- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-07
- Bylos Nr.
- 2-1098-196/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01351-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Konstantinas Gurinas
- Ieškovas
- L. M.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo L. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovo L. M. ieškinį atsakovui antstoliui R. S. dėl turtinės ir neturinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas jo naudai iš atsakovo priteisti 50 000 Eur turtinės ir 50 000 Eur neturtinės žalos. Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovas taip pat prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto ir piniginių lėšų areštą ieškinio sumai.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2017 m. balandžio 6 d. nutartimi ieškovo prašymą atmetė.Teismas sprendė, kad ieškinys nėra akivaizdžiai nepagrįstas, tačiau nenustatė egzistuojant grėsmės būsimo, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Teismas įvertino tai, kad atsakovas yra antstolis, t. y. įgaliotas valstybės asmuo, atliekantis dokumentų vykdymo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas, o antstolio profesinė civilinė atsakomybė už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą atliekant antstolio funkcijas, viršijanti 289,62 Eur, yra draudžiama privalomuoju draudimu (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo (toliau – Antstolių įstatymas) 17 straipsnis). Dėl to teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog šiuo atveju netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių kils reali grėsmė ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Teismas pažymėjo, kad šalys civiliniame procese yra lygios, todėl vien ieškinio pateikimas, nepateikus bent preliminarių įrodymų, jog atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, teismo įsitikinimu, nesudaro pagrindo varžyti atsakovo teises taikant laikinąsias apsaugos priemones. Teismas padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, todėl netaikė laikinųjų apsaugos priemonių.
Atskirojo skundo argumentai
Ieškovas L. M. atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Nutartis grindžiama melagingais, tikrovės neatitinkančiais teiginiais ir pačiai sau prieštaraujančiais teiginiais. Nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškinys yra akivaizdžiai pagrįstas, tačiau sprendė, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.Ieškinio suma yra didelė – 100 000 Eur. Dėl to kyla grėsmė, kad ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas.Pagal Antstolių įstatymo nuostatas antstolio privalomojo draudimo suma negali viršyti 57 924 Eur sumos. Vadinasi, gali kilti pavojus dėl likusios nedraudžiamos 42 076 Eur sumos.Atsakovas teisme neginčijo nei ieškinio sumos, nei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl teismas priėmė šališką nutartį.Teismas nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią iki teismo sprendimo priėmimo yra privaloma taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Teismas vilkino laikinųjų apsaugos priemonių išsprendimo klausimą, pažeisdamas civilinio proceso kodekso normas, nes laikinųjų apsaugos priemonių klausimo neišsprendė per tris dienas nuo prašymo priėmimo dienos.Atsakovas yra nesąžiningas antstolis, neteisėtai pradėjo išieškojimo vykdymą, šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 586 straipsnio 2 dalies ir 668 straipsnio 1 dalies reikalavimus, paliko ieškovą žiaurioms kančioms ir bado mirčiai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad ieškinys nėra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl atskirojo skundo argumentas, kad teismas nustatė akivaizdų ieškinio pagrįstumą atmestinas. Nagrinėjamu atveju teismas sprendė, kad ieškovo pateiktas ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, kad yra tikimybė, jog gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, tačiau tai nereiškia, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, bylą išsprendė iš esmės ir nusprendė, kad ieškinys akivaizdžiai pagrįstas.Pirmosios instancijos teismas netaikė laikinųjų apsaugos priemonių, nes nenustatė egzistuojant grėsmės būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Nesutikdamas su šia išvada apeliantas nurodo, kad vien didelė ieškinio suma laikoma grėsme būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nekyla reali grėsmė ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nes antstolio civilinė atsakomybė yra draudžiama privalomuoju draudimu (Antstolių įstatymo 17 straipsnis). Apeliantas su tuo nesutinka ir nurodo, kad privalomojo draudimo suma negali viršyti 57 924 Eur sumos. Dėl to, jo nuomone, gali kilti pavojus dėl likusios nedraudžiamos 42 076 Eur sumos.Byloje ieškiniu, kurį prašoma užtikrinti ginčo laikinosiomis apsaugos priemonėmis, yra reiškiamas reikalavimas dėl antstolio veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau draudimo bendrovė į bylą nėra įtraukta nei atsakove, nei trečiuoju asmeniu. Pažymėtina, kad draudimo bendrovių atsakomybė yra ribojama draudimo sutarties sąlygų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nurodytas argumentas dėl antstolio civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą, ar yra grėsmė galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentu, kad vien didelė ieškinio suma yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pareiškus turtinio pobūdžio reikalavimus, ieškinio suma yra reikšminga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tačiau, kiekvienu atveju turi būti atsižvelgiama ir į daugelį kitų aplinkybių, t. y. į asmens turtinę padėtį, į turtinės padėties pokyčio perspektyvas, į asmens elgesį iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms, pavyzdžiui, vien ieškinio sumos dydžiui, kurios nurodymas visada priklauso nuo paties ieškovo valios. Nagrinėjamu atveju ieškovas, nei su ieškiniu, nei su atskiruoju skundu nepateikė teismui jokių duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, kad ieškinio suma atsakovui iš tiesų laikytina didele. Teismas tokios informacijos taip pat neturi, todėl spręsti, kad ieškinio suma atsakovui laikytina didele, nėra pagrindo. Be to, aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-04-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-769/2014; 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017-01-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017). Tad priešingai nei teigia apeliantas, teismas neturi pareigos privalomai taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki teismo sprendimo priėmimo, jas galima taikyti tik esant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindams.Nagrinėjamu atveju ieškovas taip pat tinkamai nepagrindė ir aplinkybės, jog atsakovas yra nesąžiningas, pavyzdžiui, ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą, nenustatė akivaizdžių jo nepagrįstumo įrodymų, nereiškia, kad teismas ieškovo nurodytus atsakovo veiksmus (neteisėtą išieškojimo vykdymą, ieškovo palikimą žiaurioms kančioms ir bado mirčiai) jau įvertino kaip įrodytus ir nesąžiningus, kadangi preliminarus pagrįstumas yra tik formalus ieškinio turinio bei prie jo pridėtų įrodymų patikrinimas ir nesaisto teismo, sprendžiančio dėl bylos esmės. Pažymėtina, kad tai, jog atsakovas teisme iki šiol neginčijo nei ieškinio sumos, nei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nereiškia, kad teismas neturi pareigos vertinti prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo. Ši pareiga įtvirtinta CPK 144 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju teismas, nenustatęs grėsmės galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, pagrįstai netaikė atsakovo turtui arešto.Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas civilinio proceso kodekso normas, neišsprendė prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones per tris dienas (CPK 147 straipsnio 1 dalis). Iš bylos duomenų matyti, kad nors ieškinys buvo gautas 2016 m. gruodžio 15 d., Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi buvo nustatyti ieškinio trūkumai. Lietuvos apeliacinio teismas panaikino minėtą nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. 2016 m. balandžio 3 d. grįžus bylai į pirmosios instancijos teismą, laikinųjų apsaugos priemonių ir ieškinio priėmimo klausimai buvo išspręsti per tris dienas, t. y. 2016 m. balandžio 6 d. Atsižvelgiant į tai, laikytini nepagrįstais atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimo terminą.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamą nutartį panaikinti, apeliantas nenurodė ir teismas nenustatė. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 320, 338 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.