgijo dar vieną automobilį. Po to kaltinamąjį yra rekomendavęs ir savo pažįstamiems. Jiems taip pat automobiliai buvo pargabenti. 2018 m. rugsėjį vėl kaltinamojo paprašė pargabenti pagal skelbimą Vokietijoje surastą automobilį. Susitiko Kauno aplinkkelyje, kur jam perdavė 3800 eurų automobilio nupirkimui. Pardavėjui už norimą įgyti automobilį „Ford Focus“ buvo pervedęs 200 eurų rankpinigių, iš kurių, sandoriui neįvykus, 100 eurų pardavėjas grąžino. Pateikia teismui tai patvirtinančius piniginių pervedimų dokumentus. Šį kartą iš Vokietijos paskambino vairuotojas ir pasakė, kad siūlomas parduoti automobilis yra baisus ir nevertas tų pinigų. Tada susisiekė su kaltinamuoju ir pasakė, jog ketina nepirkti pasirinkto automobilio. Kaltinamasis pasakė, kad tokie atvejai pasitaiko ir tai neužtrauks jokių sankcijų. Pinigai yra ir už juos reikia susirasti kitą automobilį Vokietijoje. Tada pradėjo skelbimuose ieškoti kito automobilio. Jį rado ir vėl susisiekė su kaltinamuoju. Jis pasakė, kad tą savaitę negali važiuoti paimti automobilio. Kadangi pardavėjas nesutiko laukti, rado kitą automobilį ir vėl skambino kaltinamajam. Pakalbėjo su žmogumi, bet nesuprato, jog tai buvo jau ne kaltinamasis. Dar kartą paskambinus, atsiliepė vėl tas pats asmuo, kuris pasakė, jog N. R. nėra, nes jis serga. Tada pradėjo kaltinamajam siųsti SMS, bet jokio atsako nebuvo. Tada suprato, kad papuolė į finansinę apgaulę. Kaltinamajam parašė, kad atvažiuoja susitikti. Jei tokios galimybės nėra, prašė atsiųsti atstovą, kuris grąžintų automobilio įgijimui perduotus pinigus. Atvykęs į Marijampolę, sužinojo, kad su juo niekas nesusitiks ir neperduos pinigų. Daugiau į skambučius nei kaltinamasis, nei tas kitas asmuo neatsiliepė. Tuomet išsiuntė žinutę, kurioje parašė, kad neliks apgautas ir kreipsis dėl šitos problemos sprendimo. Tada ir parašė pareiškimą policijai. Įsitikinęs, kad būtent tapo sukčiavimo auka, kadangi kaltinamasis pasislėpė ir nekontaktavo, niekas nepaaiškino, kur pinigai, kaip jie bus ir ar bus iš viso sugrąžinti. Sukaltinamuoju po gausybės bandymų pavyko susisiekti tik per 2018 m. Kalėdas. Jis aptakiai, bendrine forma paaiškino, jog supranta, kad yra skolingas ir pinigus grąžins. Dar po mėnesio jam parašė, į ką kaltinamasis atrašė, kad pinigus grąžins, bet dabar negali. Aš jam rašiau, kad galvoju apie jį ir savo pinigus 24/7. Tą patį jis sakė ir 2019 metų pavasarį, tačiau nedarė jokių veiksmų, kad pažadus tesėti. Kuomet perdavė pinigus kaltinamajam, pastarasis apie savo sunkią ar sudėtingą finansinę padėtį nieko neminėjo ir neįspėjo. Jei būtų žinojęs, kad kaltinamasis jo perduotus pinigus nepavykus pirkimui panaudos ne kito jo susirasto automobilio įgijimui arba negrąžins, tikrai jam pinigų nebūtų davęs. Mano, kad įgijęs pasitikėjimą, kaltinamasis tuo naudojosi, slėpė savo problemas ir taip nuo jo nukentėjo daug žmonių. Susidaro vaizdas, kad kaltinamasis veikė pagal tokiam atvejui susikurtą planą. Pareikštą civilinį ieškinį palaiko ir prašo tenkinti.

Nukentėjusysis S. K. paaiškino, kad su kaltinamuoju susipažino 2013 - 2014 metais. Pagal skelbimą nutarė Vokietijoje įsigyti automobilį. Vienos firmos autovežio vairuotojas davė kaltinamojo telefono numerį ir rekomendavo jį kaip patikimą asmenį, kuris gali pagal skelbimą Vokietijoje surastą automobilį surasti ir jį pargabenti. Tada viskas įvyko sklandžiai. Kaip ir buvo žadėta, kaltinamasis nupirko ir per savaitę iš Vokietijos pargabeno automobilį. 2018 metų rugsėjo mėn. vėl pagal skelbimą susirado automobilį Vokietijoje. Vėl kreipėsi į kaltinamąjį. Jam perdavė 7900 Eur, kad būtų Vokietijoje nupirktas ir pargabentas automobilis „Opel Zafira“. Pardavėjui į Vokietiją pervedė 200 eurų rankpinigių ir su pardavėju sulygo, kad automobilis per savaitę privalo būti nupirktas ir paimtas. Kaltinamasis automobilį nupirkti ir pargabenti pažadėjo, tačiau nedavė garantijų, jog tai bus padaryta per savaitę, kaip reikalauja pardavėjas, laiko. Sakė, kad turi pažįstamą Vokietijoje, kuris suderins su pardavėju, kad automobilį būtų galima paimti vėliau. Po šio pokalbio susisiekė su pardavėju ir pasakė, kad perdavė pinigus vežėjui ir automobilis iš jo penktadienį turėtų būti paimtas. Praėjus penktadieniui, paskambino pardavėjas ir pasakė, kad nesulaukė pirkėjo. Tada susiskambino su kaltinamuoju. Šis nurodė, kad susisiekė su pažįstamu Vokietijoje, kuris su pardavėju suderino, jog automobilis bus nupirktas ir paimtas pirmadienį. Praėjus pirmadieniui, pardavėjas paskambino ir pasakė, kad automobilio niekas neatvyko. Iš pokalbio su juo suprato, kad su juo kažkas buvo kalbėjęs ir sutarta, jog automobilis bus paimtas antradienį. Antradienį paskambino kaltinamojo autovežio vairuotojas ir pasakė, kad yra prie pasirinkto automobilio Vokietijoje. Sakė, kad automobilio kažkokia plastmasė sulūžusi. Nežiūrint to, vairuotojui liepė nupirkti automobilį. Netrukus paskambino pardavėjas ir pasakė, kad vairuotojas automobilio nenupirko, nes pirkėjas jam nedavė pinigų. Todėl automobilio ilgiau nelaikys. Tada iškart kilo įtarimas, kad buvo kaltinamojo apgautas. Tada iškart susisiekė su kaltinamuoju. Šis ramiai atsakė, kad turi finansinių problemų ir neturi pinigų. Paimdamas pinigus, apie tai neįspėjo. Pasakius, jog bus kreiptasi į policiją, buvo atsakyta, kad galima kreiptis kur tik patinka, nes jis pinigų vis tiek neturi. Vėliau jie susitiko ir kaltinamasis parašė skolos lapelį, kad pinigus grąžins iki gruodžio pirmos dienos. Iš to daug nesitikėjo, bet džiaugėsi turįs įrodymą, jog pinigai iš jo buvo paimti. Tada pasiskambino į keletą Marijampolės firmų, gabenančių automobilius, ir pasidomėjo kaltinamojo reputacija. Iš jo juokėsi ir sakė, kad rado su kuo susidėti. Sakė, jog kaltinamasis prisidirbęs, ir nors yra pardavęs savo tralus, už 400 000 eurų namą, tačiau pinigų apgautiems nieko neatiduoda. Gruodžio pirmąją nesulaukęs pinigų pagal rašytinį įsipareigojimą, suprato, kad yra paprasčiausiai apgautas ir kreipėsi į policiją. Po to dar skambino kaltinamajam, tačiau šis tik sakė, jog serga ir turi problemų. Įsitikinęs, kad buvo grubiai apgautas, nes tralo vairuotojas buvo prie pasirinkto automobilio, jį apžiūrėjo, tačiau jo nepaėmė pardavėjui nurodydamas, kad pardavėjas neperdavė pinigų. O tai yra gryniausias melas. Jei būtų žinojęs apie kaltinamojo finansines problemas, jam pinigų tikrai nebūtų perdavęs. Kaltinamuoju pasitikėjo, nes prieš tai jau buvo naudojęsis jo paslaugomis. Jo paskutinių metų reputacija pasidomėjo tik tuomet, kai buvo apgautas. Bet buvo jau per vėlu. Mano, jog čia buvo naudojama finansinės piramidės schema. Iš pradžių įgyjamas pasitikėjimas, paskui dalis pinigų išleidžiama sau, o tada iš vienų pinigus ima, o kitiems atidavinėja. Kad čia buvo sukčiavimas, geriausiai įrodo tai, jog tralo vairuotojas jau neturėdamas pinigų važiuoja apžiūrėti automobilio, nors neturi už ką jo nupirkti. Ir tik dėl akių skambina pirkėjui tik tam, kad apraminti, jog viskas gerai. Civilinio ieškinio nėra pareiškęs.

Nukentėjusysis D. K. paaiškino, kad jo istorija analogiška kitų nukentėjusiųjų. Pats užsiima šiek tiek automobilių prekyba. Pirkdavo pagal skelbimus automobilius Vokietijoje. Jų pargabenimui naudojosi įvairių firmų paslaugomis. Tada kažkas iš pažįstamų rekomendavo kaip patikimą asmenį kaltinamąjį. Pradėjo su juo dirbti. Gal kokį pusmetį buvo pargabenami jo įgyti automobiliai iš Vokietijos ir nebuvo jokių problemų. 2018 metų spalio mėn. skelbime vėl surado jį dominančius automobilius Vokietijoje. Susiderino su pardavėjais, tada susisiekė su kaltinamuoju ir derino pargabenimo klausimą. Su juo susitiko ir perdavė 3600 eurų, kad būtų Vokietijoje nupirkti ir pargabenti du automobiliai. Supranta, kad pakankamai užtrunka, kol automobiliai pargabenami. Todėl kantriai laukė. Gal po svaitės paskambino vienas iš pardavėjų ir pasakė, kad niekas neatvažiuoja paimti automobilio. Paprašė dar palaukti. Tada susisiekė su kaltinamuoju. Šis pasakė, kad pats susiskambino su pardavėju ir suderino, jog automobilį paims vėliau. Tada kaltinamojo klausė, koks tikslus paėmimo laikas, kad informuoti pardavėją. Į tai kaltinamasis pasakė, kad pats paskambins pardavėjui ir sutars. Jo pažadu patikėjo. Po to praėjo jau daugiau nei dvi savaitės. Skambino, bet kaltinamasis neatsiliepė. Galop atsiliepė jo numeriu kažkoks draugas, kuris pasakė, kad N. R. turi problemų su sveikata. Laukė dar mėnesį, bet su kaltinamuoju nebuvo įmanoma susisiekti. Tada išgirdo, jog į policiją jau kreipiasi nukentėjusieji nuo kaltinamojo sukčiavimų. Tada ir pats kreipėsi į policiją. Kadangi tai buvo ne pirmas jų sandoris, kaltinamasis jo akyse buvo įgijęs pasitikėjimą. Jei paskutinio sandorio metu būtų žinojęs apie kaltinamojo finansines problemas, nebūtų buvę jokio sandorio. Mano esąs apgautas, kadangi pas pardavėjus niekas nebuvo atvykę paimti automobilių. Paprasčiausiai jų niekas ir nevažiavo, o perduotieji pinigai buvo panaudoti visai kitiems tikslams, dėl ko tartasi nebuvo. Po viso to vengė kontaktų, nes neatsiliepinėjo telefonu.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas V. K. paaiškino, kad su N. R. seniai pažįstamas, kadangi kartu dirbo vadybininku bendrovėje, kuri užsiima automobilių prekyba. Per tą laiką susidarė jo kaip patikimo žmogaus įvaizdis. 2018 metų rugpjūčio mėn. atsirado poreikis nugabenti į Vokietiją R. B. automobilį „VW Touran“ , kurio vertė 10600 eurų. Šiuos pinigus už automobilį reikėjo iš R. B. paimti ir pavežti jam kaip užsakovui. Patikėdamas šį sandorį kaltinamajam, juo absoliučiai pasitikėjo dėl ankstesnės pažinties. N. R. jam perduotą automobilį nugabeno ir perdavė R. B., gavo iš jo pinigus, tačiau jų neparvežė ir neperdavė. Buvo sulygta, kad kai sugrįš automobilį išgabenęs ir perdavęs tralas, N. R. iš karto paskambins, nepriklausomai nuo to, bus net vakaras ar naktis, kadangi pinigai buvo skubiai reikalingi. Įsipareigojo pats atvykti prie tralo ir iš vairuotojo paimti pinigus. Tralas įtartinai ilgai negrįžo, o kaltinamasis neskambino. Pradėjus domėtis, kaltinamasis iš pradžių aiškino, kad tralas kelyje sugedo ir grįš vėliau. Tada pradėjo kaltinamajam skambinėti kasdien, o šis vis žadėjo,, kad tralas netrukus grįš. Galop tas tralas grįžo, bet pinigų niekas neperdavė. Tada kaltinamasis pasakė, kad už jo pinigus nupirkti automobiliai. Kai tik juos parduos, iškart grąžins pinigus. Prašymo tuos pinigus paskolinti ar leidimo kitaip panaudoti nei juos parvežti, duota jam nebuvo. Vairuotojas pasakė, kad grįžo tralas ir parodė, kuriuos automobilius N. R. nupirko už iš R. B. gautus pinigus. Su N. R. susitiko ne vieną kartą, bet jis tik žadėjo pinigus grąžinti. Vėliau jis visai dingo ir tuomet nusprendė dėl apgaulės kreiptis į policiją. Kadangi kaltinamasis buvo įgijęs jo pasitikėjimą, sandorio raštu neformino, skolos raštelio iš jo neėmė. Čia buvo pirmas kartas, kuomet prarado tokiu būdu pinigus. Jei būtų žinojęs, kad N. R. panaudos jam priklausančius pinigus automobilių pirkimui, to būtų neleidęs. Kaltinamasis visa tai padarė apie tai neinformavęs, be jo, kaip pinigų savininko, žinios. Tralo vairuotojas prasitarė, kad kaltinamasis iš žmonių paimtus pinigus naudodavo automobilių pirkimui savo nuožiūra ir seniau. Jei būtų ši aplinkybė žinoma, į kaltinamąjį dėl paslaugos niekada nebūtų kreipęsis. Iki teismo posėdžio kaltinamasis nėra su juo susisiekęs ir ką nors dėl pinigų grąžinimo žadėjęs ar siūlęs aptarti. Vieno ankstesnio pokalbio metu, pasakius, jog pažadai atsibodo ir bus kreiptasi į teisėsaugą, jis tik nusijuokė ir pasakė, kad tuomet savo pinigus atgaus po keletą eurų kas mėnesį. Po to, kai vairuotojas, parodė kokie automobiliai už jo pinigus nupirkti, matė kurį laiką juos stovinčius bendrovės aikštelėje. Kaltinamasis vis sakydavo, kad tuoj žmogus už juos sumokės ir pasiims, o jis iškart grąžins pinigus. Tačiau nieko nevyko. Tada kaltinamojo prašė, kad jis leistų pačiam tuos automobilius parsiduoti ir tokiu būdu atgauti pinigus, tačiau kaltinamasis su tuo nesutiko. Galop tie automobiliai buvo parduoti, bet N. R. pinigų negrąžino, sakė jų išvis neturįs. N. R. siūlė jų įsiskolinimą įforminti notariškai, tačiau kaltinamasis paprasčiausiai dingo. Su juo nebendravo jau pusantrų metų. Kaltinamojo elgesys nepateisinamas jokia tariama ūkine rizika, nes jam savo pinigų neskolino, o jis to net neprašė. Nebuvo jokio susitarimo naudotis pinigais ir pirkti už juos automobilius. Vairuotojas aiškiai pasakė, kad jau išgabenant automobilį, jam buvo nurodymas už tuos pinigus nupirkti automobilių. Ikiteisminio tyrimo metu pateikė garso įrašą, kuriame pokalbiai su vairuotojais. Vienas iš jų vežė automobilį R. B., kitas dirbo pas kaltinamąjį. Įrašus darė tam, kad galėtų įrodyti įvykį, jei N. R. neigtų negrąžinęs pinigus. Siekė turėti nors kažkiek įrodymų, kad buvo toks faktas, kad pats nebūtų apkaltintas melu. Įrašai įrodo, kad taip ir buvo. Jie automobilį nuvežė, o pinigų negrąžino, nors jie buvo už automobilį perduoti, kad juos parvežti. Automobilis, kurį prašė nuvežti į Vokietiją, priklausė R. B. nuo pirkimo datos. Save laiko nukentėjusiuoju, nes R. B. už savo asmeninius pinigus nupirko automobilį. Su R. B. yra seni draugai, todėl jų sandoris yra natūralus. Sumokėjo pardavėjui pinigus, bet sutartį su pardavėju pasirašė pats R. B.. Kadangi šie dokumentai buvo reikalingi R. B., jais nedisponuoja. Nežinojo, kad kaltinamasis naudoja kitų žmonių pinigus pirkti sau automobilius, todėl toks variantas net nebuvo su juo aptarinėjamas. Jis neklausęs paėmė pinigus ir jų negrąžina. Reiškia civilinį ieškinį ir jį prašo tenkinti. Taip pat be prarastos sumos prašo priteisti ir 5000 eurų nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Liudytoja G. Š. pilnai patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad nuo 2008 metų dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. finansininke. Nuo 2017 metų bendrovėje vadybininku pradėjo dirbti N. R.. Dirbo iki 2018 metų rudens. Jam, atskaičius mokesčius, buvo mokamas 304 eurų mėnesinis atlyginimas. Taip pat su juo buvo sudarytos autovežių nuomos sutartys nuo 2014-04-07 iki 2017-12-31. Už vieno autovežio nuomą bendrovė jam mokėjo po 85 eurus į rankas. Mokoma buvo už važiuojančius autovežius, o vienu metu tokių nebuvo daugiau nei 6. Buvo įvairiai, kad važiavo ir 3, ir 4, tai kiek autovežių važiavo, tiek ir buvo mokama. Vėliau pasikeitė autovežių savininkas. Jie buvo perrašyti ir priklausė N. R. žmonai J. R., todėl nuo 2017-03-21 iki 2018-05-07 buvo sudaryta nuomos sutartis su J. R., tačiau mokamos sumos nepasikeitė. Autovežiai važiavo maždaug iki 2018 m. rugsėjo mėnesio ir iki tada buvo mokami pinigai. N. R. dirbo kaip vadybininkas ir kuruodavo darbą, susijusį su autovežių reisais ir automobilių išvežimu - parvežimu. Bendrovę samdydavo kitos įmonės, kad parvežtų automobilius. Jei N. R. sutardavo ir parveždavo automobilius žmonėms, o ne bendrovei, tuomet tai darydavo savavališkai, bendrovei nežinant. A. M. bendrovė neužsiima automobilių parvežimu asmenims, vežama tik įmonėms ir trečių valstybių piliečiams, kai jie užsisako visą autovežį automobilių. N. R. darbo niekas nekontroliavo. Jis dirbo tik su savo autovežiais, kuriuos nuomojo. Vairuotojai, dirbę su jo autovežiais, taip pat dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, N. R. buvo už juos atsakingas ir kuravo jų darbą, bendrovė vairuotojams mokėjo atlyginimą. Kuras į autovežius buvo perkamas bendrovės kortele, kelių mokesčius mokėjo bendrovė. Tai buvo visos N. R. gaunamos pajamos. Autovežių nuomos sutartis nutrūko dėl to, kad pasikeitė autovežių savininkas, N. R. net nepranešė, kad autovežiai nepriklauso jam. Už parvežtus automobilius bendrovėms buvo išrašytos sąskaitos, bendrovė turi tik sąskaitų registrą, kur matosi išrašytos sąskaitos įmonėms. Šiuo metu bendrovėje jau nedirba tie vairuotojai, su kuriais dirbo N. R.. Nukentėjusiojo V. K. nepažįsta. Jis nėra kreipęsis į ją kaip bendrovės finansininkę dėl negrąžinamų pinigų. Su juo bendrovė neturėjo jokių sutarčių. Bet apie tokį faktą, kad jis neteko pinigų, yra girdėjusi, tame tarpe ir iš bendrovės direktoriaus.

Liudytojas N. M. paaiškino, kad pilnai patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apie dvejus metus laiko. Visą laiką vairavo autovežį, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galintį gabenti 4 automobilius. Autovežis buvo registruotas J. R. vardu. Visi dokumentai, t.y. CMR, licencija buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Autovežio draudimas ir registracijos liudijimas J. R. vardu. Nors jis dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, jam nurodymus duodavo N. R., nors ir formintas A. M. bendrovėje, tačiau dirbo pats sau. Visi kelionės čekiai, dokumentai būdavo paduodami N. R.. Iš paskutinio reiso grįžo 2018 m. spalio 2 ar 3 dieną. Paskutinį kartą N. R. matė 2018-10-08. Jis atsiskaitė už paskutinį reisą. Pamena, kad kažkuriuo momentu buvo taip, kad mokėjo kelių mokestį ir jam pasakė, kad autovežis yra išregistruotas, bet paskui vėl buvo viskas gerai, tai galėjo būti maždaug 2018 m. rugsėjo mėnuo. Apie tai, kad N. R. stabdo veiklą, sužinojo 2018-10-06. Apie tai jam SMS parašė pats N. R.. Tačiau žadėjo, kad pradės vėl dirbti po Naujųjų Metų. Prisimena, kad 2018 m. paskutinėmis dienomis Vokietijoje apžiūrėjo baltos spalvos automobilį „Ford Focus“. Užsifiksavo, jog automobilis buvo netvarkingas. Telefonu kalbėjosi su asmeniu, kuris ketino pastarąjį Automobilį įsigyti. Iš pirkėjo kalbos suprato, kad vyras yra labai išsilavinęs, kultūringas ir nėra iš Marijampolės. Jis už automobilį pardavėjui buvo pervedęs 200 eurų avansą. Pirkėjui paaiškino, kad automobilis yra netvarkingas, todėl pirkėjas jį įgyti atsisakė. Šio automobilio nupirkimui pinigus jis išsigrynino banko kortele. Tie pinigai buvo pervesti į jo turėtos banko kortelės sąskaitą. Pinigus grynino Vokietijoje. Tokia buvo praktika, kad saugumo sumetimais jie grynųjų pinigų nesivežiotų. Tuo tikslu jiems ir būdavo duodamos banko kortelės. Kortelė buvo N. R. vardu. Dar yra tekę naudoti banko kortelę, išduotą Audriaus, kurio pavardės neatsimena, vardu. N. R. į banko kortelę pervesdavo pinigų sumą, o jiems ją reikdavo nusiimti ir nupirkti automobilį. „Ford Focus“ įgijimui buvo nuėmęs 3 800 eurų. Kai automobilio nepirko, už tuos pinigus nupirko kitą automobilį, nes taip nurodė N. R.. Apie atsisakymą pirkti minėtą automobilį N. R. parašė SMS, tada šis atsiuntė kitą adresą, kur reikia nupirkti kitą automobilį. Atsimena, jog tai buvo BMW markės automobilis, kurį nupirko ir pargabeno į Lietuvą. Per paskutiniuosius pusantrų darbo metų netekdavo parvežti į Lietuvą grynųjų pinigų, kuriuos gaudavo už į Vokietiją iš Lietuvos nugabentus automobilius. Visuomet už juos reikėdavo pirkti kitus automobilius ir juos pargabenti. Paskutiniu metu buvo nupirkta daug automobilių. Nutrūkus darbo santykiams, gaudavo daug skambučių iš žmonių, kurie vis klausdavo, kaip surasti N. R.. Jiems negalėjo padėti, nes jų buvimo vietos nežinojo. Asmuo vardu Audrius, kurio pavardės neprisimena, buvo N. R. draugas, jis parūpindavo detalių automobiliams. Pats N. R. turėjo savo kabinetą (duomenys neskelbtini). Tikslaus adreso nežino. Kiek žino, kaltinamojo sutuoktinė J. R. važinėja su sidabrinės spalvos „VW Touareg“, o pats kaltinamasis su „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2018-11-01 buvo nuvažiavęs pasiimti savo daiktų iš autovežio, su kuriuo dirbo. Autovežį atrakino minėtas Audrius. Automobilio „Opel Zafira“ apžiūrinėti panašiu laiku ar pargabenti neteko. Per darbo laiką nė vieno iš pirkėjų nėra matęs. Tekę tik automobilių apžiūros pas pardavėją metu su jais bendrauti telefonu. Kieno pinigai būdavo banko kortelės sąskaitoje, kuriuos grynindavo, nežino. Visą laiką manė, kad pinigai priklauso „šefui“, t.y. N. R. ir už jo pinigus nuperkami automobiliai. Kuomet automobilis pargabenamas, pinigai už jį jau „šefui“ sumokami pirkėjų Lietuvoje. Manė, kad taip yra ir šiuo atveju, kadangi tokia tvarka buvo kitose firmose, kuriose jam yra tekę dirbti anksčiau.

Liudytojas A. Č. paaiškino, kad pilnai patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad su N. R. yra seni draugai. Su juo verslo reikalų neturėjo, tačiau kartais ką nors iš draugiškumo padėdavo. N. R. užsiėmė automobilių pervežimu iš užsienio šalių į Lietuvą, turėjo autovežių su kuriais dirbo. Negali pasakyti, kam jie priklauso. Žino, kad kaltinamasi dirbo su UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau tarpusavio santykių detalių nežino. Su kiek autovežių jis dirbo taip pat jam nėra žinoma. Iš matymo žino kai kuriuos autovežių vairuotojus, kurie dirbusius pas kaltinamąjį, tačiau jų vardų ir pavardžių nežino. Kokių finansinių problemų turi N. R. nežino, nes jie šia tema nėra kalbėję. Žino tik tiek, kad šiuo metu yra sustojęs jo verslas, be to priežastys nežinomos. Žino, kad N. R. pardavė savo gyvenamąjį namą, iš jo kraustėsi vasarą, bet kuriais metais, neprisimena. Namo pardavimo priežasties nežino. Jis turėjo du automobilius: „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „VW Touareg“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Šiuos automobilius iš N. R. nupirko 2018 m. vasarą. Už kiekvieną iš jų sumokėjo kažkur po 2000 eurų, tikslesnių sumų neprisimena. Jie pasirašė pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu automobilius prisiregistravo savo vardu. Juos įgijo iš savo santaupų. Šie automobiliai yra jo, tačiau reikalui esant automobilius paskolina J. R. ar N. R.. Šiuos automobilius laiko savo gyvenamosios vietos adresu Vytenio g. 10, Marijampolė, kieme. Yra buvę keletą kartų, kai N. R. yra paprašęs nuvažiuoti ir paimti iš žmogaus pinigus už automobilį. Žmonių, iš kurių yra tekę paimti pinigus, įvardyti negali, nes jų nepažįsta, Kur su jais susitiko jau neprisimena. Tai buvę tik tuomet, kai pats N. R. dėl užimtumo pats negalėdavo nuvažiuoti. Pamena, kad norėjo nusipirkti sau ir draugei automobilį. N. R. jam pasiūlė savo automobilius, dėl ko jis juos parduoda, nesakė. Juos nupirko, kadangi tenkino kaina. Draugei automobilio padovanoti nespėjo, jie susipyko. 2018 m. rudenį, tikslios datos pasakyti negali, N. R. pablogėjo sveikata ir jis išvažiavo gydytis į užsienį. N. R. paprašė leidimo peradresuoti klientų skambučius. Sutiko padėti. Skambučiai buvo peradresuoti į jo telefoną. Skambinusiems asmenims pasakydavo, kad N. R. serga ir šiuo metu gydosi. Skambučių peradresavimo tikslas buvo, kad klientams būtų suteikta informacija, kur jis tuo metu yra ir dėl kokių priežasčių pats neatsako į skambučius. Kai N. R. grįžo po gydymosi, visus savo reikalus tvarkosi pats. Šiuo metu N. R. nedirba, automobilių verslu neužsiima. Kokio ir kur nekilnojamo turto turi N. R., nežino. Salėje esančius nukentėjusiuosius yra matęs ir iš matymo pažįsta. Teko važiuoti ir su jais kalbėtis, žinojo, kad N. R. yra jiems skolingas. Jis sakė, kad grąžins pinigus nukentėjusiesiems, bet sunku juos grąžinti dėl pablogėjusio verslo. Nežino, kodėl pablogėjus sveikatai kaltinamasis vyko gydytis į užsienį. Tai buvo jo pasirinkimas. Gydėsi mėnesį laiko, po to grįžo ir pats perėmė visus reikalus, įskaitant skambučius.

Kaltinamojo kaltė įrodyta bylos rašytine medžiaga: 2018-11-15 savanoriškų daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, iš kurio matyti, kad nukentėjusysis V. K. pateikė USB laikmeną, kurioje buvo katalogas pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“. Kataloge buvo 6 rinkmenos su garso įrašais. Rinkmenos perrašytos į CD laikmeną bei padarytos garso įrašų stenogramos(1 t., b.l. 43-45); Iš V. K. pateikto garso įrašo padarytos stenogramos matosi, jog yra užfiksuotas sekančio turinio pokalbis tarp dviejų vyrų:

V1: kaip tu? Kaip aš čia įveltas?

V: Absoliučiai tu nieko neįveltas. Tu važiavai. Tau iš namų N. pasakė. Aš pasakiau - kaip, kaip buvo. Kad su tavim išviso nieko nekalbėta, nes aš iš tikro ir nežinojau, kad tu ten važiuosi ir ką. Tai ką aš tau galiu sakyt? Tau N. pasakė iš namų, kad tu paimsi iš R. pinigus. Vienu žodžiu. Ir jis tau liepė juos pra. Prapirkti toms mašinoms. Nu. Tai. Taip kaip buvo taip ir pasakiau. O? Tai ką aš kitaip turėjau pasakyt?

V1: nes aš nenoriu ten su miesto banditais jokių reikalų turėt čia.

V: vienu žodžiu aš pasakiau kaip buvo - tu absoliučiai niekur. Nes kaip tu gali būt įveltas, jeigu tu nieko nežinojai.

2018-11-05 savanoriškų daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, iš kurio matyti, kad nukentėjusysis S. K. pateikė skolos raštelio kopiją (1 t., b.l. 69-70); 2018-11-02 nukentėjusiojo S. N. apklausos protokolu, iš kurio turinio matyti, kad apklausos metu jis nurodė, jog užsiima automobilių pirkimu ir pardavimu. Gavo N. R. telefono numerį, kuris, kiek jam žinoma, užsiima automobilių vežimu tralais. Būdamas Lietuvoje, pirmą kartą N. R. paskambino 2018-09-28, apie 17.00 val. Paklausė, ar jis galėtų parvežti automobilį „Opel Zafira“, kuris yra Vokietijoje. Dėl šio automobilio jau buvo sutaręs su pardavėju Vokietijoje ir sumokėjęs 300 eurų avanso. N. R. sutiko parvežti automobilį ir jie sutarė susitikti tą pačią dieną apie 18.00 val. Susitiko Sporto g. 50, Marijampolėje, prie degalinės „(duomenys neskelbtini)“. Susitarė, kad N. R. perduos 1100 eurų. Į susitikimą N. R. atvyko automobiliu „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Jame dar buvo ir kitas vyriškis. Išlipusiam N. R. už automobilio nupirkimą ir pargabenimą padavė 1100 eurų. Jų susitarimas buvo žodinis, jokių sutarčių raštu nesudarė. Susitarė, kad automobilį parveš sekančią savaitę. Praėjus savaitei, pradėjo domėtis automobiliu. N. R. kiekvieną kartą sugalvodavo kokį nors pasiteisinimą: arba sugedęs tralas, arba liko nedaug kilometrų parvažiuoti. Taip praėjo mėnesis laiko. Vėliau paskambinus N. R., atsiliepė kitas vyras, kuris teigė, kad rusiškai nesupranta. Kiek jam yra žinoma už prekybos centro (duomenys neskelbtini) stovi N. R. tralai. Automobilio pardavėjas Vokietijoje jam grąžino 300 eurų, kadangi automobilis iš jo nebuvo paimtas (2 t., b.l. 8-10); 2018-10-11 savanorišku daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, iš kurio matyti, kad nukentėjusysis A. Č. pateikė nuotrauką, kurioje užfiksuotas paprastas vekselis, ir pokalbio įrašą (1 t., b.l.131-133); Iš A. Č. pateikto garso įrašo padarytos stenogramos matosi, jog yra užfiksuotas sekančio turinio pokalbis tarp dviejų vyrų:

V: Labą dieną.

V1: E. N. ieškau. Čia turbūt ne N.? Ane?

V: Ne. Nėra N..

V1. Nėra o tai kas tenai nutiko? Aš pirmai....

V: Ta prasme.