Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „AGROLITAS-SERVICE PLIUS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-28-881/2013 pagal ieškovės A. T. ieškinį atsakovui M. B. dėl paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir praleisto nekilnojamojo turto įregistravimo termino atnaujinimo bei trečiųjų asmenų K. K. ir uždarosios akcinės bendrovės „AGROLITAS-SERVICE PLIUS“ netiesioginį priešieškinį ieškovei A. T. dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Tretieji asmenys K. K. ir UAB ,,AGROLITAS-SERVICE PLIUS“ už atsakovą M. B. pareiškė netiesioginį priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti 2000 m. balandžio 12 d. žemės sklypo su nebaigtu statyti sodo pastatu pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia. Nurodė, kad S. B. įgaliojimas nekilnojamojo turto pardavimo sandoriui sudaryti buvo išduotas 2000 m. vasario 29 d., nors nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą S. B. įgijo tik 2000 m. balandžio 7 d., t. y. įgaliojimas parduoti turtą buvo išduotas įgaliotojui dar neturint teisių į minėtą turtą. Taigi įgaliotinis D. M. žemės sklypą ir statinius pardavė ieškovei, neturėdamas tam įgaliojimo. Pagal sandorio sudarymo metu galiojusio CK 66 straipsnio 1 dalį sandoris, sudarytas kito asmens vardu neįgalinto sudaryti sandorį asmens arba viršijant įgaliojimą, sukuria, pakeičia ir panaikina teises ir pareigas atstovaujamajam tik tuo atveju, kai atstovaujamasis po to pritaria visam šiam sandoriui arba viršijančiai įgalinimą jo daliai. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad S. B. būtų pritarusi ginčo sandoriui po jo sudarymo, todėl toks sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu. 1964 m. CK 255 straipsnyje imperatyviai įtvirtinta, kad gyvenamojo namo (arba jo dalies) pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota vietinės Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete. Šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančią. Ieškovė savo teisių pagal ginčo pirkimo-pardavimo sutartį neįregistravo, todėl tokia sutartis yra negaliojanti. Ieškovė neįrodė, kad ji minėtą terminą būtų praleidusi dėl svarbių priežasčių. Be to, nors ieškovė nurodo, kad ji sąžiningai klydo, todėl neatliko sandorio teisinės registracijos, tačiau įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo jame numatomų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Be to, M. B. yra įregistravęs savo teises, todėl būtent jis yra laikomas teisėtu žemės sklypo savininku. Taigi ieškovė, neįregistravusi savo teisių viešajame registre, jų negali įrodinėti prieš trečiuosius asmenis remdamasi kitais įrodymais (CK 1.75 str.). Daiktinės teisės prioritetiškai yra ginamos to asmens, kuris tokias teises yra įregistravęs viešame registre.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Įstatymų leidėjas, vadovaudamasis numerus clausus doktrina, registracijos teisinei reikšmei iki 2001 m. liepos 1 d. buvo priskyręs konstitutyvinį registracijos modelį, t. y. nuosavybės teisė atsiranda tik tuomet, kai ji yra įregistruota teisės aktuose nustatyta tvarka, o ne deklaratyvinį modelį, kuris pakeitė ankstesnįjį tik po 2001 m. liepos 1 d. Teismas, teisingai nustatęs ginčo situacijai taikytiną teisinį reglamentavimą, nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika, kuri iš esmės reguliuoja civilinius teisinius santykius dėl nuosavybės teisės įgijimo ir daiktinių teisių registracijos reikšmės jau po naujojo CK įsigaliojimo. Be to, net ir naujasis CK savo nuostatomis sandoriams, sudarytiems iki 2001 m. liepos 1 d., priskiria konstitutyvinę, o ne deklaratyvinę registracijos teisinę reikšmę. Teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė nesuprato registracijos teisinės reikšmės bei kas pagal sudarytą sandorį privalo įregistruoti daiktines teises registre. Preziumuotina, kad notaras šią pareigą atliko kaip savo srities profesionalas ir ieškovės teiginiai apie tai, jog jai buvo nežinomos daiktinių teisių neįregistravimo juridinės pasekmės, vertintini kritiškai. Asmenys privalo patys rūpintis savo teisėmis ir interesais, jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai. Ieškovė pati veikė neapdairiai ir nerūpestingai, nesiaiškindama sutarties nuostatų bei neįregistruodama daiktinių teisių, todėl nėra jokios objektyvios ir svarbios priežasties, kodėl teismas turtų atnaujinti ieškovės daugiau kaip trylika metų praleistą terminą. S. B. įgaliojimą nekilnojamojo turto pardavimo sandoriui sudaryti išdavė 2000 m. vasario 29 d., nors nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą įgijo tik 2000 m. balandžio 7 d. Kadangi įgaliojimas buvo išduotas dar neturint teisių į minėtą turtą, darytina išvada, kad S. B. perdavė įgaliotiniui D. M. teises, kurių ji pati neturėjo. Tai reiškia, jog buvo pažeistas principas, jog niekas negali perduoti kitam daugiau teisių negu pats jų turi, o sutarties dalykas neatitiko įmanomumo reikalavimo ir buvo pažeistas 1964 m. CK 66 straipsnio imperatyvas. Teismas, konstatuodamas, jog atsakovas praleido ieškinio senaties terminą pirkimo-pardavimo sandoriui ginčyti, nenurodo, koks konkrečiai ieškinio senaties terminas šiuo atveju buvo praleistas, todėl tokia teismo išvada yra nepagrįsta ir nemotyvuota. Netgi laikant, jog ieškinio senaties termino pradžia reikalavimui dėl ieškovės sudaryto sandorio nuginčijimo atsakovui prasidėjo nuo pat turto paveldėjimo, tretieji asmenys už atsakovą priešieškinį pareiškė 2013 m. sausio 16 d., taigi bendrojo ieškinio senaties termino nepraleidę. Pagal CK 5.8 straipsnį ieškovės reikalavimui yra taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Netgi laikant, kad ieškovė apie palikimo priėmimą atsakovo vardu sužinojo ne palikimo priėmimo momentu, o 2010 m. gegužės mėnesį, kai, ieškovės nuomone, į namus atvažiavę nepažįstami asmenys pareiškė ketinantys pirkti žemės sklypą su pastatu ir norintys viską apžiūrėti, ieškovė praleido ieškinio senaties terminą savo reikalavimui pareikšti, kadangi patikslintas ieškinys teisme pateiktas praėjus daugiau nei vieneriems metams po minėtos datos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus; savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 263 str., 320 str., 329 str.). Absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Byloje kilo ginčas dėl galiojant 1964 m. CK sudarytos žemės sklypo su nebaigtu statyti sodo pastatu pirkimo-pardavimo sutarties neįregistravimo teisinių padarinių bei šios pirkimo-pardavimo sutarties galiojimo.

Dėl 1964 m. CK 255 straipsnyje įtvirtintos nekilnojamojo turto registracijos reikšmės

1964 m. CK 149 straipsnyje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė į daiktą, kuris turi būti registruojamas, turto įgijėjui atsiranda nuo daikto įregistravimo momento. Pagal CK 255 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Privalomo registravimo taisyklės nesilaikymas sutartį darė negaliojančią (CK 255 str. 2 d.). Ginčo sutartinių santykių susiformavimo metu įstatymo nustatytas trijų mėnesių terminas nebuvo naikinamasis ir šį terminą, praleistą dėl svarbių priežasčių, teismas galėjo atnaujinti (CK 255 str. 1 d.). Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliantu, kad 1964 m. CK 149 bei 255 straipsniai nustatė privalomą nekilnojamojo daikto registraciją, o šios taisyklės nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį darė negaliojančią.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje aptarta situacija, kai sandoris sudarytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo, tačiau 1964 m. CK 255 straipsnyje nustatytu terminu neįregistruotas. Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad tais atvejais, kai pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas. Tai reiškia, kad šiuo metu galiojantis CK suteikia įregistruoti nuosavybės teises terminą praleidusiam asmeniui teisę įregistruoti nuosavybės teises ir išvengti turto įgijėjo praradimų – sandorio negaliojimo, kreipiantis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo.

Dėl praleisto termino įregistruoti sandorį atnaujinimo

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovė, nebūdama teisininkė bei keičiantis teisiniam reguliavimui dėl turto teisinės registracijos, galėjo nesuprasti, jog pareiga įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus yra nustatyta ne notarui, o pačiai ieškovei. Iš 2000 m. balandžio 12 d. žemės sklypo su nebaigtu statyti sodo pastatu pirkimo-pardavimo sutarties turinio matyti, kad pareiga sutartį per tris mėnesius įregistruoti Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filiale nurodyta jau po sutarties sąlygų bei sutarties šalių parašų, iš karto po sutarties datos ir notarės pareiškimo apie sutarties tvirtinimą. Toks sutarties nuostatų išdėstymas iš tikrųjų kelia tam tikrų neaiškumų, be to, pati pareigos sutartį įregistruoti formuluotė yra klaidinanti. Visų pirma, kaip jau minėta, ji yra iš karto po notaro pareiškimo apie sutarties tvirtinimą, todėl ieškovė iš tikrųjų galėjo klysti, manydama, jog sutartį įregistruos notaras, be to, sutartyje tiesiog nurodoma, jog sutartis turi būti įregistruota, tačiau neakcentuojama, jog tai turi atlikti pačios sutarties šalys (1 t., 4 b. l.).

Skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad priežastys, dėl kurių ginčo pirkimo-pardavimo sutartis buvo neįregistruota, buvo svarbios ir kad yra pagrindas atnaujinti terminą įregistruoti nuosavybės teises į ginčo nekilnojamuosius daiktus. Be to, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, to reikalauja ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principai (CK 1.5 str.).

Spręsdamas sandorio privalomos teisinės registracijos termino atnaujinimo klausimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis), teismas turi užtikrinti, kad nebūtų pažeistas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, veikiantis greta su pagrindiniais sutarčių teisės principais: sutarčių laisvės bei šalių autonomijos. Teisinėje situacijoje, kai įstatymų leidėjas, įgyvendindamas valstybei tenkančią pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą, keitė teisinį reglamentavimą taip, kad nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus (turtą) atsiranda nuo turto perdavimo įgijėjui momento (išskyrus atvejus, kai ką kita nustato sutartis ar įstatymas), o ne nuo sandorio įregistravimo viešame registre momento, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškintinos vertinant jų tikslus. Naujuoju nuosavybės santykių reglamentavimu atsisakyta neproporcingai didelės viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiniams nuosavybės teisiniams santykiams. Nuoseklaus pereinamojo laikotarpio garantu tapo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuriomis siekta teisėms ir pareigoms, atsiradusioms iki CK, įsigaliojusio nuo 2001 m. liepos 1 d., įgyvendinti nustatyti tokį teisinį mechanizmą, kuris užtikrintų „senųjų“ teisių ir pareigų įgyvendinimą „senąja“ tvarka. Tačiau būtina pažymėti, kad iš esmės naujo turinio nuosavybės santykių teisinis reglamentavimas, kuris inter alia užtikrino ir nesikišimo į privačius santykius principo veikimą (CK 1.2 str.), įpareigoja teismą kiekvienu konkrečiu atveju taip individualiai įvertinti teisines situacijas, kuriose taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl įregistravimo termino atnaujinimo, kad nebūtų pažeistas proporcingumas tarp pereinamajam laikotarpiui paliktos viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiniams nuosavybės teisiniams santykiams ir sandorio šalies, visiškai įvykdžiusios sutartines prievoles kitai sutarties šaliai, tačiau nevykdžiusios įstatymo jam nustatytos pareigos sandorį įregistruoti viešame registre, teisių ir teisėtų interesų apsaugos. Šiame kontekste paminėtini ir kasacinio teismo išaiškinimai dėl sandorių negaliojimo instituto paskirties. Pirma, šis institutas skirtas siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymo nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais siekiama užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų šiam stabilumo tikslui (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007).

Šiuo atveju nors ginčo pirkimo-pardavimo sandoris ir nebuvo įregistruotas (1964 m. CK 255 str.), tačiau byloje nėra duomenų, kad sandorio sudarymas neatitiko sandorio šalių valios ir kad prievolės sutarties šalių nebuvo visiškai įvykdytos. Priešingai, pagal byloje esančius duomenis S. B. siekė parduoti, o ieškovė – pirkti žemės sklypą su nebaigtu statyti sodo namu; pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad S. B. atstovas gavo iš ieškovės sutartą nekilnojamųjų daiktų kainą, ieškovė dar 2000 m. sodo namą priėmė ir jame apsigyveno, tapo sodininkų bendrijos „Gulbinai“ nare. Sutarties stabilumo principas, šalių autonomijos bei nuosavybės neliečiamumo principai lemia, kad nagrinėjamo ginčo atveju pirmenybė turi būti suteikta ne formaliems sandorio negaliojimo dėl registravimo neatlikimo argumentams, bet šalių valiai, o terminas sandoriui įregistruoti atnaujinamas siekiant užkirsti kelią neproporcingai dideliems turto įgijėjos (ieškovės) praradimams, palyginus su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatų tikslais.

Dėl įgaliojimo galiojimo ir priešieškinio reikalavimui taikytino senaties termino

Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pamatinį teisės principą, jog niekas negali perduoti kitam daugiau teisių nei pats jų turi.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2000 m. vasario 29 d. S. B. išdavė įgaliojimą D. M., suteikdama jam teisę gauti visas pažymas ir kitus dokumentus, reikalingus jai privačios nuosavybės teise priklausantiems žemės sklypui ir sodo pastatams, esantiems (duomenys neskelbtini), parduoti arba įkeisti, įkeisti pirmiau nurodytą turtą savo nuožiūra, už aptartą kainą ir sąlygas arba parduoti už kainą, ne mažesnę kaip 10 000 Lt, atstovauti S. B. su tuo susijusiais klausimais visose įstaigose ir organizacijose, gauti ir pateikti šiam tikslui reikalingus dokumentus, sudaryti sutartis, gauti pinigus už parduotą turtą, daryti įgaliotojos vardu pareiškimus, už ją pasirašyti ir atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. Įgaliojimas išduotas trims metams. Įgaliojimo antroje pusėje yra ranka 2000 m. vasario 29 d. darytas įrašas „Aš, S. B., pareiškiu, kad šio įgaliojimo turinį supratau ir to pageidauju“ bei S. B. parašas (1 t., 141 b. l.). 2000 m. balandžio 7 d. S. B. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, kuriame nurodyta, jog K. B., mirusio 1997 m. rugpjūčio 30 d., turto paveldėtoja yra mirusiojo sutuoktinė S. B., paveldimą turtą, kuriam išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, sudarė: nebaigtas statyti sodo pastatas, 0,067 ha ploto žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini) (2 t., 5-6 b. l.). 2000 m. balandžio 12 d. pirkimo pardavimo sutartimi D. M., veikiantis pagal S. B. 2000 m. vasario 29 d. įgaliojimą, ir ieškovė A. T., sudarė žemės sklypo su nebaigtu statyti sodo pastatu pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią A. T. iš S. B. už 20 000 Lt nusipirko 0,067 ha žemės sklypą su pastatu, esančius (duomenys neskelbtini) (1 t., 4 b. l.). Taigi aplinkybė, kad S. B. 2000 m. balandžio 7 d. buvo išduotas pavelėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, reiškia, jog S. B. po sutuoktinio K. B. mirties palikimą priėmė, t. y. tapo teisėta paveldėto ir šiuo metu esančių ginčo objektu nekilnojamųjų daiktų savininke. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad ginčo nekilnojamuosius daiktus S. B. įgijo tik 2000 m. balandžio 7 d., kai buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą. 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalies nuostata numatė, kad laikoma, jog įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą, o šio straipsnio 5 dalis numatė, kad priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo laiko. Dėl šios priežasties nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog buvo pažeista 1964 m. CK 66 straipsnio 1 dalis, kuri numatė, jog sandoris, sudarytas kito asmens vardu neįgalinto sudaryti sandorį asmens arba perviršijant įgalinimą, sukuria, pakeičia ir panaikina teises ir pareigas atstovaujamajam tik tuo atveju, kai atstovaujamasis po to pritaria visam šiam sandoriui arba viršijančiai įgalinimą jo daliai. Akivaizdu, jog įgaliojimo išdavimo metu S. B. ginčo nekilnojamieji daiktai priklausė nuosavybės teise. Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007; 2008 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad bet kuriuo atveju svarbu tai, jog ginčo nekilnojamieji daiktai jų pardavimo ieškovei metu priklausė S. B. nuosavybės teise tiek de facto, tiek de jure, o aplinkybė, jog įgaliojimo išdavimo metu S. B. dar nebuvo išduotas paveldėjimo pagal įstatymą liudijimas, nėra teisiškai reikšmingas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad žemės sklypo su nebaigtu statyti namu pirkimo-pardavimo sandoris pripažintinas negaliojančiu dėl to, kad sandoris buvo sudarytas kito asmens vardu neįgalinto sudaryti sandorį asmens arba viršijant įgaliojimą, o byloje nėra duomenų, kad S. B. būtų pritarusi ginčo sandoriui po jo sudarymo. Teismas, konstatavęs šio sandorio negaliojimą, priešieškinio reikalavimą dėl pirkimo-pardavimo sandorio negaliojimo atmetė dėl praleisto senaties termino tokiam reikalavimui pareikšti.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tretieji asmenys, pareiškę netiesioginį priešieškinį dėl 2000 m. balandžio 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, praleido ieškinio senaties terminą, nes ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2000 m. balandžio 2 d. Pirmosios instancijos teismo nuomone atsakovas M. B., 2011 m. liepos 11 d. paveldėjęs ginčo žemės sklypą ir sodo pastatą, turėjo pareigą pasidomėti, kokia faktinė pavedėto turto būklė, kas šiame pastate gyvena, pasirūpinti turto priežiūra ir pan., todėl sužinojęs, kad paveldėtame žemės sklype ir pastate gyvena pašaliniai asmenys, nedelsiant išsiaiškinti, kokiu pagrindu šie asmenys gyvena jo paveldėtame sklype ir pastate bei imtis priemonių dėl turto valdymo apribojimų panaikinimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. B. įstatyminiams įpėdiniams paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą buvo išduotas 2003 m. liepos 11 d. (pirmosios instancijos teismas sprendime neteisingai nurodo, kad 2011 m. liepos 11 d.) ir tą pačią dieną įpėdiniai sudarė paveldėto turto pasidalijimo sutartį, pagal kurią atsakovui M. B. asmeninės nuosavybės teise atiteko ginčo nekilnojamieji daiktai (sutarties 2, 3 punktai) (1 t., 72-73, 74-76 b. l.). Šios paveldėto turto pasidalijimo sutarties 4 punkte numatyta, kad šalys patvirtina, jog jie perdavė ir priėmė jiems atitenkantį turtą, o taip pat visus su padalytu turtu susijusius dokumentus. Šalys patvirtino, kad turėjo galimybę ir apžiūrėjo turtą iki sutarties pasirašymo ir jokių pretenzijų viena kitai dėl dalijamo turto ir jo techninės būklės neturi (1 t., 74-76 b. l.). Nesant duomenų apie tai, kada konkrečiai ir kokiu būdu M. B. priėmė ginčo nekilnojamuosius daiktus kaip S. B. palikimą, tačiau esant duomenų apie tai, kad atsakovui buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad ieškinio senaties termino eiga šiuo konkrečiu atveju M. B. skaičiuotina nuo 2003 m. liepos 11 d., nes nuo šios datos jis neabejotinai turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 str. 1 d.), tarp šalių ginčo dėl tokio senaties termino taikymo nėra, tretieji asmenys atsakovo M. B. vardu netiesioginį priešieškinį pareiškė 2013 m. sausio 15 d., t. y. nepraleidus bendrojo ieškinio senaties termino. Tačiau, nepaisant to, pirmiau šioje nutartyje nurodyta, kad 2000 m. balandžio 12 d. žemės sklypo ir nebaigto statyti gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinti negaliojančia nėra pagrindo.

Dėl ieškinio senaties termino reikalavimui dėl dalies paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu

Apelianto nuomone, pagal CK 5.8 straipsnį ieškovės reikalavimui dėl dalies paveldėjimo teisės pagal įstatymo liudijimo pripažinimo negaliojančiu yra taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Apeliantas teigia, jog netgi laikant, kad ieškovė apie palikimo priėmimą atsakovo vardu sužinojo ne palikimo priėmimo momentu, o 2010 m. gegužės mėnesį, kai, ieškovės patikslintame ieškinyje išsakyta nuomone, į namus atvažiavę nepažįstami asmenys pareiškė ketinantys pirkti žemės sklypą su pastatu ir norintys viską apžiūrėti, ieškovė praleido ieškinio senaties terminą savo reikalavimui pareikšti, kadangi patikslintas ieškinys teisme pateiktas praėjus daugiau nei vieneriems metams po minėtos datos.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog CK 5.8 straipsnyje numatytas ieškinio senaties terminas nagrinėjamo ginčo atveju netaikytinas. CK 5.8 straipsnyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas pretenduojantiems į palikimą asmenims, kurie per šį terminą gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Ieškovė nepretenduoja į S. B. palikimą. Ginčydama pavelėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo 2, 3 punktus (dėl ginčo nekilnojamųjų daiktų), ieškovė gina turto, kuris iki palikimo atsiradimo nebepriklausė palikėjai, savininko teises.

Esant pirmiau byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo dėl apeliaciniame skunde pateiktų argumentų keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl skundas atmetamas, o apskųstas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Iš bylos duomenų matyti, kad A. T. buvo suteikta antrinė teisinė pagalba rengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant jos interesus apeliacinės instancijos teisme. A. T. 100 proc. buvo atleista nuo bylinėjimosi išlaidų (2 t., 119-121 b. l.). Į bylą taip pat buvo pateikta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, iš kurios matyti, kad užmokestis advokatui už suteiktas antrinės teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme yra 880 Lt (2 t., 128 b. l.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, minėtas išlaidas priteisia iš apelianto, kurio apeliacinis skundas yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. LT247300010112394300, įmokos kodas – 5630) iš apelianto uždarosios akcinės bendrovės „AGROLITAS-SERVICE PLIUS“ 880 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.