Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-276/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Data: 2013-05-02
Bylos Nr.: 2A-276/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vigintas Višinskis, Vytas Milius, Gintaras Pečiulis
Ieškovas: J. M.
Trečiasis asmuo: I. J., D. J., Kauno rajono 1-ojo notarų biuro

Kategorijos

21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-276/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.7.; 121.21. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASn u t artisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vyto Miliaus, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viginto Višinskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2038-395/2011 pagal ieškovo J. M. ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „IM Baltic“, V. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Tretieji asmenys I. J., D. J., Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarė R. S.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas J. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti notarės R. S. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį dėl sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), negaliojančia, kaip sudarytą dėl apgaulės, ir taikyti restituciją. Nurodė, kad Kauno rajono 1-ajame notarų biure 2008 m. rugsėjo 2 d. ieškovas, pagal įgaliojimą atstovaudamas trečiuosius asmenis I. J. ir D. J., pardavė atsakovui UAB „IM Baltic“ tretiesiems asmenims bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą (žemės sklypus). Tarp šalių sudarytos žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties 5 punkte nurodytos sumos, tai yra 168 300 Lt už tretiesiems asmenims priklausančią žemę ieškovas iš pirkėjo negavo nei prieš pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, nei vėliau, kai pirkėjui perėjo nuosavybės teisės į parduotą turtą. Atstovaudamas savo įmonę (UAB „IM Baltic“) V. M. aktyviais veiksmais siekė suklaidinti, apgauti ieškovą ir trečiuosius asmenis dėl sandorio efekto, masto, įmonės užmojų, savo, kaip asmens, svarbos, subjektiškumo, būsimų kitų esminių aplinkybių (ūkinio pastato ir stoginės žemės sklypuose išpirkimo, ieškovo ir jo žmonos įdarbinimo savo įmonėje). Atsakovas apgavo ieškovą dėl esminių sandorio sąlygų, nesumokėjo pinigų, neįvykdė pažadų. Apgaulės faktą patvirtina ir ta aplinkybė, kad atsakovas V. M. įkalbėjo ieškovą (aiškindamas, jog taip bus visiems geriau), taip pat notarę neįtraukti į pirkimo-pardavimo sutarties 6 punktą, aptariantį specialiąsias perkamų sklypų naudojimo sąlygas, tos aplinkybės, jog ant trijų sklypų stovi didžiulis dviejų aukštų gelžbetoninis ūkinis pastatas su pusrūsiu ir medine stogine, kurių atsakovas nenupirko.

Atsakovai V. M. ir UAB „IM Baltic“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad sudarant ginčijamą žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį nebuvo pažeisti įstatymų reikalavimai, o UAB „IM Baltic“ atsiskaitė su žemės pardavėjais. Atsiskaitymui su ieškovo atstovaujamais trečiaisiais asmenimis iš UAB „IM Baltic“ kasos buvo išimtos pinigų sumos, kuriomis pirmiausia buvo apmokėtos avansine sutartimi tarp šalių sulygtos sumos, o vėliau ir visiškai atsiskaityta su pardavėjais už UAB „IM Baltic“ įsigytus žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Visiško atsiskaitymo faktą patvirtina teismui pateikti atsakovo UAB „IM Baltic“ buhalterinių dokumentų duomenys, o patys pardavėjai (tretieji asmenys) nei iš karto po sandorio įforminimo, nei šiuo metu atsakovams jokių pretenzijų nereiškė ir nereiškia.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarė R. S. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad asmeniškai nei ieškovo, nei atsakovo nepažįsta, faktinių aplinkybių apie tai, kokie šių asmenų tarpusavio santykiai, negali nurodyti. Notaras tvirtinti apie tai, kad pardavėjas iš pirkėjo gavo pinigus, gali tik tada, kai pinigai pervedami į notaro depozitinę sąskaitą. Kitaip mokamų pinigų notaras neskaičiuoja, netikrina ir pardavėjui neperduoda, apie tinkamą atsiskaitymą notarą žodžiu informuoja pats pinigų gavėjas ir šis jo patvirtinimas yra fiksuojamas sutarties punkte apie atsiskaitymą. Ginčijamos sutarties 5 punkte yra nurodyta parduodamo turto vidutinė rinkos vertė, sutarties šalių sutarta parduodamo turto kaina ir atsiskaitymo tvarka. Šiame sutarties punkte šalys patvirtino, kad 168 300 Lt pardavėjai gavo iš pirkėjo atstovo iki šios sutarties pasirašymo. Ieškovas, kaip pardavėjų atstovas, turėjo visas galimybes ginčijamoje sutartyje nurodyti, kad dalis pinigų nėra gauta, tačiau jis patvirtino, kad pirkėjas pardavėjams sumokėjo visą sutartą kainą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas nurodė, jog nors ginčo sandorį tretieji asmenys įformino per ieškovą, kaip įgaliotąjį asmenį, tačiau patys neteigia, jog jiems, kaip žemės sklypų pardavėjams, nebuvo sumokėti pinigai. Teismas laikė įrodyta, kad žemės sklypų pardavėjai (tretieji asmenys) iš pirkėjo UAB „IM Baltic“ gavo sutartyje nurodytą kainą, nes atsakovo teiginius apie sumokėtą ginčo sandoriu sulygtą kainą patvirtina bylos medžiagoje esantys UAB „IM Baltic“ atsiskaitomųjų sąskaitų išrašų duomenys, pateikti kartu su 2007 m. rugsėjo 7 d. avansine pirkimo-pardavimo sutartimi. Kadangi atsakovas po ginčijamos žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo visą laiką šia žeme naudojosi kaip savininkas, teismas sprendė, jog ieškovo ieškinys neįrodytas. Teismas pažymėjo, jog ieškovas, nors ir veikdamas kaip parduotų žemės sklypų buvusių savininkų įgaliotasis atstovas, daugiau teisių nei savininkai neįgijo, todėl ieškinys netenkintas ir dėl šios aplinkybės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas J. M. patikslintu apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą − ieškinį tenkinti. Ieškovo skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką arba dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartis nenumato ko kita. Tokio pakvitavimo forma nėra nustatyta, tačiau dėl to, kad prievolės įvykdymas yra laikomas sandoriu, darytina išvada, jog pakvitavimui turi būti taikomos bendros rašytinę sandorių formą reglamentuojančios taisyklės. Teismui iki šiol atsakovas nepateikė nei vieno patikimo įrodymo apie tai, kad buvo įvykdyta 2007 m. rugsėjo 7 d. avansinė pirkimo-pardavimo sutartis ir 2008 m. rugsėjo 2 d. pirkimo-pardavimo sutartis. Teismas nevertino fakto, kad 2007 m. rugsėjo 7 d. avansinėje pirkimo-pardavimo sutartyje pažymėta, jog ji turi priedą − avansinio mokėjimo grafiką. Tai reiškia, kad tos pačios sutarties sąlygą „pasirašant šią sutartį iš pirkėjo V. M. gauna avansinį mokėjimą 80 000 Lt“ reikia interpretuoti atsižvelgiant į visą sutartį, kurios priedai yra neatsiejama jos dalis. 2008 m. rugsėjo 2 d., kuomet buvo patvirtintas ginčijamas sandoris, notarė privalėjo vadovautis „Kliento atliktų piniginių operacijų bei įtartinų ir neįprastų piniginių operacijų ir sandorių registracijos žurnalų tvarkymo taisyklėmis“, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio nutarimu Nr. 562, kurių 5 punkte nurodyta, kad „Notarai ir asmenys, turintys teisę atlikti notarinius veiksmus, ir antstoliai ar teisę atlikti antstolių veiksmus turinys asmenys privalo tvarkyti klientų įtartinų ir neįprastų sandorių bei sandorių, pagal kuriuos gaunama ar mokama grynųjų pinigų suma viršija 15 000 eurų ar ją atitinkančią sumą kita užsienio valiuta, registracijos žurnalą. Šių taisyklių 14.3 punkte įtvirtinta nuostata, jog įtartinų sandorių ir sandorių, pagal kuriuos gaunama ar mokama pinigų suma viršija 15 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, registracijos žurnale įrašoma informacija apie „duomenis apie piniginę operaciją arba sandorį (nurodoma atlikimo data, pinigų suma, valiuta, kuria atlikta piniginė operacija arba sandoris, piniginės operacijos atlikimo arba sandorio atlikimo būdas). Kad būtų įrašyti į registrą duomenys (ką privaloma daryti dėl viešo intereso), notaras neturi teisės dirbti pasitikėjimo principu. Notaras atsako už teisines sandorio sudarymo ir jo turinio aplinkybes. Bonus pater familias etalono taikymas notarei reiškia ne tik tai, kad ji turėjo būti tokia gera teisininkė, kad nebūtų sandorio, turiniu ir forma neatitinkančio įstatymų, bet ir tokia atidi teisininkė, kad atkreiptų dėmesį į visas sandorio sudarymo aplinkybes. Teismas, atsižvelgdamas į notarės poziciją, turėdamas pareigą ex officio konstatuoti niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą, privalėjo imtis visų priemonių apginti viešajam interesui. Šiuo atveju teismas privalėjo pareikalauti duomenų iš registro apie sandorio atlikimo būdą, o pati notarė pinigų gavimo faktą turėjo konstatuoti ne pagal žodinį šalių patvirtinimą, o rašytiniais įrodymais. Teismas pinigų perdavimo faktą įvykusiu pripažino remdamasis avanso apyskaita, iš kurios matyti, kad V. M. grynieji pinigai buvo išmokėti iš jo paties vadovaujamos bendrovės. Šiuos pinigus V. M. neva perdavė ieškovui, tačiau avanso apyskaita nėra griežtos atskaitomybės dokumentas. Jeigu UAB „IM Baltic“ būtų turėjusi tikslą su ieškovu atsiskaityti grynais pinigais, tokiu atveju juridiškai teisingas būtų buvęs tik vienas būdas − išrašyti kasos išlaidų orderį, kurį ieškovas patvirtintų parašu. Atsakovas V. M. yra nesąžiningas. Informacija apie V. M., kaip nesąžiningą asmenį, paskelbta viešoje erdvėje (straipsnyje „Patiklūs senukai praranda viską“). „Lietuvos žinių“ tinklapyje. Informacijos, pateiktos šiame dienraštyje, atsakovas neginčijo, todėl teismas, priimdamas sprendimą, turėtų vadovautis informacija, charakterizuojančia V. M., kaip nesąžiningos praktikos civilinėje apyvartoje turintį civilinių teisinių santykių subjektą. Teismas išvadą apie pinigų perdavimo faktą padarė remdamasis įrodomosios galios neturinčiais dokumentais, tokiu būdu užkirsdamas kelią sandorių negaliojimo institutui atlikti savo paskirtį − siekti teisėtumo. Teismui šiai išvadai padaryti užteko atsakovų išreikštos pozicijos, kad remiantis avansine apyskaita (o ne kasos išlaidų orderiu) V. M. buvo išmokėti grynieji pinigai, kuriuos šis, kaip UAB „IM Baltic“ atstovas, perdavė ieškovui pagal ginčijamą sandorį. Taigi teismas išreiškė poziciją, kad UAB „IM Baltic“ išmokėjo grynuosius pinigus pagal avansinę apyskaitą V. M. Faktas, kad tretieji asmenys nereiškė savarankiškų pretenzijų ir reikalavimų, teismui leido galutinai įsitikinti, kad be kasos išlaidų orderio neva išimti iš bendrovės kasos grynieji pinigai pateko ieškovui į rankas kaip atlygis už ginčijamą sandorį. Teismui net nekilo abejonių, kad juridiškai toks atsiskaitymas būtų neteisėtas, dėl ko kiltų dar viena priežastis sandorį pripažinti niekiniu.

Atsiliepimas

Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarė R. S. atsiliepime į ieškovo skundą prašo skundo netenkinti. Nurodo, kad pagal Pinigų plovimo prevencijos įstatymą notarai duomenis ir informaciją privalo pateikti Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai. Pinigų plovimo prevencijos įstatymas draudžia notarui ir jo biuro darbuotojams pranešti klientui ar kitiems asmenims arba kitais būdais leisti jiems suprasti, kad informacija apie kliento sudaromus ar įtartinus sandorius pateikiama ar pateikta minėtai institucijai. Dėl šios priežasties ieškovo argumentai dėl šio įstatymo vykdymo nesusiję su ginčijamu sandoriu. Ieškovas, norėdamas savo neatsakingumą gaunant pinigus permesti notarui, negali remtis viešuoju interesu, nes tai yra pardavėjo ir pirkėjo sutartiniai santykiai. Notaras neturi pareigos tikrinti, ar tikrai pardavėjas gavo visus pinigus, jei pats pardavėjas patvirtina, kad pinigus yra gavęs.

Atsakovai UAB „IM Baltic“ ir V. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovas negalėjo ginčyti sandorio, kaip įgaliotas asmuo, be trečiųjų asmenų (parduoto turto buvusių savininkų) valios. Šie asmenys pareiškė, jog atsakovams nereiškia jokių pretenzijų, o ieškovas negali veikti prieš asmens, davusio jam įgaliojimus, valią ir interesus. J. M. negalėjo būti ieškovu byloje, nes jis nebuvo ir nėra materialinių teisinių santykių šalimi, jam nekiltų teisinių pasekmių patenkinus pareikštus reikalavimus. Teismas įvertino visus byloje esančius įrodymus vadovaudamasis teismų praktika. Ieškovas nurodytą ieškinyje aplinkybę, kad nebuvo sumokėti pinigai, įrodinėjo tik savo paaiškinimais, nepateikė jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių jo aiškinimus ir nenurodydamas visų sandorio sudarymo aplinkybių, įskaitant tai, kad tarp bendrovės ir jo buvo sudaryta 2007 m. rugsėjo 7 d. avansinė pirkimo-pardavimo sutartis. Pagal tą sutartį sumokėti ieškovui pinigai, taip pat buvo sumokėtas ir gyventojų pajamų mokestis. Pasirašius pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, pardavėjų atstovas, gavęs pinigus, tiek avansinėje sutartyje, tiek pagrindinėje pirkimo-pardavimo sutartyje sutiko, kad pinigai sumokėti ir jokių pretenzijų viena kitai sutarties šalys neturi. Ieškovas neginčija 2007 m. rugsėjo 7 d. avansinės pirkimo pardavimo-sutarties. Kadangi ieškovui pinigus perdavė bendrovės direktorius V. M., todėl į sutartį buvo įrašyta, kad pinigai (80 000 Lt) sumokėti. Ieškovui neginčijant šios sutarties ar atskirų jos dalių, negalima teigti, kad civilinėje byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog ieškovas gavo pagrindinėje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą sumą. Taip pat buvo susitarta, jog V. M. su ieškovu atsiskaitys prieš pasirašant pagrindinę sutartį. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad teismas privalėjo tirti, ar notarė atliko veiksmus pagal taisykles, reglamentuojančias notarų veiklą, nes tokios aplinkybės nebuvo nurodytos ieškinyje. Ieškovas nesąžiningai naudojasi procesinėmis teisėmis, nes skundas grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos ieškinyje. Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų taisyklės yra patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179, leidžiančiu mokėti avansus darbuotojams, kurie atsiskaitytų už ūkio subjektą ir pateiktų ūkinę operaciją patvirtinančius dokumentus. UAB „IM Baltic“ išmokėjo avansus įmonės vadovui, kuris atsiskaitė už bendrovės vardu perkamus žemės sklypus bei pateikė įmonei dokumentus, kurių pagrindu išleido gautas lėšas. Atsakovo V. M. atžvilgiu nėra baigtas joks ikiteisminis tyrimas, kurio metu būtų surašytas kaltinamasis aktas ir baudžiamoji byla būtų perduota į teismą, taip pat nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pirmosios instancijos teismas, apžiūrėjęs ikiteisminio tyrimo medžiagą, nenustatė, kad V. M. būtų nesąžiningas asmuo. Ieškovas net teoriškai negalėjo suklysti ar būti apgautas, atsižvelgiant į pasirašytų dokumentų kiekį, ilgą laiko tarpą nuo avansinės pirkimo-pardavimo sutarties ir pagrindinės sutarties pasirašymo, jokių pretenzijų ilgą laiką nebuvimo, taip pat į tai, kad tretieji asmenys jokių pretenzijų atsakovams nereiškia.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovas apeliaciniame skunde prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo ieškovas nemotyvuoja, apsiribodamas tik deklaratyviu prašymu. Dėl apelianto (ieškovo) prašymo bylą nagrinėti teismo posėdyje, rengiamame žodine proceso tvarka, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodine proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.). Taigi nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atmestas, yra pagrįstas ir teisėtas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas, veikdamas 2008 m. vasario 28 d. įgaliojimo pagrindu, 2008 m. rugsėjo 2 d. pardavėjų I. J. ir D. J. vardu sudarė su UAB „IM Baltic“ sutartį, pagal kurią UAB „IM Baltic“ buvo parduoti I. J. ir D. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantys žemės sklypais, esantys (duomenys neskelbtini), už bendrą 198 000 Lt sumą (kiekvienas žemės sklypas po 49 500 Lt), iš kurių pirkėjas sumoka 29 700 Lt gyventojų pajamų mokestį (už kiekvieną pardavėją po 14 850 Lt), o likusius 168 300 Lt pardavėjai gavo iš pirkėjo atstovo iki šios sutarties sudarymo (10-14 b. l.). Ieškovas sandorį prašė pripažinti negaliojančiu, kaip sudarytą dėl apgaulės (CK 1.91 str.).

Atsakovai atsiliepime į skundą kelią klausimą, ar apskritai ieškovas yra tinkamas subjektas reikšti ieškinį byloje, todėl teisėjų kolegija visų pirma pasisako šiuo klausimu. Iš į bylą pateikto įgaliojimo, kurio pagrindu tretieji asmenys I. ir D. J. įgaliojo parduoti pardavėjams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, matyti, kad pardavėjai ieškovui suteikė teisę ne tik sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, priėmimo-perdavimo aktą, juos pasirašyti pas notarą ir kt., tačiau ir gauti pinigus už parduodamus žemės sklypus (b. l. 14). Kadangi įgaliojimo turinys santykiuose su trečiaisiais asmenimis parduodant ginčo žemės sklypus nustatė teisę ieškovui gauti pinigus už žemės sklypus, kad reikalavimas pripažinti negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartį grindžiamas kainos nesumokėjimo įgaliotiniui faktu, pripažintina ieškovo teisė reikšti ieškinį.

Į bylą pateikta notariškai patvirtinta 2008 m. rugsėjo 2 d. žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis (10-12 b. l.). Kaip jau minėta, sutarties 5 punkte nurodyta, kad žemės sklypai parduodami už 198 000 Lt (kiekvienas po 49 500 Lt), iš kurių pirkėjas (UAB „IM Baltic“) sumoka 29 700 Lt gyventojų pajamų mokestį (už kiekvieną pardavėją po 14 850 Lt), o likusius 168 300 Lt pardavėjai gavo iš pirkėjo atstovo iki šios sutarties pasirašymo. Iš tokios pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos galima daryti išvadą, kad atsakovas UAB „IM Baltic“ sumokėjo visą sutartą žemės sklypų kainą, nes abi sandorio šalys pasirašant notarinę pirkimo-pardavimo sutartį paliudijo, jog pinigai už pirkimo-pardavimo sutarties dalyku buvusį turtą buvo sumokėti pardavėjams iki šios sutarties pasirašymo. Pagal CK 6.344 straipsnio, reglamentuojančio bendrąją pirkėjo pareigą sumokėti kainą ir kitas išlaidas, 4 dalį, jeigu įstatymai nustato, kad pirkimo-pardavimo sutartį būtina sudaryti notarinės formos ir po to įregistruoti viešame registre, tai pirkėjas kainą sutarties pasirašymo metu privalo sumokėti į notaro depozitinę sąskaitą, o pardavėjui pinigus notaras perduoda po sutarties įregistravimo viešame registre, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas numato kitokią atsiskaitymo tvarką. Nagrinėjamu atveju sandorio šalys susitarė dėl kitokios atsiskaitymo tvarkos, tai yra kainos sumokėjimo dar iki notarinės sutarties pasirašymo. Notaro patvirtina žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis yra oficialus rašytinis įrodymas, todėl joje konstatuotas faktas apie pirkėjo sumokėtą pardavėjams pinigų sumą, kol jis nepaneigtas kitais įrodymais, laikytinas įrodytu (CPK 197 str. 2 d.). Atsakovai (UAB „IM Baltic“ ir jos vadovas) teigia šią pinigų sumą sumokėję pardavėjų atstovui, kuris turėjo 2008 m. vasario 28 d. išduotą įgaliojimą parduoti I. J. ir D. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus. Trečiasis asmuo notarė R. S. atsiliepime į ieškinį teigė, kad notarine forma sudarytoje sutartyje šalys patvirtino, jog 168 300 Lt pardavėjai gavo iš pirkėjo atstovo iki šios sutarties pasirašymo. Notarės paaiškinimu, ieškovas, kaip pardavėjų atstovas, turėjo visas galimybes ginčijamoje sutartyje nurodyti apie tai, jog dalis pinigų nėra gauta, tačiau jis patvirtino, kad pirkėjas sumokėjo pardavėjams visą turto kainą. Žemės sklypų pardavėjai – tretieji asmenys I. J. ir D. J. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, tačiau dalyvavo parengiamajame teismo posėdyje. Iš 2011 m. gegužės 19 d. parengiamojo teismo posėdžio protokolo matyti, kad tretieji asmenys D. ir I. J. nurodė, jog byloje savarankiškų reikalavimų nereiškia, teismo prašė sudaryti galimybę nedalyvauti teismo posėdžiuose, kadangi neturi suinteresuotumo byloje. Proceso dalyviai dėl tokio trečiųjų asmenų prašymo neprieštaravo (99 b. l.). Byloje nėra duomenų, jog tretieji asmenys būtų pareiškę kokius nors savarankiškus reikalavimus ieškovui dėl kainos pagal pirkimo-pardavimo sutartį sumokėjimo, nors ieškovas ieškinyje nurodė, kad negali atiduoti pinigų žemės sklypų pardavėjams. Pažymėtina, kad ieškovas pareikštu ieškiniu taip pat prašė ne priteisti nesumokėtą kainą ar jos dalį pagal pirkimo-pardavimo sutartį, o prašė ginčo pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia remiantis CK 1.91 straipsniu, todėl kainos pagal pirkimo-pardavimo sutartį sumokėjimas ar nesumokėjimas, kaip pirkimo pardavimo sutarties esminės sąlygos įvykdymas ar neįvykdymas, apskritai nėra įrodinėjimo dalykas šioje byloje. Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, jog CK 6.397 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje privalo būti nurodyta parduodamo nekilnojamojo turto kaina. Jeigu kaina sutartyje nenurodyta, sutartis laikoma nesudaryta. Šios bylos atveju nėra pagrindo kalbėti apie šios imperatyvios įstatymo normos pažeidimą, nes sutarties dalyku buvusių žemės sklypų kaina sutartyje yra aiškiai nurodyta.

Minėta, jog prašydamas pripažinti ginčo pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, ieškovas kaip faktinį ieškinio pagrindą nurodė apgaulę, kuri turėjo įtakos ieškovo valios sudaryti sandorį susiformavimui. Pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2007; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008). Ieškovas ieškinyje nurodė, kad apgaulė šiuo konkrečiu atveju pasireiškė tuo, kad atsakovas V. M. siekė suklaidinti dėl sandorio efekto, masto, jo įmonės užmojų, savo, kaip asmens svarbos, asmens subjektiškumo, būsimų kitų esminių aplinkybių (žemės sklypuose esančių ūkinio pastato ir stoginės išpirkimo, ieškovo ir jo žmonos įdarbinimo). Tačiau šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų byloje nėra, taip pat nenustatyti tyčiniai atsakovo veiksmai, kuriais buvo siekta suklaidinti ieškovą. Tai reiškia, jog byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovas buvo tyčia suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kad buvo nuslėptos svarbios sandorio aplinkybės, dėl kurių ieškovas būtų palenktas (paveiktas) sudaryti sandorį, kuriame nurodyta sąlyga, jog 168 300 Lt pardavėjai gavo iš pirkėjo atstovo iki šios sutarties pasirašymo, nors, kaip teigia ieškovas, šios sumos atsakovas nėra sumokėjęs iki šiol. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, jog pirkimo-pardavimo sandoris sudarytas dėl apgaulės (apgaulės būdu).

Ieškovas apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kad tvirtindama ginčijamą sandorį notarė privalėjo vadovautis „Kliento atliktų piniginių operacijų bei įtartinų ir neįprastų piniginių operacijų ir sandorių registracijos žurnalų tvarkymo taisyklėmis“, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 562, kurių 5 punkte nurodyta, jog notarai ir asmenys, turintys teisę atlikti notarinius veiksmus, ir antstoliai ar teisę atlikti antstolių veiksmus turinys asmenys privalo tvarkyti klientų įtartinų ir neįprastų sandorių bei sandorių, pagal kuriuos gaunama ar mokama grynųjų pinigų suma viršija 15 000 eurų ar ją atitinkančią sumą kita užsienio valiuta, registracijos žurnalą, kad teismas privalėjo iš notarės pareikalauti duomenų iš šio registro apie sandorio atlikimo būdą. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o šios ieškovo skunde nurodytos aplinkybės nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Tačiau bet kokiu atveju pažymėtina, kad iš tikrųjų notarė, tvirtindama ginčijamą sandorį, privalėjo vadovautis skunde nurodytomis Kliento atliktų piniginių operacijų bei įtartinų ir neįprastų piniginių operacijų ir sandorių registracijos žurnalų tvarkymo taisyklėmis, kurios reglamentuoja Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 16 straipsnyje nurodytos informacijos registracijos žurnalų tvarkymą, registruojamus duomenis, registracijos žurnalų tvarkytojų pareigas ir registracijos žurnalų tvarkymo tikrinimą. Pagal šias taisykles notarai ir asmenys, turintys teisę atlikti notarinius veiksmus, ir antstoliai ar teisę atlikti antstolių veiksmus turintys asmenys privalo tvarkyti klientų įtartinų ir neįprastų sandorių bei sandorių, pagal kuriuos gaunama ar mokama grynųjų pinigų suma viršija 15 000 eurų ar ją atitinkančią sumą kita užsienio valiuta, registracijos žurnalą. Registracijos žurnale įrašomi duomenys apie piniginę operaciją arba sandorį (nurodoma atlikimo data, pinigų suma, valiuta, kuria atlikta piniginė operacija arba sandoris, piniginės operacijos atlikimo arba sandorio atlikimo būdas). Lietuvos Respublikos pinigų plovimo prevencijos įstatymo 17 straipsnio 2 dalis numato, jog notarai ar asmenys, turintys teisę atlikti notarinius veiksmus, ir antstoliai ar teisę atlikti antstolių veiksmus turintys asmenys privalo kliento tapatybę patvirtinančius duomenis ir informaciją apie kliento sudarytą sandorį pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, jeigu pagal sandorį gaunama ar mokama grynųjų pinigų suma viršija 15 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta. Tai reiškia, jog ieškovo apeliaciniame skunde nurodytą informaciją notaras renka kitais tikslais. Minėtas įstatymas ir taisyklės notaro neįpareigoja pinigų gavimo faktą konstatuoti ne tik pagal žodinį šalių patvirtinimą apie pinigų gavimą. Be to, Lietuvos Respublikos pinigų plovimo prevencijos įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šiame įstatyme nurodyta informacija, kurią gauna Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, negali būti skelbiama ar perduodama kitoms valstybės valdymo, kontrolės ar teisėsaugos institucijoms, kitiems asmenims, išskyrus šio ir kitų įstatymų nustatytus atvejus. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su notarės atsiliepimo į skundą argumentu, jog notarės pareigos pagal minėtą įstatymą yra nesusijusios su šioje byloje ginčijamomis sandorio sudarymo aplinkybėmis.

Kiti apeliacinio skundo argumentai (pvz., dėl UAB „IM Baltic“ atstovo V. M. sąžiningumo vertinimo pagal informaciją, pasirodžiusią viešojoje erdvėje) neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

CPK 80 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį. Turtiniuose ginčuose už apeliacinius skundus CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos. Ieškovo ieškiniu buvo prašoma pripažinti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, pagal kurią žemės sklypų bendra kaina 198 000 Lt. Ieškinys ginčijamu teismo sprendimu buvo atmestas. Apeliaciniu skundu ieškovas prašė teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų tenkintas, tai yra apeliaciniu skundu yra ginčijama ta pati 198 000 Lt suma, už kurią mokėtinas žyminis mokestis sudaro 4 960 Lt. Ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 139 Lt, likusios žyminio mokesčio dalies (4 821 Lt) mokėjimas apelianto prašymu buvo atidėtas iki byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka (165-166 b. l.). Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, iš ieškovo į valstybės biudžetą priteisiama 4 821 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo J. M. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 4 821 Lt (keturis tūkstančius aštuonis šimtus dvidešimt vieną litą) žyminio mokesčio (priteistina suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Teisėjai Vytas MiliusGintaras PečiulisVigintas Višinskis