Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2021-10-27 · Administracinė byla Nr. eA-3953-492/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-10-27
Bylos Nr.
eA-3953-492/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01565-2019-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas pakeistas.
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Virginija Volskienė (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
Atsakovas
Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos
Pareiškėjas
UAB Nacionalinis ortopedijos centras
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eA-3953-492/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01565-2019-2Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Nacionalinio ortopedijos centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Nacionalinio ortopedijos centro skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Nacionalinis ortopedijos centras (toliau – ir Centras) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK) ir Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba), 90 680,18 Eur negautų pajamų ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 2) priteisti iš atsakovo patirtas su žalos įvertinimu susijusias išlaidas; 3) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas Centras patikslintu reikalavimu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VLK ir Tarnybos, 88 674,52 Eur žalos (negautų pajamų) ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Tarnyba, nesilaikydama jokių administracinei nuobaudai skirtų teisinių procedūrų ir sveikatos apsaugos ministro įsakymo nuostatų, 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. T1-614 „Dėl dalies UAB Nacionalinis ortopedijos centras licencijoje nurodytų paslaugų sustabdymo“ (toliau – ir Įsakymas) iki 2016 m. liepos 22 d. sustabdė Centro asmens priežiūros licencijoje Nr. 3529 (toliau – ir Licencija) nurodytų ortopedijos ir traumatologijos, chirurgijos ir vaikų chirurgijos paslaugų teikimą. Sustabdžius Licenciją, VLK 2016 m. balandžio 25 d. vienašališkai nutraukė sutartį dėl ortopedinių gaminių gamybos (toliau – ir Sutartis), kadangi ortopedijos įmonės, su kuriomis sudarytos sutartys dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos priemonėmis, privalėjo turėti galiojančią licenciją, suteikiančią teisę teikti ambulatorines ortopedo traumatologo paslaugas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Sutartis nutraukta likus šešioms dienoms iki naujo teisės akto įsigaliojimo, pagal kurį nebūtų galimybės nutraukti Sutartį dėl Licencijos sustabdymo. Pareiškėjo teigimu, VLK galimai vertino šią aplinkybę, todėl nurodė Tarnybai panaikinti Licenciją teikti gydytojų specialistų paslaugas, nesulaukusi galutinio patikrinimo etapo – ekspertizės išvadų. Pareiškėjas tai vertino kaip galimą piktnaudžiavimą tarnyba.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Centras dėl kilusio ginčo kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją (toliau – ir Komisija), kuri 2016 m. gegužės 25 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-213 (AG-157/02-2016) (toliau – ir Komisijos sprendimas), kuriuo įpareigojo panaikinti Įsakymą ir VLK 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 4K-2926 „Dėl sutarties nutraukimo?“. Pareiškėjas pažymėjo, kad Tarnyba Įsakymą panaikino galimai ne Komisijos sprendimo pagrindu, o VLK Sutarties neatnaujino. Tarnyba ir VLK kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos panaikinti Komisijos sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-7872-208/2016 atmetė Tarnybos ir VLK skundus. VLK apskundė sprendimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT). LVAT m. lapkričio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-725-822/2018 atmetė VLK apeliacinį skundą ir VAAT 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą.

4. Pareiškėjas nurodė, kad neteisėti valdžios institucijų veiksmai konstatuoti Komisijos, VAAT sprendimais ir LVAT nutartimi. Pareiškėjas pažymėjo, kad Įsakymo pagrindu priimtas VLK sprendimas vienašališkai nutraukti sutartį sukėlė jam sunkias teisines pasekmes – neteisėtai nutraukta Sutartis. Dėl Sutarties nutraukimo Centras negalėjo vykdyti savo veiklos ir gauti iš anksto pagrįstai planuotų pajamų už teikiamas paslaugas. Negavęs laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. pajamų (pajamų bei grynojo pelno išraiška) Centras patyrė žalą. Dėl Centro negautų pajamų dydžio apskaičiavimo pareiškėjas kreipėsi į UAB „Auditas ir konsultacijos“, kurio išvadoje Nr. 37/2832(KAU):19 nurodyta, kad Centro nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. negautos pajamos, palyginant su vidutinėmis pajamomis per laikotarpį nuo 2015 m. sausio mėn. iki liepos mėn. imtinai, bei laikotarpį nuo 2016 m. sausio mėn. iki balandžio mėn. imtinai (2015 m. gegužės mėnesio pajamas priskaitant balandžio mėnesiui), yra lygios 171 448,35 Eur, grynasis pelnas – 90 680,18 Eur. Pareiškėjas paaiškino, kad šioje specialisto išvadoje nurodyti duomenys aiškiai patvirtina, jog iš visų Centro 2015–2016 m. iki Sutarties nutraukimo gautų pardavimo pajamų net 96,57 proc. pajamų buvo gaunama iš VLK pateiktų užsakymų. Dėl šios priežasties valstybės institucijos savo neteisėtais veiksmais pareiškėjo vykdomai veiklai padarė didelę žalą. Ją patyrė ne tik Centras, bet ir kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, nes buvo atleisti devyni Centro darbuotojai, sutrikdyta su Centro sutartiniais santykiais susijusių trijų įmonių veikla. Neteisėti valstybės institucijų veiksmai ir klaidinančios informacijos skelbimas žiniasklaidoje padarė Centro reputacijai žalą, dėl to jo pajamos 2017 metais sumažėjo 16,49 procento. Pareiškėjo teigimu, reputacinės žalos dydis neaudituoto grynojo pelno išraiška siekia 15 686,10 Eur.

5. Pareiškėjas nurodė, kad tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Neteisėtų valdžios institucijų veiksmų ir padarytos žalos tiesioginis priežastinis ryšys konstatuotas Komisijos, VAAT sprendimais ir LVAT nutartimi. Pareiškėjas pažymėjo, kad Tarnyba ir VLK, vadovaudamosi Komisijos sprendimu, turėjo galimybę laiku panaikinti Įsakymą, atstatyti Sutarties galiojimą ir taip išvengti teisinių pasekmių – žalos pareiškėjui. Tačiau Tarnyba ir VLK, sąmoningai suvokdamos teisines pasekmes, Komisijos sprendimą ignoravo ir jį apskundė teismui. Pareiškėjas nurodė, kad dėl nutrauktos veiklos patyrė žalą, ir pažymėjo, kad neteisėti valdžios institucijų darbuotojų veiksmai vertintini deliktinės civilinės atsakomybės aspektu, kadangi jie peržengia Sutartimi reguliuojamų teisinių santykių ribas ir negali būti vertintini vien pagal sutartinę atsakomybę.

6. Pareiškėjas 2021 m. balandžio 29 d. paaiškinimuose nurodė, jog įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose ir nagrinėjamoje byloje yra nustatytos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, kurių nereikia įrodinėti. Byla pirmosios instancijos teismui grąžinta iš naujo nagrinėti išimtinai tik tam, kad būtų nustatytas iš atsakovo priteistinos pareiškėjo patirtos žalos dydis. Pareiškėjo teigimu, Centras nėra atsakingas už kilusią žalą, jis buvo maksimaliai rūpestingas ir ėmėsi visų nuo jo priklausančių aktyvių veiksmų, kad išvengtų žalos ir ją sumažintų. Tiek iškart po neteisėto Sutarties nutraukimo, tiek ir vėliau, įskaitant ir po Licencijos pareiškėjui atnaujinimo, pareiškėjas atliko aktyvius veiksmus, siekdamas Sutarties atnaujinimo.

Atsiliepimas

7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nediferencijuoja kiekvieno atsakovo atstovo atsakomybės. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad Tarnyba turėjo galimybę laiku panaikinti Įsakymą, nes Tarnyba pareiškėjo Licencijos dalies paslaugų sustabdymą panaikino Tarnybos 2016 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. T1-873. Pareiškėjo Licencijoje nurodytų dalies paslaugų (ortopedijos ir traumatologijos, chirurgijos, vaikų chirurgijos) sustabdymas galiojo nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. gegužės 31 d., todėl pareiškėjas nepagrįstai prašo atlyginti žalą, patirtą nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

Atsiliepimas

9. Atsakovo teigimu, Įsakymas nesukėlė ir negalėjo sukelti pareiškėjui jokios žalos, nes Tarnyba yra atsakinga tik už savo veiksmus ir nėra atsakinga už veiksmus, kurių imsis kiti subjektai, reaguodami į Tarnybos sprendimus ar juos aiškindami. Atsakovas nurodė, kad Tarnyba negali atsakyti už pareiškėjo nurodytą žalą, nes niekaip nesprendžia su VLK sutartimis susijusių klausimų. Tai, kad Įsakymas buvo pripažintas neteisėtu, savaime nereiškia, jog jis pats sukėlė žalą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas žalą kildina tik iš VLK priimto sprendimo nutraukti Sutartį ir ją skaičiuoja kaip negautas pajamas, kurias būtų gavęs, jei Sutartis būtų galiojusi, todėl tiesioginio priežastinio ryšio tarp Įsakymo ir pareiškėjo nurodytos žalos nėra.

10. Tarnyba 2021 m. balandžio 30 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad atsakovo atstovams turi būti taikoma dalinė civilinė atsakomybė, nes Tarnyba Įsakymą priėmė būtent VLK pateiktos informacijos pagrindu ir jos prašymu. Be to, pareiškėjas žalą kildina ir jos dydį skaičiuoja nuo Sutarties su VLK nutraukimo iki 2016 metų pabaigos, t. y. žalos dydžio nesieja su Įsakymo galiojimu. Tarnyba sutiko, kad Įsakymas buvo vienas iš veiksnių, kurie sudarė sąlygas pareiškėjo patirtai žalai atsirasti, tačiau pats jis žalos pareiškėjo nurodytu laikotarpiu nesukėlė. Tarnybos teigimu, teisingas ir protingas proporcijų apskaičiavimas būtų, jei Tarnyba atlygintų pusę priteistos žalos, patirtos nuo 2016 m. balandžio 24 d. iki 2016 m. gegužės 31 d., tai yra kai buvo sustabdyta pareiškėjo licencija.

Atsiliepimas

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VLK, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

12. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas yra ortopedijos įmonė, su kuria VLK sudaro sutartį vieniems kalendoriniams metams dėl apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis. Centras sutarties sudarymo laikotarpiu 2015 metais (paraiška dėl 2016 metų ginčo sutarties sudarymo buvo teikiama 2015 metais) turėjo atitikti minimalius reikalavimus, nurodytus tuo metu galiojusiame sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-234 patvirtintame Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas). Aprašo ir Sutarties pagrindu VLK Centrui apmokėdavo už apdraustiesiems pagamintų ir išduotų ortopedijos techninių priemonių gamybos ir pritaikymo išlaidas. Atsakovas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu galiojo Aprašo 2 priedo 3 reikalavimas turėti galiojančią licenciją, suteikiančią teisę ortopedijos įmonei teikti ortopedijos traumatologijos paslaugas. VLK 2016 m. balandžio 22 d. gavo Tarnybos 2016 m. balandžio 21 d. raštą Nr. D2-3648-(7.9.), prie kurio buvo pridėtas Įsakymas. Vadovaujantis Įsakymo 1 punktu nuo 2016 m. balandžio 22 d. iki 2016 m. liepos 22 d. buvo sustabdytas Bendrovės licencijoje nurodytų antrinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų: ortopedijos ir traumatologijos, chirurgijos, vaikų chirurgijos, teikimas. Kadangi galiojančios licencijos, suteikiančios teisę ortopedijos įmonei teikti ortopedijos traumatologijos paslaugas, turėjimas buvo esminė sutarties vykdymo sąlyga, vadovaudamasi Sutarties 7.3.2 punktu, VLK nuo 2016 m. balandžio 25 d. vienašališkai nutraukė Sutartį. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo minima Aprašo redakcija, įsigaliojusi 2016 m. gegužės 1 d., buvo taikoma sudarant 2017 metų sutartis, todėl 2016 metų sutarčių sudarymui šis teisės aktas negalėjo būti taikomas. Aprašas nenustatė galimybės sudaryti sutartį dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis einamaisiais metais, todėl VLK negalėjo atnaujinti 2016 m. sutarties dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis, nes pažeistų Aprašo reikalavimus. Atsakovas darė išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėjui apmokėti už hipotetines negautas pajamas.

13. Atsakovas nurodė, kad ortopedijos techninių priemonių kompensavimo srityje gaunamos pajamos priklauso nuo to, kiek pacientų į įmonę kreipėsi dėl konkrečių ortopedijos techninių priemonių pagaminimo. Atsakovo teigimu, nėra aišku, kiek pacientų būtų kreipęsi į Centrą 2016 metais ir ar Centras būtų pagaminęs ortopedijos techninių priemonių už 90 680,18 Eur. Atsakovas pažymėjo, kad ortopedijos techninių priemonių kompensavimo srityje 2016 metais veikė šešiolika įmonių ir pacientai savo pasirinkimu galėjo kreiptis į bet kurią iš įmonių, todėl pareiškėjas neįrodė, kad pacientai būtų pasirinkę Centrą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė nei VLK kaltės, nei priežastinio ryšio, nei to, kad darbuotojai neveikė taip, kaip privalėjo veikti. Atsakovas pabrėžė, kad VLK, gavusi iš Tarnybos informaciją apie licencijos sustabdymą, nutraukė Sutartį vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Pareiškėjui buvo žinoma, kad, nutraukus Sutartį pagal galiojančius teisės aktus, bus galima ją atnaujinti ne anksčiau nei po pusės metų, todėl jis negalėjo tikėtis, kad sutartis bus atnaujinta 2016 metais, dėl to prašymas atlyginti negautą pelną nėra pagrįstas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad audito ekspertė tikslingai neskaičiavo 2016 metų birželio–gruodžio mėnesiais įmonės gautų pajamų.

14. Atsakovo teigimu, pareiškėjas praleido 3 metų senaties terminą dėl žalos atlyginimo, nes Tarnyba Įsakymą priėmė 2016 m. balandžio 20 d., stabdymas įsigaliojo 2016 m. balandžio 22 d., o pareiškėjo skundas pateiktas 2019 m. balandžio 24 d., t. y. praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą.

15. Atsakovas 2021 m. balandžio 30 d. rašytiniuose paaiškinimuose nesutiko su pareiškėjo prašymu priteisti 88 674,52 Eur, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė tikslaus negautų pajamų apskaičiavimo, nes pirminiuose dokumentuose prašė priteisti 90 680,18 Eur, o rašytiniuose paaiškinimuose teigia, kad negautos pajamos sudaro 88 674,52 Eur. Atsakovas pažymėjo, kad Apraše buvo nustatyta ginčo laikotarpio kompensavimo tvarka. Atsakovas nurodė, kad Aprašo ir Sutarties pagrindu VLK įmonei apmokėdavo už apdraustiesiems pagamintų ir išduotų ortopedijos techninių priemonių gamybos ir pritaikymo išlaidas, todėl nesutiko su reikalavimais, kad Centrui kaip turtinė žala turi būti priteistas grynasis pelnas. VLK nesutiko ir su pareiškėjo nurodomų negautų pajamų dydžiu ir pažymėjo, kad reikalavimai grindžiami hipotetinėmis pajamomis, kurios nebūtų gautos už gaminius, kurių įmonė net negamino ir mažai tikėtina, kad kiti gaminiai būtų sudarę tokią negautų pajamų sumą, kokios Centras reikalauja.

II.

16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VLK, 37 800,96 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. balandžio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 6 535,68 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. balandžio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos ir VLK, lygiomis dalimis 2 569,96 Eur bylinėjimosi išlaidų.

17. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 1.127 straipsnio 1 dalimi, vertino, kad pareiškėjui, susipažinus su LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimu, kuriuo buvo atmestas VLK skundas ir VAAT 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimas paliktas nepakeistas, tapo žinoma, jog jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeistas. Kadangi VAAT 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimu Įsakymas ir VLK sprendimas liko panaikinti ir 2018 m. lapkričio 14 d. šis sprendimas įsiteisėjo, teismas darė išvadą, kad senaties terminas skaičiuotinas nuo 2018 m. lapkričio 14 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo pateikimo dieną (pradinis skundas pateiktas teismui 2019 m. balandžio 24 d.) nėra suėjęs sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams atlyginti padarytą žalą (CK 1.125 str. 8 d.), todėl teismas nepagrįstu laikė VLK prašymą taikyti ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimams.

18. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėją ir VLK siejo sutartiniai teisiniai santykiai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodomas VLK padarytas pažeidimas patenka į Sutartimi reguliuojamų teisinių santykių sritį ir dėl to VLK atžvilgiu netaikytinas teisinis reguliavimas dėl valstybės deliktinės atsakomybės. Teismas nurodė, kad Tarnybos atžvilgiu taikytinas teisinis reguliavimas dėl valstybės deliktinės atsakomybės.

19. Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.245 straipsnio 1–4 dalimis, atkreipė dėmesį į LVAT praktiką, pažymėjo, kad iš CK 6.245 straipsnio 3 ir 4 dalių matyti, jog kai prašoma atlyginti žalą, siejamą su sutartiniais santykiais, teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip kilę sutartinės civilinės atsakomybės srityje. Tarp VLK ir pareiškėjo esant sudarytai Sutarčiai ir pareiškėjui reikalavimą priteisti kilusią žalą siejant su kitos sutarties šalies – VLK, netinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu (jų nevykdymu), teismas darė išvadą, kad tokiu atveju taikytinos nuostatos dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo. Teismas vadovavosi CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir konstatavo, jog tais atvejais, kai prašoma atlyginti žala siejama su sutartiniais santykiais, nesvarbu, su kokių nuostatų – įstatymų ar kitų imperatyviųjų teisės aktų ar sutarties – pažeidimu siejamas sutartinių įsipareigojimų nevykdymas (netinkamas vykdymas), atsakomybė laikytina sutartine. Viešosios teisės normos reguliuojamų teisinių santykių srityje tiek, kiek šių santykių nereguliuoja atitinkami įstatymai (kiti teisės aktai), gali būti taikomos CK nuostatos.

20. Teismas nurodė, kad LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-725-822/2018 konstatavo, jog Tarnyba, priimdama Įsakymą, veikė neteisėtai, padarė esminius procedūrinius pažeidimus, sudarančius pagrindą naikinti Įsakymą, t. y. LVAT nustatė prejudicinius faktus, kurių nereikia pakartotinai įrodinėti. Teismo vertinimu, LVAT nustatytos aplinkybės yra reikšmingos šioje byloje. Teismas konstatavo, kad Tarnybos neteisėtas veikimas yra prejudicinis faktas, kuriam įsiteisėjus, jo nereikia įrodinėti.

21. Teismas vadovavosi Aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2016 m. balandžio 30 d.) 1 priedo 3 punktu, pažymėjo, jog, sudarydamas Sutartį su VLK 2016 metams, pareiškėjas, teikdama paraišką, turėjo atitikti tuo metu galiojusiame įsakyme nurodytus reikalavimus. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti VLK veiksmus neteisėtais, kadangi VLK su pareiškėju neatnaujino Sutarties, kai pareiškėjas atitiko Aprašo 1 priede nurodytus reikalavimus. Teismas vadovavosi LVAT 2021 m. kovo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2741-415/2021 pateiktais išaiškinimais, siekdamas nustatyti pareiškėjo patirtos žalos dydį, rėmėsi šioje nutartyje nurodytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjas nesiekė terminuoto ar individualiais požymiais apibrėžto pirkimo–pardavimo sutartinių santykių įteisinimo, sutartinių santykių tęsimo pagal ginčo Sutartį. Todėl teismas vertino ir pareiškėjo veiksmus, kurie, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, neatitinka verslininkui taikomų rūpestingumo ir apdairumo standartų, todėl dėl žalos atsiradimo konstatavo ir paties pareiškėjo kaltę neatsargumo forma (CK 6.248 str. 2–4 d.). Teismas atkreipė dėmesį, kad LVAT pažymėjo, jog pareiškėjo neveikimas vertintinas 50 proc. kaltės, todėl iš Lietuvos valstybės pareiškėjui priteistina pusė sumos, kuri bus pripažinta kaip įrodyta surinkus, ištyrus ir įvertinus naujus įrodymus, ir penkių procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

22. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė VLK direktoriui 2016 m. gegužės 5 d. raštą Nr. 5-VLK/16 „Dėl sutarties atnaujinimo“. Rašte, motyvuojant tuo, kad įsigaliojus Aprašo pakeitimams nuo 2016 m. gegužės 1 d. nėra nurodyto reikalavimo ortopedijos įmonėms turėti galiojančią licenciją, suteikiančią teisę ortopedijos įmonei teikti ortopedijos traumatologijos paslaugas, pareiškėjas prašė VLK nuo 2016 m. gegužės 5 d. atnaujinti Sutartį. Taip pat po to, kai Komisija 2016 m. gegužės 25 d. priėmė pareiškėjui palankų sprendimą, pareiškėjas pateikė VLK 2016 m. gegužės 26 d. raštą Nr.7-VLK/16 „Dėl sutarties atnaujinimo“ bei po Tarnybos 2016 m. gegužės 31 d. įsakymo priėmimo 2016 m. birželio 1 d. pareiškėjas dar kartą kreipėsi į VLK dėl sutartinių santykių atnaujinimo (tęsimo). Tačiau, atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas negalėjo vykdyti savo veiklos ir gauti planuotų pajamų iki 2016 m. gruodžio 31 d., nesilaikė verslininkui taikomų rūpestingumo ir atidumo standartų, siekdamas išvengti didesnės žalos, turėjo galimybę kreiptis į VLK dėl sutarties atnaujinimo ir po 2016 m. birželio 1 d., todėl pareiškėjui priklauso 50 proc. kaltės, todėl iš Lietuvos valstybės jam priteistina pusė sumos, kuri bus pripažinta kaip įrodyta surinkus, ištyrus ir įvertinus naujus įrodymus, ir penkių procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

23. Teismas nurodė, kad dėl neteisėto Tarnybos ir VLK veikimo pareiškėjas teigia, jog patyrė turtinę žalą, t. y. negavo pajamų. Teismas vadovavosi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, iš byloje esančios 2021 m. balandžio 27 d. specialisto išvados Nr. 37/2957(KAU):21 nustatė, kad pareiškėjo nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. negautos pajamos, palyginti su vidutinėmis pajamomis per laikotarpį nuo 2015 m. sausio mėn. iki liepos mėn. imtinai bei laikotarpį nuo 2016 m. sausio mėn. iki balandžio mėn. imtinai (2016 m. gegužės mėnesio pajamas priskaitant balandžio mėnesiui), yra 166 858,14 Eur, grynasis pelnas – 88 674,52 Eur. Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartyje buvo pažymėta, kad turi būti vertinamos tik tos ankstesniais laikotarpiais gautos pajamos, kurios gautos iš veiklų, tapačių neteisėtai nutrauktoje Sutartyje numatytoms. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo patirta žala (negautas grynasis pelnas) nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. apskaičiuota vertinant išimtinai tik tas ankstesniais laikotarpiais (nuo 2015 m. sausio mėn. iki liepos mėn. imtinai bei nuo 2016 m. sausio mėn. iki balandžio mėn. imtinai, 2015 m. gegužės mėn. pajamas priskaitant balandžio mėnesiui) pareiškėjo gautas pajamas, kurios gautos iš veiklų, tapačių neteisėtai nutrauktoje Sutartyje numatytoms veikloms. Teismas nurodė, kad 2021 m. balandžio 27 d. specialisto išvadoje Nr. 37/2957(KAU):21 nurodyta grynojo pelno išraiška yra apskaičiuota pagal veiklas, tapačias neteisėtai nutrauktoje Sutartyje numatytoms.

24. Teismas pažymėjo, kad dėl Tarnybos neteisėto Įsakymo pareiškėjo Licencijos sustabdymas galiojo nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. Teismas atkreipė dėmesį, kad Tarnyba pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog pripažįsta savo civilinę atsakomybę ir atlygintų pusę priteistos žalos, patirtos nuo 2016 m. balandžio 24 d. iki 2016 m. gegužės 31 d., t. y. tada, kai buvo sustabdyta pareiškėjo licencija. Teismas nurodė, jog Tarnyba neteisėtais veiksmais – VLK 2016 m. kovo 10 d. patikrinimo pažyma Nr. AS-130 buvo sąmoningai pateikta kaip galutinė ekspertizės pažyma, neatlikta ekspertizė bei Įsakymas buvo priimtas Tarnybai neatlikus patikrinimo ir padarius kitus šiurkščius teisės aktų pažeidimus, t. y. pareiškėjo atstovas nebuvo kviestas į posėdį, todėl buvo pažeista Centro teisė būti išklausytam, neatlikusi jokių papildomų procedūrų Tarnyba negalėjo priimti sprendimo sustabdyti paslaugų teikimą ir Įsakymu buvo sustabdytas pareiškėjo asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas remiantis tik tarpinės kontrolės procedūros metu užfiksuotais pažeidimais. Teismas darė išvadą, kad Tarnyba savo neteisėtais veiksmais pareiškėjui sukėlė turtinę žalą. Teismas konstatavo, kad iš Tarnybos turi būti atlyginta nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. patirta turtinė žala, kai buvo sustabdyta pareiškėjo Licencija teikti sveikatos priežiūros paslaugas. Todėl teismas nurodė, kad pareiškėjui proporcingai dienų skaičiui, kol Licencija buvo sustabdyta dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų, priteistina 13 071,36 Eur žalai atlyginti. Tačiau minėtą sumą teismas mažino 50 proc., pareiškėjo neveikimą vertino 50 proc. kaltės ir iš viso pareiškėjui iš Tarnybos priteisė 6 535,68 Eur žalai atlyginti.

25. Teismas nurodė, kad VLK su pareiškėju neatnaujino Sutarties, kai pareiškėjas atitiko Aprašo 1 priede nurodytus reikalavimus, VLK turėjo nesivadovauti Aprašo (galiojusio nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2016 m. balandžio 30 d.) 1 priedo 3 punkte nurodytu reikalavimu, jog ortopedijos įmonė turi turėti galiojančią licenciją, suteikiančią teisę ortopedijos įmonei teikti ortopedijos traumatologijos paslaugas, ir turėjo nelaukusi 2017 m. atnaujinti su pareiškėju sutartį. Todėl, teismo vertinimu, VLK pareiškėjui turi atlyginti kilusią žalą nuo 2016 m. birželio 1 d., kadangi tuo metu pareiškėjo Licencijos sustabdymas buvo panaikintas iki 2016 m. gruodžio 31 d. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui proporcingai dienų skaičiui, kol Sutartis nebuvo atnaujinta dėl VLK veiksmų, priteistina 75 601,92 Eur žalai atlyginti. Tačiau ši suma yra mažinama 50 proc., pareiškėjo neveikimas yra vertintinas 50 proc. kaltės. Teismas iš viso pareiškėjui iš VLK priteisė 37 800,96 Eur žalai atlyginti.

26. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymų atlyginti bylinėjimosi išlaidas, teismas vadovavosi ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, todėl darė išvadą, kad jis turi teisę tik į dalies savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Įvertinęs tai, kiek buvo patenkintas skundas, ir keltų reikalavimų svarbą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas turi teisę į 50 proc. savo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad iš viso pareiškėjui iš Tarnybos ir VLK priteistina 2 569,96 Eur (786,50 Eur + 1783,46 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

27. Kadangi pareiškėjo reikalavimą atlyginti žalą teismas tenkino iš dalies, atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai VLK, teismas priteisė ir penkių procentų metines palūkanas už priteistą sumą (37 800,96 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. balandžio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tarnybos, teismas taip pat priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (6 535,68 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. balandžio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III.

28. Pareiškėjas Centras apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 88 674,52 Eur žalos (negautų pajamų) ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo žalos atsiradimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo visas pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

29. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, nurodo, kad teismas neįvertino dalies byloje esančių įrodymų, patvirtinančių aktyvius pareiškėjo veiksmus, siekiant Sutarties atnaujinimo, teismas nevertino įrodymų visumos, įskaitant VLK aiškiai išdėstytą poziciją, kad Sutartis nebus atnaujinta. Pareiškėjo teigimu, teismas, spręsdamas, kad Centrui tenka 50 proc. kaltės dėl patirtos žalos, nes jis po birželio mėnesio nesikreipė į VLK dėl Sutarties atnaujinimo, nevertino, ar tai darė kokią nors įtaką žalos atsiradimui, nors bylos duomenų visuma (įskaitant VLK kategorišką poziciją, jog Sutartis nebus atnaujinta, kad tokios galimybės nenumatė teisės aktai) rodė, jog nepriklausomai nuo pareiškėjo kreipimosi į VLK dėl Sutarties atnaujinimo skaičiaus, jų dažnumo Sutartis nebūtų buvusi atnaujinta ir žala bet kokiu atveju būtų buvusi patirta tokio paties dydžio. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nustatė neprotingai ir nepagrįstai aukštą pareiškėjui, kaip verslininkui, tenkančio elgesio standartą, iš esmės perkeldamas jam atsakomybę už valstybės institucijos atsisakymą atnaujinti Sutartį, numatant perteklinę pareigą verslininkui vien formaliai reikšti prašymus atnaujinti Sutartį, jau esant aiškiai ne kartą kitos šalies išreikštai pozicijai, kad Sutartis nebus atnaujinta. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas išvadą, jog už dalį žalos yra atsakingas Centras, grindė tuo, jog pareiškėjas nesilaikė verslininkui taikomų rūpestingumo ir atidumo standartų, siekdamas išvengti didesnės žalos, turėjo galimybę kreiptis į VLK dėl Sutarties atnaujinimo ir po 2016 m. birželio 1 d., tačiau teismas, spręsdamas dėl iš atsakovo priteistinos žalos dydžio, sumažino ir tą žalos dalį, kuri buvo patirta iki 2016 m. birželio mėnesio, t. y. laikotarpiu, kai byloje nebuvo ginčo, jog pareiškėjas neatliko jokių veiksmų ar neveikimo, galėjusių kaip nors prisidėti prie žalos atsiradimo. Priešingai, teismas pripažino, jog pareiškėjas tuo metu vykdė veiksmus, skirtus žalos išvengimui, jos sumažinimui.

30. Pareiškėjas nurodo, kad jis nėra atsakingas už kilusią žalą, nes įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose ir nagrinėjamoje byloje yra nustatytos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, kurių nebereikia įrodinėti. Pareiškėjas teigia, kad buvo maksimaliai rūpestingas ir ėmėsi visų nuo jo priklausančių aktyvių veiksmų žalos išvengimui ir jos sumažinimui. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad LVAT 2021 m. kovo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2741-415-2021 konstatavo, jog pareiškėjas reikalavimą dėl žalos, padarytos dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo pagrįstai kildina deliktinės atsakomybės pagrindais ir jį reiškia Lietuvos valstybei (CK 6.271 str.), kuriai atstovauja Tarnyba ir VLK, esantys viešojo administravimo subjektais, dėl kurių neteisėtų veiksmų pareiškėjui kilo neigiami teisiniai padariniai, nes sutartinių teisinių santykių tarp pareiškėjo ir VLK nutraukimo neteisėtumo pripažinimas įgijo privalomą galią LVAT priėmus 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį (ABTĮ 16 str. 1 d.). Tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į LVAT išaiškinimą ir žalos, padarytos dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atlyginimą nepagrįstai kildino tiek deliktinės, tiek sutartinės atsakomybės pagrindais, nors tai prieštarauja LVAT išaiškinimui minėtoje nutartyje.

31. Pareiškėjas pažymi, kad po bylos grąžinimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, byloje buvo pateikti papildomi įrodymai, nurodytos papildomos aplinkybės, pateikti rašytiniai paaiškinimai ir kt., patvirtinantys pareiškėjo atliktus aktyvius veiksmus, siekiant Sutarties atnaujinimo, bent laikino situacijos sureguliavimo, žalos išvengimo. Bylose esančių įrodymų visuma patvirtina, kad net neteisėtai VLK nutraukus sutartį, pareiškėjas elgėsi maksimaliai aktyviai įvairiose valstybės institucijose, siekiant sumažinti padarytą žalą tiek sau, tiek valstybei. Pareiškėjo aktyvumą įvairiomis formomis ir būdais, siekiant sumažinti žalą, nuo 2016 m. kovo iki lapkričio mėnesio įrodo juridiniai faktai, veikiant šiose institucijose: Lietuvos Respublikos Prezidentūra (du skundai), Seimo kontrolierių įstaiga (du skundai), Seimo Antikorupcijos komisija (vienas susitikimas su Antikorupcijos komisijos pirmininku, vienas Antikorupcijos komisijos posėdis), Tarnyba (du individualūs susitikimai su tyrimą atlikusiais pareigūnais ir Tarnybos vadove, du oficialūs raštai), VLK (devyni oficialūs raštai dėl sutarties atnaujinimo po kiekvieno net menkiausio juridinio fakto pasikeitimo ir eilė debatų / pokalbių / diskusijų nuotoliniu būdu), Sveikatos apsaugos ministerija (du skundai, vienas susitikimas su viceministre, vienas susitikimas su Sveikatos apsaugos ministerijos Antikorupcijos skyriaus viršininku), žiniasklaida (trys interviu skirtingose žiniasklaidos priemonėse). Pareiškėjo teigimu, šių duomenų ir dokumentų visuma rodo, kad jis išnaudojo net menkiausias galimybes žalai sumažinti, elgėsi maksimaliai atsakingai ir rūpestingai bei laikėsi verslininkui taikomų rūpestingumo ir atidumo / apdairumo standartų. Pareiškėjo teigimu, teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė ir nevertino, kas lėmė klaidingos išvados, jog už žalą yra atsakingas ir pareiškėjas, padarymą. Pareiškėjas pažymi, kad teismas įvertino tik labai nedidelę dalį bylos įrodymų, didžiosios dalies bylos duomenų, dokumentų, šalių paaiškinimų, rodančių tiek aktyvius pareiškėjo veiksmus, siekiant Sutarties atnaujinimo, tiek VLK kategorišką atsisakymą Sutartį atnaujinti, teismas nevertino, dėl to padarė nepagrįstas, klaidingas išvadas, kad dalis atsakomybės už žalą tenka pareiškėjui.

32. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad VLK byloje teikti paaiškinimai, pareiškėjo į bylą pateikti įrodymai patvirtino, jog pareiškėjas ne tik teismine tvarka gynė savo pažeistas teises, ginčydamas neteisėtus VLK ir Tarnybos veiksmus, sprendimus (įskaitant neteisėtą Sutarties nutraukimą), bet ir nuo pat neteisėto Sutarties nutraukimo aktyviais veiksmais siekė sutartinių santykių atnaujinimo. Siekdamas žalos sumažinimo, sutartinių santykių su VLK tęsimo, atnaujinimo, po Licencijos galiojimo atnaujinimo pareiškėjas kreipėsi ne tik į pačią VLK, bet ir į Sveikatos apsaugos ministeriją, kuriai yra atskaitinga VLK, Seimo kontrolierių įstaigą ir kt. Pareiškėjas nurodo, kad, nepriklausomai nuo to, kiek kartų, kokiu dažnumu jis būtų kreipęsis į VLK, prašydamas atnaujinti Sutartį, Sutarties VLK nebūtų atnaujinusi.

33. Pareiškėjas pažymi, kad žala atsirado ne nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. balandžio 24 d.), nes atsakovo įvairiais būdais buvo vilkinamas bylos nagrinėjimas jau nuo 2016 metų, todėl, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, teismas turi įpareigoti atsakovą sumokėti penkių procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo žalos atsiradimo dienos.

Atsiliepimas

34. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

35. Atsakovas, nesutikdamas su apeliaciniu skundu, atkreipia dėmesį, kad įsiteisėjusiame Komisijos sprendime buvo nustatyta, jog Tarnyba Įsakymą priėmė VLK informacijos pagrindu ir jam prašant. Atsakovas pažymi, kad Licencijoje nurodytų dalies paslaugų (ortopedijos ir traumatologijos, chirurgijos, vaikų chirurgijos) sustabdymas galiojo nuo 2016 m. balandžio 22 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojo nauja Aprašo redakcija, pagal kurią nuo 2016 m. gegužės 1 d. ortopedijos įmonei, kokia buvo ir yra pareiškėjas, neliko prievolės turėti galiojančią licenciją, suteikiančią teisę ortopedijos įmonei teikti ortopedijos traumatologijos paslaugas. Atsakovas daro išvadą, kad Įsakymas buvo vienas iš veiksmų, kurie sudarė sąlygas pareiškėjo patirtai žalai atsirasti, tačiau pats jis žalos pareiškėjo nurodytu laikotarpiu nesukėlė.

36. Pasisakydamas dėl pareiškėjo neveikimo vertinimo 50 proc. kaltės, atsakovas pažymi, kad LVAT 2021 m. kovo 17 d. nutartis yra neskundžiama, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas buvo saistomas aukštesnės instancijos teismo nustatytų ir konstatuotų aplinkybių. Atsakovas daro išvadą, kad teismo sprendimas pareiškėjo neveikimą vertinti 50 proc. kaltės ir atitinkamai mažinti priteistiną sumą, yra pagrįstas ir teisingas.

37. Atsakovas pažymi, kad procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia, tai yra jų skaičiavimas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, yra įtvirtinta CK 6.37 straipsnio 2 dalyje. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, atstovaujamas advokatės, 2021 m. balandžio 29 d. pateikė papildomus paaiškinimus ir suformulavo prašymą, kuriuo, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Atsakovas daro išvadą, kad teismas, priteisdamas 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tenkino paties pareiškėjo prašymą, ir neturėjo nei įstatyminio pagrindo taikyti kitą procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios terminą, nei privalėjo jo taikymo papildomai motyvuoti.

Atsiliepimas

38. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VLK, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

39. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad LVAT yra pažymėjęs, jog administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, sudarydamas Sutartį 2016 metams, teikdamas paraišką, turėjo atitikti tuo metu galiojusiame Apraše nurodytus reikalavimus. Vienas iš šių reikalavimų buvo turėti galiojančią licenciją, suteikiančią teisę ortopedijos įmonei teikti ortopedijos traumatologijos paslaugas (Aprašo 1 priedo 3 p.). Atsakovas pabrėžia, kad jei Centras nebūtų pateikęs dokumentų, liudijančių šios sąlygos atitikimą, Sutartis nebūtų buvusi sudaryta ir Centras nebūtų įgijęs teisės į ortopedijos techninių priemonių kompensavimą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo minima Aprašo redakcija, įsigaliojusi 2016 m. gegužės 1 d. (jau po Tarnybos ir VLK priimtų sprendimų) buvo taikoma sudarant 2017 metų sutartis, todėl 2016 metų sutarčių sudarymui šis teisės aktas negalėjo būti taikomas.

40. Atsakovas pažymi, kad nors pareiškėjas daug kartų kreipėsi dėl Sutarties atstatymo, tuo metu nebuvo baigtas ginčas dėl Tarnybos ir VLK veiksmų ir VLK negalėjo atstatyti Sutarties tiek dėl vykstančio teismo proceso, tiek dėl tuo metu galiojusio teisinio reguliavimo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad dalis pareiškėjo pridedamų raštų nėra susiję su ginču byloje, todėl jie nepagrindžia pareiškėjo pozicijos, kad jis aktyviai stengėsi atkurti Sutartį. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad VLK neatsakė į pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 26 d. raštą Nr. 13-VLK/16 dėl Sutarties atnaujinimo. Atsakovo teigimu, kitų institucijų atsakymai patvirtina, kad VLK elgėsi taip, kaip tuo metu galiojusių teisės aktų buvo įpareigota elgtis. Atsakovo teigimu, pareiškėjo 2016 m. gruodžio 1 d. kreipimasis dėl Sutarties atstatymo nebuvo pagrįstas, nes pagal galiojantį teisinį reguliavimą pareiškėjas jau buvo pateikęs paraišką dėl sutarties sudarymo 2017 metams. Be to, skundo padavimas administraciniam teismui sustabdė Komisijos sprendimo vykdymą ir VLK negalėjo atnaujinti Sutarties tik priėmus Komisijai sprendimą, nes, nesutikdama su šiuo sprendimu ir neteisėtų veiksmų atlikimu, kreipėsi į teismą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad, nors LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-725-822/2018 konstatavo, jog VLK sprendimas nutraukti Sutartį yra panaikintas, tačiau jis buvo panaikintas todėl, kad buvo priimtas būtent neteisėtu pripažinto Įsakymo pagrindu, o ne todėl, kad VLK pažeidė teisės aktų reikalavimus nutraukiant Sutartį.

Atsiliepimas

41. Atsakovas, nesutikdamas su tuo, kad pareiškėjui turėtų būti priteista jo norimo dydžio žala, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė pirmosios instancijos teismui tikslaus negautų pajamų apskaičiavimo, nes pirminiuose dokumentuose prašė priteisti 90 680,18 Eur, o rašytiniuose paaiškinimuose teigė, kad negautos pajamos sudaro 88 674,52 Eur. Atsakovas paaiškina, kad ortopedijos techninių priemonių kompensavimo srityje gaunamos pajamos priklauso nuo to, kiek pacientų į įmonę kreipėsi dėl konkrečių ortopedijos techninių priemonių pagaminimo. Atsakovo teigimu, nėra aišku, kiek pacientų būtų kreipęsi į Centrą 2016 metais ir ar Centras būtų pagaminęs ortopedijos techninių priemonių už 88 674,52 Eur. Atsakovas nurodo, kad ortopedijos techninių priemonių kompensavimo srityje 2016 metais veikė šešiolika įmonių ir pacientai savo pasirinkimu galėjo kreiptis į bet kurią iš jų. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neįrodė, kad pacientai būtų pasirinkę būtent Centrą ortopedijos techninių priemonių užsakymui, be to, dalies priemonių, kurias Centras Sutartimi buvo įsipareigojęs gaminti, Centras negamino. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjas savo reikalavimus grindžia hipotetinėmis pajamomis, kurios nebūtų gautos už gaminius, kurių Centras net negamino ir mažai tikėtina, kad kiti gaminiai būtų sudarę tokią negautų pajamų sumą, kokios pareiškėjas reikalauja.

42. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo gaunamas apmokėjimas priklausė nuo to, kiek pacientų į Centrą kreipiasi dėl priemonių pagaminimo. Bendrą visoms įmonėms lėšų sumą 2016 metais nustatė 2016 metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymas, ir šių lėšų naudojimo tvarką detaliau nustatė Aprašas ir Sutarties 2 skyrius. Atsakovas daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog Centro negautos pajamos būtų sudariusios 88 674,52 Eur. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad audito ekspertė tikslingai neskaičiavo 2016 metų birželio–gruodžio mėnesiais Centro gautų pajamų. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo kompensacijų suma kasmet yra mažėjanti, tai parodo, kad Centro pajamos priklauso nuo besikreipiančių pacientų kiekio ir pareiškėjas nepagrindžia žalos dydžio objektyviais įrodymais. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad procesinės palūkanos turėtų būti priteistos anksčiau nei nuo bylos iškėlimo termino, ir pažymi, kad jos yra skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. balandžio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

43. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui Centrui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VLK ir Tarnybos, priteistinos turtinės žalos negautų pajamų forma dydžio.

44. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VLK, 37 800,96 Eur turtinei žalai atlyginti, o iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 6 535,68 Eur turtinei žalai atlyginti. Taip pat teismas priteisė ir penkių procentų metines palūkanas nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. balandžio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

45. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priteistu turtinės žalos dydžiu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog Centrui tenka 50 proc. kaltės dėl patirtos žalos, nes neįvertino dalies byloje esančių įrodymų, patvirtinančių aktyvius pareiškėjo veiksmus, siekiant Sutarties atnaujinimo. Taip pat pareiškėjas pažymi, kad teismas žalos, padarytos dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą nepagrįstai kildino tiek deliktinės, tiek sutartinės atsakomybės pagrindais.

46. Pasisakydama dėl bylos nagrinėjimo apimties, teisėjų kolegija pažymi, jog Tarnybos 2016 m. balandžio 20 d. įsakymas Nr. T1-614 ir VLK 2016 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. 4K-2926 ,,Dėl sutarties nutraukimo” buvo panaikintas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 3R-213 (AG-157/02-2016). Šis Komisijos sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2018 m. lapkričio 14 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-725-822/2018. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skundas dėl turtinės žalos atlyginimo teismui buvo paduotas 2019 m. balandžio 24 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas šioje byloje priimto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 23 d. sprendimo pagrįstumo klausimą, 2020 m. lapkričio 11 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2741-415/2021, įvertinęs, kad galutiniai žalos dydžio faktiniai vertinimai apeliacinės instancijos teisme negalimi, nes būtina rinkti ir vertinti naujus įrodymus, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 7 d. sprendimą ir bylą dėl žalos dydžio nustatymo grąžino šiam teismui nagrinėti iš naujo.

47. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo (jo valdžios institucijų – Tarnybos ir VLK) veiksmų neteisėtumas byloje taikytino CK 6.271 straipsnio prasme jau yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Todėl šios atsakovo deliktinės atsakomybės taikymo būtinosios sąlygos buvimo klausimas neturi būti kvestionuojamas, t. y. spręstinas iš naujo. Taigi šios bylos nagrinėjimo apimtis yra tik pareiškėjo dėl Tarnybos Įsakymo ir VLK sprendimo nutraukti Sutartį priėmimo patirtos turtinės žalos nustatymo klausimas. Valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme byloje yra būtina nustatyti pareiškėjo patirtos turtinės žalos, atsiradusios dėl Tarnybos Įsakymo ir VLK sprendimo nutraukti Sutartį priėmimo, dydį. Tai reiškia, kad byloje pirmiausia turi būti aptarti specialiųjų šiuos teisinius santykius reglamentuojančių materialinės teisės normų – CK 6.247 ir 6.249 straipsnių – taikymo ypatumai byloje nagrinėjamoje situacijoje, t. y. turi būti išaiškintas pareiškėjui atlygintinos žalos dydis CK 6.247 ir 6.249 straipsnių taikymo prasme.

48. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytoje straipsnio dalyje yra minimos dvi skirtingos nuostolių sampratos: tiesioginiai nuostoliai turėtų išlaidų prasme ir nuostoliai kaip piniginė (šioje dalyje apibūdintos) žalos išraiška. Todėl, sprendžiant pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos (jos dydžio) nustatymo klausimą, yra būtina: 1) nustatyti, ar dėl paminėtų sprendimų priėmimo pareiškėjas turėjo konkrečių išlaidų (tiesioginių nuostolių), ir, nustačius tokių išlaidų turėjimo faktą, jas priteisti žalai atlyginti; 2) nustatyti, ar dėl šių sprendimų priėmimo pareiškėjas neteko turto, ar toks jo turtas buvo sužalotas, ir, nustačius tokio turto netekimo ar sužalojimo faktą, suteikti jam piniginę išraišką (įvertinti prarastą ar sužalotą turtą pinigais) bei priteisti šiuos pinigus žalai atlyginti; 3) nustatyti, ar nurodyti sprendimai nulėmė pareiškėjo prašomas atlyginti negautas pajamas taip, kad galėtų būti laikomas tokių pajamų negavimo rezultatu.

49. CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Todėl nagrinėjamoje byloje, be kita ko, yra būtina nustatyti, ar pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos (arba tam tikros dalies) atsiradimas buvo (jeigu buvo, tai kiek) sąlygojamas būtent Tarnybos Įsakymo ir VLK sprendimo ta prasme, ar šios žalos (jos dalies) atsiradimas nebuvo sąlygojamas kitokių savarankiškų veiksnių, tarp jų ir paties pareiškėjo apsisprendimo veikti nurodytoje situacijoje vienu ar kitokiu būdu. Nustačius, kad tam tikra pareiškėjo prašomos atlyginti žalos dalis atsirado (galėjo atsirasti) dėl paties pareiškėjo pasirinkto, nors ir plačiąja prasme sietino su Įsakymo ir VLK sprendimo priėmimu, elgesio modelio, ji negali būti priteista iš atsakovo dėl CK 6.247 straipsnyje aptarto priežastinio ryšio nebuvimo.

50. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2741-415/2021 konstatavo atsakovo atstovų (viešojo administravimo subjektų) veiksmų neteisėtumą, tiesioginį priežastinį ryšį tarp atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui atsiradusios žalos ir žalos atsiradimo faktą. Aptariamoje administracinėje byloje apeliacinės instancijos teismas, vertindamas žalos dydį, įvertino ir pareiškėjo veiksmus, kurie, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, neatitinka verslininkui taikomų rūpestingumo ir apdairumo standartų, todėl dėl žalos atsiradimo konstatavo ir paties pareiškėjo kaltę neatsargumo forma (CK 6.248 str. 2–4 d.). Ši išvada padaryta atsižvelgus į tai, kad Tarnybai 2016 m. gegužės 31 d. įsakymu „Dėl UAB Nacionalinio ortopedijos centro įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencijoje nurodytų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sustabdymo panaikinimo” atstačius Bendrovės Licencijos galiojimą, nepaisant to, kad ginčas dėl Tarnybos ir VLK veiksmų teisinio vertinimo persikėlė į teismą, imperatyvaus pagrindo, užkertančio sąlygas sutartiniams santykiams tarp pareiškėjo ir VLK dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis, neliko. Kadangi pareiškėjas nesiėmė aktyvių veiksmų, jog būtų išvengta žalos ar kiek įmanoma sumažinta žalos atsiradimo tikimybė, teisėjų kolegija pripažino, kad pareiškėjo neveikimas vertintinas 50 proc. kaltės, todėl iš Lietuvos valstybės pareiškėjui priteistina pusė sumos, kuri pirmosios instancijos teismo bus pripažinta kaip įrodyta surinkus, ištyrus ir įvertinus naujus įrodymus, ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (6.37 str. 2 d., 6.249 str. 1 d., 6.248 str. 2–4 d., 6.271 str.).

51. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2741-415/2021 pareiškėjo neveikimas buvo įvertintas 50 proc. kaltės atsižvelgus į pareiškėjo veiksmus (neveikimą) Tarnybai priėmus 2016 m. gegužės 31 d. įsakymą. Kadangi faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (ABTĮ 57 str. 2 d.), šioje byloje nevertintini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl jo veiksmų, paneigiančių apeliacinės instancijos teismo jau nustatytą kaltės dydį. Kita vertus, kaip matyti iš minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2741-415/2021, pareiškėjo kaltės dydis, kaip minėta, buvo konstatuotas tik įvertinus aplinkybes po Tarnybos 2016 m. gegužės 31 d. įsakymo priėmimo, kai pareiškėjui buvo atstatytas Licencijos galiojimas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į tai neatsižvelgė, todėl apskaičiuotą turtinės žalos dydį, priteistiną iš Tarnybos nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. – 13 071,36 Eur, nepagrįstai sumažino 50 proc. Tai konstatuodamas pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino bylos aplinkybių, reikšmingų nustatant pareiškėjo neveikimo laipsnį laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. gegužės 31 d., ir nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2741-415/2021, kurioje šios aplinkybės nebuvo vertintos.

52. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas 2016 m. gegužės 5 d. ir 2016 m. gegužės 10 d. raštais kreipėsi į VLK, prašydamas atnaujinti Sutartį, taip pat nurodydamas, kad Centras yra pajėgus įvykdyti Sutartyje numatytus įsipareigojimus. Pareiškėjas, nesutikdamas su Įsakymu ir VLK sprendimu, 2016 m. gegužės 6 d. kreipėsi į Komisiją. Po Komisijos 2016 m. gegužės 25 d. sprendimo priėmimo pareiškėjas 2016 gegužės 26 d. raštais kreipėsi į Tarnybą ir VLK, prašydamas atnaujinti atitinkamai Licenciją ir Sutartį. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas buvo rūpestingas ir ėmėsi visų nuo jo priklausančių aktyvių veiksmų žalos išvengimui ir jos sumažinimui, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nustatydamas turtinės žalos dydį laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. gegužės 31 d., pareiškėjo neveikimą vertino 50 proc. kaltės. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina ir pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, priteista suma padvigubinama. Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2741-415/2021, pareiškėjo neveikimą vertino 50 proc. kaltės, todėl keisti turtinės žalos, priteistos pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VLK, dydį nėra pagrindo.

53. Kadangi faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (ABTĮ 57 str. 2 d.), o įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (ABTĮ 16 str. 1 d.), teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-2741-415/2021, nustatytais faktais ir išvadomis, pritaria pareiškėjo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas žalos, padarytos dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą nepagrįstai kildino tiek deliktinės, tiek sutartinės atsakomybės pagrindais. Administracinėje byloje Nr. eA-2741-415/2021 apeliacinės instancijos teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad pareiškėjas reikalavimą dėl žalos, padarytos dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo pagrįstai kildina deliktinės atsakomybės pagrindais ir jį reiškia Lietuvos valstybei (CK 6.271 str.), kuriai atstovauja Tarnyba ir VLK, esantys viešojo administravimo subjektais, dėl kurių neteisėtų veiksmų pareiškėjui kilo neigiami teisiniai padariniai, nes sutartinių teisinių santykių tarp pareiškėjo ir VLK (VLK vienašališku aktu) nutraukimo neteisėtumo pripažinimas įgijo privalomą galią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismui priėmus 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį (ABTĮ 16 str. 1 d.).

54. Atsižvelgusi į nutarties 53 punkte išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjo nurodomas VLK padarytas pažeidimas patenka į Sutartimi reguliuojamų teisinių santykių sritį ir dėl to VLK atžvilgiu netaikytinas teisinis reguliavimas dėl valstybės deliktinės atsakomybės. Kita vertus, tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nors ir prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimui 2021 m. kovo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2741-415/2021, tačiau nedaro įtakos pirmosios instancijos teismo atlikto turtinės žalos dydžio nustatymo teisingumui.

55. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, priteista 6 535,68 Eur turtinei žalai atlyginti, keistina šią sumą padvigubinant ir priteisiant 13 071,36 Eur. Atitinkamai padidinamas ir pirmosios instancijos teismo iš atsakovo priteistas bylinėjimosi išlaidų dydis iki 3 854,94 Eur (2 569,96 (iš Tarnybos) + 1 284,98 (iš VLK)).

56. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus dėl procesinių palūkanų priteisimo anksčiau nei nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo 2021 m. balandžio 29 d. papildomuose paaiškinimuose suformulavo prašymą priteisti iš atsakovų penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2741-415/2021 nurodė, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistinos penkių procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagrįstai tenkino pareiškėjo reikalavimą priteisti penkių procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. balandžio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje, nustatant penkių procentų dydžio metines palūkanas anksčiau nei nuo bylos iškėlimo teisme dienos, nėra pagrindo.

57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jokių įrodymų dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų nepateikė. Pažymėtina, kad ABTĮ ne tik įtvirtina asmens teisę reikalauti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, bet ir numato minėtos teisės įgyvendinimo mechanizmą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Atkreiptinas dėmesys, kad, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jam iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui bylinėjimosi išlaidų, patirtų šią bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apskaičiavimą pagrindžiančių dokumentų nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Nacionalinio ortopedijos centro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei Nacionaliniam ortopedijos centrui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, priteisti 13 071,36 Eur (trylika tūkstančių septyniasdešimt vieną eurą 36 euro centus) ir penkių procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. balandžio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei Nacionaliniam ortopedijos centrui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, 2 569,96 Eur (du tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt devynis eurus 96 euro centus) bylinėjimosi išlaidų ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, 1 284,98 Eur (vieną tūkstantį du šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus 98 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasRičardas PiličiauskasVirginija Volskienė