Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Jūratės Varanauskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-365-809/2013 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui G. D. dėl tikrovės neatitinkančios ir asmens garbę ir orumą žeminančios informacijos paneigimo ir neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis asmuo UAB „Alfa Media“),

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas A. B. pareiškė ieškinį atsakovui G. D. dėl tikrovės neatitinkančios ir asmens garbę ir orumą žeminančios informacijos paneigimo ir neturtinės žalos atlyginimo ir prašė:

pripažinti, kad atsakovo paskleista 2012-03-08 naujienų portale Alfa.lt informacija - „B. iki šiol sako – aš neišmečiau. Jis sako pavardės neminėjau. Jie dar bailiai. Intrigantai bailiai. B., tai ... Mano akimis žiūrint, tai ne vyras ir ne politikas. Socialdemokratų partija, turėdama tokį pirmininką, sužlugs, nes tai problema. Didžiulė problema. Šis žmogus neturi nei moralės, nei sąžinės. Bet ir gabumų neturi būti vedliu. B. buvo, taip, A. B., amžiną atilsį, buvo figūra. Dabar pasistatė šitą, kuris galvoja, kad sau ir savo partijai susikurs autoritetą šmeiždamas kitus. Nebus taip.“ neatitinka tikrovės;

įpareigoti atsakovą paneigti paskleistą tikrovės neatitinkančią ir asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją, savo lėšomis naujienų portale Alfa.lt pagrindiniame puslapyje, tokio pat dydžio raidėmis, kaip ir 2012-03-07 straipsnio „D.: man baisu, kas bus toliau, jeigu buvę FNTT vadovai liks už borto“ tekstas, paskelbiant tokį paneigimo tekstą: „2012-03-07 portale Alfa. lt paskelbtame žurnalistės S. P. straipsnyje, viešu pasisakymu buvo paskleista tikrovės neatitinkanti ir bei asmens garbę ir orumą žeminanti informacija apie politiką A. B., kad „B., tai... Mano akimis žiūrint, tai yra ne vyras ir ne politikas. Socialdemokratų partija, turėdama tokį pirmininką, sužlugs, nes tai yra problema. Didžiulė problema. Šis žmogų neturi nei moralės, nei sąžinės. Bet ir gabumų neturi būti vedliu. <...> dabar pasistatė šitą, kuris galvoja, kad sau ir savo partijai susikurs autoritetą šmeiždamas kitus. Nebus taip.“ Ši informacija neatitinka tikrovės. G. D.“;

priteisti ieškovui iš atsakovo 1 Lt neturtinei žalai atlyginti ir priteisti iš atsakovo ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Nurodyta viešoje erdvėje atsakovo paskleista klaidinga informacija sukėlė jam neigiamas emocijas ir ateityje turės neigiamų pasekmių jo kaip viešo asmens autoritetui ir garbei, kadangi viešai išsakyta klaidinga informacija yra siejama su ieškovo asmeniu, jo asmeninėmis savybėmis ar šių savybių nebuvimu, siekiant pažeminti ir įžeisti ieškovą kaip asmenį visuomenės akyse, neturint jokio tikslo objektyviai informuoti. Ieškovo teigimu, atsakovo viešo pasisakymo negalima laikyti sąžiningu visuomenės informavimu apie tam tikrą įvykį ar subjektyvios nuomonės išdėstymu tam tikro viešo asmens poelgio kontekste. Apie jį, kaip apie politiką paskleistos tikrovės neatitinkančios žinios visuomenėje turi didesnę neigiamą įtaką jo asmeniui ir autoritetui.

Iš paskelbtos informacijos turinio nėra aišku, ar informacija paskelbta būtent, apie ieškovo asmenį, nes kai kurie teiginiai išreiškia kritiką visos opozicijos atžvilgiu, o teiginys „<...> B. iki šiol sako – aš neišmečiau. Jis sako, pavardės neminėjau“ apskritai, atitinka tikrovę, todėl nėra CK 2.24 straipsnio pagrindu būtinos sąlygos ginti asmens garbę ir orumą, nes ieškovas yra valstybės politikas, laikomas viešu asmeniu, o viešo asmens kritikos ribos yra platesnės.

Tačiau teismas konstatavo, kad atsakovo pasisakymas apie ieškovą jog jis: „< ...> sau ir savo partijai susikurs autoritetą šmeiždamas kitus <...>“ t.y. pasisakymas apie ieškovą kaip apie šmeižiką negali būti vertinamas kaip atsakovo nuomonė, nes konkrečios savybės, tokios kaip šmeižimas, priskyrimas asmeniui, kuri baudžiamojo įstatymo kvalifikuojama kaip nusikaltimas ir jo yra uždrausta. Kadangi pasisakymas apie ieškovą nėra pagrįstas jokiais tikrais faktais, todėl neatitinka tikrovės ir žemina ieškovo garbę ir orumą (CK 2.24 str. 1 d.).

Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad atsakovo G. D. įgytas aukštasis išsilavinimas yra prielaida laikyti, jog jis, priskirdamas A. B. teisės ir geros moralės požiūriu nepriimtinas savybes, tokias kaip šmeižimas, turėjo suvokti tokių savo samprotavimų paskleidimo ribas. Tačiau tokia teismo pozicija nepagrįsta dėl keleto priežasčių. Pirma, šmeižimas - tai baudžiamojo kodekso kategorija, kuri savo turiniu visiškai sutampa su visuomenėje vartojama sąvoka melavimas, tiesos nesakymas, apgaulė ir t.t. Tik teisinį išsilavinimą turintis asmuo gali šias kategorijas atskirti ir suvokti jų skirtumus, tuo tarpu vien aukštasis išsilavinimas nereiškia, kad asmuo turi gebėjimą puikiai orientuotis teisinėse kategorijose ir jas atskirti. Net ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis šmeižtas yra įvardintas kaip garbę plėšiantis melas, o melas — tyčia sakoma neteisybė. Neteisybė turi keletą reikšmių: suktybė, apgaulė, neteisingas pasielgimas, netiesa, melas. Taigi, bendrinėje, o ne teisinėje kalboje sąvokos: šmeižtas, melas, apgaulė, netiesa, neteisingas poelgis ir pan. turi tą pačią prasmę, todėl teismas turėjo vertinti, ar iš bylos medžiagos ir atsakovo paaiškinimų, jis turėjo pagrindą taip ar panašiai įvertinti ieškovo) A. B. veiksmus ir savo vertinimą išsakyti viešai. Tuo tarpu teismas šių aplinkybių visiškai nevertino, apsiribodamas paviršutinišku vieno žodžio teisinės reikšmės apibūdinimu ir vertino šį žodį izoliuotai nuo visos bylos medžiagos, nustatytų aplinkybių ir viso pasisakymo konteksto. Antra, teismas nesiaiškino, kaip atsakovas supranta žodį šmeižtas, ką jis turėjo omenyje sakydamas tokį teiginį, ką jis norėjo pasakyti ir pan. Tai išsiaiškinti buvo itin svarbu, kadangi atsakovas kalbėjo, o kalbant viena ar kita mintis gali būti išreikšta ne visai tiksliai. Jeigu atsakovas savo mintis būtų rašęs raštu, gal jis būtų kitaip užrašęs norimą mintį, o šiuo atveju būtina vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad vertinant teiginius, pasakytus žodžiu, būtina analizuoti tikrąją jų prasmę, nes jeigu asmuo turėjo mintyje ką kitą, bet netinkamai ar netiksliai išreiškė savo mintį žodžiu, tai ši aplinkybė turi būti nustatyta ir asmeniui civilinė atsakomybė apskritai negali būti taikoma. Trečia, kaip minėta, atsakovas nekalbėjo apie praeities faktus, o tik iškėlė hipotezę, kad jeigu jis galvoja, kad tokiais veiksmais jis bandys susikurti autoritetą, tai nebus taip. Ketvirta, Atsakovas teismui pateikė argumentus, kodėl apskritai jis pateikė savo nuomonę apie ieškovą ir iš ko kilo jo vertinimai, kodėl jis iškėlė tokią mintį ir iškėlė hipotezę apie ieškovo intencijas. Viskas buvo susiję su paties ieškovo A. B. veiksmais viešoje erdvėje, kur jis teigė televizijos laidose ir spaudos konferencijose žinąs apie atsakovo sūnaus (irgi G. D.) tariamai padarytus teisės pažeidimus, susijusius su banko Snoras sąskaitomis. Visi įrodymai apie tai, kad A. B. apkaltino atsakovo sūnų padarius teisei priešingus veiksmus buvo pateikti į bylą.

Pasisakydamas dėl apelianto dėstomų motyvų, jog pirmosios instancijos teismo teisėja priimdama skundžiamą nutartį iš anksto pasisakė ir dėl kitos bylos baigties, kuri, anot apelianto, yra susijusi su išnagrinėta byla, nes joje apelianto G. D. sūnus G. D. yra ieškovas, o atsakovas yra A. B., ieškovas pažymi, jog apeliantas šiuo teiginiu tik konstatavo, jog abi bylos yra nagrinėjamos tame pačiame teisme pirmąja instancija ir priskirtos tai pačiai teisėjai, tačiau klaidinga teigti, jog bylos yra susijusios nes, kaip matyti, ginčas yra kilęs ne tarp tų pačių asmenų, todėl apelianto teiginys, jog teismas priimdamas skundžiamą sprendimą iš karto pasisakė ir dėl kitos bylos baigties yra nepagrįstas ir laikytinas nereikšmingu. Taip pat apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo teisėja Eglė Žulytė Janulionienė yra dirbusi vienoje įstaigoje su ieškovo A. B. atstovu advokatu K. V., kas, anot apelianto, sąlygojo teismo išankstinį nusistatymą ir šališkumą. Šie apelianto argumentai laikytini bendro pobūdžio pasvarstymais, kurie akivaizdžiai neturi teisinės reikšmės pripažįstant pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu, kadangi apeliantas pirmosios instancijos teisme, turėdamas pagrįstų įtarimu galimu teismo šališkumu, turėjo teisę reikšti nušalinimus, ko nepadarė ir tik priėmus iš dalies atsakovui nepalankų teismo sprendimą, samprotavimų pagrindu reiškia galimą pirmosios instancijos teismo šališkumą, kurio iš esmės nepagrindžia jokiais leistinais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 9 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškovo A. B. ieškinį dėl garbės ir orumo ir pripažino, jog 2012-03-08 interneto portale Alfa.lt paskelbtame straipsnyje pavadinimu „D.: man baisu, kas bus toliau, jeigu buvę FNTT vadovai liks už borto“ atsakovo G. D. paskleista konstatuojamoji žinia apie ieškovą, jog „A. B. < ...> sau ir savo partijai susikurs autoritetą šmeiždamas kitus <...>“ neatitinka tikrovės ir žemina ieškovo A. B. garbę ir orumą, įpareigojo atsakovą per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo savo lėšomis naujienų portale Alfa.lt paskelbti tokio turinio paneigimą: „2012-03-08 d. 14.00 val., interneto portale Alfa.lt publikuotame straipsnyje G. D. paskleidė žinią, jog „A. B. „< ...> sau ir savo partijai susikurs autoritetą šmeiždamas kitus <...>“ neatitinka tikrovės ir žemina A. B. garbę ir orumą“ adekvačiu būdu, tokiu pačiu šriftu ir dydžiu kaip buvo paskelbtas aukščiau minėtas 2012-03-08 straipsnis. Teismas taip pat priteisė ieškovui A. B. iš atsakovo G. D. neturtinę žalą 1 Lt.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo G. D. pasisakymas apie ieškovą A. B. kaip apie šmeižiką negali būti vertinama kaip atsakovo G. D. nuomonė, atsakovo paskleidimas apie ieškovą A. B. jog jis: „< ...> sau ir savo partijai susikurs autoritetą šmeiždamas kitus <...>“ neatitinka tikrovės ir žemina ieškovo garbę ir orumą, nes žinia nėra pagrįsta jokiais tikrais faktais.

Teismas nurodė, kad teismų praktika yra pripažinusi, kad tikrų faktų pagrindu paskleisti duomenys apie tai, kad asmuo šmeižia kitus, reiškia naujos informacijos pateikimą, ir tai yra žinia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2001). Ar asmuo šmeižė yra konstatuojamojo, o ne vertinamojo pobūdžio duomenys, todėl tai gali būti patikrinama tiesos požiūriu ir vertinama kaip faktai. Nors atsakovas G. D. teismo posėdžio metu nurodė, jog tai yra jo reakcija į ieškovo pasisakymus apie jo sūnaus G. D. tuo metu vadovaujamos bendrovės finansines operacijas atliktas AB banke SNORAS, ir nurodo jog tokiu būdu jis reiškė savo nuomonę apie ieškovą, tačiau šie duomenys teismui yra ne privalomi, bet tik kaip prielaida visų bylos aplinkybių kontekste svarstyti, ar buvo pareikšta nuomonė, ar paskleista žinia. Jeigu tikrų įvykių pagrindu asmens veiksmai įvertinami taip, kad jam priskiriama konkreti savybė, kuri aiškiai išsakyta, taip pat, ar ji atitinka tikrovę gali būti patikrinta, vadinasi yra paskleisti konstatuojamieji duomenys. Asmeniui priskyrimas tokios konkrečios savybės kaip šmeižimas, kuri baudžiamojo įstatymo kvalifikuojama kaip nusikaltimas ir jo yra uždrausta, akivaizdžiai žemina asmens garbę ir orumą CK 2.24 str. 1 d. pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2001).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir konstatuoja, kad ji atitinka tiek įstatymo, t.y. CK 2.24 straipsnio reikalavimus, tiek ir suformuotą kasacinio teismo praktiką, todėl priešingai, negu nurodė apeliantas, teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu (CPK 263 str.).

Apeliantas savo argumentą, kad nurodytas teiginys negali būti laikomas konstatuojamojo pobūdžio žinia, nes neegzistuoja visos būtinos teisinės prielaidos CK 2.24 straipsnio taikymui, grindžia tuo, kad teiginys <...> sau ir savo partijai susikurs autoritetą šmeiždamas kitus <...>“, yra tik dalis viso pasakyto teiginio ir pasakytas būsimuoju laiku, o būsimuoju laiku išreikšta mintis negali būti patikrinta tiesos kriterijumi, t.y. negalima patikrinti, ar ateityje ieškovas A. B. šmeiž kitus ir ar tokiu būdu sukurs partijai autoritetą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas atsiliepimuose į apeliacinį skundą teisingai nurodė, kad atsakovo teiginyje vartojamas žodis „šmeiždamas” yra pusdalyvis, kuris pagal lietuvių kalbos gramatiką, žymėdamas iš veiksmo kylančios aplinkybės ryšį su veikėju derinamojo žodžio forma, apibūdina tą veikėją kaip atitinkamos veiksmažodinės ypatybės turėtoją. Pusdalyviai žymi iš veiksmo kylančią aplinkybę, siejamą su veiksniu. Todėl šiuo atveju akivaizdžiai konstatuotina, jog nepaisant apeliaciniame skunde pateikiamų interpretacijų dėl išsakyto teiginio laiko ir formos gramatinių aspektų, akivaizdu, jog pusdalyviu „šmeiždamas” yra išsakytas konstatuojamasis teiginys, kuriuo vienareikšmiškai norėta pabrėžti trunkantį veiksmą – šiuo atveju atsakovo atliekamą „šmeižimą”, kurio pradžios nustatyti nėra objektyviai įmanoma, tačiau kuris yra trunkamas ir dėl kurio ateityje atsakovas „sau ir savo partijai susikurs autoritetą”. Todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad ginčo teiginyje nebuvo pasakyta, jog asmuo šmeižė ar apšmeižė, o tik hipotetiškai buvo iškeltas klausimas, ar ieškovas galvoja, kad autoritetą galėtų susikursti tokiu veiksmu ir kad viso straipsnio konkeste ginčo sakinio autorius priskiria tam tikras intencijas, o ne kalba apie realius veiksmus.

Teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto teiginį, jog atsakovas nors ir turėdamas aukštąjį išsilavinimą, nesuvokė „šmeižimo“ kategorijos priskyrimo ieškovui kaip teisės ir moralės požiūriu nepriimtinos savybės, kadangi „šmeižimą“ kaip nepriimtiną savybę teisės požiūriu suvokti gali tik teisinį išsilavinimą turintis asmuo, nes šmeižimas - tai baudžiamojo kodekso kategorija, kuri savo turiniu visiškai sutampa su visuomenėje vartojama sąvoka melavimas, tiesos nesakymas, apgaulė, vertinamas kritiškai. Pažymetina, kad apeliantas savo skunde pats nurodė, kad Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis ,,šmeižtas” yra įvardintas kaip garbę plėšiantis melas, o melas — tyčia sakoma neteisybė. Tiek vertinant visame pasisakymo kontekste, tiek atskirai atsakovo teiginys „A. B. <...> sau ir savo partijai susikurs autoritetą šmeiždamas kitus <...> negali būti vertinamas kaip pasakytas asmens, kuris nesuvokė savo žodžių reikšmės, tuo daugiau, kad atsakovas ne tik aukštąjį išsilavinimą turintys asmuo, bet yra medicinos mokslų daktaras ir klinikos vadovas (vadovauja Vilniaus universiteto Santariškių klinikos centro filialui). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pagal savo išsilavinimą ir užimamas pareigas bei visuomeninę padėtį, atsakovas paskleisdamas apie ieškovą duomenis ir jam priskirdamas baudžiamaisiais įstatymais uždraustas, teisės ir geros moralės požiūriu nepriimtinas savybes, tokias kaip šmeižimas, turėjo gerai suvokti tokių savo samprotavimų paskleidimo ribas.

Apeliantas taip pat teigia, kad turi pagrindo manyti, kad jo byla nebuvo išnagrinėta nešališko teismo, kadangi gavus teismo sprendimą jam tapo žinomos aplinkybės, kurios verčia abejoti pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjusios teisėjos nešališkumu ir objektyvumu, o būtent: sprendimą priėmusi teisėja žinojo, kad esančioje jos žinioje kitoje byloje Nr. 2-1646-809/2013 pagal ieškovų G. D. (atsakovo sūnaus) ir UAB „Novotersa“ ieškinį atsakovui A. B., kuri dar neišnagrinėta, bus sprendžiama, ar A. B. paskelbė tiesos neatitinkančią informaciją. Šias dvi bylas sieja tie patys įvykiai, tos pačios aplinkybės, sprendimas toje byloje nulems, ar A. B. savo viešais pasisakymais ir kaltinimais bus pripažintas pažeidęs Civilinio kodekso 2.24 straipsnio nuostatas, t.y. ar jis paskelbė tiesos neatitinkančią informaciją ir tuo pažeidė dalykinę kito asmens reputaciją. Tačiau tarsi užbėgdama už akių, teisėja pritaikė civilinę atsakomybę G. D. atžvilgiu už tai, kad jis neva pasakė, jog A. B. šmeižė, t.y. kalbėjo netiesą apie kitus asmenis, ir toks teiginys neatitinka tikrovės. Tai rodo, kad teisėja šioje byloje priimdama sprendimą iš anksto pasisakė ir dėl kitos bylos baigties.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šis argumentas neturi teisinės reikšmės, nes iš teismų informacinės sisitemos LITEKO duomenų matyti, kad kitoje byloje Nr. 2-1646-809/2013 pagal ieškovų G. D. (atsakovo sūnaus) ir UAB „Novotersa“ ieškinį atsakovui A. B., ieškovai atsiėmė ieškinį ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-06-18 nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtu.

Apeliantas taip pat nurodo, jog ieškovo advokatas K. V. yra teisėjos buvęs kolega, nes viešai skelbiami duomenys rodo, kad jie abu yra dirbę Seimo kontrolieriaus įstaigoje, t.y. K. V. 2003 m. buvo paskirtas eiti Seimo kontrolieriaus pareigas, o teisėja Eglė Žulytė - Janulionienė nuo 1999 m. iki 2006 m. ėjo Seimo kontrolieriaus patarėjos pareigas. Taigi, teisėja galimai net buvo tiesioginiame K. V. pavaldume, tad negalima atmesti to, kad šiuo atveju būtent ši aplinkybė paaiškina ir kitų aplinkybių buvimo priežastis, t.y. bylų, kuriose šis advokatas yra atstovu paskyrimą tai pačiai teisėjai ir tokį išankstinį teisėjos pozicijos išreiškimą, nevertinant bylos esmės ir byloje pateiktų argumentų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis apelianto argumentas yra tik prielaida, bet ne įrodymas, patvirtinantis teisėjos Eglės Žulytės - Janulionienės šališkumą. Pažymėtina, kad asmens teisė į nešališką ir nepriklausomą teismą yra konstitucinė teisė (Konstitucijos 30, 109 straipsniai). Teisėjų ir teismų nepriklausomumas ir nešališkumas kaip vienas civilinio proceso principų įtvirtintas CPK 21 straipsnyje. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK I dalies VI skyriaus normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Nors apeliantas nurodė, kad apie tai, jog teisėja ir ieškovo advokatas K. V. kartu dirbo Seimo kontrolieriaus įstaigoje sužinojo iš viešai skelbiamų duomenų, tai reiškia, kad nurodyta aplinkybė turėjo būti žinoma atsakovui jau bylos nagrinėjimo metu, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas (kuris buvo atstovaujamas advokatės) būtų pareiškęs nušalinimą teisėjai dėl jos šališkumo. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad argumentas dėl teisėjos šališkumo yra nepatvirtintas įrodymais ir šiuo konkrečiu atveju negali būti pagrindu teismo sprendimo panaikinimui.

Dėl išdėstyto, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto teiginiai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 263 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.