Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorėms Linai Eviltienei, Laimai Bareikaitei, nuteistajam R. B., nuteistojo gynėjai advokatei Angelei Fominienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 233 str. 3 d. ir nuteistas 50 parų arešto.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. nuteistas už tai, kad jis, 2011 m. liepos mėn., dienos metu, tiksliau nenustatytu laiku, automobilių remonto dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), pagalbinėse patalpose, prašė liudytojams M. M. ir D. B. pakeisti 2011-06-30 Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų rajono policijos komisariato pareigūnams duotus liudytojų parodymus ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), tai yra prašė M. M. ir D. B. paliudyti, kad 2011 m. gegužės mėn. pabaigoje, automobilį iš R. B. nuomojamo garažo, esančio (duomenys neskelbtini), išsivarė ne R. B., o automobilio savininkas;

po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką bei turėdamas vieningą sumanymą paveikti liudytoją, 2011 m. rugpjūčio mėn., dienos metu, tiksliau tyrimo nenustatytu laiku, automobilių remonto dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), pagalbinėse patalpose, M. M. pasakius, kad ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo parodymų jis nekeis, panaudodamas psichinę prievartą – M. M. grasindamas, kad bus blogai, iš Kauno ir Alytaus atvažiuos žmonės, kurie jį sužalos ir R. B. prašymu atneš M. M. kojas jam, siekė paveikti liudytoją M. M., jog šis ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pakeistų duotus liudytojo parodymus, t. y. paliudytų, kad 2011 m. gegužės mėn. pabaigoje, automobilį iš R. B. nuomojamo garažo, esančio (duomenys neskelbtini), išsivarė ne R. B., o automobilio savininkas;

po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką bei turėdamas vieningą sumanymą paveikti liudytoją, laikotarpyje nuo 2012 m. gruodžio 18 d., po to, kai Lazdijų rajono apylinkės teisme įvykusio teisiamojo posėdžio metu M. M. buvo apklaustas kaip liudytojas, iki 2013 m. gegužės mėn., tiksliai nenustatyto laiko ir nenustatytose viešose vietose, esančiose (duomenys neskelbtini), ne mažiau kaip tris kartus, panaudodamas psichinę prievartą – M. M. išsakydamas žodžius „tu mąstyk“ bei grasindamas, kad iš Kauno ir Alytaus atvažiuos žmonės, kurie jį sužalos ir R. B. prašymu atneš M. M. kojas bei rankas jam, siekė paveikti liudytoją M. M., jog šis bylos Nr. (duomenys neskelbtini) teisminio nagrinėjimo metu pakeistų duotus liudytojo parodymus, t. y. paliudytų, kad 2011 m. gegužės mėn. pabaigoje, automobilį iš R. B. nuomojamo garažo, esančio (duomenys neskelbtini), išsivarė ne R. B., o automobilio savininkas.

R. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015-02-13 nuosprendį ir išteisinti, kadangi nepadaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 233 str. 3 d., požymių. Taip pat prašo baudžiamąją bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi nori duoti paaiškinimus, be to, prašo papildomai apklausti liudytojus O. F., J. Š., S. Š., R. B., K. S., A. K. ir V. B..

Skunde R. B. pažymi, kad neprisipažino ir neprisipažįsta, kad 2011 m. liepos mėn. prašė liudytojų M. M. ir D. B. pakeisti 2011-06-30 duotus parodymus ikiteisminio tyrimo byloje. Liudytojų paveikti tikrai nesiekė, negrasino M. M., negąsdino jo jokiais Kauno ar Alytaus žmonėmis, nesakė, kad tie žmonės, apelianto prašymu, atneš M. M. kojas ir rankas. 2011 m. jokios psichinės prievartos M. M. nenaudojo, viskas yra M. M. fantazijos ir išsigalvojimai. Neprašė nei pas M. M., nei pas D. B., kad jie pakeistų duotus parodymus dėl to, kas išvarė automobilį. R. B. pabrėžia, kad visais trimis teismo nurodytais epizodais, kaip buvo tvirtinama, jog jis darė poveikį, tokio poveikio jis iš tikrųjų nedarė. 2011 m. birželio mėn. pabaigoje – liepos mėn. pradžioje (duomenys neskelbtini) esančioje „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje nedirbo, jokių mašinų neremontavo. Nurodytu laiku dirbo (duomenys neskelbtini) esančiose remonto dirbtuvių patalpose. „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje galėjo būti tik 2010 m., kai reikėjo nustatyti amerikoniškos mašinos variklio gedimą. Tačiau tai užtruko tik apie dešimt minučių. 2011 m. rugsėjo mėn. pabaigoje „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje buvo, nes „(duomenys neskelbtini)“ savininkas S. Š. siūlė iš jo nuomotis patalpas. M. M., kaltindamas apeliantą, kad šis neva grasino, kad atpjaus kojas ir rankas, naudojo savo su nusikalstamu pasauliu vartojamą žargoną. M. M. yra piktas, nes apeliantas jį kaltino kuro vagystėmis iš apelianto remontuojamų automobilių. Taip pat jis grobstė ir metalinius, aliuminio gaminius ir veždavo pardavinėti į metalo supirktuvę (duomenys neskelbtini) miestelyje. R. B. pabrėžia, kad nei grasinimais, nei prašymais, nei paperkant ar panašiais veiksmais liudytojams M. M. ir D. B. poveikio nedarė. Liudytojų parodymai, kuriais remiasi teismas apkaltinamajame posėdyje, yra neobjektyvūs. Jų parodymai tendencingi, kadangi jie vienokiu ar kitokiu būdu buvo ar yra konfliktinėje situacijoje su apeliantu tiek dėl verslo, tiek dėl asmeninių priežasčių, todėl teismas tokiais liudytojų parodymais remtis neturėtų. Tokie parodymai neturėtų būti traktuojami kaip įrodymai. Kitų įrodymų, kad liudytojams buvo daromas poveikis, apelianto vertinimu, byloje nėra. Teismas, vertindamas teismo posėdžio metu gautus liudytojų parodymus, neobjektyviai ir šališkai vertino šiuos duomenis ir todėl priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą.

Teismo posėdyje nuteistasis R. B. ir jo gynėja apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 233 str. 3 d. numatytą nusikaltimą. Nuteistasis tvirtina, kad jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis darė liudytojams poveikį, nėra, todėl teismo kaltu pripažintas nepagrįstai.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto pateiktu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atlikęs byloje įrodymų tyrimą ir dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. B. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 233 str. 3 d., įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisėjų kolegija neturi motyvų jas paneigti. Priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma. Teismas vertino ne tik nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, bet ir paties R. B. paaiškinimus, tačiau jų pagrįstai nepripažino patikimu įrodymų šaltiniu, nurodė, kodėl R. B. parodymais nesivadovauja. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, negu juos vertina apeliantas, nuosprendyje padarytų išvadų nedaro neteisingomis ar nepagrįstomis. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, teismas įrodymus vertina pagal nustatytas taisykles, vadovaudamasis įstatymu ir savo vidiniu įsitikinimu. Nagrinėjamu atveju apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino netinkamai ar nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų.

Apeliantas skunde tvirtina, kad jokio poveikio liudytojams M. M. ir D. B. 2011 m. liepos, rugpjūčio mėn. negalėjo daryti, kadangi tuo metu remonto dirbtuvių (duomenys neskelbtini) neturėjo, ten tuo metu nebuvo ir su M. M. ir D. B. nekalbėjo. Tuo metu dirbo (duomenys neskelbtini). Ši apelianto versija nėra nauja, ji buvo keliama ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir dėl jos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra motyvuotai pasisakyta. Nors, nagrinėjamu atveju, iš byloje pateiktų patalpų nuomos sutarčių matyti, kad R. B. patalpas (duomenys neskelbtini) darbinei veiklai nuomojosi nuo 2011 m. spalio mėn., tačiau ši aplinkybė, pati savaime, nepaneigia fakto, kad dar iki nuomos sutarties sudarymo R. B. faktiškai minėtose patalpose galėjo lankytis ir jose lankėsi. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti nusikalstamos veikos padarymo vietą, t. y. tai, ar nusikalstama veika 2011 m. liepos mėn. galėjo būtų padaryta (duomenys neskelbtini) esančiose patalpose, rėmėsi ne tik byloje esančiais rašytiniais duomenimis, tačiau taip pat apklausė nukentėjusiuosius, eilę liudytojų. Nukentėjusieji M. M. ir D. B. viso proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad R. B. pakeisti ikiteisminio tyrimo metu dėl automobilio „Volga“ pasisavinimo duotus parodymus prašė dirbtuvėse, esančiose (duomenys neskelbtini). Taip pat nukentėjusieji nurodė, kad tokio pobūdžio pokalbis su R. B. vyko 2011 m. liepos mėn., o tokią datą nurodė dėl to, kad pokalbis dėl parodymų keitimo vyko praėjus kelioms dienoms po apklausos policijoje, kuri vyko 2011-06-30. Netikėti nukentėjusiųjų paaiškinimais pirmosios instancijos teismas neturėjo objektyvaus pagrindo, kadangi jų paaiškinimai tarpusavyje neprieštarauja, pačių nukentėjusiųjų suinteresuotumas pakenkti apeliantui byloje nenustatytas. Be to, nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai. Teismo posėdyje apklaustas liudytojas S. Š. nurodė, kad R. B. patalpas nuomojosi nuo 2011 m. pavasario, tačiau tiksliai neatsimena, kadangi sutarčių sudaroma daug, todėl reikia žiūrėti sutartis (T.2, b. l. 185). Apklausiamas kito posėdžio metu liudytojas nurodė, kad be nuomos sutarties R. B. nedirbo. Iki R. B. patalpas nuomojosi O. F.. R. B. pagal O. F. sudarytą nuomos sutartį dirbti negalėjo. Ar O. F. 2011 m. liepos mėn. dirbtuvėse (duomenys neskelbtini). lankėsi, neatsimena (T. 3, b. l. 41). Siekiant pašalinti S. Š. parodymuose esančius netikslumus, buvo apklaustas liudytojas O. F., kuris S. Š. nurodytą aplinkybę, kad be nuomos sutarties R. B. patalpose būti ir jomis naudotis negalėjo, paneigė ir tuo pačiu patvirtino nukentėjusiųjų M. M. ir D. B. nurodytas aplinkybes. Liudytojas O. F. patvirtino, kad R. B. tuo metu, kai dar nebuvo sudaręs nuomos sutarties, dažnai atvažiuodavo į (duomenys neskelbtini) esančias patalpas. Taip pat tose patalpose dažnai matydavo M. M. ir D. B.. Į tas patalpas taip pat atvažiuodavo ir E. J., ir dar kažkokie žmonės. Taip pat liudytojas nurodė ir tai, kad, nors pats R. B. patalpose esančiame kabinete nėra matęs, tačiau būdavo, kad kabinetą ne visada užrakindavo, nes kabinete palikdavo darbuotojams detalių. Ar darbuotojai palikdavo kabinetą atrakintą – nežino (T. 3, b. l. 91). Aplinkybę, kad patalpose (duomenys neskelbtini) R. B. lankėsi tuo metu, kai šias patalpas nuomojosi O. F., patvirtino ir liudytojas E. G.. Liudytojas A. Š. taip pat patikslino, kad R. B. dirbdamas pas O. F., matė du kartus. Nurodė, kad, dirbdamas duobėje, nesidairo, kas vyksta kieme. Minėti liudytojai iš esmės paneigė R. B. teisme ir apeliaciniame skunde keliamą versiją, kad 2011 m. liepos mėn. jis patalpose (duomenys neskelbtini) nebuvo, dėl to ten jokio poveikio liudytojams daryti negalėjo.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų dėl vietos, kurioje 2011 m. M. M. ir D. B. buvo daromas poveikis, nepaneigė ir R. B. iniciatyva apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai A. B., V. B., V. Ž.. A. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad pas R. B. remontuoja automobilius. 2011 m. gegužės, birželio, liepos mėn. reikėjo remontuoti automobilį „Opel“. 2011 m. gegužės mėn. pabaigoje, birželio mėn. pradžioje R. B. sakė, kad automobilio „Volga“ jau nėra, kad ji išvaryta. Kai 2011 m. rugsėjo mėn. reikėjo remontuoti automobilį „Renault“, tai sužinojo, kad R. B. dirba (duomenys neskelbtini). Iš pradžių R. B. dirbo (duomenys neskelbtini) prie ežero, prie kultūros namų. Apie grasinimus nieko pasakyti negali (T.4, b. l. 50). Liudytoja V. B. paaiškino, kad R. B. pažįsta, jis gyvena ir dirba Veisiejuose. Dirbtuvės (duomenys neskelbtini) miestelyje, gatvės nežino. Dirbtuvėse lankėsi 2011 m. apie gegužės 18 d. dėl automobilio „Opel“ remonto. Kitos R. B. darbo vietos nežino. 2011 m. lapkričio pradžioje norėjo remontuoti automobilį „Renault“. Paskambinus susitarti dėl remonto, buvo paminėtos (duomenys neskelbtini) (T. 4, b. l. 52). Liudytojas V. Ž. paaiškino, kad su R. B. pažįstamas 15-20 metų. Teko lankytis pas R. B. tiek (duomenys neskelbtini) miestelyje, tiek (duomenys neskelbtini). Lankėsi dėl automobilių remonto. Automobilį remontavo ir (duomenys neskelbtini). Ar R. B. dirbo dviejose vietose – nežino (T. 4, b. l. 53). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai patvirtino, kad pas R. B. lankėsi dėl automobilių remonto, tačiau nė vienas iš jų kategoriškai nepatvirtino R. B. versijos, kad 2011 m. liepos mėn. jis (duomenys neskelbtini). esančiose dirbtuvėse nesilankė. Įvertinus aukščiau paminėtų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nusikalstamos veikos padarymo vieta pirmosios instancijos teismo posėdyje nustatyta teisingai, t. y. nuosprendyje teisingai konstatuota, kad poveikis liudytojams M. M. ir D. B. 2011 m. liepos mėn. buvo daromas automobilių remonto dirbtuvių garaže, (duomenys neskelbtini).

Nors R. B. skunde tvirtina, kad jis jokio poveikio M. M. ir D. B. iš viso nedarė, tai yra tik pačių nukentėjusiųjų išsigalvojimas, nepatvirtintas jokiais įrodymais, tokius teiginius paneigia ne tik nukentėjusiųjų dėl esminių aplinkybių nuoseklūs parodymai, bet ir byloje apklausti liudytojai, kurių parodymai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje detaliai aprašyti, išsamiai išanalizuoti ir įvertinti. R. B. įsitikinimu, liudytojų parodymai yra neobjektyvūs, liudytojai yra konfliktinėje situacijoje su apeliantu, todėl teismas jų parodymus turėjo vertinti kritiškai, tačiau nenurodo, kurie byloje apklausti liudytojai nurodė neteisingas įvykio aplinkybes. Taip pat nenurodė, kokios objektyvios aplinkybės sudaro pagrindą abejoti liudytojų parodymų patikimumu. Liudytojų parodymai yra vienas iš įrodymų šaltinių, iš kurių gaunama informacija apie byloje nustatinėtinas faktines aplinkybes, reikšmingas veikos kvalifikavimui ir asmens kaltei pagrįsti. Liudytojų parodymų vertinimui galioja tokios pačios taisyklės, kaip ir vertinant kitus byloje surinktus įrodymus. Nagrinėjamu atveju kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymus vertino neteisingai, nesilaikydamas bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų BPK 20 str. 5 d. Liudytojai teismo posėdyje buvo apklausti įspėjus dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, prieš kiekvieno iš jų apklausą buvo nustatytas liudytojų ryšys su kaltinamuoju, liudytojų parodymai buvo palyginti tiek tarpusavyje, tiek su kitais byloje surinktais įrodymais, taip pat ir su paties R. B. teisme pateiktais paaiškinimais ir pirmosios instancijos teismas, remdamasis ne atskirų liudytojų parodymais, o byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma, padarė atitinkamas išvadas dėl R. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką. Ta aplinkybė, kad dalis liudytojų, apklausiami teismo posėdyje nurodė, kad šiuo metu santykiai su R. B. nėra draugiški, pati savaime nėra pagrindas liudytojų parodymus laikyti nepatikimais ir jais nesivadovauti. Jokių kitų objektyvių aplinkybių, dėl kurių teismas galėtų suabejoti liudytojų parodymų objektyvumu, apeliantas nenurodė, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė atkreipė dėmesį į tai, kad kaltinamajame akte ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, buvo neteisingai nurodytas R. B. garažo, iš kurio buvo išsivarytas automobilis „Volga“, adresas – (duomenys neskelbtini). Faktinė aplinkybė, kad automobilis GAZ 21, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo laikomas dirbtuvėse, esančiose (duomenys neskelbtini), taip pat tai, kad automobilis iš šių dirbtuvių buvo išvarytas, neginčijamai nustatyta įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2013-12-20 nuosprendžiu, patikrintu tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka. Šios aplinkybės teismas kvestionuoti negali. Šioje byloje aplinkybė, kur buvo laikomas ir iš kur buvo išvarytas automobilis, nėra esminė, kadangi R. B. nusikalstama veika susijusi su siekimu paveikti liudytojus M. M. ir D. B., kad jie pakeistų savo anksčiau duotus parodymus ir paliudytų, jog automobilį „Volga“ išsivarė pats savininkas, o ne R. B., taip siekdamas išvengti atsakomybės už savo veiksmus. Įvertinus tai, kad aplinkybė, iš kur buvo išvarytas automobilis, juridinės reikšmės kvalifikuojant veiką pagal BK 233 str. 3 d. neturi, šio netikslumo aukštesnysis teismas nelaiko esminiu. Pašalinus paminėtą aplinkybę, šioje byloje įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, nusikalstamos veikos kvalifikacija nesikeičia, kadangi poveikio liudytojams sudėčiai konstatuoti pakanka nustatyti, kad kaltininkas supranta, kad daro poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ar kitam proceso dalyviui, siekdamas, kad šis duotų melagingus parodymus. Įvertinus paminėta, skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje tikslinama aplinkybė, jog automobilis „Volga“ buvo išsivarytas iš R. B. nuomojamo garažo, esančio ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini).

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes konstatuojama, kad dėl esminių R. B. apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų buvo pasisakyta jau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, t. y. apeliantas savo skunde nepateikia jokių naujų duomenų, nenurodo jokių naujų šiai bylai esminių faktinių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos teismui nagrinėjant bylą pirma instancija. Pirmosios instancijos teismas patikrino R. B. keliamą versiją, kad jis 2011 m. liepos mėn. negalėjo būti garaže, esančiame (duomenys neskelbtini) dėl to negalėjo daryti liudytojams poveikio ir šią versiją motyvuotai atmetė. Taip pat teismas įvertino byloje apklaustų liudytojų parodymų patikimumą ir objektyvumą juos lygindamas tarpusavyje ir kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, nurodė, kuriais liudytojų parodymais ar jų dalimi remiasi, o kuriuos atmeta, kaip neatitinkančius nustatytų faktinių aplinkybių. Apygardos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su byloje atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, nuosprendyje išdėstytų motyvų dar kartą nekartoja. Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendis atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl jį naikinti pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes nėra teisinio pagrindo.

Byloje gautos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos, iš kurių matyti, kad antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nuteistajam R. B., išlaidas iki 2015-04-15 sudaro 14,48 Eur, iki 2015-06-18 – 78,17 Eur. BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Patikslinti nuosprendžio aprašomojoje dalyje nusikalstamos veikos aplinkybę – vietovę, t. y. kad „automobilį išsivarė iš R. B. nuomojamo garažo, esančio ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini)“.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 92,65 Eur, iš nuteistojo R. B. nepriteisti.